Menas jungia žmones

Kamilė Piličiauskaitė,
VU Komunikacijos fakulteto studentė, praktikantė

Ne tik meno ir kultūros atstovams, bet ir Elektrėnų sa­vivaldybės bendruomenei pui­kiai pažįstami menininkai Adelė ir Augenis Kaspučiai jau ne vienus metus ugdo vaikus Vievio meno mokykloje, yra iliustravę ne vieno žymaus rašytojo kūrinį, piešė iliustracijas vaikų žurnalams „Genys“, „Žvaigždutė“, „Šal­tinėlis“, organizavo daugybę unikalių projektų, konkursų, su­darė ir išleido nemažai knygų, kurios populiarina vaikų kūrybą. A. ir A. Kaspučiai dalyvauja ir patys organizuoja dailininkų plenerus, darbus eksponuoja parodose. Nors pora gimė ir augo visai ne Vievyje, būtent šis miestelis yra jiems ypatingas.

Vieviškiams bei kultūros ­atstovams Jūs puikiai pažįsta­mi, o kaip prisistatytumėte tiems žmonėms, kurie šiame interviu pirmą kartą apie Jus sužinos daugiau?
Adelė: O kaip aš prisistatyčiau? (Adelė juokiasi). Elektrėnų savivaldybėje, kai mes čia dirbam beveik 30 metų, mus daugelis pažįsta… Aš, pradėdama kalbėti, nesakau, kad dirbu mokytoja ar esu dailininkė – tiesiog bendrauju su žmogumi, jei klausia, tai pasakau, ką veikiu.
Augenis: O aš šiaip prisistatau dailės mokytoju (Augenis juokiasi).

Tačiau viename interviu teigėte: „Mes ne mokytojai, mes – dailininkai“.
Adelė: Mes save laikome mokytojais, nes dirbame šį darbą. Šis teiginys be konteksto. Kalbėjome, kad mes esame baigę Vilniaus dailės akademiją (toliau – VDA), o ne Pedagoginį universitetą. Aš dar būdama VDA studentė pradėjau dirbti mokytoja Vievio meno mokykloje, Augenis – baigęs VDA. Pedagoginį išsilavinimą gavome kiek vėliau, kai baigėme pedagogikos kursą.

Iš kur į Jūsų gyvenimą atėjo menas?
Adelė: Nuo vaikystės svajojau tapti dailininkė. Didžiausias autoritetas man buvo mamos brolis, Petras Vaškys, vieniems – profesorius, dailininkas, išradėjas, o man – dėdė. Jis Lietuvos išeivijos dailininkas, Amerikos skulptorius, keramikas, ilgametis Filadelfijos menų universiteto profesorius. 1965–1980 m. jis buvo minimas tarp 10 geriausių JAV keramikų. Vienas didžiausių ir įspūdingiausių jo darbų – vaško figūrų kolekcija Amerikos istorijos muziejui Filadelfijoje. Petrui Vaškiui teko dirbti su įvairiomis medžiagomis ir pačiam daug ką išrasti, jis dirbo ir daugelyje kitų sričių.
Tačiau Mosėdyje mokytis dailės nebuvo kur. Lankiau Skuodo muzikos mokyklą, mokiausi groti kanklėmis ir svajojau vykti mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Apie šią mokyklą sužinojau skaitydama vietos laikraštį – radau skelbimą, išsikirpau ir saugojau tą laikraščio skiautelę gal trejus metus, kol man sukako 10 metų. Tada labai prašiau tėvų, kad mane išleistų mokytis į Vilnių. Tėvai sutiko tik todėl, kad dvi mamos seserys gyveno Vilniuje. Ypač artimai bendravau su teta Kazyte. Bet labai ilgėjausi savo brolio Rimanto, tai ir jį prikalbinau stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Dabar brolis Rimantas Eidiejus žinomas skulptorius, Dailininkų sąjungos narys, yra padaręs puikių darbų – paminklų miestuose, memorialinių lentų, yra laimėjęs ne vieną Lietuvos banko konkursą, nukaltos šešios monetos. Pirma jo moneta – Lietuvos bankui ir litui 75, atkalta auksinė. Rimantas Mosėdyje sukūrė skulptūrą gydytojui, Akmenų muziejaus įkūrėjui Mosėdyje Vaclovui Intui.
Augenis: Mokykloje tradiciškai klausdavo, kuo norėsiu būti užaugęs. Tai nuo pirmos klasės sakydavau, kad dailininku. Iš kur tas pasirinkimas… Manau, iš tėvų. Tėvas fotografuoti mėgo, turėjo „Fed“, „Zenit“ aparatus. Aš ir labai norėjau fotoaparato, tai pusę metų pietums duo­damus pinigus taupiau. 50 rublių sukaupiau, tada mama juos rado. Pasisekė – nebaudė, netgi pridėjo kiek trūko ir nupirko „Zenit-E“. Kasdien fotografavau, naktį vonio­je nuotraukas ryškindavau. Puikus laikas buvo. Dabar sūnus fotografo specialybę pasirinko, neatsitiktinai, matyt. Tėvas Vytautas Kasputis vis pasakojo, kad norėjo Dailės akademijoje studijuoti, o baigė VISI (Valstybinis inžinerinis statybos institutas), liko ten dirbti dėstytoju. Tapo mokslų daktaru, profesoriumi, ilgus metus vadovavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialui. Be to, nuo mažens gyvenau tarp tėvo sukurtų pastatų maketų, paveikslų ir medžio skulptūrų. Nuo penktos klasės mokiausi M. K. Čiurlio­nio menų mokykloje, ten jau visi dailininkais norėjome būti. Mokė nuostabūs mokytojai, esu dėkingas likimui, kad ten galėjau mokytis. Logiška, kad vėliau pasirinkau studijas Vilniaus dailės akademijoje (tada Vilniaus dailės instututas). Vasaras leisdavau Kunigiškių kaime, drožinėjau, o studijų metais netgi uždirbdavau iš to.

Grįžkime į tuos laikus, kai buvote mokiniai. Kokius save prisimenate?
Mokykloje mes labai daug dirbome. Mokėmės bendrojo lavinimo dalykų, kartu buvo ir labai daug dailės pamokų. Pamokos vykdavo net ir šeštadieniais. Dailės pamokoms žinojome, ką turime padaryti, patys galvojome temas, kūrėme kompozicijas. Mūsų aplinka buvo kūrybiška. Dabar viskas kitaip, vaikai turi technologijas. Ir mokytojai buvo labai geri, daugelis iki šiol išliko puikūs pavyzdžiai.

Kokios mokytojų savybės lėmė, kad jie tapo autoritetais?
Svarbiausias buvo bendravimas – jis nebuvo oficialus, mokytojai mums tartum draugai. Bendravimas nuoširdus, būdavo net į namus pasikviečia darbų parodyti, apsilankyti dirbtuvėse, nes mūsų interesas – dailė. Visą laiką matėme, kad jie kuria. Įdomu, kai žinojome, kad ką tik šnekėjome su žmogumi, kurio darbai eksponuojami Parodų rūmuose. Aišku, ir žmogiškos savybės svarbios.

Kaip šie autoritetai ir jų savybės padėjo Jums patiems auklėti savo mokinius?
Negali žinoti, kiek ir kokių savybių perėmei iš autoritetų. Patys formavomės toje terpėje, darėm vienas kitam įtaką, todėl turėjom perimti bent kažkiek tos aplinkos bruožų. Kadangi ta aplinka buvo artima, tai padarė didelę įtaką. Kai atėjau dirbti į Vievio meno mokyklą, pirmais metais pamačiau, kad čia mažai mokinių. Pasirodo, jie galvojo, kad yra paprasti žmonės ir menas ne jiems. Reikėjo pakelti jų savivertę, įtikinti, kad jie nėra prastesni už kitus. Tiesa tokia, jog šie vaikai, gimę nameliuose su dvišlaičiais stogais, yra netgi dvasingesni už daugelio didmiesčių vaikų. Adelės mokytojaibuvo Birutė Žilytė, jos vyras Algirdas Steponavičius, puikus žmogus buvo ir puikus grafikas, knygų iliustratorius, jų dukra Daina, irgi grafikė. Vincas Kisarauskas dėstė piešimą, tais laikais pelėsiniu sūriu vaišindavo. Linas Katinas dėstė akvarelę, puikus menininkas, akademijoje­ dėstė tapybą, Alfonsas Vincentas­ Ambroziūnas dėstė skulptūrą, bendravome su skulptoriais Romu Karpavičiumi ir Giedriumi Plechavičiumi, tekstilę dėstė Anicetas Jonutis, keramiką – Egidijus Talmantas, vitražą – Antanas Garbauskas, vasaros praktikas dažnai vykdavome su tapytojais Mindaugu Skudučiu, Valentinu Antanavičiumi… Visi žinomi Lietuvos meno klasikai, todėl mums labai paisiekė, kad mokėmės tuo laikotarpiu. Visų mums įtaką padariusių mokytojų ne­išvardinsiu, bet dar noriu paminėti Dailės Akademijos dėstytojus: tekstilininką Juozą Balčikonį, Kęstutį Balčikonį, grafikę Danutę Jonkaitytę (jos dirbtuvėse baigiamąjį darbą spausdinau), mano baigiamojo darbo vadovą Vladą Daujotą, filosofą Leonidą Donskį ir kt. Tai, ką išmokome iš jų, dabar stengiamės per­duoti savo mokiniams.

Su kokiomis problemomis susiduriate ugdydami vaikus?
Kai mokiniai ateina į meno mokyklą, jie piešia žvaigždutę (schematiškai), saulutę su „pagaliukais“ vietoj šviesos spindu­lių, dažnai kampe, ir širdelę. Ugdydami vaikus mes bandome jiems paaiškinti, kad visi mes matome skirtingai, tai ir vaizduojamos saulės gali būti ne vienodos. Skatiname, kad vaikai mąstytų savaip, o ne priimtų standartą, kurį pasiūlė kiti. Gražūs yra ne tik tie trys motyvai. Be to, esu mačiusi, kaip vyksta dailės pamoka, kai mokytoja išdalina mokiniams trafaretus. Mokytoja galvoja, kad vaikai kiškelio nemoka gražiai nupiešti, o ji žino, kas yra labai gražu. Visi apveda kiškelį ir pas visus jis vienodai gražus… Čia tik pastebėjimai, o ne problemos. Su mokiniais beveik nebūna problemų.

Atrodo, kad Jus ir mokinius sieja glaudus ryšys. Kas yra svarbu norint palaikyti draugiškus santykius su mokiniais?
Viena yra ateiti su bizūnu ir bandyti auklėti, o kita – ateiti kaip pas žmones, nesvarbu, ar vaikas mažas, ar didelis, jis yra lygiavertis žmogus… Aišku, kad su visais stengiamės nuoširdžiai bendrauti. Yra mokinių, su kuriais palaikome ryšį ir po mokyklos baigimo. Anksčiau organizuo­davome susitikimus su mokiniais, baigusiais meno mokykloje dailę. Jie ateidavo ir pasakodavo vaikams apie savo pasiekimus, studijas, apsisprendimą renkantis specialybę. Vieniems mokiniams lankyti meno mokyklą svarbu, kad galėtų pasiekti kažko, o kitiems svarbus bendravimas su draugais. Būna taip, kad mokiniai nenori eiti namo, nes mokykloje susikuria malonią aplinką.

Papasakokite, kaip atsirado Jūsų unikalus projektas „Senų daiktų istorijos“?
Augenis: Ėjau per lietų į mokyklą ir pamačiau, jog balos viduryje guli išblukęs pliušinis meškis. Ištraukiau, nusinešiau į mokyklą, išploviau. Buvo taisytas: ranka prisiūta, vietoj akies saga įsiūta. Vadinasi, kažkada buvo mylimas. Mokiniams ir pasiūliau fone pavaizduo­ti, kaip įsivaizduoja žaislo praeitį. Vėliau Elektrėnuose su Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus direktore Jurgita Chmieliauskiene sutarėm, kad galėtų būti paroda muziejuje. Jos senelis Vytautas Mizeras, kurio knygas iliustruodavom, anksčiau direktoriavo „Ąžuolyno“ gimnazijoje, sukaupė tuomet didelę Ipolito Užkurnio medžio drožinių kolekciją. Dabar dar buities daiktų ekspozicija yra, tad ta tema visai logiška. Aš buvau Elektrėnų dailės mokytojų būrelio pirmininkas, kad įtraukčiau daugiau dalyvių, pa­skelbiau savivaldybės vaikų piešinių konkursą. Vyko ne tik piešinių, bet ir rašinių konkursas, todėl reikėjo ir piešinio aprašo.

O kokią mintį norėjote įgyvendinti šiuo projektu?
Siekdami, kad mokiniai atsigręžtų į praeitį, kad gerbtų supančią aplinką ir kultūrinį palikimą bei suvoktų senų daiktų grožį, kartu su Augeniu ir suorganizavome šį konkursą. Pirmą kartą jis vyko 2005 m., dalyvavo Elektrėnų savivaldybės mokiniai. 2010 m. nutarėme konkursą atgaivinti, nes jo tema liko aktuali, daug kas klausdavo, ar vėl vyks. Antrame piešinių konkurse kvietėme dalyvauti Trakų, Kaišiadorių ir Elektrėnų savivaldybių ugdymo įstaigas lankančius vaikus. Maloniai nustebome, kai konkursui darbus atsiuntė dar ir Šiaulių, Prienų ir Jonavos jaunieji dailininkai. 2011 m., dar nepaskelbus nuostatų, mokiniai darbus pradėjo siųsti iš visos Lietuvos. Konkursas tapo respublikinis, gaudavome daugiau kaip tūkstantį piešinių. Piešinių autoriams teko pažvelgti į pamirštus namų kampus, surasti senus daiktus, juos nupiešti ir pagalvoti, jog kažkada jie buvo nauji, gražūs ir labai reikalingi. Kadaise stalą puošusį naują šviestuvą šiandien gali būti sunku pažinti. Neparašytą savo istoriją jis slepia po storu dulkių sluoks­niu. Nupūtus dulkes, gal jis vėl apšviestų popieriaus lapą, kuriame rankos vedžiojama plunksna rašė vis naujus žodžius, o žilo rašytojo lūpos šnabždėjo brandžią mintį… Raginome vaikus pagalvoti, kad daiktai, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Vieni randa savo vietą muziejaus lentynose, kiti metami į šiukšlyną. Daiktai atspindi ir žmonių likimus. Norėjome paskatinti vaikus ir jaunimą atkreipti dėmesį į pagyvenusius, senus žmones, gerbti juos už išmintį, patirtį.

Kuris Jūsų organizuotas kon­kursas Jums yra artimiausias?
Iš mūsų organizuotų konkursų liko labai artimas tarptautinis piešinių konkursas „Tėvynės labui“, kurį organizavome kartu su Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga ir Lietuvos kariuomene. Taip pat respublikinis jaunųjų atlikėjų ir dailininkų konkursas „Skambinu, įsivaizduoju, piešiu“, kurį organizuo­ja Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mo­kykla, o mes esame organizaciniai partneriai, atsakingi už dailės dalį. Mes prisidėjome prie organizavimo nuo antro konkurso, šiais metais vyko devintas. Su puikiais žmonėmis dirbome organizuodami respublikinį piešinių konkursą „Mano mokytojas“. Visi projektai reikalavo jėgų ir meilės, tai visi yra brangūs.

Nors nesate vieviškiai, tačiau atrodo, kad su Vieviu Jus sieja ypatingas ryšys. Kodėl Vievis Jums toks svarbus?
Čia pradėjome dirbti, o su darbu imi pažinti ir viską, kas aplinkui. Nors dirbame Vievyje, bet gyvename Lentvaryje, dažniausiai ten grįžtame tik vėlai vakare. Kartą Lentvaryje einant gatve žmogus klausia: ką čia, vieviečiai, veikiate? Visi mus mato čia, meno mokykloje, čia ir mudu vienas kitą pamatėme.

Ar buvo minčių persikraustyti gyventi į Vievį?
Buvo visokių minčių. Mokytojo darbas gyvas, kintantis… Lentvaryje gyventi patogu.

Kokios patirties įgijote dalyvaudami ir organizuodami plenerus?
Tai didelė patirtis. Bet koks dailininkų pleneras yra labai naudingas, nes menininkai mato vienas kitą dirbančius, bendrauja, o ir pačiam yra stimulas dirbti. Kadangi laikas ribotas, turi susikaupti, greitai rasti motyvą. Viskas prasidėjo nuo plenero Nidoje, kur dalyvavo Lietuvos, Nepalo, Ukrainos, Latvijos ir Indijos dailininkai. Paskui daug kur pradėjo kviesti. Dalyvavome tapybos pleneruose Vilkyškiuose, Pagėgiuose, Ukrainoje, Semeliškėse, Ukmergėje, Linkuvoje… Dabar ir patys plenerus organizuojame. Liepos 20–24 dienomis organizuojame II tarptautinį plenerą „MA TAU“ Lentvaryje, dalyvaus apie 20 dailininkų. Pirmasis vyko Vievyje.

Koks įsimintiniausias pleneras?
Įsimintiniausias pleneras Ukrainoje truko dvylika dienų. Dalyvavome 5 dailininkai iš Lietuvos. Važiavome autobusu, skristi sudėtingiau – reikėjo pasiimti dažų. Važiavome parą ir šešias valandas, nes patekome į audrą. Šiaip ne taip nuvykome, mus pasitiko. Dailės reikmenų parduotuvė laukė, ji jau būtų užsidariusi, bet organizatoriai paprašė, kad ir po darbo lietuvių dailininkams dažų parduotų. Kai nuvykome į plenero vietą, įėjome į kambarį, kuriame gyvensime – Augenis sustingo, nes jo pirma mintis – imti lagaminus ir eiti iš ten, bet nebuvo, kur eiti. Tai buvo pastatas, kuriame žiemą negyvenama, tamsu, drėgna… Iki miestelio 5 kilometrai… Išskalbti rūbai nedžiūvo, nes labai drėgna – 30 ir daugiau laipsnių karščio ir vos ne kas valandą smarkus lietus. Bet viskas gerai, pripratome. Gamta graži, dalyvavę Ukrainos, Portugalijos dailininkai draugiški, smagūs kultūriniai vakarai. Atgal vykome irgi su nuotykiais. Įlipę į autobusą pamatėme, jog sėdimų vietų nėra. Mums pikta – argi daugiau nei parą važiuosime stovėdami, kai bilietą pirkome prieš mėnesį? Viską išsiaiškinome, pasodino mus, ne į tas vietas, bet nors kartu. O prie sienos vairuotoją vos praleido… Grįžom su nuotykiais, smagu prisiminti.

Prieš dešimt metų svajojote apie autorinių parodų rengimą. Ar pavyko įgyvendinti svajonę?
Mes pleneruose todėl ir dalyvaujam – nuolat vyksta parodos. Tai ne autorinės parodos, bet grupinės. Galima pasvajoti ir apie autorinę parodą, yra tų darbų, bet kai dalyvaujama plenere, po vieną ar du darbus reikia palikti, tai sukaupti savo paties kolekciją yra sudėtingiau. Pastaraisiais metais dalyvavome parodose Vilniuje, Nidoje, Elektrėnuose, Vievyje, Pilialaukyje, Kėdainiuose, Kaune, Pagėgiuose, Ukrainoje, Semeliškėse, Bauskės muziejuje ir Pilsrundale Latvijoje, Joniškio Baltojoje sinagogoje ir kitur.

Dalyvaujate daugybėje renginių su žinomais Lietuvoje ir pasaulyje menininkais. Ar dažnai tenka sutikti savo auklėtinių?
Žinoma, sutinkame dažnai ir jais didžiuojamės. Galime paminėti daugybę puikių menininkų, kurie mokėsi Vievio meno mokykloje. Tai Viktorija Zubavičiūtė, Agnė Matuliūkštytė, Dalia Kobelevienė, Martynas Margevičius, Julija Myševa, Karina Bagdonavičiūtė, Ana Renata Jampolskė, Vilma Ručinskaitė ir kiti puikūs menininkai, kurių taip greit neprisimename, bet manau, kad tie, kurių nepaminėjome, nesupyks. Svarbiausia, kad daugelis vaikų, lankiusių Vievio meno mokyklą, gyvenime surado savo kelią. Jei netapo menininkais, o pasirinko kitokias profesijas, vistiek jie visada apie meną turės sveiką supratimą. Mes gyvenime jaučiamės laimingi teisingai pasirinkę savo kelią ir nors truputį prisidėję prie savo ugdytinių gyvenimo sėkmių.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos iš asmeninio albumo