Maskoliškės – kaimas, į pasaulį išleidęs Lietuvos pasididžiavimą – Petrauskų giminę

Maskoliškės – kaimas, į pasaulį išleidęs Lietuvos pasididžiavimą – Petrauskų giminę

Julija Kirkilienė

Iš Petrauskų giminės kupsto išaugo Nacionalinio vėžio instituto mokslų daktarė, dabar profesorė emeritė Janina Petrauskaitė-Didžiapetrienė, gydytojas pulmonologas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius Aleksas Petrauskas, Elektrėnų savivaldybės tarybos narys, buvęs administracijos direktorius Henrikas Petrauskas
Iš Petrauskų giminės kupsto išaugo Nacionalinio vėžio instituto mokslų daktarė, dabar profesorė emeritė Janina Petrauskaitė-Didžiapetrienė, gydytojas pulmonologas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius Aleksas Petrauskas, Elektrėnų savivaldybės tarybos narys, buvęs administracijos direktorius Henrikas Petrauskas

Kazokiškių seniūnijoje yra Maskoliškių kaimas, kuriame likusi tik viena Petrauskų sodyba. Ta sodyba mena bene du Lietuvos šimtmečius, iš tos sodybos į pasaulį išėjo mažiausiai penkių kartų darbštūs ir savo kraštą mylintys žmonės. Iš Petrauskų giminės kupsto išaugo Nacionalinio vėžio instituto mokslų daktarė, dabar profesorė emeritė Janina Petrauskaitė-Didžiapetrienė, gydytojas pulmonologas, habilituo­tas medicinos mokslų daktaras, profesorius Aleksas Petrauskas, Elektrėnų savivaldybės tarybos narys, buvęs administracijos direktorius Henrikas Petrauskas ir visa Petrauskų giminės plejada, prisidėjusi prie Lietuvos medicinos mokslo vystymosi ir Lietuvos klestėjimo. Petrauskų giminės istorija atspindi Lietuvos istoriją, prie kurios jie skirtingais laikotarpiais prisidėjo savo darbais. Ši giminė puoselėja savo ištakas, kaupia faktus apie savo giminę, didžiuojasi ja ir istoriją palieka ne tik savo giminės ateinančioms kartoms, bet ir Lietuvos istorijai.

Petrauskų įsikūrimas Maskoliškėse

Viena tos sodybos giminės atžala – Viktorija Petrauskaitė-Aleksienė, pervertusi valstybinius ir bažnytinius archyvus, giminės šaknis atsekė nuo 1776 metų. XVIII–XIX amžiuje Maskoliškių kaime buvo daugiau kaip 20 sodybų. Lietuvos archyvo duomenimis, Petrauskai Maskoliškėse gyveno jau 1800 metais. Pirmasis paminėtas Petrauskų giminės atstovas Maskoliškėse buvo Andrius Petrauskas. Jis buvo vedęs Marianą Palušytę. Jo sūnus Jurgis, gim. 1817 metais, vedė Agnietę Amulytę, su kuria susilaukė 13 vaikų. Petrauskų giminę pratęsė tik vienas sūnus Ciprijonas, gim. 1842 metais. Kiti vaikai mirė, nes tuo metu siautė raupų ir šiltinės epidemija. Kazokiškių bažnyčios šventoriuje yra išlikęs paminklas, kurį Jurgis pastatė dviems savo sūnums – Konstantinui (28 m.) ir Justinui (26 m.), 1880 metais mirusiems nuo raupų.
Ciprijonas vedė dvarininkaitę Juzefą Eismont, užaugino 2 dukras ir tris sūnus, kurie tęsė Petrauskų giminę. Sūnus Jurgis XX a. pradžio­je išvyko gyventi į JAV, o Kazimieras ir Stanislovas liko gyventi Maskoliškėse.
Gyvenimas Maskoliškėse Pet­rauskams nebuvo lengvas. Nors žemės buvo nemažai, apie 100 ha, tačiau ji buvo nederlinga. Žemę Ciprijonas pirko iš dvarininko.

Stanislovo pusė

Dabartiniuose nuolatos atnaujinamuose namuose miško viduryje vasaras leidžia 95-metį atšventęs Stanislovo sūnus, gydytojas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius Aleksas Petrauskas su žmona Genovaite. Be jų, namuose gausu ir jaunimo – giminės atžalų.
Viktorija Kazokiškių bažnyčioje surado krikšto knygoje įrašą apie senelio, Alekso tėčio Stanislovo, krikš­tą. Bet toje knygoje neatitiko Stanislovo gimimo data.

Tėvai Stanislovas ir Zofija
Tėvai Stanislovas ir Zofija

Tik vėliau išsiaiškino, kad Stanislovas, sulaukęs 17 metų, veržėsi į Ameriką, kur jau gyveno jo vyresnis brolis Jurgis. Noras išvykti į Ameriką buvęs toks didelis, kad Stanis­lovas visą vasarą praleido pindamas iš vytelių didžiulę pintinę, į kurią buvo galima sutalpinti 12 žąsų. Tai jis daręs slapta nuo tėvų, pasislėpęs tankiai apaugusiame griovyje. Pardavęs turguje pintinę ir dar pasiskolinęs pinigų iš turtingos Eismontų giminės tetos, kažkokiu būdu sugebėjęs gauti pasą, kad jis ketveriais metais vyresnis, septyniolikmetis Stanislovas slapta nuo tėvų išvyko į Ameriką.
Amerikoje Stanislovui sekėsi gerai: jau turėjo gerą darbą audimo fabrike, kai į Ameriką atvyko Onutė, brolio Kazimiero žmonos sesuo iš Bagaslaviškio. Ji Stanislovui labai patikusi, nes buvo labai graži ir turėjo ypatingai gražų balsą. Onutė giedodavo bažnytiniame chore.
Jie susitarė tuoktis, bet Onutė norėjo vestuves atšvęsti tik gimta-jame Bagaslaviškyje, todėl ji grįžo į Lietuvą ruoštis vestuvėms. Stanislovas, dar padirbėjęs, kol baigėsi kontraktas, pats savo fabrike išsiaudęs gerą vilnonę medžiagą, pas gerą siuvėją pasisiuvęs vestuvėms kostiumą, grįžo į Lietuvą. Grįžęs pasikinkė į karietą pačius gražiausius arklius, pasisamdė piršlį ir nuvažiavo į Bagaslaviškį Onutei pirštis. Ir atsitik gi taip, kad belaukiant, kol būsimieji uošviai paruoš stalą, Stanislovas nugirdo Onutės pokalbį su sese Adele, iš kurio suprato, kad Onutė turi ir kitą kandidatą į vyrus. Pakilęs nuo stalo Stanislovas piktai prabilęs į Onutę, kad jis šitiek stengėsi, o ji dar drįsta abejoti juo, lyginti su kažkuo ir trenkęs namų duris išėjo. Nepavykus piršlyboms, Stanislovas tuoj pat norėjo grįžti į Ameriką, bet sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Kostiumą Stanislovas labai branginęs, puošdavęsis per didžiąsias šventes, išsaugojęs iki pat mirties ir prašęs su juo palaidoti.

Gyvenimas tarpukaryje

Likusiam Lietuvoje Stanislovui teko ieškoti kitos žmonos. Išsirinko jis dvarininkaitę Zofiją Baranauskaitę, su kuria susilaukė 10 vaikų, bet išgyveno šeši: Vilhelmina, Ildefonsas, Aleksas, Vytautas, Irena ir Juozas.

Su tėvais ir žmona Genovefa, dukromis Marija ir Viktorija, ant žmonos rankų – sūnus Edvardas
Su tėvais ir žmona Genovefa, dukromis Marija ir Viktorija,
ant žmonos rankų – sūnus Edvardas

Stanislovas buvo labai darbštus ir nagingas. Jis pats pastatė medinį malūną, o tam reikėjo užtvenkti per sodybą tekančią upę. Kad vandens tvenkinyje būtų daugiau ir vanduo ištekėtų iš mažesnio upelio, savo rankomis iškasė apie 100 m ilgio griovį. Tas griovys išlikęs iki šiandien. Stanislovas įsirengė ir kalvę, kurioje gamino metalo dirbinius, kaustydavo arklius. Jo paslaugų prašyti atvykdavo aplinkinių kaimų gyventojai, kuriems Stanislovas niekada neatsisakydavęs padėti. Stanislovas darydavo vežimus, roges, pasistatė namus, ūkinius pastatus. Maskoliškėse ir išlikęs jo statytas namas ir ūkiniai pastatai.
Didžiausias pagalbininkas namuose būdavo arklys. Arklius Stanislovas mylėjo ir vertino. Net perkopęs 90 metų jis kiekvieną sekmadienį pasikinkydavo arklį ir važiuodavo į Kazokiškių bažnyčią. Sekmadieniais Stanislovas pats nedirbdavo ir neleisdavo dirbti šeimynai.
Prieš 1940 metus žmonos Zofijos pusbrolis, advokatas, prieš karą sumaniai pataręs Stanislovui žemę ir mišką išnuomoti ir pasislėpti. Bet savo namus Petrauskai išsaugojo.

Aleksas

Profesorius Aleksas Petrauskas
Profesorius Aleksas Petrauskas

Penkmečiu už Lietuvos nepriklausomą valstybę jaunesnis Aleksas Petrauskas vos pradėjus pokalbį pasakoja apie Aleksandriškių mokyklą, kurioje su broliu Ildelfonsu mokėsi 1930–1934 metais.
Dviejų aukštų mūrinė mokykla pastatyta 1930 m. Tie metai buvo skirti Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 mirties metinėms paminėti. Aleksas sako, kad tuo metu Lietuvoje daug vaikų buvo pakrikštyti Vytauto vardu, tarp jų ir Alekso brolis. Mokykloje buvo dvi klasės ir du mokytojai – Riaubaitė ir Čiurinskas. Mokykla buvo kaimo žiburys, nes čia vykdavo vaidinimai, vakarėliai.
Aleksas sako, kad tuo metu Prezidentas Antanas Smetona darė didelius darbus Lietuvai sulietuvinti. Žaslių valsčiuje, kuriam priklausė Maskoliškės, lietuviškai kalbėjo tik Kaugonių kaime.
1934–1936 metais Aleksas mokėsi Vievio progimnazijoje. Gyveno jis pas batsiuvį Vaicekauską. Aleksas po pamokų padėdavo šeimininkui darbuotis ir pats neblogai išmoko batsiuvio amato.
1936 m. Aleksas įstojo į Kaišiadorių gimnaziją, kur mokėsi iki 1944 metų pavasario. Karo metais gimnazistams teko slapstytis nuo vokiečių, kadangi jauni vyrai buvo mobilizuojami į kariuomenę ir į darbus. Kaišiadorių gimnazistams vokiečių kariuomenės išvengti padėjo gimnazijos direktorius Kalvelis, kuris laiku perspėdavęs jaunuolius apie numatomas gaudynes. Kartą Alekso, grįžtančio iš atlaidų, vokiečiai laukė namuose, bet jį perspėjo draugas Povilas Cichanauskas. Karas yra karas, o jaunimui reikėjo linksmybių. Alekso pusbrolis Antanas mokėjo groti armonika, o Aleksas išmoko groti smuiku. Jie grodavo kaimo vakarėliuose, kurie vykdavo Aleksandriškėse pas Viktoriją Stankevičiūtę.

Pokaris

Aleksui, baigusiam gimnaziją, reikėjo ieškoti darbo arba slaps­tytis nuo vokiečių armijos. Jis jau žadėjo dirbti rąstų plukdytoju, nes buvo girdėjęs, kad dirbančių miške į kariuomenę neima. Žadėjo dirbti Sukrų girininkijoje pas girininką Važnevičių. Kad galėtų įsidarbinti, Trakų kariniame komisariate reikėjo gauti pažymą – broniruotę. Siekdamas gauti pažymą, Aleksas kažkodėl pasiėmęs mamos akinius, kartu su Romualdu Cichanausku nuvyko į Trakus, o ten reikėjo „praeiti medicininę komisiją“. Čia Aleksui ir padėjo akiniai, nes jis apsimetė silpnaregiu. Ši gudrybė labai padėjo – Aleksas buvo pripažintas kariuomenei netinkamas.

Aleksas Kaišiadorių gimnazijoje, sėdi pirmas trečioje eilėje iš kairės (truputį prisimerkęs)
Aleksas Kaišiadorių gimnazijoje, sėdi pirmas trečioje eilėje iš kairės (truputį prisimerkęs)

1944 metais sugrįžus rusams, jaunuolius į kariuomenę gaudyti pradėjo rusai. Vėl reikėjo važiuoti į Trakų karinį komisariatą. Šį kartą jis važiavo su klasės draugu Aleksandru Nanartavičiumi, kuris Trakuose turėjo giminaitį. Tas giminaitis jiems pasakęs, kad rusai į kariuomenę neima mokytojų. Tada gimnazistai nuėjo tiesiai į Trakų švietimo skyrių, kur gavo mokytojų pažymėjimus ir buvo nukreipti dirbti – Aleksas į Kazokiškes, Aleksandras – į Kaugonis.
Kazokiškėse Aleksas mokytojavo metus. Kazokiškių seniūnu tada dirbo Sagatavičius. Išmintingas seniūnas neleido mokytojams vaikščioti pas žmones ir rinkti parašus, liudijančius, kad palaiko Stalino valdžią. Suvokė seniūnas, kad tokiam jaunų mokytojų darbui nepritars partizanai. O Kaugonyse,-sako Aleksas,- nebuvo tokio seniūno, todėl jo draugas Aleksandras Nanartavičius buvo nušautas.
Sugrįžus rusams, šeima suprasdama, kad Petrauskams gresia trėmimai, vis slapstėsi. Kipras buvo nuteistas ir sėdėjo kalėjime, Pet-tras slapstėsi Žemaitijoje, kiti – apie Maskoliškes. Aleksas suprato, kad kaime gyventi nėra saugu, ieškojo darbo Vilniuje.

Kelias į mokslininkus

Disertaciją apsigynus. Iš kairės: žentas Saulius, dukra Jolanta, A. Petrauskas, dukros Viktorija ir Marija, sūnus Edvardas
Disertaciją apsigynus. Iš kairės: žentas Saulius, dukra Jolanta, A. Petrauskas, dukros Viktorija ir Marija, sūnus Edvardas

Aleksas sako, kad jam gyvenime sekėsi, jis nuolat sutikdavo gerų žmonių. 1945 metų vasarą Aleksas nuvažiavo į Švietimo ministeriją prašyti darbo Vilniuje, nes esą mokytojui reikia pačiam mokytis, todėl jis nori studijuoti Pedagoginiame institute. Ministerijoje dirbusi pagyvenusi moteris, kuri išklausė Aleksą ir jam paaiškino, kad atleisti jo iš darbo Kazokiškėse negali, bet pervesti dirbti į Vilniaus Černiachovskio aikštėje buvusią vakarinę vidurinę suaugusiųjų mokyklą turi teisę. Taip Aleksas persikėlė į Vilnių, gavo bendrabutį, bet mokytis įstojo ne į Pedagoginį institutą, o Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Mo- kykloje jis dėstė biologiją ir chemiją, kartu studijavo mediciną. Mokiniai, prisimena Aleksas, buvo suaugę žmonės, užimantys aukštas pareigas, bet neturintys išsilavinimo. Derinti darbą ir mokslą, žinoma, buvo sunku, bet kitos išeities nebuvo – tėvai padėti neturėjo iš ko. Tad naktimis Polukordo farmakologijos laboratorijoje jis atlikdavo bandymus su triušiais, pelėmis, rytais sėdėjo pa­skaitose, o vakarais paskaitas skaitė pats. Baigęs universitetą Aleksas gavo paskyrimą į Šilutę. Prisimena, nuvažiavęs, pažiūrėjęs, pasikalbėjęs ir supratęs, kad ten dirbantys gydytojai, jam įsidarbinus, sunkiais pokario laikais prarastų dalį etatų, sugrįžo į Vilnių. Mokykloje Aleksas dar išdirbo metus, vėliau gavo darbo Socialinės apsaugos ministerijoje. Ministerijoje jis dirbo tik metus, bet ten sutiko Genovaitę Tumelytę, kuri dirbo juriste. 1952 metais Aleksas ir Genovaitė sukūrė šeimą ir laimingai gyvena iki šiandien.

Mediko darbai ir pasiekimai

Aleksas pasirinko pulmonologo specialybę ir pulmonologijos mokslui bei plaučių ligoms gydyti atidavė visą savo gyvenimą. Kaip juokauja pats medikas, per visą savo gydytojo praktiką jis bijojęs vieno – kad netektų priimti naujagimio. Neteko.
1953 metais, paskatintas medicinos mokslų daktaro Jono Misiūros, A. Petrauskas pradėjo rašyti mokslinį darbą, kurį 1961 metais apsigynė. Moksliniame darbe profesorius ištyrė dviejų gyvsidabrinių preparatų (merkuzalio ir novarito) efektyvumą ir toksiškumą. Nuo 1963 metų dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete – skaitė paskaitas kvalifikacijos kėlimo kursuose ir kartu dirbo gydytoju Raudonojo kryžiaus ligoninėje. 1977 metais buvo paskirtas Vilniaus universiteto

 Šeimos jubiliejuje su žmona Genovaite (Genovefa)
Šeimos jubiliejuje su žmona Genovaite (Genovefa)

Terapijos katedros vedėju. Nuo 1970 metų A. Petrauskas pradėjo rinkti medžiagą habilituoto medicinos mokslų daktaro disertacijai, kurią apsigynė 1975 metais. Tik disertacijos patvirtinimas dėl to, kad lietuvių kalba parašytą disertaciją reikėjo perrašyti rusų kalba, o Vyriausioji atestacinė komisija vis nerasdavo laiko darbui „dėl didelės darbo apkrovos“, Maskvoje užtruko visą dešimtmetį. 1986 metais jis apsigynė habilituo-to medicinos mokslų daktaro disertaciją ir gavo profesoriaus vardą. Profesorius dirbo ne tik pedagoginį ir mokslinį darbą, bet aktyviai dalyvavo Santaros pulmonologijos klinikos veikloje, pulmonologijos tema yra paskelbęs per 100 straipsnių, parašęs keletą metodinių nurodymų plaučių ligų diagnostikos ir gydymo temomis.
Pastaruoju metu, ypač vasarą, daugiausia laiko praleidžia savo sodyboje gimtajame Maskoliškių kaime, daug skaito, domisi Lietuvos ir pasaulio įvykiais, išmoko groti akordeonu.
Tėvų gimtinės neapleidžia ir 4 Alekso bei Genovaitės vaikai, 7 anūkai, 10 proanūkių ir kitos gausios Petrauskų giminės atžalos. Visi keturi Alekso ir Genovaitės vaikai yra baigę aukštuosius mokslus. Viktorija, ekonomistė, nagrinėdama giminės genealogiją daug laiko praleidžia Lietuvos nacionaliniame archyve, Marija, teisininkė, gyvena Liuksemburge ir užima atsakingas pareigas Europos teisingumo teis­­me. Sūnus Edvardas, statybininkas inžinierius, dirba Lietuvoje. Jauniausioji dukra Jolanta, medicinos mokslų daktarė, gyvena Norvegijoje, dirba gydytoja.

Kazimiero pusė

Janina Petrauskaitė-Didžiapetrienė, gavusi apdovanojimą už mokslo sklaidą
Janina Petrauskaitė-Didžiapetrienė, gavusi apdovanojimą už mokslo sklaidą

Kazimieras, Stanislovo brolis, vedė Eleną Jakučiūnaitę iš Bagas­laviškio. Elena ir Kazimieras išaugino sūnus – Kiprą, Antaną ir Pet­rą. Giminių prisiminimuose išlikę pasakojimai apie Elenos sėkmę, kai ji ne kartą buvusi suimta, siekiant ištremti, bet vis pabėgdavusi. ­Kazimieras žuvo jaunas.
Kazimiero sūnaus Kipro, Lietuvos kariuomenės ulono, profesorės Janinos Petrauskaitės-Didžiapetrienės tėčio, likimas kitoks. Tarpukariu jaunas ulonas į žmonas išsirinko Eleną Važnevičiūtę, kilusią iš dvasingos šeimos, gyvenusios Grabijolų kaime. Elenos tėvas Aleksandras Važnevičius buvo stalius, daręs kryžius. Iki šių dienų namo kieme Grabijoluose ir ant Kazokiškių bažnyčios šventoriaus kapinių yra išlikę A. Važnevičiaus dirbti kryžiai. Kiprui tėvas buvo atmatavęs 18 ha žemės Maskoliškėse, ten ir gimė būsimoji onkologinių ligų bei vaistų nuo vėžio tyrinėtoja profesorė Janina Petrauskaitė-Didžiapetrienė. Bet iki to laiko jai teko nemažai gyvenimo išbandymų atlaikyti. Tėvas Kipras tarpukariu dirbo Vievyje matininku, o kadangi buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, kilęs iš turtingos šei­mos ir tikriausiai nelojalus naujajai sovietų valdžiai, buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Elena su dukrele Janina arešto ir tremties išvengė, bet nuolatos buvo priverstos slapstytis. Janina prisimena, kad dažniausiai slapstydavosi kapinėse. Tėvui po kalėjimo nebuvo leista gyventi gimtinėje, tai šei­mai teko vis keltis į kitas vietas, todėl ir Janinai reikėjo keisti mokyklas. Mokėsi Vievyje, Zabarijoje, Kazokiškėse, Širvintose, vėl Vievyje. 1957 metais baigė Vievio vidurinę mokyklą, o jos mokytojai buvo dar dabar Vievyje gyvenantys Birutė Gruzdienė, Justinas Rinkevičius.

Gyvenimas paskirtas mokslui

Janinai, baigusiai vidurinę mokyklą, buvo aišku – ji bus gydytoja. Du gydytojai – dėdė Aleksas Petrauskas ir senelės brolis Stasys Jakučiūnas – jai buvo pavyzdys, autoritetas ir įkvėpėjai. Janina įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Buvo tie metai, kai pasmerktas Stalino kultas ir į universitetus jau stojo tremtinių vaikai, tad Janina prisimena išskirtinį savo kursą, kuriame mokėsi daug žinomų žymių gydytojų, tarp jų profesoriai Giedrius Uždavinys, Egidijus Barkauskas, docentai Dalia Triponienė, Romas Kašinskas ir daugelis kitų, kuriuos ji norėtų išvardinti. Šiais metais jie buvo susirinkę į kurso susitikimą po 50 universiteto baigimo metų.

Studijų metais Janina pasižymėjo kaip gabi ir aktyvi studentė, todėl 1963 metais baigusi universitetą pradėjo dirbti dėstytoja Vilniaus respublikinėje medicinos mokykloje, dirbo Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Nuo 1967 metų Janina pradėjo dirbti Onkologijos mokslinio tyrimo institute ir visą gyvenimą skyrė onkologijai, labai svarbiai ir sudėtingai medicinos mokslui problemai. Pagrindinė mokslinės veiklos kryptis – onkofarmakologija bei eksperimentinė onkologija. Kaip eksperimentatorė gydytoja aktyviai dalyvavo naujų vaistų navikams gydyti ikiklinikiniuo­se ir klinikiniuo­se tyrimuose. Jos ir kolegų sukurti vaistai nuo vėžio palengvino ne vieno ligonio gydymo procesą. Suprasdama vėžio prevencijos svarbą daug jėgų gydytoja skyrė vėžio prevencijai. 1999 m. stažavosi Madisono universiteto Onkologijos centre Viskonsine, 2005 m. – Nacionaliniame vėžio institute Bethesdoje. Savo profesines žinias gilino JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Už fotodinaminės navikų terapijos krypties darbą Janinai Didžiapetrienei drauge su kitais autoriais 1993 metais buvo įteikta JAV mokslininko T. Maimano premija, o 2003 metais – Lietuvos mokslo premija. Profesorė onkologine tema yra paskelbusi per 400 mokslinių straipsnių. Būdama gydytoja Janina Didžiapetrienė eksperimentinius tyrimus stengėsi susieti su klinikine nauda pacientui. Janina išdirbo onkologijoje visą 50-dešimtmetį. Profesorė sako, kad per 50 jos darbo metų pasikeitė technologijos, pereita prie individualaus kiekvieno paciento gydymo. Dabar profesorė emeritė padeda gydytojams rengti disertacijas, juos konsultuoja, skaito paskaitas medicinos švietimo klausimais. Šiuo metu profesorė baigia spaudai ruoš­ti knygą „Mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai Lietuvos onkologijos mokslo tyrimų institute“. Už profesinę sėkmę ji dėkoja likimui, siuntusiam į jos gyvenimą tik gerus žmones – draugus, mokytojus, vadovus, šeimą. O mūsų krašto žmonės dėkingi profesorei J. Didžiapetrienei, jos moky­tojams ir mokiniams už tai, kad vėžys dėl jos pasišventimo onkologijos mokslui jau nėra mirties nuosprendis ligoniui.

Giminės tąsa

Janina anksti liko našle, bet laimingai užaugino dukrą Jolantą, sūnų Remigijų. Vaikai taip pat pasirinko mokslo darbuotojų-tyrėjų kelią. Deja, dukra mokslinę veiklą vykdo ne Lietuvoje, o JAV. Ten proprosenelio Jurgio keliais vaikšto Janinos anūkai – teisininkas Gaudenis, medicinos vadybos specialistė Austėja. Sūnus Remigijus, apsigynęs mokslo daktaro laipsnį, dirba Lietuvoje. Anūkė Justina irgi pasirinko gydytojos profesiją, bet dirba Vokietijoje, kur savo atsidavusiu darbu stengiasi atskleisti mums, lietuviams, būdingus bruožus.

Bet gražių jubiliejų proga į Maskoliškes plati Petrauskų giminė visada susirenka iš tolimiausių kraštų. Tarp jų tarsi jungiamoji grandis yra Kazimiero sūnaus Antano atžalos – Henriko Petrausko šeima. Antanas vedė Albiną Makauskaitę, užaugino tris vaikus – Vandą, Henriką ir Zenoną. Šeimai gyvenimas irgi nebuvo lengvas. Pokario metais Antanui teko slapstytis, vėliau jis dirbo eiguliu ir jaunas žuvo.
Vyriausioji Antano dukra Vanda pasirinko bibliotekininkystę ir gražiausius savo gyvenimo metus praleido Elektrėnuose dirbdama bibliotekininke. Sėkmingai Lietuvoje dirba ir jos dukra Ligita ir sūnus Mantas: Ligita – tarptautinėje kompanijoje, Mantas, baigęs ekonomikos mokslus, sukūrė savo verslą.
Sūnus Henrikas įgijo inžinieriaus-energetiko specialybę, sėkmingai darbavosi tuometiniame Kietaviškių žuvininkystės ūkyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Henrikas buvo paskirtas Kietaviškių seniūnijos seniūnu, vėliau Elektrėnų sav. mero pavaduotoju, administracijos direktoriumi. Šiuo metu dirba UAB „VAATC“ (Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras) Kazokiškių sąvartyno viršininku.
Jauniausias sūnus Zenonas žuvo dirbdamas Kruonio HAE elektrinėje.
Henrikas su žmona Dane užaugino sūnų Arminą ir dukrą Jovilę. Arminas, baigęs mokslus, sukūrė verslą, tapo darbdaviu. Arminas savo šalį garsina ir sportiniais pasiekimais parasparnių sporte. Jovilė be darbo pagal sutartį dar vykdo smulkųjį verslą. Keturi H. ir D. Petrauskų anūkai, kaip ir visi Petrauskai, jau turi savo svajones, savo gyvenimo supratimą, kad kiekvieno žmogaus darbai reikalingi yra ne tik sau, bet ir kraštui, kuriame gimė ir gyvena.
Taigi, iš mažo Maskoliškių kaimo išėjusi plati Petrauskų giminė, per šimtmečius dirbdama Lietuvoje ar kitose pasaulio šalyse, tęsė ir tęsia ne tik savo giminės istoriją, bet ir savo prasmingais darbais prisidėjo ir prisideda prie savo krašto augimo ir klestėjimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69