Prisiminimai apie Gailaičių kaimą

Jonas Algimantas Ramanauskas

Jonas Algimantas Ramanauskas

Gailaičių kaimas nusidriekęs į pietvakarius nuo Beižionių. Maždaug iki 1965 metų kaime buvo apie 30 sodybų, o gyventojų – beveik 200. Per jo teritoriją vingiuoja kelias Bei­žionys–Aukštadvaris, kuris lyg gatvė kaimo teritoriją dalija į dvi dalis – rytinę ir vakarinę. Rytinė kaimo dalis skiriasi nuo vakarinės savo reljefu, joje daugiau raistų, nėra nuokalnių stačiais šlaitais, vyrauja nemaži dirbamos žemės plotai. Raistai apaugę menkaverčiais krūmais, beveik susisiekia tarpusavyje. Tikriausiai anks­čiau buvę ežerėliai. Alekso Stasiulevičiaus sklype dar ir dabar yra akivaras. Tai 15–20 m pločio atviro vandens telkinys. Arti prieiti pavojinga, nes aplinkui plona danga, susidariusi iš žolių ir skurdžios augmenijos šaknų. Akivaro gylis nežinomas. Vietinių vadinamas „akimi“. Gyventojai sako grybavę ar uogavę „raiste po akim“.
Prie šio raisto keliu nuo Aukš­tadvario karo metu važiavo rusų tankas. Jį pastebėjo vokiečių lėktuvas, apšaudė ir numetė bombą. Bomba nepataikė tiesiai į tanką, bet tankas užsidegė. Ekipažas išsikrapštęs iš tanko patraukė link Beižionių pėsčiomis. Kita bomba teko Beižionims, trečioji paleista į raistą prie kapinių.
Gailaičių gyventojai: Jonas Ramanauskas, Feliksas Ogulevičius, Mikas Aleksiūnas, Kazys Kieras, Antanas Kaluževičius, Juozas Rinkevičius, Pranas Karpičius, Juozas ir Aleksas Stasiulevičiai (broliai), Juozas Brazinskas, Bronius Šalomskas, Antanas Kieras su žmona, jo seserys Ona ir Anelė Kieraitės ištekėjusios už brolių Jono ir Viktoro Stasiulevičių.
Į vakarus nuo kelio kalvos stačiais šlaitais kyla į viršų kaip laiptais. Tai ryškiai matyti Jono Brazinsko ir Kuliešienės sklypuose. Kaimo riba sutampa su Vilniaus apskrities riba, čia reljefas dar labiau raižytas. Giliose raguvose kai kur telkšo vanduo. Vienas nuostabus vandens telkinys iš trijų pusių apsuptas stačiais krantais, maždaug 60×20 metrų plote. Tik šiaurinis krantas smėlėtas ir plokščias, perei­nantis aukščiau į šaltiniuotą raistą prie pilkapių. Ši bala priklausė Juozo Raginos sklypui. Vanduo tamsokas, gal nuo alksnių, kurie augo ant rytinio kranto. Pietinis telkinio kraštas apaugęs karklais. Vandens gylis įprastai – 1,5–2,5 m. gylio. Lietingu laikotarpiu vandens gerokai padaugėja. Vasaros laiku buvo gausiai lankomas norinčiųjų atsigaivinti. Į rytus nuo šios įdubos, už pilkapių teritorijos, Kazio Brazinsko sklypo ribose yra toks pat vandens telkinys, tik jame nedaug vandens.
Į pietus, palei apskrities ir kaimo ribą, visa teritorija labai raižyta. Dirbamos žemės yra vos keli lopinėliai. Šie plotai dabar jau visai nedirbami. Visur apsodinta mišku ar tiesiog savaime apaugo įvairiais medžiais. Sunyko bala, apėjusi maurais ir kitomis vandens žolėmis.
Kaimo šiaurinėje dalyje, prie apskrities ribos, yra nemažas Kukiškių raistas. Pavadinimo kilmės nežinau. Panašu, kad irgi buvęs ežeras. Raiste būna gausu grybų, girtuoklių ir spanguolių uogų. Šiaurinis krantas lėkštas, apaugęs mišku. Šalia praeina vietinės reikšmės keliukas į Žydiškių kaimą, Kaišiadorių rajone. Rytinis krantas status. Raistą nuo piliakalnio skyrė Juozo Brazinsko sklypas, sodyba. Į pietus nuo raisto Černiausko, Ziminsko sklypai.
Mažų raistelių yra labai daug. Jie pasklidę keliasdešimtyje kvadratinių metrų. Dauguma šaltiniuoti. Didesnis Petro Brazinsko ir Paznioko sklypų ribose. Kai kuriuose vanduo „dingo“ ir pasipildo tik pavasariniu sniego polaidžiu ar po stipraus lietaus, o anksčiau buvo gilūs.
Anksčiau šeimos buvo gausios, K. Jalinskas, B. Kuliešius, Kazys ir Petras Brazinskai kalbėjo lenkiškai. Broliai Brazinskai buvo išvykę į Rusiją, iš ten parsivežė ir žmonas. Kazio žmona šiek tiek kalbėjo lietuviškai, o Petro žmona visai nemokėjo lietuviškai, o į lenkišką kalbą primaišydavo visokių nelenkiškų žodžių. Jie gyveno labai skurdžiai. Pirkia buvo be kamino.
Be kaminų buvo ir Paznioko, Stankevičiaus, Zuikio, Kuliešienės pirkios. Nors Paznioko namai ir buvo be dūmtraukio, bet gyvenama patalpa labai prižiūrėta, šviesi. Viskas priklauso nuo šeimininkių.
Tik po 1970 metų kaimas buvo elektrifikuotas, bet ne visi „pasienio“ gyventojai sutiko, kad iki jų namų nemokamai būtų įvesta elektra… Simboliškai sumokėti reikėjo tik už elektros tašką namuose – rozetę, lemputę ir nusipirkti skaitiklius. Vėliau tie nenorėjusieji elektros apsigalvojo, bet jau buvo per vėlu.
Dauguma gyventojų, ypač gimu­siųjų nepriklausomos Lietuvos laiku, nepažinojo raidžių, tad nemokėjo skaityti. Beižionių septynmetėje mo­­kykloje tarp toje pačioje klasėje besi­mo­kančių vaikų buvo didelis amžiaus skirtumas. Daugelis iš vis nedrįso peržengti mokyklos slenksčio.
Kaimiečiai ne visi turėjo pakankamai maisto, bet išradingesnės šeimininkės sugebėdavo pagaminti įvairių patiekalų ir iš bulvių. Gelbėjo kopūstai, burokai, žirniai, pupos ir pupelės.
Sunkiau buvo su apranga, lovų patiesalais ir užtiesalais. Mano motina Marijona Večerinskaitė – Ra­manauskienė nuvažiavusi į svečius pas savo tetą Monginienę į Aukštadvarį prasitarė apie šią problemą. Teta sutiko padėti. Pati buvo audėja, tad mano motinai davė skietų, nytis ir kita, kas reikalinga audimui. Mama paprašė mano tėvo Bernardo, kad padarytų stakles. Jis sutiko ir su meistru Kuliešiumi per žiemą padarė stakles su visais priedais siūlams tvarkyti. Mama jau anksčiau buvo susipažinusi su audimu, bet vienai austi buvo per sunku. Pakalbėjusi su Anele ir Stefa Stasiulevičiūtėmis ir Anele Pazniokaite, o vėliau Janina Lukšaite ėmėsi darbo. Ruošė siūlus… pradėjo austi. Pirmiausia ploną drobelę apatiniams baltiniams, vyriškoms kelnėms. Vėliau viršutinei aprangai. Pasibaigus lininiams siūlams, nes linus buvo jau uždrausta sėti, pirko medvilninius siūlus, verpė vilnas. Taip šios šeimos apsirūpino apranga, lovatiesėmis. Žinoma, lovatiesių neįstengė austi su įmantriais raštais, nes tam nebuvo laiko. Vilnas sukaršti buvo galima pas Brazinską Kazį, nes turėjo karštuvus. Juos sukti reikėjo rankiniu būdu.
Vakarinėje Gailaičių kaimo dalyje, laukuose, buvo labai daug akmenų. Daug kur trukdė dirbti žemę. Kiekviename sklype būdavo pririnktos jų krūvos. Apskrities riba – „rubežius“ – buvo nudėtas kaip siena kaimo teritorijoje.
Dar nepriklausomos Lietuvos laikais, nežinau kieno įsakymu, buvo finansuojamas didesnių akmenų surinkimas ir pristatymas prie kelio Beižionys–Aukštadvaris. Akmenys iš vienos pusės kelio buvo kaupiami Stasiulevičių, iš kitos – Petro ir Andriaus Brazinskų sklypų ribose. 20 metrų nuo kelio buvo užimta akmenų štabeliavimui. Tie akmenys buvo skaldomi ir kraunami į rietuves iki pusės metro aukščio. Skaldė ir krovė iš kažkur atvykę meistrai, vietinių vadinami „zimagorais“. Ūkininkams atsirado proga uždirbti, kas turėjo arklį, vežimą ar roges. Taip buvo apkrauta gražiai priskaldytų akmenų apie 600–700 metrų kelio atkarpa.
Pradėjus statyti užtvanką Kauno HE prasidėjo akmenų vežimas tai užtvankai. Buvo nurinkti ir išvežti akmenys ne tik nuo Gailaičių kaimo teritorijos, bet ir Žydiškių (Kaišiadorių raj.), Eitulionių. Išraustyti akmenys su laužtuvais nuo pilkapių. Tai labai pakenkė jų išlikimui. Išvežė ir šiuos suskaldytus, bet vis tiek buvo maža užtvankai ar dar kam. Prasidėjo didelių akmenų sprogdinimas. Vietiniai pasijuto lyg gyventų aršių karo mūšių lauke. Ypač kentė šunys. Nelindo iš būdų, staugė.
Kaimo pasididžiavimas buvo piliakalnis. Buvo pasakojama, kad ne­priklausomybės metais jo aikštelėje, kuri yra dubenėlio formos, vykdavo šokiai, kiti pasilinksminimai. Tarybiniais laikais piliakalnis ir šalia esantys pilkapiai visai nebuvo prižiūrimi. Išrausčius akmenis į tas duobutes prisikaupdavo lietaus vandens ir jis ardė pilkapius. Greičiau sužėlė įvairios žolės, krūmai. Tas pats buvo ir su piliakalniu. Apaugo aplinka karklais, lazdynais. Greta esančio gilaus vandens telkinio beveik nesimatė.
Pilkapiai buvo skirtingų dydžių. Vakarinėje dalyje, arčiau piliakalnio ir maždaug per vidurį, buvo du didesni kauburiai. Pietinės dalies gale irgi du didesni ir aukštesni. Vieno aukštis gal 2,5 metro, apvalūs.
Piliakalnis dabar prižiūrimas, apšienaujamas, iškirsti krūmai, atsirado ir vandens telkinys, padaryti laiptai į viršų, stendas su aprašu.
Už maždaug 600–700 metrų į pietryčius nuo šio piliakalnio yra kitas, gal net kiek aukštesnis piliakalnis. Jis Jono Brazinsko sklypo ribose. Kadangi jis nebuvo pripažintas saugotinu, o gal valdžia jo niekada ir nematė, ypač kai paskendo pušų prieglobstyje, ūkininkas stengėsi ne tik grožėtis, bet ir norėjo gauti naudos. Todėl stengėsi „sumažinti“ jo statumą, kiek galima aukščiau įdirbti, kad galėtų užlipti pasiganyti karvutė.
Neliko kaimo šurmulio. Neliko trobų trobelių. Neliko tų kelių dirbamos žemės lopinėlių. Visur miškas suvešėjęs per kelis dešimtmečius. O buvo dirvonai su įvairių gėlių margumu, vieversėlių čirenimas ir gąsdinimas. Būdavo eini per šį kilimą pakerėtas grožio, o tau čia pat purpt­ iš po kojų vieversėlis. Sustojęs pažiūrėk… žolės kupstelyje lizdelis. Dar labiau išgąsdindavo kurapkos. Neliko gyventojų. Tik du rytinėje dalyje. Jaunesni išsikėlė į miestus, o senoliai atgulė vietoje į gerai pažįstamas kapines.`

Jonas Algimantas Ramanauskas

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1