Ona Rasutė ŠAKIENĖ
Seniausieji gyventojai Kietaviškių apylinkėse, netoli Kareivonių piliakalnio, pasirodė mezolito laikotarpio pradžioje – VIII tūkst. pr. Kr. Ankstyviausios žinios apie Kietaviškių katalikų parapiją siekia XVI a. pradžią – 1504 metais čia jau stovėjo bažnyčia. 1596 m. Kietaviškių savininke buvo Barbora Technoveckienė. Iki XVII a. Kietaviškių žemes valdė Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai. Vėliau Kietaviškės tapo Pociejų nuosavybe. Mykolas Pociejus paliko savo dvarus brolio sūnui Leonardui Pociejui, kol užaugs jo paties vaikaitis Aleksandras. 1676 m. minėtas L. Pociejus su žmona Regina Kietaviškių bažnyčiai dovanojo Šuolių palivarką ir kaimą su žemėmis. Apie 1676 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia, o parapija įsteigta apie 1709 m. Nuo 1713 m. veikė Švč. Trejybės brolija. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Teodoro Pociejaus dvaras buvo konfiskuotas.
Po sukilimo Kietaviškių dvaras sunyka, ponai pabėga, juos išveži gal Sibiran, atveži rūsus nuo Babruiska – Bukinus, Puškovus. Jiej dvaru išdraski, išpardavinėja, pragėri. E.Bukinienė
Dvaras buva pastatytas ant Spenglos upelia kranta, labai gražioj vietoj, dar nebuva malūna, nei tvenkinia, nei bažnyčios. Šitos vietos senas pavadinimas – Duoneliškės. 14 metų kara metu vokiečiai turieja žemėlapius su šitu pavadinimu ir ieškoja Duoneliškių, tai seni žmonys tadu ir prisimini, kad tai yra dabartinės Kietaviškės. Veronika Puidokaitė
Už Kietaviškių, keliu an Šuolių, kur duobis, buva radį kokį tai senobinį papuošalu. Žmonės ty jau kavoja bulbas. Kap anksčiau neturieja sklepų, tai kur žemi sausa, prieg žvyrui, ty dari kapčius ir kavoja. Visko ty buva, buva, kad ir pavagia. Vienu kart moteriškė inlipus tan kapčiun rinka bulbas, tai, saka, tas kapčius jų ir užgriuva. Rodžias Piraškevičieni buva jos pavardė, seniai jau, baina dar sena Bukinieni, mana anyta. Paskui ty iemi žvyru, daug išveži. Kap kasi, tai rada vyriškų kaulų, tai nustoja toliau kast’.
Kietaviškių dvaras, kap ponai išvažinėja, priklausi Bukinui. Menu, stovieja dar mūras be langų, be nieka. Saka, Bukinas buva mėgėjas išgert’, nežiūrieja kas ty bus. Aja pas Cibulsku krautuvėn ir gieri, ir gieri. Elena Tamoševičiūtė Bukinienė
Kietaviškių bažnyčia
Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1504 m. Ji minima ir 1522 m. Manoma, kad bažnyčia sunyko per reformaciją. Antrąją bažnyčią 1676 m. pastatydino Leonardas Pacas. 1713 m. įsteigta Švč. Trejybės brolija. 1738 m. sudegė klebonija ir bažnyčios archyvas. 1744 m. parapijai priklausė Kietaviškių bažnytkaimis, dvaras, 4 palivarkai ir 12 kaimų. XVIII a. pabaigoje bažnyčiai priklausė Šuolių kaimas.
1905 m. patvirtintas mūrinės bažnyčios projektas (architektas V. Michnevičius inžinierius A. Soninas). 1906–1915 m. kunigai D. Valavičius ir Kajetonas Čepanas su parapijiečiais pastatė naują mūrinę bažnyčią, senoji išardyta
Kietaviškės – dabar seniūnijos centras, bažnytkaimis.
Kunigas Pranas Cibulskas gimė 1892 metų sausio 2 d. Kietaviškėse. Jo tėvas Juozapas Cibulskas buvo verslininkas, turėjo ūkį, mama Elena Balasevičiūtė Cibulskienė, knygnešio Vinco Balasevičiaus iš Šakaldonių dukra.
1918–1919 metus T. Brazys praleido Kietaviškėse. Aplinkiniuose kaimuose jis surinko 400 liaudies dainų, jos yra išleistos 2014 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dainų rinkiniu „Tautinės dainos“.
Spengla – upė, tekanti per Kareivonis, Kietaviškės, yra kairysis Strėvos intakas. Ištakos maždaug 1 km į vakarus nuo Beižionių, įteka į Strėvą ties Naujosiomis Kietaviškėmis, 37 km nuo jos žiočių. Ilgis – maždaug 11 km. Užtvenkus Spenglą ties Kietaviškių–Kareivonių vieškeliu maždaug 1976 m., daugiau kaip 1 m buvo pakeltas Gilūšio ežero vandens lygis, jis susijungė su šalia buvusiu Gavėko ežeru ir dabar sudaro bendrą vandens telkinį. Antra užtvanka tuo pačiu metu įrengta ties vieškeliu Kietaviškės–Ašakieniai, žemiau kažkada buvusios malūno užtvankos. Sovietmečiu šis tvenkinys buvo naudojamas pramoninei žuvininkystei – jame augindavo karpius.
Aukštupyje iš rytų pusės aplenkia meteoritinės kilmės Kaukinės ežerėlį.
Upėvardis laikytinas priesagos vediniu iš šaknies speng-/spengti („ūžti ausyse, skambėti“); taip pat galimai nuo spangti („akti“), spangas („silpnai matantis, aklas“) arba spingėti („silpnai šviesti“).
Ašakieniai
Kaimo pavadinimo kilmė
Ašakienių kaimo vietovardis greičiausiai kilęs iš asmenvardžio Ašakienis, Ašaka, Ašakėnas arba nuo žodžio ašakos.
Kaimas nelabai senas. Saka, kadaise čia buvo miškai ir negyvenamos vietos, Neries upe seniau labai plukdi sielius, paskui tiej sielininkai buva apgyvendyti šitose vietovėse, man tėvas sakė, kad jiej buva kilį iš Storoduba, kiti – iš Kamenpodolska, jų pavardės buva Pulauskai ir Ramanauskai (Pulovski, Ramonovski). Paskui, čia gyvendami, jiej ir sulietuvėja.
Sielininkai buva inpratį gyvent’ an vandenia, tai ir apsigyvena palei vandeni, palei Ilgia ažeru. Čia jiej daugiausiai vertėsi žvejyba, saka, kaime visur buva pilna žuvų ašakų, tai jis ir buva pavadintas Ašakieniais. Vėliau kaime pradėja kurtis ir vietiniai Kareivonių kaima gyventojai, atsirada Balsiai, Černiauskai. Juozas Ramanauskas
Ašakienių kaimas yra 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Naujųjų Kietaviškių. Iš vakarinės pusės jis ribojasi su Girelės mišku ir Kareivonių kaimu. Ašakieniai driekiasi pietine Ilgio ežero pakrante, kaimo šiaurinėje dalyje teka Strėva. Pietuose kaimas ribojasi su Kareivonių kaimu, rytuose – su Naujosiomis Kietaviškėmis.
Vietovardžiai
Skerdzimai, Skerdzimėliai, Laznėkas, Pelėka, Kampai, Žydo pieva, Dvaro kalnas, Ilga pieva, Kanapelka, Svirnas (vieta ežere), Po kamara (vieta ežere), Pabokova (vieta ežere), Dumbliukas, Pšidatka, Akis (uoka), Celetnik. Pasieka, Vanzynė, Široka droga, Dzirvelio ravas, Vielki rava, Agulnica. Joana Cibulskienė
Gyvensena
Seniau Ašakienių kaimas buva prie pat Girelės miška, tik vėliau miškus kirta, vyrus gaudi kazokai, tai kaip pamata, kad atjoja kazokai, tai visi vyrai, bernai tiesiai miškan, bijoja kazokų, kavojasi. Kazokų daug buva Strėvinykuose.
Mijaugoniečiai ašakieniečius vadina plyvtnikais, ba jiej buva atplaukį upėm iš Rosijos.
Gyventojai – Ramanauskai, Balsiukai, Černiauskai, Stankevičiai, Pulauskai. Nei Pulauskai, nei Ramanauskai baudžiavos nėja, jiej turėja taip vadinama dvarianina dokumentus. Dvarai buvo aplinkui – ir Kietaviškėse ir Strėvinykuose ir Martyniškėse ir Mijaugonyse. J. Ramanauskas
Ilgio ežeras
Ilgis arba Ilgės – ežeras į vakarus nuo Elektrėnų. Krantai lėkšti, daug kur pelkėti. Aplinkui daugiausia plyti dirbami laukai ir pievos. Šiaurrytinėje ir pietvakarinėje pakrantėse telkšo žuvininkystės ūkio tvenkiniai. Į Ilgio ežerą įteka Spengla, Prakusa, Viržė, prateka Strėva. Dalis Strėvos vandens teka pietinėje ežero pakrantėje esančiu kanalu.
Nuo 1967 m. ežeras paskelbtas ornitologiniu rezervatu. Prie Ilgio įsikūrę kaimai: Ašakieniai, Kloniniai Mijaugonys, Naujosios Kietaviškės.
Strėvos upė
Strėva – upė Trakų rajono, Elektrėnų savivaldybės, Kaišiadorių rajono teritorijoje. Nemuno dešinysis intakas. Ilgis 74 km, baseino plotas 759 km². Išteka iš Strėlytės ežero prie Mackantiškių, 5 km į šiaurės rytus nuo Aukštadvario. Upės pavadinimas kildinamas iš žodžio strėvus („sraunus“). 1348 m. prie upės įvyko Strėvos mūšis.
Strėva teka į pietryčius per Šamuko, Drabužio, Spindžiuko, Spindžiaus ežerus, toliau – į šiaurę per Stankos ežerą ir Bagdanonių tvenkinį. Žemiau Bagdanonių tvenkinio teka per Nestrėvančio ežerą, Semeliškes. Pratekėjusi Elektrėnų tvenkinį, pasuka į šiaurės vakarus. Teka per Ilgio ežerą, per Bačkonių tvenkinį, per Žiežmarius. Įteka į Kauno marias prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, 5 km į šiaurę nuo Kruonio.
Intakai:
Dešinieji – Beržuolė, Kalpė, Žiežmarė, Lijonas
Kairieji – Dabinta, Vuolasta, Skersė, Aujėda, Kiementa, Kertus, Limšius.
Jagėlonys
Vietovardžiai
Aujedas, Akivara, Busilų kalnelis, Cegelnių raistas, Čižiūros duobełė, Dikavinas, Didžia pieva, Ilga pieva, Parmoka duobė, Kiaulių kapinėłės, Kirciuvienė, Lapių raistas, Lyginės, Lyginių kalnas, Papušynas, Raisteliai, Pridotkų raistas, Rumšina raistas, Smalenų raistas, Telėtnikai, Vopnyčia. Jonas Pukalskas
Yra dvejos Jagėlonys – Kalninės ant kalno ir Kloninės, čia namai stovėjo abipus atitekančios Spenglos, slėnyje. Tarp Jagėlonių, Šuolių ir Kareivonių telkšo gilus Aujiedo ežeras. Į Aujiedą įteka Spenglos ir Aujiedo upės.
Iš Briaunia tekieja Švenčiaus upelis in Švenčiaus ažeru, o iš Švenčiaus ažera in Aujėdu tekieja upelis Perkasas. Švenčiukas, tai mažiukas ažeriukas, bala, jis ty in Briaunia pusi. Ona Česonytė Rumsevičienė
Jagėlonių vardas nuo Jagėlų, ponų kokių, kur čia gyvenį, šnekos čia buvį. Jų dvarai buvį kur dabar kolūkia kontora buva, Dalinkevičius gyvena. Kapai jų tai palei Spenglu, toks aukštas krantas, tenai palei malūnu. Tam krante. Žmonės ty buva radį. Antanina Antanavičiūtė Bliujienė
Fiodoro Jagėlos testamentas, rašytas 1645 metais vasario 7 d, patvirtintas parašais:
1567 m. LDK karo pašauktinių sąrašuose minimas karys iš Jagėlonių. 1612 m. Ivanas Baka Jagėlonių dvarą su visais pastatais užrašė savo sūnui Vasilijui. 1670 m. Aleksandras ir Kotryna Jagėlos perdavė trečdalį kaimo Leonardui Pociejui, anksčiau į tris dalis pasidalinę su Adomu ir Jonus Jagėlomis. 1742 m. minimi dveji kaimai – Kloniniai ir Kalniniai Jagėlonys.
Ant Spenglos upės yra išlikęs nebeveikiantis vandens malūnas.
Žmonių pasakojimai
Saka, an kalna buva Jagėlų dvaras, o an kranta gal koplyčia kokia, kad yra 4 kapai. Saka, ty Jagėlos pasilaidojį. Seslevičius palei Spenglu, palei keliu gyvena, ty jau buva jo žemi an to kalna, tai jis ty ari ir arklys koju skyłėn inkiša. Tada jis pažiūrėja, kad kas tai ty yra ir pasakė kam tai. Atvažiava kas tai ir atkasi. Viršus buva užmūrytas kokiom tai plokštėm, nuiemi, intieja vidun, o ty stovi 4 karstai. Cieli. Ne toki, kai dabar, ale išskobti iš medžia. Toki karstai. Kap juos parušina, tai tik dulkės užrūka ir nieka jau ty, tadu viel’ uždieja tom plokštim ir dabar ty stovi. Intėjima durys apvaliai sumūrytos, plytos raudonos didelės, aš niejau, bijojau. Ona Česonytė Rumsevičienė
Mūs kaime beveik visi turieja pravardes. Mes buvom Bičiai, nor pavardė – Bliujai, buva Joskai – Antanavičiai, Jozapkai – Ščerbavičiai, nemenu visų.
Mana tėvas Antanavičius iš Jagėlonių, gyvena tenai šone, link Bajorų netoli Aujieda, palei Švenčių. Buva upełės tarp šitų ažerų, vadina nauja ir sena. Sena tarp krūmų, yra ir dabar. Buva ir platoka vietom iki 2 metrų, paskui praieja melioracija, griovius padari, ištiesina, vien grioviai lika. Seniau buva gražu, vingiai, krantai. Antanina Antanavičiūtė Bliujienė
Gyvenam Kloninių Jagėlonių kaime, visai palei Aujėda ežeru, ir kalnas in Kareivonis, ir kelias vadinasi Aujėda. Mana tata šitu bali palei Aujėdu vadina Kirčiuvienė, dar ją vadina Daboika. Kodėl? Kadaise Aujėde nuskenda žyda arklys su rogėm. Ir tėvai baina. Važiava žydas per ładu ir inlūža, žydas pabėga, o arklys ir rogės paskenda. Visą laiką sakė Daboika. Šita pieva, kur dabar statos nameliai, ty buva šlapia, vadina Kirčiuviene, gal iškirsta kas. Ona Česonytė Rumsevičienė
Šitam kalne mūs žemėse tėvas vis sakydavo, kad tenai koki tai senkapiai, koki tai prancūzai palaidoti, sakydavo, kad jam dar jo tėvas, nu diedukas pasakojo, kad tenai – prancūzkapiai.
Vaikai kai augo, tai žiūrėk nulekia an to kalnelio ir atsineša kaukolę, tai bardavom. Kažkas buvę. Nėra vardo, vadino prancūzų kapinaitės ir tiek. Ona Kananavičiūtė Pukalskienė
Jagėlonių akmuo, vadinamas Gaideliu
Šis akmuo yra Jagėlonių kaimo pakraštyje, netoli kelio Jagėlonys–Semeliškės. Tai mitologinis akmuo, dar vadinamas Gaideliu.
Jagėlonių akmuo – natūralus riedulys. Akmuo šviesiai rausvas, vidutinio grūdėtumo granitas, netaisyklingos formos, pailgas, maždaug 3,5 m ilgio ir iki 2,6 m pločio bei nuo 0,7–1 m aukščio rytų šone iki 2 m aukščio vakarų šone. Maždaug 0,7 m į šiaurės vakarus nuo akmens yra kitas pilkai rausvo, vidutinio grūdėtumo akmuo. Didesnysis akmuo smarkiai apskeldėjęs, apkerpėjęs.
Akmuo yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra saugomas valstybės. Netoli akmens yra rastas akmeninis kirvis keturkampe pentimi.
Apie šį akmenį yra žinoma daug pasakojimų. Pasak vietinių gyventojų, šalia jo vaidendavosi, matydavo ant jo tupintį gaidį, todėl ir pramintas Gaidelio akmeniu. Kiti žmonės pasakoja, kad pro šalį važiuojantys susivėlinę keleiviai girdėdavo kalimą, matydavo kažką sėdint ant akmens ir net eidavo pypkę užsidegti, nes būdavo šaukiami tikraisiais vardais. Kartais tiesiog klaidžiodavo ir negalėdavo pro tą vietą pravažiuoti – sukdavo ratu. Viskas išnykdavo tik užgiedojus gaidžiui.
Kareivonių k.
Vietovardžiai
Aujedo kalnas, Agulnica ( bendrai dirbo), Bičiaus kampas, Bedugnis, Burlokės bukta, Bliūdelis, Cigelnė, Čiurkonių bala, Didelis raistas, Dėlinė bala, Daržinėlis, Didelis akmuo, Gojus, Lieptai, Lyginių raistas, Loviai, Lanka, Moliakasių raistas, Nuotaka, Našlės raistelis, Samanų raistas, Pakalnys, Pakapinio kalnas, Užuolija, Upė(Spengla), Žydo bala. Motiejus Komparskas
Našlės raistelis, Maskoliaus raistelis, Bendrovė, Ąžuolija, Čiurkonių bala, Moliakasių raistelis, Bedugnio raistas, Šimelio kalnas, Aujiedo kalnas, Samanų raistas, Lieptai, Ožkos pėdelė. Jonas Cibulskas
Iš prisiminimų
Mūs kaime, Kareivonyse, labai cikiava ir beveik kožnas turėja pravardi. Pavardes jiej turėja tik dokumentuose, kasdien visus vadina pravardėm. Mana mama ištekėja už Antanavičiaus, ale jį visi vadina Jurgeliu, o mamu – Jurgeliene. Ona Antanavičiūtė-Lankienė
Mūs kaime beveik visi turieja pravardes, kiti net nežinoja kokia kaimyna pavardė, kol koks dokumentas neatieja. Gyvena Cibulskai – „Galuciniai“, toliau Kralikauskai – „Rokuok“, Lankučiai, Lankai – „Šliužai“, eigulys Kananavičius – „Faika“, toliau – Geniai, Cibulskai, Jančiauskai –„Juzukėliai“, Antanavičiai – „Jurgeliai“. Gyvena toki Lankai, gyvena Cibulskai, kur dabar Kietaviškėse, Markauskai, Kralikauskai, pačiam gale dar gyvena toki Bartnauskai, šitoj pusėj dar Vaiciukevičiai gyvena, Bičiai – „Klerkučiai“, dar vienas Kralikauskas – „Vonasas“. Gyvena Kralikauskai, čia jų buva labai daug, vienus praminė ,,Skerdžiukais“, kiti buva „Turkeliai“ Jančiauskai, jiej buva gal iš kur tai atsikėlį, ale vadina „Drevičiais“, Jacinavičiai – „Jacinai“.
Gyvena Kareivonyse, kai jau buva išiejį an sklypų ir toki Šulgai, jis buva savanoris. Čia palei Girełis mišku jiem davi žemis ir jiej pasistati namus. Ty gyvena ir kiti Kralikauskai. Mūs kaima žmonys Girełis kaima nevadina vardu, tik Kerteniais. Ty daug Kertenių gyvena, tai vis Kerteniai ir Kerteniai. Mikalina Markauskaitė
Kareivonių kaime 1910 metais gimė rašytojas Juozas Kralikauskas, mirė 2007 metais Vilniuje. Koplytstulpis su užrašu „Rašytojo Juozo Kralikausko gimtinė“ atidengtas 1993 m. gegužės 7 d. Kareivonių kaime.
Aujėdo ežeras
Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlanda jau vandenin. Žiūri – iš ažera aina, aina didełė banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiais balsais. Žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo. Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė
Bedugnio ežeras
Ežeras labai gilus, link Jagėlonių, jo gylis nėra išmatuotas, užakęs, sunkiai prieinamas.
Kareivonių Piliakalnis
Ganiau Kareivonių kaime pas Cibulskus. Buva sena baba Agotėli. Tai ji mum šnekėja, kad Piliakalnis yra kepurėm supiltas, ąžuolynai čia vėliau užauga, seniau ty buva šventyklos, žmonys aidava melstis. Saka, aukodava aukas, buva pylimai, aukurai. Boleslovas Pruskas
Pelkės, akmenys
Šitoj pusėj piliakalnia, kur mūs tėvas pasistatė sodybu kai ieja an sklypų, buva labai didelės pelkės, ty pereit’ negalima. Buva keliukas an Piliakalnia, buva galima išbrist’. Ty buva kokios tai ežios iš šita gala in Faiku tenai, iš pietų pusės, ty gal žemiau, ne an šita didelia kalnelia, žemiau. Ty buva aviečių, žemuogių, ajam uogaut’.
Buva kokia tai pilis, šnekėja. Pas Klerkučia Varusiu kap nuveinam, ty visai gi vietoj, tai šnekieja, kad pilis buva.
Už Drevičia, an kalnelia palei raisteli, ty keliukas aja an Girelės miška, stovieja akmuo Ožkos pėdełė. Kitas labai didelis akmuo stovieja palei Jurgeli. Ilgai stovieja, ty buva baikų, ale paskui ir jį kas tai suskaldi, gal išveži, niera. Dar vadina ,,Pas dideli akmeni“, tai ,,Pas Ožkos pėdeli“, dar laukus vadina tai Platujai, tai Skersukai, tai Jacinos sala. O Ožkos pėdeli, tai kai aja melioracija, kur tai nustūmi. Mikalina Markauskaitė
An kalna palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdėta. Ji aja tiesiai kur keliukas per piliakalni, net an Piktakiemia, anon pusin Piliakalnia. Kareivonių kaima kiemavietė buva toli, net palei Kietaviškes, an Mika kalna, ty kur dabar Dominga. Paskui, kap kėłi an sklypų, tai mana vyra diedukas gava žemi čia palei Piliakalni, an šita labai gražaus kalnelia ir čia statėsi namus. Kap žmonys statėsi, tai ir išvežioja tuos visus akmenis, dėja pamatuosna, nelika nei ženkla. Levosė Pinelytė Kananavičienė
Žmonių pasakojimai
Gale Piliakalnia senovėj buva koki tai pastatai, sklepai, saka, prancūzai ty auksu užkasi. Žmonys kasinėja, ale nieka nerada. Vadina Auksa kalnu.
Čia palei mumį šitiej grioviai iškasti žmonių, an šitų kalnų gali būt piliakalnis. Kap aju melioracija, pats mačiau, per raistu buvu medžiais išklotas takas, po vandeniu in tokių saliuki.
Akmenų irgi yra. Palei mumį buvu daug didelių akmenų. Čia palei Piliakalni buvu daug didelių akmenų, ailia iš mišku aju in mūs sklypu, dideli toki. Tėvas juos skaldi, atsimenu, deginu ir skaldi. Pirmiau čia buva pelkis, raistai. Tik palei mumį, kur mes gyvenam – sausas kelias. Čia ir toj senobinė gyvenvieti, kur yra titnaga, kur Kietaviškių mokytoja Gudelieni su vaikais rinka. Seniau tai buva daug šita titnaga, mes vaikai skeldavam ugni, seniai rodi. Pranas Lankas
An kalna palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdieta. Ji aja tiesiai kur keliukas per Piliakalni, net an Piktakiemia, anon pusėn Piliakalnia. Vadina Gomantais. Levosė Pinelytė Kananavičienė
Šita vieta seniau buvo vadinama Gomanta, toliau į pietus buvo Verdinės, vakaruosna – Taduliškės, šiaurėje – Girelė. Piktakiemis toliau buvo, už Verdinių, nežinau, kodėl šitą vietą irgi pavadino Piktakiemiu, vietiniai, mano diedukai vadino Gomanta (Gomantai?). Šiaurinė nepereinamų pelkių ( buvusių ežerų) aplink piliakalnį dalis buvo vadinama Cigonės vardu, pietinė – Kunigo. Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė
Vykdant melioracijos darbus aplinkui Piliakalnį buvo rasti šarvai, juos rado Bičius Vidmantas.
Buva iškasį kareiviškus šarvus, tokius kur iš dratų sukabyta kap lenciūgėliais. Kur jeij pasidėja nežinia, lyg vaikai mokytojam nuneši. Levosė Pinelytė Kananavičienė
Cigonkos revas
Cigonkos rave Kareivonyse vaidenosi. Moterys bijoja ty ait’. Saka, kadaise ty apsigyvena dvi cigonkos – viena vyresni, kita jauna, visai dar vaikas, ir tam raistelij pagimdi mergyti. Vietos žmonės pasakė valdžiai, tai atvažiava ir išveži jas kur tai, lyg Semeliškėsna. O tų revu ir dabar vadina Cigonkos revu. Paskui šnekėja, ty vaidenasi. Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė
Cigonkos revas. Tai saka, kad ty kadaise buva apsigyvenis cigonų taboras ir cigonas cigonku pakori. Jiej išvažiava, ale žmonys po šiai dienai tų revu Cigonkos vardu vadina. Marijonas Ratkevičius
Senoji gyvenvietė
Girelės kaimas už 3 km į vakarus nuo Kietaviškių. Šiaurėje ribojasi su Girelės mišku. Kaimo pakraštyje, prie Kareivonių kaimo ribos, netoli Lanko Prano sodybos, rasti senosios akmens amžiaus gyvenvietės likučiai. Radiniai – kirvis, titnaginiai rėžtukai, gremžtukai, skaldytinės dalys, ašmenėliai, nuoskalos, datuojami V–VIII a. prieš m. e., rasti 1995 m., nustatytame 30–35 cm storio kultūriniame sluoksnyje, saugomi Kietaviškių pagrindinės mokyklos muziejuje. Gyvenvietė buvusi dabar užpelkėjusio ežero pakrantėje, smėlėtame lauke, klonyje tarp dviejų kalvelių.
Iš II tūkstantmečio prieš Kr. pabaigos–I tūkstantmečio pradžios epochos prie piliakalnio aptiktų akmeninių kirvių ir kitų radinių galima spręsti, kad jo apylinkėse žmonės gyveno naujojo žalvario amžiuje iki geležies amžiaus. Senesnių laikotarpių piliakalniams būdingų įtvirtinimų neaptinkama. Manoma, kad seniausi gyventojai čia gyvenę VIII tūkstantmetyje prieš Kr. Tai buvo Madleno kultūros žmonės, čia medžioję, žvejoję pelkių aplink Pilakalnį vietoje telkšnojusiuose ežeruose. Iš D. Gudelienės „Kietaviškės“
Kietaviškių seniūnijos kaimai
Ašakieniai, Bajorai, Būda, Dainava, Dainiškės, Gilūšis Gojus, Jagėlonys, Kareivonys,
Kriokšlės, Kietaviškės, Lingiai, Mijaugonys Obeniai, Petrošiškės, Poliesis, Šilonys, Šuoliai, Vindziuliai, Žikaronys.