Pakalniškės, Skorupskai ir meno poreikis

Pakalniškės, Skorupskai ir meno poreikis

Daiva Červokienė

Mūsų senelių šeimos buvo ­daug sėslesnės negu mūsų šiandien. ­Susituokę vaikai dažniausiai prie tė­vų įsikurdavo arba prie jų ­na­mus pasistatydavo ir toliau tame pačiame kaime gyvendavo. Panašiai Pakalniškių kaimo pakraštyje tebegyvena Skorupskai. Vincas ir Jonas ilgai gyveno tėvų name. Vincas jaunesnysis ir dabar tebegyvena, o kitoje pusėje įsikūręs brolio  Jono anūkas Valdas. Romaldas savo šei­mai namą pastatė vos už keliasdešimties metrų, o ir sesuo įsikūrė tame pačiame kaime.
Skorupskų vaikai kiek plačiau pasklido, bet visi Lietuvoje, toliau Kauno ar Vilniaus neišlėkė. Tai išskirtinai kūrybingos šeimos atstovai, Lietuvai davusios 3 jaunus humanitarinių mokslų daktarus, net du iš jų – gamtininkus. Ričardas Skorupskas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas, dalyvauja rengiant įvairių rajonų savivaldybių, apskričių, miestų, miestelių bendruosius planus, kuria jų gamtovaizdžio vystymo vizijas.
Bet pradėkime nuo Elektrėnus stačiusio Pakalniškių kaimo bend­ruomenės „Jorė“ pirmininko Romaldo Skorupsko, tautodailininko, savamokslio tapytojo ir skulptoriaus, 2013 m. pelniusio ir Elektrėnų savivaldybės nominaciją „Metų kultūros šviesulys“.

Senelis dirbo Amerikoje
Romaldas Skorupskas žino 3  kartų giminės istoriją. Jo senelis Kazimieras buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti, dirbo kasyklose, grįžęs įsikūrė prie Skynimų ežero. Tėvas Vincas ten užaugo su dviem broliais, ir Romaldas su keturiais broliais ir seserimi ten gimė.
Senelis Kazimieras mažutį Romaldą dar supo, bet jo atmintyje tų  vaizdų neliko. Su senele Michalina atsimena nemažai bendravęs, buvo jau dešimtmetis, kai ji paliko šį pasaulį. Ir prisimena senelės vis kartotus žodžius: „Duok Dieve tau, vaikeli, sveikatos“ padarius kokį nors jos paprašytą darbelį. R. Skorupskas ištarė: „Gal tie žodžiai ir įsikūnijo – problemų dėl sveikatos neturėjau, ir dabar, kai tuoj septyniasdešimtmetis pasibels, neturiu.“
Seneliai iš mamos pusės Jonas ir Katrė Narkevičiai taip pat ūkininkavo. Jonas Narkevičius tarpukario metais ir Pakalniškių kaimo seniūnu ilgai buvo, o atėjus sovietams neišvengė tremties, buvo išvežtas į Vorkutą.
Beje, senelio brolio sūnus Juozas Narkevičius tyrinėjo giminės istoriją, dabar anūkas Vytautas Vankevičius labai ja domisi, bando atsekti ir giminės medį – netrukus visi apie savo šaknis žinos daug daugiau. Nors jau žino, kad turi bajoriško kraujo.

Tėvų šeima
Romaldo tėvas Vincas (1911–1991) įsižiūrėjo merginą iš to paties kaimo Eleną Narkevičiūtę (1926–2012), vedė, susilaukė šešių vaikų. Nors buvo baigęs vos kelis pradinės mokyklos skyrius, Vincas gerai rašė ir skaičiavo. Sovietiniais metais ilgai dirbo Pakalniškių  fermos vedėju, vėliau – statybininku. Romaldas neretai nusistebėjo, kaip tėvas, tebaigęs porą mokyklos skyrių, gali skaičiuoti atlyginimus žmonėms. Paauglys jis vis matydavo tėvą naktimis skaičiuojantį, pildantį įvairius žurnalus.
Tėvo brolis Jonas turėjo kalvę, buvo „visų galų meistras“: taisė ir radijo imtuvus, ir siuvimo mašinas, laikrodžius. Romaldas labai mėgo pas dėdę Joną  svečiuotis ir iš jo daug ko išmoko.
Kitas dėdė Juozas buvo siuvėjas, vaikščiojo po kaimus siūdamas žmonėms įvairius drabužius.

Broliai ir sesuo
Šeimoje jis užaugo su keturiais broliais: Vytautu, Jonu, Juozu ir Vincu bei seserimi Jadvyga. Brolis Juozas anksti mirė nepavykus apendicito operacijai.
Vyriausiasis Vytautas, baigęs Vievio vidurinę, dirbo autobusų vairuotoju ir vairavimo instruktoriumi, su žmona Onute gyvena Vievyje. Užaugino du vaikus: Vytautas Kauno politechnikos institute baigė medienos apdirbimo specialybę, dukra Virginija tapo ekologe, apsigynė mokslinį darbą ir dėsto Aleksandro Stulginskio universitete, buvusioje Žemės ūkio akademijoje.
Jonas baigė Žemės ūkio­  aka­demiją (dabar Aleksandro Stul­ginskio universitetas) ir visą gyvenimą dirbo Vievio malūne. Kai iš bankrutuojančios įmonės malūną įsigijo „Malsena“, Jonas dirba ten, tačiau eina į tą patį malūno pastatą. Tiesa, per tą laiką  malūnas gal keletą kartų pavadinimus pakeitė, o Jonas bent 5 pareigas turėjo – inžinieriaus ir vyriausiojo inžinieriaus, energetiko, direktoriaus pavaduotojo. Su žmona Danguole užaugino du vaikus: Jonas tapo projektuotuoju, dukra Jurgita dirba Žemės ūkio ministerijoje specialiste.
Vincas  taip pat baigė Žemės ūkio  akademiją, dirbo agronomu Semeliškių kolūkyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ūkininkauja, laiko gyvulių. Tad šienapjūtė – darbymetis visiems. Kaip nepadėsi broliui pasirūpinti šieno? Juo labiau, kad pienu visus aprūpina. Tik du žmonės Pakalniškėse ir teturi karvių…
Sesuo Jadvyga Zabarauskienė jau našlė, gyvena Pakalniškėse. Bene 20 metų dirbo buhaltere  Vievio paukš­tyne, vėliau tapo Vievio „Taupos“ vyriausiąja buhaltere. Ji su vyru  Broniumi užaugino dukrą Skaistę, kuri, apsigynusi mokslinį darbą, dėsto vokiečių ­filologiją Vilniaus universitete.

Jaunystės klajonės
Romaldas sakė jaunystėje buvęs patrakęs. Baigęs 9 klases, tėvams net nepasakęs išvažiavo į Vilnių ir ten įstojo į profesinę statybos technikos mokyklą.
Pasimokęs me­tus  specialybės suprato, kad be vidurinio mokslo nieko gero nebus, įstojo mokytis į 10 klasę neakivaizdiniu būdu. Baigęs profesinę mokyklą gavo paskyrimą į Vilniaus  specializuotą gelžbetoni­nių konstrukcijų montavimo valdybą, kuri tuo metu statė Azotinių trąšų gamyklą Jonavoje. Tad buvo komandiruotas dirbti į Jonavą. Ten toliau mokėsi vakarinėje mokykloje.
Iš Jonavos jį, jau baigusį ir vidurinę mokyklą,  pakvietė atlikti tarnybos sovietinėje armijoje. Tarnavo toli – Čekoslovakijoje, jau po 1968 m. įvykių.
Grįžęs iš armijos įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą studijuoti statybos inžinerijos. Baigęs studijas gavo paskyrimą į Vilniaus specializuotą gelžbetoninių konstrukcijų statybos–montavimo valdybą ir vadovavo Vilniaus radijo komponentų gamyklos 14 aukštų administracinio pastato  Savanorių prospekte statybai. Gavo vieno kambario butą, kuriame apsigyveno jau su kraštiete, Vievyje gimusia ir užaugusia žmona Irena ir pirmagimiu sūnumi Ričardu.
Tačiau jaunai šeimai miestas „nebuvo labai prie dūšios“, todėl prasidėjus Elektrėnų statyboms Romaldas pasiūlė žmonai važiuoti į jų gimtąjį rajoną. Jam darbo tikrai bus.
Irenai buvo sunkiau. Ji, medienos apdirbimo specialistė, Elektrėnuose darbo pagal specialybę nerado. Tad tapo buhaltere. Ėmėsi darbo, kurį ilgus metus Vievyje dirbo jos mama Leokadija Jauniškienė.

This slideshow requires JavaScript.

Elektrėnų miesto statybose
Romaldas Skorupskas įsidarbino Namų statybos kombinate, 5-osios­ aikštelės statybos darbų vykdytoju, su kolegomis statė gyvenamuosius namus Elektrėnuose. Per tuos trejus metus, kai dirbo šiose statybose,  buvo pastatyta visa Trakų ir dalis Saulės gatvės, du vaikų darželiai, transformatorinė, boilerinė, devynaukščiai ir penkiaaukščiai namai, kuriuos suprojektavo Kauno miesto statybos projektavimo institutas.
Vieno padalinio darbuotojai įrenginėjo pastatų pamatus, kiti montavo perdengimus ir sienų blokus, trečio padalinio žmonės darė apdailą, o subrangovai klojo inžinerinius tinklus ir atlikdavo elektros ir santechnikos  montavimo darbus.
R. Skorupskas prisimena ne kartą klausęs projektuotojų, kodėl devynaukščiai namai statomi  aukš­čiausiose vietose – vėjas labiau šilumą išpūs. Sulaukdavo atsakymų – aukščiausiose vietose devy­naukščiai sudarys geresnį įspūdį, didingiau atrodys miestas, iš toli matysis – kone didmiestis. „Šių dienų kontekste tai neatrodo tei­singas sprendimas – žemesnėse vietose pastatyti devynaukščiai namai sunaudotų mažiau šilumos šildymui, tiek daug jos neskleistų į aplinką. Ir ekonomiškiau, ir planetos šilumos efektas mažesnis“, – pastebėjo Romaldas.
Per mėnesį Vilniaus namų statybos kombinato Elektrėnų aikštelės statybininkai priduodavo ir apgyvendindavo  po penkiaaukštį 20 butų gyvenamąjį namą.
„Statybos vyko gana sparčiai, nuolat dirbo 2–3 bokštiniai kranai, per dieną tekdavo iškrauti ir sumontuoti daugybę gelžbetoninių gaminių – tikras konvejeris. Pagrindiniai įrankiai – kūjai, plaktukai, laužtuvai, labai trūko mažosios mechanizacijos priemonių – grąžtų, perforatorių. Reikia perdangose skylių vamzdžiams, elektros laidams, išmuša dideles, jas reikia užtaisyti. O žmonės buvo neblogi, jie ir „vežė“, – prisiminė pašnekovas.
Visoje aikštelėje dirbo apie 100 žmonių, jis vadovavo apie 30 žmonių. Tarp statybininkų buvo ir vėliau išgarsėjusių žmonių – 5-osios­ aikštelės apdailos darbų vykdytoju dirbo Adolfas Blažonis, tapęs muzikantu ir kompozitoriumi, įkūręs vokalinį instrumentinį ansamblį „Konkordas“. Jis kartais po darbo palinksmindavo, uždainuodavo grodamas su gitara, buvo ką tik grįžęs iš tarnybos armijoje.

Į ekspertus ir nuosavą verslą
Jauna šeima greitai  Elektrėnuose gavo 3 kambarių butą. R. Sko­rups­kas  prisimena, kaip vienas iš Vilniaus namų statybos kombi­nato vadovų pasakė: „Dirba tvarkingai,­ reikia duo­ti butą, antraip gali pabėgti“.
Kaip tik gimus dukrai Loretai šeima persikraustė iš Vilniaus į savo butą Elektrėnuose.  Ir pragyveno ten kone 30 metų. Tačiau butas ilgam nesulaikė Romaldo Namų statybos kombinate. Gavo pasiūlymą dirbti Statybos ministerijos Orgtechstatybos tresto projektų ekspertizės skyriaus viršininku, kuris vykdė  Statybos ministerijos užsakymus.
„Per mūsų rankas ėjo visi statybos gaminių katalogai, nauji gaminiai ir medžiagos, tipiniai gyvenamųjų namų, vaikų darželių, mokyklų, vandentiekių bokštų ir kiti projektai. Atlikdavome polinių pamatų ekspertizę – labai įdomus ir platus darbas. Žinojau visas Lietuvos statybas, daugumą teko apvažiuoti.  Teko ir po Rusiją, plačiąją Sovietų Sąjungą pavažinėti. Atsirasdavo kokia naujiena, siųsdavo pasižiūrėti, ar galima ir verta pritaikyti“, – prisiminė pakalniškietis.
Bedirbant Orgtechstatyboje prasidėjo ir Sąjūdis: su kolegomis Vilniuje vaikščiojo į mitingus, su šeima ir uošviais važiavo į Baltijos kelią, džiaugėsi jame nemažai seniai matytų pažįstamų sutikęs ir besiveriančiomis viltimis, naujomis galimybėmis…
Greitai neliko Statybos ministerijos, teko ieškotis naujo darbo. Tapo Kauno statybos  Vilniaus r. filialo vyriausiuoju inžinieriumi, o netrukus pasuko į nuosavą verslą. Su bičiuliu įkūrę įmonę statė, rekonstravo ir remontavo įvairios paskirties objektus.

Ir nuosavas namas
Statybininkui derėjo ir savo šeimai suręsti namą. Taip 1994 m. senelio žemėje plyname, kiek pelkėtame lauke išaugo gyvenamasis namas. Vos keliasdešimt metrų nuo to namo, kuriame pats užaugo. O aplinkos gražinimas tada tik prasidėjo, daugiau nuveikė sulaukę pensinio amžiaus. Daug augalų sodyboje pasodino ir sūnus Ričardas, apželdinimo specialistas, duktė Loreta, drabužių konstruktorė. Už medelių paslėptas ir daržas, šiltnamis, visų  daržovių patys prisiaugina.
…Sodyboje pasitinka medžio ir akmens skulptūros. Štai 2000-aisiais pastatytas naują tūkstantmetį trimituojantis angelas, po dekoratyvine egle pasislėpęs akį merkia akmeninis diedukas, prie takelio į trobą stovi Maldininkas, tolėliau – Mergaitė, pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ veikėjai. Prie dirbtuvių stovi Bedvasis ir Materialistas,  du statybininkai, padaryti iš statybinių atliekų.
Užėjus į gyvenamąjį namą, nustebina paveikslų gausa. Vien pusrūsyje, kuriame yra vietos ir didesniems susibūrimams, jų kabo per penkiasdešimt. Trakų ir Gedimino pilys, Skynimų ežeras, dzūkiški peizažai… Pirmą nutapė dar studentas. Draugas nuomojosi butą, užėjęs pas jį pamatė labai gražų siuvinėtą seno malūno paveikslą. Pasiskolino jį ir nutapė. Vėliau tapybai  nebuvo nei laiko, nei vietos, sąlygų, tik viduje virė noras tai daryti.

Sumanymus keičia sumanymai
Romaldas sako gyventi pradėjęs tik sulaukęs pensinio amžiaus. Nutarė – ateis tas laikas, nedirbs nė  dienos, atsiduos pomėgiams. Nuvažiavo į Vilnių, nusipirko dažų, teptukų. Grįžo ir pradėjo.
„Tiek buvau išbadėjęs to meno, kad neišleidau teptukų iš rankų. Tapiau pro langą matomus peizažus, gėles, įsimintinas vietoves, viską, kas man gražu. Per dvejus metus apie 60 paveikslų nutapiau. Tada tas noras prislopo, pernai nutapiau tik tris“, – pastebėjo Romaldas.
Tapydamas susipažino su tautodailininke Onute Patronaitiene, ši supažindino su skulptore Vanda Umbrasiene. Skulptorė davė kaltą ir paragino medį tašyti. Paskatinusi: „Iš tavęs skulptorius bus“, davė kelmą ir užduotį – per mėnesį padaryti gaidį. Romaldas  atsiraitojo rankoves ir tašė. Padarė per savaitę. Nuo tada – tai už teptuko, tai už kalto griebia. Per trumpą laiką 30 skulptūrų sukūrė. Vėliau prisidėjo ir akmuo. Kolūkių laikais visos Vievio paraistės buvo nusėtos akmenų. Keliasdešimt jų atsitempė į savo sodybą, 20 metų kartkartėmis vis pažvelgdavo į juos, tie ir pašnibždėjo, kaip norėtų atrodyti.
R. Skorupskas  džiaugiasi turįs ir mokytoją – vilnietį tapytoją Rimą Zigmą Bičiūną. Per  tautodailininkų parodą Elektrėnuose jis priėjo ir pasiūlė užvažiuoti pas jį pasimokyti, pasitarti.
Porąkart ir nuvažiavo, išgirdo patarimų, kaip spalvas maišyti. Po to dalyvavo keliose Monikos Bičiūnienės primityviosios tapybos parodose Nacionalinėje dailės galerijoje. Ir prizą dar gavo.

Tapo bendruomenės pirmininku
Prieš dvejus metus  R. Skorupskas pradėjo vadovauti Pakalniškių bendruomenei. Neturėjo tokių minčių, bet keliskart atėjo pakalniškėnai prašyti tai daryti. Pirmąkart atsisakė. Vėliau pagalvojo, kad gal negerai padarė:  čia gimė, užaugo, reikėtų kažkokį indėlį įnešti. Tad pasiryžo.
Pasak R. Skorupsko, jam labai svarbi užduotis atrodo ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą,  žmogaus teisių ir pareigų dermę. Jis įsitikinęs – kad žmogus jaustų gyvenimo pilnatvę, jaustųsi laimingas labai svarbi yra sveikata. Todėl rašė projektus ir pakvietė mokslininkus skaityti paskaitas, vesti seminarus sveikatos klausimais. Bendruomenė darė žygius, kad būtų renovuoti valymo įrenginiai, patvarkytos gatvės, neuždarytų medicinos punkto.
Kaip tiek daug spėja? Gal jų sodyboje laikas lėčiau teka?
„Ne laikas, o noras svarbiausia“, – atsakė R. Skorupskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69