Matematikos mokytoja Galina Jorudienė: šiuolaikinė moteris kalnuose savo energija ir ryžtu gali pralenkti ir vyrus

Eglė Butkutė

Galina Jorudienė

Galina Jorudienė

Visuomenėje vyrauja įsiti­kinimas, jog alpinizmas – vyriška sporto šaka. Tai daug fizinių jėgų, moralinio pasirengimo ir kartais net mirčių pareikalaujanti veikla, tačiau Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos matematikos mokytoja ­Galina Jorudienė sako, kad į kalnus kartais eina daugiau moterų nei vyrų. Gimnazijos mokytojos veikla yra puikus įrodymas, kad šių laikų moterys nebijo išbandymų, o į kalnus eina ne tik pačios, bet ­meilę kalnams skiepija ir vaikams.

Elektrėnų ,,Versmės“ gim­na­zijoje vaikus mokote mate­matikos. O kaip atsirado potraukis alpinizmui?

Pirmiausia potraukis atsirado kelionėms. Dar penktoje klasėje pradėjau lankyti keliautojų būrelį ir tas pomėgis išliko iki šių dienų. Anksčiau keliavau tik Lietuvoje, tačiau noras pamatyti ir pažinti vis augo. Ir taip aš atsiradau kal­nuose. Pirmą kartą į kalnus iškeliavau ganėtinai vėlai. Reikia suprasti, kad kelionė į kalnus nėra pigi. Man buvo dvidešimt aštuoneri. Vėliau į kalnus jau vykome su šeima, pratinome ir vaikus prie šio sporto. Matyt, teisingu keliu ėjome, nes 2016 metais mano vyresnysis sūnus Juras buvo pripažintas geriausiu Lietuvos alpinistu.

Prakalbote apie patį pirmą­jį išvažiavimą į kalnus. Kokia buvo ta kelionė?

Mano pirmoji alpinistinė kelionė buvo į neaukštus kalnus, jie vadinasi Kopetdago kalnais. Šie kalnai yra iki dviejų su puse kilometrų aukščio.Tada mes skridome lėktuvu iki Baku, plaukėme laivu per Kaspijos jūrą. Tai buvo įspūdinga kelionė. Ėjome ir pusdykumėmis. Galbūt visą tą vaizdinį sustiprino ir tai, kad pirmą kartą pajaučiau kalnų didybę.

Kokia yra aukščiausia Jūsų pasiekta viršūnė?

Aukščiausią viršūnę pasiekiau savo penkiasdešimtmečio proga. Tai buvo Akstino viršūnė, kuri yra virš keturių tūkstančių metrų. Iki dabar nesu pasiekusi aukštesnio kalno viršūnės. Tiesą pasakius, aš neskaičiavau, į kiek viršūnių esu užkopusi. Mano didžiausias tikslas yra, kad mano vaikai pasiektų aukš­tumas. Aš labai mėgstu Tatrus, ten esu buvusi dešimt kartų. Tai nėra labai aukštos viršūnės.

Sakote, kad neskaičiuojate viršūnių, į kurias buvote įko­pusi. Kodėl?

Kaip sakiau, kalnai, kurių viršū­nes pasiekiau, nėra labai aukšti, todėl ir neverta tų viršūnių skaičiuoti. Alpinistai nedidelių viršūnių taip pat neskaičiuoja. Aišku, kai žmogus pasiekia Everesto viršūnę ar kitus aukštus kalnus, tada skaičiuoti reikia. Dažnai yra skaičiuojamos viršūnės, kurios siekia septynis tūkstančius metrų. Į tokias viršūnes kopia profesionalai. Pasiekus tą aukštį ima kisti net fiziologiniai dalykai, pradeda trūkti oro, kartais net pakinta pojūčiai. O į neaukštus kalnus kartais net specialios įrangos nereikia. Anksčiau tarp alpinistų buvo net toks neoficialus titulas, kuris vadinamas kalnų barsu. Šį titulą gaudavo žmogus, įveikęs septynes kalnų viršūnes, kurių aukštis yra virš septynių tūkstančių metrų. Aš į tokias viršūnes nelipu, dabar į jas lipa tik mano sūnus Juras, tad tai yra ir mano pasididžiavimas.

Alpinizmas nėra saugus sportas, tad kaip Jūsų vyras reagavo į šį pomėgį?

Kopimas į Tian Šanį

Kopimas į Tian Šanį

Galima sakyti, kad turizmas mus su vyru ir suvedė. Kaip ir minėjau, mokykloje lankiau keliautojų būrelį, o tuo metu tokį būrelį privalėjo turėti kiekviena mokykla. Ir visada rudenį, po atostogų, mokyklos eidavo į tokius masinius žygius, o mano vyras buvo iš kitos mokyklos. Taip jau išėjo, kad mūsų grupės susidraugavo ir taip susikirto mūsų keliai. Mano vyras taip pat užsiėmė pavojingu sportu, tad ir mane jis puikiai suprato. Jis labiau mėgo vandens turizmą, tačiau ir į kalnus eidavo. Aš taip pat palaikiau jo hobį ir baidare plaukdavau kartu. Tiek mano vyras vienas, tiek su šeima esame plaukę dauge­liu upių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau kaip bebūtų gaila, vyro gyvybę pasiglemžė Lietuvos vandenys.

Ar šis įvykis Jūsų nesustab­dė, neišgąsdino?

Po vyro mirties visi labai stebėjosi, kad aš ir vaikų nuo šių sporto šakų nestabdau. Aš tikiu, kad gyvenimas yra kaip plaukimas upe, kažkas nuo tavęs šiek tiek priklauso, tu turi pasirinkimą, kuriame krante išlipti, bet prieš srovę yra sunku plaukti. Taip ir su gyvenimu – negali šokti iš savo vagos, savo gyvenimo liniją gali laviruoti, tačiau kas yra lemta, tas ir nutiks. Kai vyro nebeliko, supratau, kad keliautojų sportas turi išlikti mano šeimoje. Dėl turizmo mes susipažinome, taip auginome vaikus. Su baidare nustojau plaukioti, bet ne dėl to, kad bijojau, o dėl to, kad plaukdama visada pasitikėjau vyru. Tačiau kalnai iki dabar yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Dabar mokykloje mokote ne tik matematikos, tačiau vaikus kviečiate prisijungti prie keliautojų klubo. Kokie vaikai ateina į šį būrelį?

Kopimas į Tian Šanį

Kopimas į Tian Šanį

Vaikai į keliautojų būrelį ateina labai įvairūs. Vieni jau žino, ko nori, kiti dar tik ieško savęs. Visi jie yra skirtingo amžiaus. Ši popamokinė veikla gyvuoja jau ne vienerius metus, tad aš visada noriu ir stengiuosi, kad viena karta supažindintų kitą kartą su šiuo būreliu. Tikrai nėra taip, kad aš sėdžiu ir laukiu naujų narių. Tikrai ne. Stengiuosi supažindinti vaikus su šiuo užsiėmimu. Mokykloje, kur dirbu aš, mokosi tik mokiniai nuo 9 iki 12 klasės, tačiau noriu vaikus paskatinti įsitraukti į šį sportą dar jaunesniame amžiuje, tad, susitarusi su „Ąžuolyno“ mokykla, kalbuosi su jų mokyklos mokiniais ir kviečiu vaikus prisijungti jau nuo penktos klasės. Vaikai turi žinoti, kas yra tas keliautojų būrelis, nes būtent susidomėjimas juos įtraukia į šį sportą.

Ar yra Jūsų auklėtinių, kurie po keliautojų būrelio tapo profesionaliais šio sporto atstovais?

Mūsų keliautojų būrelis nuolat dalyvauja varžybose, tokiose kaip alpinizmo technikos, pėsčiųjų maratonai ir kitose. Visur yra amžiaus grupės. Auklėtiniai dalyvauja mokinių iki 18 metų grupėse, tačiau būna labai malonu, kai suaugusiųjų grupėje sutinku jau seniai mokyklą baigusius mokinius. Man būna labai gera, kai žinau, kad žmogus, kuris savo sportinę veiklą pradėjo mūsų būrelyje, ir toliau sportuoja, dalyvauja varžybose ir siekia aukštų rezultatų. Apie buvusius auklėtinius, kurie jau baigę mokyklą kopia į kalnus, eina į rimtus žygius, dažniausiai sužinau iš savo sūnaus Juro. Dažniausiai, kai žmogus užsikrečia šia meile, tai niekada ir nenustoja keliauti, kopti.

Kaip Jūs pati ruošiatės į kalnus?

Kopimas į Tian Šanį

Kopimas į Tian Šanį

Labiausiai ruošiuosi fiziškai. Lietuva neturi aukštų kalnų, bet turi puikias pušis, kurios yra geras būdas praktikuotis. Psichologiškai aš, galima sakyti, nesiruošiu. Manau, kad psichologiškai reikia ruoštis tiems, kurie kopia į labai aukštus kalnus. Nes tik užkopus į aukščiau nei 6 kilometrų aukščio kalną pradeda jaustis deguonies trūkumas, kuris galbūt turi įtakos ir psichologinei būklei. Aš į tokius aukštus kalnus neinu. Esu kopusi į kalną, kuris buvo virš keturių kilometrų aukščio, tačiau jokio pokyčio nepajaučiau. Tai daugiau ištvermės sportas, kai reikalingas pasiryžimas ir valia. Šis sportas ne tiems, kurie vos kažką suskaudus gali atsisakyti savo tikslo. Taip pat Lietuvoje stengiuosi labai daug vaikščioti, dalyvauju pėsčiųjų maratonuose, stengiuosi ugdyti savo fizinę ištvermę. Visada labai svarbu klausyti savo organizmo.

Galima teigti, kad einant į kalnus svarbiausiai turėti stiprią valią bei ištvermę?

Aš manau, kad taip. Ištvermė yra svarbiausias dalykas, o ir be valios nieko nebūtų. Kartais tie, kurie neišsiskiria savo sportiniais gebėjimais, tačiau turi stiprų charakterį, ištvermę bei valią šiame sporte pasiekia žymiai daugiau nei sportiški žmonės.

Ar visi gali keliauti į kalnus?

Plaustais Šventosios upe

Plaustais Šventosios upe

Kaip ir sakiau, labai svarbu, kad žmogus būtų ryžtingas ir būtų išvystęs savo ištvermę. Dažnai galvojame, kad į kalnus gali eiti tik profesionalai, fiziškai stiprūs žmonės. Tačiau kartais moralinė stiprybė yra net svarbesnė nei fizinė. Aš negaliu kalbėti apie tuos aukštuosius kalnus, ten tikrai reikia būti profesionalu, kad galėtum pasiekti jų viršūnes. Aš kalbu apie tuos ne itin didelius kalnus. Dabar kelionių agentūros net organizuoja keliones į kalnus žmonėms, kurie tikrai ne visi yra alpinizmo sporto atstovai. Manau, kad tai tikrai puiki galimybė paprastam žmogui, kurį traukia gamta, patirti neišdildomų įspūdžių bei pajusti tikrąjį gamtos grožį. Tokia kelionė gal net tiktų ir žmonėms, kurių kalnai net nežavi, nes, manau, po tokios išvykos ir jie pradėtų vertinti tai, ką sukūrė gamta.

Minėjote, kad Jūsų mėgs­tamiausi kalnai – Tatrai. O ar yra kalnas, kuris įsiminė labiausiai?

Tatruose yra kalnas, pavadinimu Rysy, jis yra prie Lenkijos ir Slovakijos sienos. Į šį kalną kopiau su savo jaunesniuoju sūnumi Viliumi. Tai nebuvo labai aukštas kalnas, apie du su puse kilometrų aukš­čio. Beveik pasiekus kalno viršūnę mus labai nustebino tai, kad kalno viršuje kabo ženklas, skelbiantis, kad pasiekiame respubliką. O pasirodo, kad vienas žmogus ten pasistatė namelį ir nusprendė, kad tai turi būti respublika. Pasienyje būna taip, kad kažkokia nedidelė zona nepriklauso nei vienai šaliai, tai ir šį kartą taip buvo, tad dabar tame kalne vieno žmogaus iniciatyva yra įkurta respublika. Savo trobelėje jis įkūrė užeigą, kur gali užsukti žmonės ir iš Lenkijos, ir iš Slovakijos, ir iš kitų šalių. Ta užei­ga yra atvira visų tautų žmonėms. Ten tvyro labai gera emocijos.

Ar patyrėte pavojų kalnuose?

Strėvos žygis

Strėvos žygis

Buvo. Tą kartą maniau, kad liksiu nakvoti kažkur kalne be palapinės, viena, be draugų. Tačiau draugai mane pasivijo ir keturiese nakvojome ant kalno šlaito. O taip nutiko todėl, kad kalnuose pasiklydome. Tada pasinaudojome privilegija, kad mūsų dalį daiktų neštų tam skirtas darbuotojas. Tada su tuo jaunu vaikinu išėjau aš, o visi kiti atsiliko ir ėjo iš paskos. Vaikinas buvo jaunas ir greitas, aš nespėjau tokiu tempu eiti, tad pasakiau, kad jis manęs nelauktų, eitų pirmas, o aš jį pavysiu. Vienoje vietoje aš paklydau ir nusukau ne į pagrindinį taką, o į nuošalę. Kuo toliau lipau, tuo labiau ėmė aiškėti, kad nuėjau ne ten. Saulė jau leidosi, ėmė temti, tad supratau, kad grįžti jau negalėsiu, ir teks likti vienai kalnuose. Ir staiga išgirdau balsus, o ten, pasirodo, kiti trys keliautojai iš mano kompanijos taip pat paklydo. Tada nudžiugau, kad bent ne viena būsiu naktį kalnuose. Tada visi suradome šiek tiek plokštesnę aikštelę, kad nebūtume visiškai ant šlaito, pusiau sėdomis, atrėmę nugaras į kalną taip ir pralaukėme naktį. Sulaukę ryto, grįžome atgal ir radome savo kelią.

Ar dažnai kalnuose galima sutikti moterų?

Žinau, kad daug moterų eina į kalnus. Galbūt tuose labai aukštuose kalnuose rečiau galima išvysti moterį alpinistę, ten daugiau kopia vyrai. Bet tuose vidutinio aukščio kalnuose moterų labai daug. Šiuolaikinės moterys labai aktyvios, jos dažnai savo energija ir pasiryžimu pralenkia ir vyrus. Dažnai ekspedicijose net būna daugiau moterų nei vyrų. Aš manau, kad kiekvienas žmogus, nekreipiant dėmesio į lytį, nori įveikti save, save išbandyti ir pajausti savo galimybes, o kalnai yra puiki vieta tai padaryti. Labai nuostabu yra visu kūnu pajusti kalnų buvimą šalia.

 

Asmeninio foto albumo nuotr.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1