Medžioklės devizas – išsaugoti fauną ateinančioms kartoms

Algimantas Lebedžinskas

Algimantas Lebedžinskas

Algimantas Lebedžinskas

Medžioti žmogus pradėjo, ko gero, nuo tada, kai suprato, kad mėsą galima valgyti ir taip išgyventi, o kailiai saugo nuo šalčio. Aš pats medžioju jau 60 metų, panašiai tiek, kiek vyriausieji Vievio medžiotojų būre­lio nariai Juozas Klakauskas ir ­Juo­zas Stepankevičius. Lapkričio 9 die­ną, minint šv. Huberto, Medžiotojų dieną (lapkričio 3 d.), medžiodamas kartu su Vievio medžiotojų būreliu, dar kartą įvertinau, kaip per 60 metų pasikeitė medžioklės įpročiai ir papročiai, tai­syklės ir reg­la­mentai, susipažinau su puikiais ­Vievio medžiotojais ir apie tai da­linuo­si įspūdžiais su skaitytojais.

Medžioklės romantika
Vievio medžiotojų būrelis – vie­nas gausiausių Elektrėnų savi­val­dybėje. Jame medžioja ir aplin­ko­saugininkas Egidijus Kirkliaus­­kas, ir vieni iš vyriausiųjų šalies medžio­to­jų J. Klakauskas, J. Stepankevi­­čius ir visa jaunosios kartos medžiotoj­ų dinastija. Medžiotojų dieną jie paminėjo Kazokiškėse įsigytoje ir gražiai restauruotoje sodyboje.
Huberto dienos šventę dėl Vi­sų šventųjų ir Mirusiųjų dienos paminėjimo Vievio medžiotojai iš lapkričio 3 perkėlė į lapkričio 9 d. Ryte Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios. Klebonas Alfonsas Kelmelis pa­maldų metu papasakojo švento Huberto istoriją, jo požiūrį į medžioklės aistrą, ­pa­­­laimino susirin­ku­sius medžio­tojus, pri­minė apie žvėrelių globą žiemą ir kt.
Medžiok­lei­­ diena nebuvo­ palan­ki: šilta ir drėgna. Varovų genami žvėreliai nenorėjo bėgti link medžiotojų, bet medžioklė pasisekė. Sumedžioti buvo taurusis elnias ir stirna. Kaip sako medžiotojai, jų tikslas yra ne kuo daugiau sumedžioti, bet kartu pabūti gryname ore, išbandyti akies taiklumą ir patirti medžioklės romantiką bei malonumą.

Apie limitus ir draudimus

Sėkmingiausią medžiotoją Audrių Mardosą sveikina medžioklės vadovas E. Kirkliauskas

Sėkmingiausią medžiotoją Audrių Mardosą sveikina medžioklės vadovas E. Kirkliauskas

Šį kartą medžiotojams nepa­simaišė nei vilkas, nei šernas, nors Kazokiškių miške jų yra. Vievio me­džiotojų būrelio vadovas Stepas Či­žius sako, kad sunkiausia sumedžio­ti jiems sekasi vilkus. Iš bokštelio vilkus jie mato, bet nušauti šiais metais nepasisekė nė vieno, nors ūkininkai skundžiasi vilkų daroma žala. Kaip šmaikštauja vyrai, medžiotojams vienas kelias, o vilkams – šimtas. Iš viso Lietuvoje medžiotojams skirta sumedžioti 120 vilkų. Šer­nų medžioklė lengvesnė nei vilkų. Juos medžio­ja palaukimo būdu: paberia maisto ir laukia. Besimaitinantį žvėriuką nušauti lengva. Iš Vievio būrelio sumedžiotų šernų šiais metais maru užsikrėtęs buvo tik vienas šernas. Kritusių šer­nų ­medžiotojams surasti ­se­­kėsi geriau, nei sumedžio­ti. Kaip sako medžiok­lei vadovavęs E. Kirkliauskas, siaučiant kiau­lių gripui, net ūki­ninkai nebesiskundžia­ šernų daroma žala. Medžiotojai miške randa kritusių stir­naičių, nes Kazokiškių miške gyvena lūšis. Lūšys yra įtraukti į Raudonąją knygą, todėl jų medžioti negalima. Užtat lūšis gali maitintis miške gausiai besiveisiančiomis stirnaitėmis. Huberto dienos medžioklės laimikiui – tauriųjų elnių ir stirnų – medžioklei taip pat nustatyti limitai. Tauriųjų elnių per metus sumedžioti Vievio būrelis gali net 40, bet kaip sako S. Čižius, limito jie niekada neįvykdo.

Prisiminimai
Kaip rašo metraščiai, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ilgai ir rimtai ruošėsi Žalgirio mūšiui. Savo karališkųjų girių medžiokliams įsakęs paruošti šimtus statinių šaldytos stumbrienos, briedienos. Bet medžioklė visais laikais buvo griežtai reglamentuota.
Aš pats su medžiokle susipažinau būdamas dešimtmetis, nes medžiotojai buvo mano prosenelis, senelis ir tėvelis. Kaip dabar prisimenu saulėtą rudens dieną, kai medžiojome kiškius. Mes, keli paaugliai, bridome per žolėmis apaugusius krūmokšnius ir baubėme, taip link medžioklės linijos varydami kiškius. Poškėjo šūviai, dažniausiai pro šalį, bet keletą kiškelių sumedžiojome. Tą dieną tėvelis pirmą kartą man davė pašaudyti į seną kibirą. Kibiras nuvirto. Gal būčiau šovęs dar kartą, bet nuo šautuvo atramos skaudėjo petį. Tada tėvelis davė pirmą pamoką, kad šautuvą prie peties prispausti reikia stipriai. Prosenelis dar iš Napoleono armijos kareivio už maistą buvo gavęs titnaginį šautuvą, su kuriuo jam sekdavosi medžioklėje.
Tėvelis sakydavo, kad jam nėra svarbu, ar jo trofėjus bėga, skrenda ar tupi, svarbu, kad būtų reikiamas atstumas. Pokario laikais kiškių būdavo gausu, tad tėtis iš medžioklės retai tuščiomis grįždavo.

Medžioklė sovietmečiu

Vievio medžiotojų būrelis su trofėju ir vėliava prie Kazokiškių bažnyčios

Vievio medžiotojų būrelis su trofėju ir vėliava prie Kazokiškių bažnyčios

Pats medžioti pradėjau būdamas 23 metų. Pirmą kartą kaip medžio­tojas išėjau į vadinamą planinę me­džioklę, eksportui. Tai reiškė, kad tos dienos laimikis būdavo vežamas į mėsos kombinatą, o iš ten – į užsienį. Medžiotojams už taiklų šūvį būdavo sumokama 10–30 rublių premija. Prisimenu, buvo graži rudens diena. Stoviu medžiotojų linijoje pasiruošęs. Staiga kartu su varovų šūksniais išgirstu atbėgantį didelį žvėrį. Neramiai suplakė širdis. Iš tankmės išniro briedis, jo galvą puošė gal kokių šešių šakų puikūs ragai. Prispaudžiau šautuvą prie peties, taikausi… Supratęs, kad į galvą nepataikysiu, nuleidau šautuvą. Dar jauduliui nepraėjus, išgirdau tuo pačiu taku atbėgantį kitą žvėrį. Tai buvo didelis pasišiaušęs šernas. Matau dideles baltas iltis… reikia pataikyti. Per akimirką prie peties pri­spaudžiau šautuvą, pasilenkiau į priekį ir paspaudžiau gaiduką. Šūvis buvo taiklus. Šernas svėrė 215 kg.

Devizas
Prabėgo dešimtmečiai, bet­ aistra medžioklei nedingo. Dabar rū­pinuosi aikštelių pašarams įrengimu. Šių lai­kų medžioklės yra gerai organizuo­tos, reglamentuotos taisyklėmis, limitais, kitais formalumais. Medžio­tojui tenka išlaikyti egzaminus, gauti lei­dimą ginklui, žinoti saugumo taisykles ir pan. Dabar humaniški medžio­tojai atsisako šauti į briedį ar stirną, nors medžiotojams reikia sumedžioti nusenusius, netinkamus ­veisti žvėris. Medžiotojai žvėrelius ne tik me­džioja, bet ir maitina. Be to, atlyginti tenka ir žvėries padarytą žalą žmogui. Dabartinio medžiotojo devizas turėtų būti – prižiūrėti ir tausoti gyvąją fauną, kad jos užtektų dabarties ir ateities kartoms.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1