Mūsų Pranelis

Kietaviškių seniūnijoje, Ka­rei­vonių kaime, Girelės miško apsuptyje, Kareivonių ąžuolyno pa­kraštyje, prieš 90 metų gimė Pranciškus Lankas.
Jau vaikystėje Pranciškus buvo ramus, nuoširdus, paklusnus. Mama sakydavo: „Dievas mums padovanojo nepaprastą vaikelį“… Jis augo gražioje aplinkoje, gamtos prieglobstyje, matė visus metų laikų gamtos pasikeitimus, pažinojo daug paukščių, miško žvėrelių, stebėjo sprogstančius medžius, žydinčius sodus… Pavasarį pražydus žibutėms vaikas bėgdavo į mišką ir parnešdavo puokštelę brangiausiam žmogui – mamai. O prinokusias žemuoges suverdavo ant smilgos ir labai atsargiai nešdavo, kad kuri nenukristų, namo mamytei.
Tėvai buvo labai religingi, lankė Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčią, su didžiausia pagarba į ją eidavo gražiai pasipuošę, moterys net kitus batelius persiaudavo, neduok dieve, nepritapnoti bažnyčios. Vaikai nuo pat mažens buvo mokomi dėkoti Dievui už duonos riekelę, tėvams – už jų rūpestį. Malda nuolat lydėjo juos. Švęsdami šventes be maldos nesėsdavo prie stalo. Pranelis, besilankydamas bažnyčioje, labai įdėmiai besiklausydamas kunigo pamokslų bei Dievo žodžio, suprato, koks turi būti žmogus. Daryti gera – žmogaus pareiga, o pikto reikia vengti. Tikėjimas duotas visam gyvenimui. Žmogus jį patvirtina savo elgesiu ir darbu. Tikėdamas tuo, ką sakė Dievas, jis padėdavo žmonėms, net neprašomas susirasdavo tuos, kuriems reikia pagalbos. Jo darbščios rankos ir gera širdis buvo visiems reikalingos. Ypatingai didelius gabumus tais laikais turėjo mechanizacijos srityje. Savo rankomis iš surinktų reikalingų detalių pasidarė traktorių ir ne vieną žemės ūkio padargą. Vėliau jo sodybos pakraštyje gaudė daugybė įvairių mechaninių variklių. Jų gaudesys jam sukeldavo džiaugsmą. Kai pirmą kartą su savo traktoriumi atvažiavo į Kietaviškių centrą, džiaugėsi visi, net vaikai iš mokyklos būreliais bėgo prie jo ir šaukė: „mūsų Pranelis“! „mūsų Pranelis“! Ir jis liko mūsų Praneliu.
Apie Pranelio šeimą, jo gyvenimą mums mielai pasakojo Kareivonių, Girelės kaimuose išlikę senoliai, jų vaikai, kaimynai, prisimindami jį kaip paprastą, ramų, nuoširdų, visiems gero linkintį žmogų.
Palydėjęs Anapilin brangiausius žmones – tėvą, mamą, sesę, brolį (viena sesuo dar gyva, gyvena globos namuose) – liko vienas. Taip jau likimas lėmė, kad Pranelis neturi šeimos, visiškai vienišas. Ir gyveno jis sau su savo mylimu šuneliu mamytės namuose iki tol, kol neatsitiko bėda. Prieš trejus metus eidamas paslydo, parkrito, lūžo ranka. Gerų žmonių pagalba buvo nuvežtas į gydymo įstaigą. Jį gydant buvo atrasta kitų ligų, gydymas užtruko apie metus. Pranelis per tą laiką gerokai nusilpo, tapo neįgalus, vienas gyventi negalėjo.
Nuo 2016 m. spalio apgyvendintas Širvintų parapijos globos­ na­­muose. Šiais metais lapkričio 16 d. Pranelis sulaukė gražaus 90–ties metų jubiliejaus. Ta proga Kietaviškių se­niūnijos seniūnė Dovilija Ci­buls­kienė ir socialinė darbuotoja Angelija Bliujienė nuvyko pasveikinti savo seniūnijos senolio, visų mylimo Pranelio. Visų Kietaviškių seniūnijos gyventojų vardu linkėjome stiprios sveikatos ir Dievo palaimos.
Pabendravome, pamatėme, kokiomis puikiomis sąlygomis gyvena globotiniai. O mūsų Pranelis gerokai atsigavęs, su darbuotojų pagalba jis vaikšto, mielai dalyvauja edukacinėje veikloje (piešia, pina pynes iš siūlų). Didžiausią džiaugsmą jam teikia dalyvavimas Šv. Mišio­se. Jis iki šiol neprarado savo gerumo, dėkoja tiems, kas jį prižiūri ir slaugo. Pasak jo, visi žmonės labai geri ir čia labai gera, visko užtenka. Pasidžiaugė, kad „Rojus yra danguje, o mes čia žemėje turime rojų“.
Nors ir labai gera globos namuo­se, tačiau Pranelis ilgisi savo namų, prisimena mamytę. Jam buvo smalsu sužinoti, kaip gyvena likę jo draugai ir kaimynai.
Kai atėjo metas atsisveikinti, bu­vo skaudu ne tik Praneliui, bet ir mums. Dėl žmogiškojo faktoriaus mes negalėjome išpildyti jo vienintelio troškimo, parvežti į gimtąsias Kareivonis. Koks yra žiaurus likimas, kai žmogus negali gyventi savo namuose, kaip ir jo gimtinėje užaugę šimtamečiai ąžuolai, kurie virsta nuo žmogaus rankos.

Angelija Bliujienė­, Kietaviškių seniūnijos socialinė darbuotoja

Vienas komentaras "Mūsų Pranelis"

  1. girelietė says:

    Gyveno jis prie Piliakalnio miško, geria pažinojau , vaikystėje eidavome su cioce, pas juois verbai parsinešti ėglio, kadagio augo vienintelis kaime, buvo sukonstravęs lėktuvą, dar prisimenu kai gyveno paprastoje trobelėj kur po vienu stogu tilpo ir tvarta ir malkinė ir t.t paskui vienas pasistatė namą, kur atsimenu buvo labai šalta, ta šeima dar tuo įdomi jie nebuvo kolūkio nariai, bent jau taip sakė mama. sekmadieniais ateidavo dažnai pas tėvuką kokio geležies,ar taip pasedėt.labai pergyveno kai išpjovė Piliakalnį, o dabar pamatytų tai gal ir infarktą gautų, o atėjaus nepriklausomybei, daugelis pasinaudojo jo gerumu, o atsidėjkojo šnapsu, gaila buvo žmogaus be galo, turėjo jis savo pasaulį, labai mylėjo mąmą, gal dėl to ir šeimos nesukūrė, sveikatos jam, gal pavasarį kas parvežtų į namus paukščių paklausyt tik vargu ar jie grįš nes nėra kur, ant kelmų lizdų nesuka

    Atsakyti

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1