Lietuvos laisvės istorija – Lietuvos švietimo istorija, prie kurios daug prisidėjo ir Lengvinų giminė

Julija Kirkilienė

Romualdas Lengvinas

Romualdas Lengvinas

Geibonyse, sodų namelyje, vasaras leidžia Romualdas Lengvinas, socialinių mokslų daktaras, visą savo ilgą ir prasmingą gyvenimą atidavęs Lietuvos švietimui. R. Lengvinas nėra elektrėniškis. Elektrėnuose gyvena jo sūnus Giedrius Lengvinas, anūkai, proanūkiai ir marti, taip pat socialinių mokslų daktarė, Elektrėnų profesinio mokymo centro direktorė ir Elektrėnų savivaldybės tarybos narė Silva Lengvinienė. Vievyje gyveno ir palaidotas Romualdo brolis, ilgametis Vievio paukštyno ekonomistas Vaclovas Lengvinas. Lengvinų giminė nėra gausi, bet kiekvienas jos atstovas prasmingais darbais per šimtmečius prisideda prie Lietuvos valstybingumo išsaugojimo.

Mamos giminės šaknys
Lengvinų giminėje per kelias kartas pasakojama istorija apie Romualdo prosenelę Malinauskienę, Kalvių dvaro baudžiauninkę, kuri statydama Kalvių (Kaišiadorių r.) dvaro svirną kartu su vyrais kėlusi labai didelį akmenį, gavusi trūkį ir mirusi. Tas akmuo svirno sienoje dar dabar yra. Po Malinauskienės mirties, našlaite liko 1865 metais Kalvių dvaro žemėje gimusi jos dukra Elena Malinauskaitė. Ji vėliau ištekėjo už Simono Mackevičiaus, abu palaidoti Kalvių kapinėse. Mackevičiai užaugino 7 vaikus: 4 sūnus ir tris dukras, tarp kurių augo ir Romualdo mama Viktorija. Deja, Simonas susirgo šiltine ir Kauno karo ligoninėje mirė. Viktorija Mackevičiūtė buvo mergina, kur „mergaitės per kasas nesimatė…“. Prieš bolševikų revoliuciją Viktorija Rusijoje tarnavusi guvernante, išmokusi rusų kalbos ir gerų manierų. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, mergina grįžo į Lietuvą. Elena, norėdama sūnus apsaugoti nuo rusų carinės armijos, tris sūnus išleido į Ameriką, iš kur jie negrįžo. Romualdas antrąja savo mama laiko mamos seserį Oną Naginienę, turėjusią ūkį Plaskūnų Būdos kaime, kur vasaras leisdavo Romutis (Romualdas), jo brolis Vacys ir sesuo Elė (Eleonora). Po Simono mirties Elena Mackevičienė su dukra Viktorija persikėlė gyventi į Rumšiškes. Dukra Ona buvo jau ištekėjusi, o sūnus Pranas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje.

Lengvinų giminės šaknys
O Rumšiškėse gražų namą pasistatę buvo Lengvinai, nors patys gyveno Kaune. Kaune gyveno todėl, kad Romualdo senelis Pranas Lengvinas, kilęs nuo Žemaitijos, į žmonas išsirinko kaunietę Onutę Kazlauskaitę. Pranas Lengvinas gimė kartu su Leninu, 1870 metais. Ir tuo metu, kai Leninas keletai valandų buvo užsukęs į Vilniaus geležinkelio stotį užmegzti ryšių su socialdemokratais, Pranas Lengvinas Kauno geležinkelio stotyje dirbo medžio dirbtuvėse. Vėliau Lenino sukurta bolševikų valdžia nukankino jo sūnų, bet prieš tai, 1918 metais, taikos sutartyje pasirašė, kad sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Ona ir Pranas Lengvinai užaugino septynis vaikus, kurių kiekvieno skirtingi likimai. Dukra Zofija ištekėjo už olando ir gyveno Olandijoje, dukra Marytė ištekėjo už Lietuvos kariuomenės karininko, dukra Genė ištekėjo už Kalinausko, užaugino žinomą Lietuvos kunigą, „Lietuvos katalikų kronikos“ bendradarbį, buvusį Šiluvos parapijos kleboną Leoną Kalinauską. Jis buvo tikinčiųjų teisių Lietuvoje gynimo komiteto narys, už ką buvo persekiojamas. Pranu pakrikštytas buvo ir Romualdo tėvas, kuriam skirtas buvo negailestingas likimas.

Gyvenimas laisvoje Lietuvoje
Pranas Lengvinas jaunesnysis, Romualdo tėvas, atsiliepęs į 1918 metų vyriausybės kvietimą „Lietuva pavojuje“, vienas iš pirmųjų Lietuvos vyrų savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Kartu su juo tarnavo ir būsimos žmonos brolis Pranas Mackevičius. P. Lengvinas buvo kuopos ryšininkas, dalyvavo mūšiuose su

Raudonosios armijos daliniais. 1941 metais nutarime areštui pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai surašyta, kad „P. Lengvinas 1919–1922 metais tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, 1919 metais dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją, 1936 metais buvo nusikalstamos tautininkų partijos ryšininku, rinko geležinkelio rajone nario mokesčius. Tuo pačiu metu buvo Kauno kelio atkarpos šaulių būrio vadas. Smetonos režimo laiku Lietuvoje apdovanotas savanorio ir Gedimino medaliais. Dokumente nurodoma, kad P. Lengviną būtina represuoti“ (redakcijos vertimas). Tai buvo dokumentas, kuriame surašyti P. Lengvino tariami nusikaltimai okupantams.
Bet iki to pražūtingo laiko Pranas Lengvinas Rumšiškėse susipažino su Viktorija Mackevičiūte, sukūrė šeimą, augino sūnus Vaclovą ir Romualdą bei dukrą Eleonorą. Pranas dirbo telefono-telegrafo ryšių derintoju ir prižiūrėtoju Kauno geležinkelio stotyje. Viktorija augino vaikus.

Sugriautas gyvenimas
Okupacija sugriovė Lengvinų, kaip ir daugelio Lietuvos šviesuolių, gyvenimus. Tą 1941 metų birželį Romutis (taip artimieji vadino Romualdą) vasarojo pas tetą Oną. O birželio 14-osios naktį į geležinkeliečio Prano namų duris Čiurlio­nio gatvėje pasigirdo garsus beldimas. Tėvui nuėjus atidaryti durų, į miegamąjį Praną iškeltomis rankomis, durtuvus į nugarą įrėmę, atvedė okupantų kareiviai. Prie vaikų ir motinos perskaitė tą raštą, kuriame išvardinti „nusikaltimai“, bet nualpusi Viktorija tų kalbų nė nebegirdėjo. Šei­mai buvo duotos dvi valandos susi­ruošti į tremtį. Lengvinai susirinko geriausius daiktus, tikėdami būti kartu, deja… Šimtus kauniečių tą naktį suvarė į vagonus, o vėliau po vieną išsikvietė vyrus – tuos, kurie buvo kalti už gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Tarp pasmerktųjų buvo ir Pranas Lengvinas. Ro­mualdas svarsto, kaip apgalvotai bolševikai tą naktį įvykdė akciją, kad niekas nesuspėtų pasipriešinti ar pasislėpti.
Romualdas archyvuose surado informaciją, kad tėvas tais pačiais metais gruodžio mėnesį nužudytas buvo Archangelsko srities Gulago lageriuose. Romualdas sako sužinojęs, kad vežant į lagerį prasidėjo karas, vagonai buvo reikalingi karo reikmėms, todėl pasmerktuosius išlaipino ir į kalinimo vietą varė pėsčiomis.
Viktorija Lengvinienė su dukra Ele ir sūnumi Vaclovu buvo ištremta į Altajaus kraštą, Omsko srities Burlos rajoną. Nuo bado šeima gynėsi tėvo rūbus išmainydami į maistą, be to, Viktorija dar mokėjo siūti. Taip Viktorija su vaikais išgyveno sunkiausius metus tremtyje. Tetai Onai Naginienei buvo įsakyta kuo skubiau į tremtinių traukinį pristatyti ir Romutį. Bet jie, laimei, į traukinį nespėjo. 11 metų Romutis su teta užėjo į tuščius namus ir tą nelaimės jausmą širdelėje užantspaudavo visam gyvenimui.

Mokytojo kelio pradžia
Vyko karas, Romutis augo. Paauglys tetai padėjo dirbti visus ūkio darbus, o ji vaiką leido mokytis. 1946 metų pavasarį šešiolikmetis Romualdas baigė Kauno 6-o­sios vidurinės mokyklos 7 klases. Rudenį, prieš pat mokslo metų pradžią Plaskūnų seniūnas paprašė Romualdo „pamokyti Plaskūnų kaimo vaikus“, mat per 20 kaimo vaikų rudenį ir žiemą turėjo kelis kilometrus eiti į Kalvių mokyklą, o neramiais pokario metais tėvai užsispyrė mokyklą turėti kaime. Tėvai patys surado patalpas, sukalė penkis penkiaviečius suolus, pakabino juodą lentą, tik mokytojų trūko. Kaišiadorių apskrities Švietimo skyrius pažadėjo atidaryti Kalvių mokyklos Plaskūnų padalinį su sąlyga, jei tėvai susiras ir mokytoją. Taip šešiolikmetis Romutis tapo mokytoju visam gyvenimui.
Pirmiesiems mokslo metams pasibaigus, begalinio ilgesio artimiesiems vedamas, jaunasis mokytojas susiruošia aplankyti mamą, brolį ir sesę. Rajone paprašius, kad mokytojo pažymėjimą parašytų ir rusų kalba, valdininkai dar pridėjo sakinį, kad prireikus jam suteiktų paramą. Taip septyniolikmetis mokytojas, su pokario kaimo gėrybėmis prikrauta kuprine badaujantiems sibiriečiams, nemokėdamas rusų kalbos leidžiasi į kelionę.

Susitikimas
Apie savo kelionę į Sibirą Romualdas kalba, kaip apie kažkokį neįtikėtiną gyvenimo momentą, kur jį tarsi kažkokia ranka vedžiojo. Skrido jis lėktuvais, važiavo traukiniais, kažkur keletą naktų nakvojo, kažkaip susikalbėjo rusiškai, kol naktį tą Burlo miestą pasiekė traukiniu. Pasidėjęs savo kuprinę po galva, sulaukęs šviesos, išėjo jis į miestą mamos ieškoti. Tikslaus adreso jis nežinojo, nes laiškai ateidavo su žyma „iki pareikalavimo“. Mama mokėjo siūti, todėl Romualdas galvojo paklausti, kur gyvena siuvėja. Bet kaip rusiškai pasakyti siuvėja, nežinojo. Bet žinojo, kad lenkiškai siuvėja yra švačka (szwaczka). Vaikas eina per miestą, kuriame tik vienas mūrinis namas buvęs, visi kiti, jam pasirodė, barakai, ir klausinėjo, kur švačka gyvena. Pagaliau viena moteris pradžiugino mokytoją, kad ukrainietė Švačko ten gyvenanti. Nepaaiškinamas sutapimas buvo tas, kad pas tą ukrainietę Lengvinienė jau nuomojosi būstą. Pamatęs mamą – tą buvusią Kauno ponią, o dabar išvargusią moterį, Romualdas atpažino iš karto. Mama žinojo, kad sūnus atvažiuos, nors nežinojo, kokią dieną, bet jo laukė prie lango, o sesuo Elė po vidurinės mokyklos atestato įteikimo dar miegojo. Ji jau buvo užaugusi mergina.

Naivus tikėjimas
Sutikęs artimuosius, Romualdas jau nenorėjo skirtis. O ir artimieji trokšte troško grįžti į namus, tėvynę. Lengvinai naiviai tikėjo, kad valdžia atsižvelgs į jų malonės prašymą ir nesugrąžins į tremtį… Taip visi keturi nusipirko bilietus namo ir savavališkai paliko tremtį.
Laimė šeimoje užsibuvo vos metus. Brolis Vacys ir sesuo Eleonora, grįžę iš Sibiro, užsiregistravo Kaišiadorių rajono milicijoje. Kadangi Eleonora jau turėjo brandos atestatą, Romualdas Švietimo skyriuje paprašė, kad jai duotų mokytojos darbo ir kad jie galėtų dirbti vienoje mokykloje. Taip Eleonora buvo paskirta Antakalnio pradinės mokyk­los vedėja, o Romualdas – mokytoju. Vaclovas taip pat Sibire jau buvo baigęs technikumą, todėl gavo darbą Kaišiadoryse. Šeimą gyventi priėmė ir jiems padėjo labai geri žmonės Sadauskai, kurie patys vėliau buvo ištremti. Mama niekur nesiregistravo, gyveno slapčia. Vaikai dėl saugumo mamą vadino teta. Deja, po metų valdžia apsižiūrėjo, kad Lengvinai iš tremties pabėgo. Vaclovą ir Eleonorą areštavo, nuteisė trejus metus kalėti, o vėliau sugrąžino į tremties vietą. Romualdas suprato, kad Antakalnyje pasilikti jiems bus nesaugu, todėl darbo gavo Prienų rajone. Bet po metų dokumentų patikros metu atpažinta buvo ir Viktorija. Jai buvo leista pasirinkti, ar grįžti į tremtį savo lėšomis ar važiuo­ti traukiniu su kaliniais. Viktorija, žinoma, nusipirko bilietus atgal į Altajų, išlydėta buvo giminių su ašaromis ir pilnais krepšiais maisto, ten iš kalėjimo laukė sugrįžtančių vaikų. Už nesiregistravimą trejus metus, kaip buvo reikalinga tremtiniams, Viktorija sumokėjo 3 rublius baudos. O Romualdas darbo prašėsi vis kitose šalies mokyklose, taip išvengdamas persekiojimo. Vėliau už savo biografijos slėpimą jis buvo baustas.

Pedagoginė veikla
Ramutės Bruzgelevičienės monografijoje „Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997“, kurioje cituojamas ir R. Lengvinas, dalyje „Apie nepasirinktą švietimą“ rašoma: „Ar galėjo laisva, ne komunistinio auklėjimo mintis prasiskverbti į mokymo praktiką? Ar pedagogai besąlygiškai pakluso sovietinėms idėjoms ir puolė jas įtvirtinti? <…> Sunaikinus ginkluotą pasipriešinimą, neišnyko dvasinis pasipriešinimas, nesusitaikymas…“. Savo pasipriešinimo okupantams kelią – mokyti vaikus – sąmoningai pasirinko R. Lengvinas. 1952 metais jis su pagyrimu baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1960 metais – Šiaulių pedagoginį institutą, 1965 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, 1982 metais Vilniaus universitete baigė aspirantūrą ir tais pačiais metais jam suteiktas pedagogikos mokslų kandidato, vėliau socialinių mokslų (edukacijos) daktaro laipsnis. Disertacijos tema: „9–11 klasių moksleivių profesinio kryptingumo ugdymas diferencijuoto mokymo sistemoje“. Pagal jo disertaciją Lietuvoje buvo diegiamas profilinis ugdymas.
R. Lengvinas turi 53 metus pedagoginio darbo stažo, o Mantviliškio aštuonmetės mokyklos direktoriumi paskirtas buvo sulaukę vos 22 metų. R. Lengvinas nuo 1977 metų Lietuvos periodikoje skelbia mokslinius darbus, prisidėjo kuriant Tautinės Lietuvos mokyklos dokumentus, bendradarbiavo kuriant švietimo reformos juridinius dokumentus: Lietuvos respublikos švietimo įstatymo projektą, bendrojo lavinimo mokyklų pedagoginių darbuotojų atestacijos nuostatų projektus, dokumentus apie socialinius pedagogus bei psichologus mokyk­lose ir kt. Už pedagoginę veiklą R. Lengvinas apdovanotas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklu.

Atgimimas
Atgimimo laikotarpį kiekvienas prisimena skirtingai ir kiekvienas skirtingu indėliu prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. R. Lengvinas 1988 metais buvo išrinktas į TSRS Švietimo darbuotojų suvažiavimą Maskvoje, buvo suvažiavimo Redakcinės komisijos narys. 1988 metais į korespondentės klausimą „Ko tikitės iš suvažiavimo?“, R. Lengvinas atsakė: „Visi mes norime, kad Lietuvai būtų suteikta teisė savarankiškai tvarkyti švietimo reikalus. <…> Visų pirma, mokykla turi būti tautinė…“. R. Lengvinas prisimena, kad Lietuvos delegacija buvo vieningai nusiteikusi ginti tautinės mokyklos koncepciją. Iš šešiasdešimties delegacijos narių dauguma tada jau suprato, kad švietimo savarankiškumo siekis buvo valstybinio savarankiškumo siekio pradžia. Kaip rašoma monografijoje, tai buvo iššūkis imperijai ir drąsos egzaminas Lietuvai. Suvažiavime buvo išplatinta, o vėliau ir pritarta lietuvių delegacijos pasiūlytiems pakeitimams rezoliucijoje. R. Lengvinui pavyko pateikti kelias formuluotes, patikslinimus, atitinkančius Lietuvos pedagogų delegacijos siūlymus. Vieną sakinį sukūrė ir įterpė į rezoliuciją tokį: „Persitvarkymą daugeliu atveju varžo perdėtas centralizmas, nepakankamas respublikinių liaudies švietimo organų iniciatyvų skatinimas, dalies pedagogų

Silvai Lengvinienei (centre), kaip ir jos vaikų seneliui Romualdui Lengvinui, suteiktas socialinių mokslų daktaro vardas. Ta proga ją sveikina artimieji ir giminės

Silvai Lengvinienei (centre), kaip ir jos vaikų seneliui Romualdui Lengvinui, suteiktas socialinių mokslų daktaro vardas.
Ta proga ją sveikina artimieji ir giminės

nerangumas, bandymas naujas problemas spręsti senais metodais, įvairių nekompetentingų asmenų ir organizacijų kišimasis į mokyklos gyvenimą…“. Pataisyta rezoliucija buvo priimta vieningai, deja, sugrįžus iš Maskvos, laikraštyje „Učitelskaja gazeta“ TSRS liaudies švietimo darbuotojų suvažiavimo rezoliucija išspausdinta buvo be pataisymų. Tada tuometinis švietimo ministras Henrikas Zabulis vėl R. Lengviną siuntė į Maskvą išsiaiškinti, kodėl skelbiama rezoliucija nesutampa su suvažiavime priimtu tekstu. Romualdas turėjo suvažiavimo pirmininkui G. Jagodinui įteikti LTSR liaudies švietimo ministerijos raštą, kuriame buvo rašoma, kad Lietuvos TSRS delegacija nesutinka su nedemokratiškais sąjunginio liaudies švietimo darbuotojų rezoliucijos pataisymais ir reikalauja atstatyti tikrąjį tekstą. Odisėjos Maskvoje TSRS valstybiniame liaudies švietimo komitete buvo aprašytos atgimstančios Lietuvos spaudoje. Rezoliucijos klaida buvo aiški: centras nenori išleisti iš savo rankų švietimo valdymo, todėl rezoliucijos punktus, kuriais remiantis valdymas pereitų į respublikines kompetencijas, kažkas iš teksto ištrynė. Lietuviai pasiekė, kad būtų paskelbtas tikras dokumentas. Praėjus 30 metų po to istorinio suvažiavimo, Romualdas prisimena profesoriaus V. Liutiko interviu: „Lietuva dirbs pagal savo švietimo koncepciją. Turime būti labai vieningi ir darbštūs. V. Kudirkos žodžiais tariant, ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…“.

Tęstinumas
R. Lengvino indėlį į Lietuvos kūrimą dabar tęsia marti Silva. Ji taip pat apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį ir sėkmingai vadovauja Elektrėnų profesinio

Lengvinų giminė, tęsianti senųjų kartų darbus Lietuvai. Proanūkės Elijos Lengvinaitės krikštynos Vievio bažnyčioje

Lengvinų giminė, tęsianti senųjų kartų darbus Lietuvai. Proanūkės Elijos Lengvinaitės krikštynos Vievio bažnyčioje

mokymo centrui. S. Lengvinienė buvo pirmoji Elektrėnų savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja, pradinės mokyklos direktorė.
Ar tęs prosenelio ir močiutės darbus mažosios Elija ir Luknė, parodys ateinantis nepriklausomos Lietuvos šimtmetis. Vieviškis Vaclovas Lengvinas ilsisi Vievio kapinėse, jo sūnūs ūkininkauja atgautoje mamos žemėje. Lietuvą ir toliau kuria Lengvinų giminės įvairių profesijų palikuonys, iš kartos į kartą perduodami darbštumą, drąsą, sumanumą ir prisiminimus apie garbingą giminės istoriją.

 

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-47717949-1