Lietuvių keliai į kalnų aukštumas

Baigėme pirmąją projekto „Keliai link aukštumų“ dalį „Vietovardžiai“. Pirmajai daliai vietos skirti teko daugiau, nei planavome, bet dėl to neliūdime. Dėkojame straipsnių autorėms Onai Rasutei Šakienei ir Daivai Červokienei, apie mūsų krašto vietovardžius ir jų kilmę surinkusioms labai daug medžiagos ir ja pasidalinusioms su skaitytojais. Taip pat dėkojame mūsų skaitytojams, susidomėjusiems ir komentavusiems vietovardžių aprašymus. Dėkojame Jonui Algimantui Ramanauskui, pasidalijusiam prisiminimais apie Gailaičių kaimą. Grįžtamasis ryšys visuomet yra svarbus. Nuo šio numerio pradedame kitą projekto dalį – rašysime apie elektrėniškių kelius į kalnus – alpinizmą ir kalnų turizmą. Prisiminimais apie elektrėniškių susidomėjimą kalnais dalijasi to įdomaus laikotarpio liudytojai. Gaila, kad pavėlavome šia tema domėtis, nes daugelio alpinistų jau nėra tarp mūsų. Dar labiau gaila, kad jų artimieji nesuprato, koks svarbus jiems buvo šis gyvenimo etapas, ir neišsaugojo užrašų. Todėl informacijos apie elektrėniškių kelius į aukštumas ieškoti teko ne tik elektrėniškių prisiminimuose, bet ir archyvuose, sovietmečio spaudoje, išleistose knygose. Už įdomius prisiminimus dėkojame alpinistams Valentinui Bitinui, Algirdui Subatai, vilniškiui Romualdui Augūnui, kalnų turistui Vytautui Suslavičiui ir visiems, pasidalinusiems prisiminimais. O kieno prisiminimų dar neužrašėme, kviečiame atsiliepti ir įsitraukti į projektą.

Julija Kirkilienė

Nėra ir nebuvo Baltijos pa­kraštyje dangų remiančių viršū­nių, niekas negirdėjo uolų staugimo, ledo liūčių dundėjimo. O vis tik atsirado mūsų gimtinėje žmonių, kuriuos patraukė kalnai. Įvairios priežastys ir ketinimai vedė karius, mokslininkus, poetus ir taip smalsuolius tolimais ir pavojingais, dažnai nepramintais žemės raukšlių takais. Sunku šiandien nustatyti ne tik įvykių aplinkybes, bet ir visų keliautojų vardus, nes šimtmečių dulkės ir negailestingi istoriniai įvykiai negrįžtamai nugramzdino daugelį dokumentų. Tik apie keletą jų turime išsamesnių žinių ir galime papasakoti.
(Juozapas Algimantas Krikštopaitis „Kalnai lieka rymoti“).

Dėmesys alpinizmui

Sovietų Sąjungoje, kuriai 50 metų priklausė ir Lietuva, alpinizmui daug dėmesio buvo skirta tik po karo. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai kovodami su rusų armija Kaukaze buvo geriau pasiruo­šę kovoti kalnų sąlygomis. Jų divizija  „Edelvais“  buvo suformuota iš žmonių, kurie nebuvo naujokai kalnuose, jie buvo apmokyti Austrijos Alpėse. Rusų kariams, kurie tokios patirties neturėjo, buvo sunku priešintis Hitlerio armijos spaudimui.
Karui pasibaigus Sovietų Sąjungos karo vadai suprato, kad reikia turėti žmonių, žinančių kalnų sąlygų ypatumus. SSRS šią spragą stengėsi užpildyti ir alpinizmui sudaryti palankias sąlygas. Buvo organizuo­tos stovyklos, kuriose  žmonės buvo mokomi, kaip saugiai judėti kalnų reljefo sąlygomis. Alpinizmas tapo sporto šaka, kurią, kaip ir kitas sporto šakas, finansiškai rėmė valstybė. Buvo sudaryti sportinės kvalifikacijos normatyvai. Atvykusius į alpinistinę stovyklą sportininkus mokė didesnę patirti turintys alpinistai.
Stovyklos pamainos trukmė 20 kalendorinių dienų. Prieš gaunant kelialapį  buvo tikrinama sveikata, bet pakilus į stovyklą, pasikei­tus sąlygoms atvykusių į stovyklą žmonių sveikatos būklę dar kartą patikrindavo stovyklos gydytojas. Po to sekdavo fizinio pasiruošimo patikrinimas, užsiėmimai ant uolų, ledo, sniego, treniruotinis įkopimas. Praėjus tą etapą ir gavus teigiamą grupės instruktoriaus įvertinimą, dalyvis galėjo instruktoriui prižiūrint dalyvauti įkopimuose. Savarankiškai instruktoriaus neprižiūrima grupė galėjo kopti tik po 4–5 stovyklinių pamainų. Sportininkai, kurie negaudavo teigiamo įvertinimo, buvo perkeliami į kalnų turizmo sekciją, t.y. jie nedalyvaudavo įkopimuose. Kalnų turistai galėjo ilsėtis stovykloje, sudarius grupę pasivaikščioti slėnyje arba važiuoti namo. (Šiuo metu kalnų turistai taip pat vadinami alpinistais).
Įkopimų maršrutai priklausomai nuo jų sudėtingumo buvo su­skirstyti į atskiras sunkumo kategorijas: nuo lengviausios pirmos iki sunkiausios penktos kategorijos. Įkopimai skirstomi į tris pagrindines klases: techniškai sudėtingus įkopimus,  aukštuminius ir traversus. Instruktorius turėjo baigti instruktorių mokyklą ir turėti II sportinį atskyrį ir 40 dienų mokyklos. Instruktorių kvalifikaciją įgiję buvo elektrėniškiai Valentinas Bitinas ir Rimantas Sidaravičius. V. Bitinas ir Algirdas Subata turi kalnų gelbėjimo žetonus. Juos gauti galima irgi praėjus tam tikrus mokymus.

Alpinizmo pradžia Lietuvoje

Lietuvos alpinizmo pradžia laikomi 1957 metai, kai Vytautas Vosylius organizavo Kauno alpinistų kelionę į Kaukazą. 1958 m. Gediminas Akstinas ir Feliksas Mieliauskas suorganizavo išvyką (Baltijos šalių alpiniadą) į Centrinį Kaukazą, į Elbrusą (5642 m) įkopė 28 Lietuvos alpinistai. 1959 m. kopdami į Dychtau viršūnę (5204 m Kaukaze) žuvo lietuviai Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas ir Vytautas Vosylius, o žuvusiųjų benražygiai (ekspedicijoje dalyvaujant Lietuvos alpinistams), įkopę į bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis) pavadino jas lietuviškais vardais – Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050 m). Bet pirmasis lietuvis, pėsčiomis perėjęs Himalajus, buvo keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas Antanas Poška (iki 1929 m. jo pavardė buvo Paškevičius. Vikipedija). Tai jis apie 1933 metus padedamas pietryčių Azijos vedlių ir nežinodamas pernešęs kontrabandą – į kuprinę įdėtą aukso gabalą, pavadintą tibetietišku sūriu – pirmasis pėsčiomis perėjo Himalajus iš Turkestano per Karakorumą į Lehą. Įspūdžiai apie kelionę išspausdinti knygoje „Kalnai lieka rymoti“.

Vedė ekspedicijas

Kol Algirdas Subata kalnų viršūnes šturmavo savarankiškai, Valentinas Bitinas alpinizmui ruošėsi kryptingai. Baigęs Kauno politechnikos institutą ir pasirinkęs dėstytojo profesiją, Valentinas atostogų metu baigė Alpinizmo instruktorių ruošimo mokyklą, kiekvienais metais vykdavo į alpinizmo stovyklas, buvo alpinizmo instruktorius. Užsikrėtęs alpinizmu 1970 metų pabaigoje V. Bitinas atvyko dirbti į Lietuvos elektrinę, apsigyveno Elektrėnuose. Įsidarbindamas elektrinėje su tuometiniu direktoriumi Pranu Noreika susiderėjo, kad atostogauti jis galės pagal savo poreikius. Vos tik apsigyvenęs Elektrėnuose jis subūrė grupę 10 žmonių, norinčių pažinti kalnus, ir suorganizavo pirmąją ekspediciją. Pirmieji elektrėniškiai, kalnų užkariautojai: Albertas Valiukonis, Algirdas Mišinis, Rimas Vainauskas, Petras Povilas Andriulionis, Jurgis Michailovas, Linas Zacharevičius ir kt. Vieni iš jų kalnus pamėgo ilgam, kitiems užteko susipažinimui, bet įspūdžiai liko visam gyvenimui. Per savo 40 metų atiduotų alpinizmui, Valentinas įkopė į daugiau nei 141 viršūnę. Elektrėniškiai į kalnus kopė skirtingais tikslais: vieniems užteko vieno kito karto pažinimui, kiti kaip instruktoriai į kalnus vedė ekspedicijas. Elektrėnų grupės pirmininku tapo, tuo metu jau turėjęs 30 įkopimų, Valentinas Bitinas.
Elektrėnų alpinizmo sekcija pri­klausė sporto draugijai „Nemunas“.

Žmogiškieji faktoriai kalnuose

Lietuviai kalnus pamėgo ne tik todėl, kad į stovyklas kelialapiai būdavo apmokami, o įgiję alpinizmo instruktorių ir gelbėtojų ženklelius, už darbą gaudavo ir atlyginimą. Materialinis paskatinimas gal nebuvo ta motyvacija, kad žmonės, rizikuodami gyvybėmis, veržėsi į kalnų viršūnes. Vienas tokių alpinistų – M. K. Čiurlionio anūkas, architektas Kostantinas Zubovas, savo gyvybę paliko kalnuose vos sulaukęs keturiasdešimties. Viso kalnuose, V. Bitino žiniomis, yra žuvę 23 lietuviai.
Alpinistai tampa tam tikra kasta patikimų žmonių, kurių tarpusavio draugystė išlieka nuolatinė. O su nepatikimais žmonėmis į kalnus geriau neiti. V. Bitinas prisimena, kaip kartą, jam vadovaujant ekspedicijai, iš grupės dingo du žmonės. Vadovas atsakingas už žmones ir jų gyvybę. Tą kartą ekspedicijos dalyviams pasisekė, kad tie du dingusieji alpinistai nieko neperspėję pavojingais kalnų keliais nutarė pasukti atgal ir laimingai grįžo į stovyklą. Valentinas pasišalinimą iš stovyklos aiškina kaip žmogiškuosius faktorius: žmonės išsigando aukščio, sveikatai kenkiančio atmosferos slėgio, deguo­nies stokos, saulės aktyvumo.

Kitoks alpinizmas

V. Bitinas sako, kad dabar alpinizmas yra kitoks, nei buvo jo jaunystės laikais, bet kiekvienu laikotarpiu alpinizmu užsikrėtus, pasveikti nebeįmanoma. Valentinas alpinizmu užkrėtė ir savo abiejų santuokų žmonas – Gražiną ir Lionę, su kuriomis kartu šturmavo ne vieną viršūnę. V. Bitinai gerąja alpinizmo sėkla užkrėtė ir savo vaikus – sūnų Tautvydą, dukras Jurgitą ir Aistę. Bet alpinistės ženkliuką užsitarnavo tik Jurgita. Aistė su Tautvydu alpinizmą pažino tik kaip kalnų turistai. Kalnus parodė ir anūkui Titui.
Šiuometinis alpinizmas, pasak V. Bitino, yra komercinis. Besidomintis alpinizmu nusiperka kelialapį į stovyklą, išsirenka sau instruktorių ir kopia į norimą viršūnę. Sovietmečiu grupės, išeidamos į kopimus, užsiregistruodavo, alpinistus išleisdavo paruoštus, palikdavo maršrutą, kuriuo eis, gaudavo kontrolinį laiką sugrįžimui ir būdavo skirtas ryšio laikas. Jeigu grupė laiku negrįždavo arba „neišeidavo į du nustatytus radijo ryšius“, buvo siunčiamas gelbėjimo būrys. Dabartiniu laikotarpiu to­kios kontrolės nebėra, bet radijo ryšys likęs, kai kur veikia mobilusis arba turistai nusiperka korteles palydoviniam ryšiui. Jeigu į kopimą išeina dviese, juos lydi stebėtojai. V. Bitinas stebisi dabartiniu turistų požiūriu į gyvybę. Paskutinėje kelionėje į kalnus jo akivaizdoje vienos turistų grupės žmogus įkrito į ledo plyšį, tai bendražygiai pirma įvykį nufotografavo, o tik tada žmogų ėmė gelbėti.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1