Prie demarkacinės linijos žuvusio pasieniečio pėdsakai Vievyje

Daiva Červokienė

Ar dažnai prisimename pirmaisiais nepriklausomos šalies dešimtmečiais jos sienas gynusius asmenis? Elektrėnų krašto žmonėms tai ypač aktualu, nes būtent čia kažkada ėjo demarkacinė linija su Lenkija. 1931 m. spalio 4 d. prie Bražuolės upelio buvo nušautas Lietuvos pasienietis Jurgis Kybartas. Tokie įvykiai prie demarkacinės-administracinės linijos buvo reti – nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai. Dėl šio incidento Lietuvos užsienio reikalų ministerija nusiuntė notą Tautų Sąjungai. Jurgiui Kybartui buvo pastatytas ir paminklas.

Pasieniečių kasdienybė ir rezonansinė žūtis
Pasienio policijos Trakų baras buvo padalintas į 6 pasienio rajonus, kurie apėmė maždaug po 12 km. Trakų pasienio bare buvo 20 sargybų, jose būdavo po 8 policininkus, vienas jų – vyresnysis.
Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Pasieniečių muziejaus specialistas Marius Zemenskas sukonkretino: 1926 m. Trakų bare sulaikytų asmenų – 44, 1927 m. – 176, 1928 m. – 521, 1929 m. –295, 1930 m. – 225 asmenys.
M. Zemenskas pastebėjo, kad pirmieji pasienio apsaugos būriai buvo formuojami iš vietinių asmenų, tačiau greitai buvo pastebėta, kad pareigūnams sunku tinkamai atlikti tarnybą tarp pažįstamų, todėl nustatyta tvarka, kad pareigūnai negali tarnauti gimtosiose apylinkėse. Visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į barus ir barelius – kilęs iš to baro, negalėjo tarnauti jame, turėjo būti perkeltas į kitą, kad nebūtų interesų konfliktų ir pareigybių viršijimo. Buvo skiriami butpinigiai, maistpinigiai, lėšos arkliams išlaikyti.
Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, kurios Lietuvos valstybė nepripažino ir nesiruošė jos demarkuoti, buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis, kurias lenkų pasieniečiams nesunku būdavo ir „pastūmėti“ į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis, vykdavo susišaudymai.

To meto žurnale „Policija“
Bene plačiausiai šis įvykis aprašytas to meto žurnale „Policija“. Straips­nio autorius – B. Žaslys. Tikėtina, kad tai vieno iš žymių Elektrėnų krašto žmonių Broniaus Stosiūno (Stasiūno), Prano, (1897 –1946 ) – aktyvaus tautinės sąmonės žadintojo, aktyvaus spaudos darbuotojo, su kitais suorganizavusio laikraštį „Milicijos žinios“ ir metus jį redagavusio, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskričių viršininko, visuomeninės organizacijos „Pavasaris“ atgaivintojo, parašiusio ir porą pjesių, slapyvardis.
Štai ką B. Žaslys rašė „Policijoje“ (sutrumpinta). Esą 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai perkėlė nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires gilyn į Lietuvos teritoriją ir ten iškasė griovį. Lietuvos sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J.Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.
Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. J.Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo pasisveikinęs nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko šūviai.
Išgirdęs du šūvius Želvys metėsi bėgti prie demarkacinės linijos. Kybartą jam pasakė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Želviui nubėgant lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Želvys paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Jie abu nuėjo prie sužeisto Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų nuo administracijos linijos, ir netrukus mirė.
Gretimo posto sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija buvo paleisti du šūviai, kulkos prazvimbė jo neliesdamos. Į lenkų policininkus mūsų policininkai nešovė. Kybarto šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, sandėlyje buvo 3 šoviniai.

Pasieniečio šeima
Jurgis Kybartas (1894 09 29–1931 10 04), Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonių valsčiaus Neveronių kaime. Nuo 1924 m. liepos 5 d. iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 m. balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 23 d. tarnavo pasienio policijos Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki 1931 m. spalio 4 d. – Trakų bare…
Mirdamas paliko 34-erių metų žmoną Oną ir dvi mažametes dukras: Marę (g.1920) ir Zofiją (g.1924) ir senutę motiną, kurią išlaikė.
Apie J. Kybarto šeimos, jo dukrų likimus sužinoti iš Vievio ir Elektrėnų kraštotyrininkų, Pasieniečių ir Ukmergės, Širvintų krašto kraštotyros muziejaus spe­cialistų nepavyko. Beveik nekyla abejonių, kad J. Kybarto dukrų likimas klostėsi ne Vievio, o Ukmergės ir Širvintų krašte, iš kurio buvo kilęs pasienietis ir kur gyveno jo šeima.
Širvintų bibliotekos laikinoji direktorė Vaiva Daugėlienė, beje, kilusi iš to paties Neveronių kaimo, pastebėjo, kad Kybartų pavardė čia labai dažna, tikėtina, kad ir diktorius Vytautas Kybartas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras Viktoras Kybartas susiję giminystės ryšiais su žuvusiu pasieniečiu. Tačiau atsekti pasieniečio dukterų likimų V. Daugėlienei nepavyko. Kelis kartus su tėvu apsilankiusi kaime ji neaptiko vyriausiųjų jo gyventojų – vienas gulėjo ligoninėje, kitas tik šiltuoju metų laiku atvyksta…

Pareigūno pagerbimas
Kaip pastebėjo Pasieniečių muziejaus specialistas M. Zemenskas, pasieniečiai ir Lietuvos šaulių organizacija policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, Baltamiškio kaime, pastatė paminklą (autorius Butkus). Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d., dalyvaujant Šaulių sąjungos viršininkui Pranui Saladžiui, Trakų apskrities viršininkui Merkiui, paminklą pašventino kunigas Andrikonis.
Paminklas – stačiakampis raudono granito obeliskas – stovi ant laiptuoto postamento. Jo priekinėje dalyje iškaltas kryžius, yra vieta nuo­traukai, kuri sudaužyta, ir įrašas „ A†A / Pas. polic. sarg. eil. sarg. JURGIS KYBARTAS / Šioje vietoje lenkų nužudytas / 1931.X.4 / Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti“. Ant vakarinio šono iškaltas Vyčio kryžius ir įrašas: „Tęskime pradėtąjį žygį“, ant rytinio šono – „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“.
2007 m. Neries regioninio parko ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pastangomis, paminklo žuvusiam pasieniečiui J. Kybartui prieigos ir aplinka sutvarkyta ir tapo prieinama lankytojams, 2011 m. paminklas buvo restauruotas.
2012 m. Neries regioninis parkas Neries kilpų turistinėje trasoje buvusios­ Lietuvos ir Lenkijos administracinės linijos vietoje atkūrė ir simbolinę šios linijos žymėjimo gairę.

Atsiminimų pynės
Ar atsimena Jurgį Kybartą mūsų krašto žmonės? Pasieniečių muziejaus buvusi vedėja Loreta Dumbauskienė 2007 m. lapkričio mėn. užrašė Jadvygos Zemlickienės-Lučiūnaitės (g. 1922 m. Vievyje) atsiminimus. Moteris lankė Vievio pradžios mokyklą, 1931 m., kai žuvo J. Kybartas, buvo II skyriuje. Pasak J. Zemlickienės, visa Vievio mokykla dalyvavo laidotuvėse, nes tai tuomet buvo rezonansinis atvejis, be to, moksleiviai buvo auklėjami patriotiškai, buvo įpareigoti tvarkyti karių kapus. J. Zemlickienė prisiminė pavardę kario, kurio kapą jai buvo pavesta tvarkyti (Pocius). J. Kybarto kapą atsiminė gerai, nes jis buvo šalia karių kapų, aptvertas metaline tvorele, metalinis kryžius, ant kurio buvo pritvirtinta lentelė su pavarde, bet ji neišliko.
Pasak J. Zemlickienės, pasienietis J. Kybartas gyveno Baltamiškio kaime. Apie patį J. Kybartą ji nieko konkretaus nežino, nes jis gyveno ne Vievyje. Žmoną pamena, kad per laidotuves buvo juodai apsigaubusi…
Lietuvos pasienio policijos Trakų baro 2-ojo, vėliau 6-ojo rajono viršininko Kazimiero Čerskio vaikaitis Robertas Čerskus teigė, Vievio apylinkių senųjų gyventojų atmintyje išliko klaidingas mitas apie J.Kybarto žūties aplinkybes. Esą „parubežinis“ Kybartas lenkų buvo nušautas, nes norėjo Lietuvą padidinti, savo iniciatyva perkeldavo demarkacinę liniją žyminčią gairę į lenkų okupuotą pusę …

Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1