KHL žaidžiantis Nerijus Ališauskas: į Lietuvą grįžti visada gera

Eglė Butkutė

Nerijus Ališauskas, elek­trė­nietis ledo ritulininkas, kurio pavardė puikuojasi tarp pasaulio aukščiausio lygio žaidėjų pavardžių. Ne vienus metus praleidęs Latvijoje sportininkas sako, kad į Lietuvą grįžti visada gera, o vilkėti Nacionalinės rinktinės marškinėlius yra didžiausia garbė.

Nerijus Ališauskas

Nerijus Ališauskas

Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip ledo ritulininko, kelias? Kodėl su­sidomėjote būtent šiuo sportu?
Mano, kaip ledo ritulininko, istorija prasidėjo dar kaime, kai tėvas davė ledo ritulio lazdą į rankas. Tada turėjau kelis ritulius ir pradėjau žaisti kieme. Po to išaugau iki pačiūžų ir žaidimas persikėlė ant užšalusio prūdo. Mano tėtis žavėjosi šia sporto šaka, jis pats dar paauglystėje su broliais ir draugais žaisdavo šį žaidimą. Vėliau aš ir mano šeima persikėlėme į Elektrėnus, o ten buvo ir čiuožykla bei geros sąlygos jau rimtai treniruotis ir žaisti ledo ritulį. Tada apie nieką negalvojau, tiesiog buvo smagu čiuožti ant ledo. Prisimenu, kad man, į viską žvelgiant vaiko akimis, ledo arena buvo įspūdinga ir nuo pat pirmos treniruotės aš pats, niekieno neverčiamas, eidavau sportuoti.

Turite brolį, kuris yra dziudo sporto atstovas. Kaip ir kodėl šeimoje buvo nuspręsta, kad abu užsiimsite skirtingomis veiklomis?
Mano brolis Gytis taip pat buvo išbandęs ledo ritulį. Nežinau, galbūt ši sporto šaka jo nesužavėjo, bet aš manau, kad didžiausia priežastis, dėl kurios jis nutraukė ledo ritulio treniruotes – tai mūsų tėčio mirtis, kuri tiesiog apvertė aukštyn kojomis mūsų visos šeimos gyvenimą… Po kiek laiko jis pradėjo lankyti lengvosios atletikos užsiėmimus ir buvo trumpų distancijų sprinteris. Vasaros metu aš irgi buvau prisijungęs prie lengvosios atletikos treniruočių, bet bėgdavau ilgesnes distancijas, o žiemą vis dėlto grįžau ant ledo. Mūsų mama paauglystėje taip pat užsiėmė lengvąja atletika. Tas, manau, taip pat turėjo įtakos tokiam sprendimui. O vėliau brolis atrado dziudo. Manau, mes su broliu patys nusprendėme, kokią sporto šaką pasirinkti. O mama darė viską, kas įmanoma, kad mes su Gyčiu turėtume galimybę sportuoti ir tobulėti.

Dažnai vaikystėje ar pa­auglystėje vaikai užsimano viską mesti arba savęs ieškoti kitose srityse. O kada Jūs supratote, kad vis dėlto norite būti ledo ritulininku?
Tas suvokimas atėjo galbūt tada, kai išvažiavau žaisti į Liepoją. Tai buvo dar 2007 metais ir tada pirmą kartą atstovavau klubui „Liepaja Metalurgs“. Dar anksčiau buvo tekę žaisti prieš šį klubą ir svajojau patekti į jų komandą. Tada Elektrėnuose buvo neaiški ateitis, tad kai tik atsirado galimybė daug negalvojau, pranešiau apie savo sumanymą mamai, pasakiau, kad važiuoju sportuoti į Latviją. Ačiū jai, kad man neprieštaravo ir išleido siekti savo svajonių.

Dar paauglystėje išvykai gyventi į Latviją dėl sporto. Ar nebuvo sunku dar labai jauname amžiuje viską palikti ir išvykti į užsienį dėl karjeros?

Nerijus Ališauskas su šeima: broliu Gyčiu, mama Lina ir žmona Aiste

Nerijus Ališauskas su šeima: broliu Gyčiu, mama Lina ir žmona Aiste

Ne, sunku nebuvo. Sakyčiau, kad man buvo net lengva išvažiuoti, nes aš to labai norėjau, siekiau savo svajonės. Turbūt sunkiau buvo mane išleisti mamai. Bet juk Liepoja yra visai arti Lietuvos ir ten puiki ledo ritulio mokykla. Gyvenau sporto internate, mus ten prižiūrėdavo. Praleidau Latvijoje nuostabius šešerius metus ir žingsnis po žingsnio tapau profesionalu.

Ne vienus metus atstovaujate Lietuvai Nacionalinėje komandoje. Ką Jums pačiam tai reiškia?
Į Lietuvos rinktinę visada važiuoju su didele motyvacija. Aš manau, kad visiems sportininkams yra, arba bent jau turėtų būti, garbė atstovauti savo šaliai. Visai neseniai, dar praeitais metais, Lietuvoje buvo organizuojamas pasaulio ledo ritulio čempionatas, tada laimėjome pirmąją vietą. Iškovoti auksą Kaune, savų žiūrovų akivaizdoje, buvo nuostabu. Dėl tokių akimirkų mes ir sportuojame.

O ar žaidėjui varžybų metu yra svarbus sirgalių palaikymas?
Taip, be abejonės. Pavyzdžiui, Latvijoje žmonėms labai patinka ledo ritulys ir jie tikrai stipriai palaiko tiek rinktinę, tiek Rygos „Dinamo“. Sirgalių palaikymas suteikia žaidėjams papildomos motyvacijos ir jėgų. Žaidžiant tuščioje arenoje nebūna tiek emocijų.

Esate trečias lietuvis, kuris atstovauja vienos iš aukščiausių pasaulio lygų komandai. Kaip patekote į Kontinentinę ledo ritulio lygą (KHL)?
Čia ir vėl reikėtų sugrįžti į Liepoją. Ten turėjau galimybę pusę metų žaisti su dabartiniu Rygos „Dinamo“ komandos, kurioje dabar žaidžiu, vyriausiuoju treneriu. Mes buvom Rygos klubo dubleriai ir jį atsiuntė pas mus. Tai buvo paskutinis jo, kaip žaidėjo, sezonas. Dar tada aš jam patikau ir jis man sakė, kad man reikėtų gauti latvišką pilietybę, nes laisvai kalbu latviškai ir tada būtų galimybė žaisti Rygoje. Aš tada jam juokais atsakiau, kad pateksiu į komandą ir su lietuvišku pasu. Ir man tai pavyko! Bet tai užtruko ketverius metus. Per tą laiką jis tapo Rygos „Dinamo“ klubo generaliniu vadybininku ir jam apie mane tada priminė taip pat elektrėnietis Arūnas Aleinikovas. Turėjau tris gerus sezonus Kazachstane ir buvau pasiruošęs naujiems iššūkiams. Rygos „Dinamo“ klubas mane pakvietė į stovyklą ir taip patekau į komandą. Tada vyriausiasis treneris buvo legendinis Latvijos gynėjas Sandis Ozolinš.

Ar tai būtų galima pavadinti svajonės išsipildymu?
Taip, žaisti Kontinentinėje ledo ritulio lygoje buvo mano svajonė. O gal geriau būtų tai pavadinti tikslu. Nes pasiekus vieną tikslą, atsiranda kiti, dar aukštesni tikslai. Jau minėjau, kad būdamas paauglys svajojau patekti į Liepojos jaunimo komandą. Kai ten patekau, tada svajojau apie vyrų komandą ir taip toliau. Be svajonių ir tikslų greičiausiai jau būčiau nustojęs sportuoti arba žaisčiau tiesiog savo malonumui.

Dalina autografus

Dalina autografus

Neseniai sukūrėte šeimą. Kaip Jūsų žmona reaguoja į tai, kad didžiąją laiko dalį praleidžiate ne namuose, o užsienyje?
Mano žmona Aistė labai su­pranta mane ir palaiko. Jai teko mesti gerai apmokamą darbą Lietuvoje ir persikelti su manimi gyventi į Rygą. Anksčiau gyvenome skirtingose šalyse ir buvo nelengva, bet dabar esame kartu. Aišku, aš dažnai išvykstu į keliones, bet tokia jau sportininko dalia. Ji ambicinga moteris, tačiau aukojasi dėl mūsų. Man tai labai svarbu.

Kaip jau sakiau, esate vos trečias lietuvis, atstovaujantis tokio lygio klubui. Kaip užsieniečiai žaidėjai priima lietuvius?
Manau, kad ledo ritulyje sportininko tautybė nieko nereiškia, svarbiausia – koks esi žmogus. Nei vienoje komandoje ar šalyje aš pats neturėjau jokių problemų įsilieti į kolektyvą. Kalbu keturiomis kalbomis, todėl tai padeda greičiau susi­draugauti su komandos draugais.

Kaip jautėtės įmušęs savo pirmąjį įvartį Kontinentinėje ledo ritulio lygoje?
Mano pirmasis įvartis KHL lygoje turbūt nebuvo labai įspūdingas. Tada jį įmušiau į tuščius vartus. Tačiau nors įvartis nebuvo labai įs­pūdingas, jis buvo tikrai prasmingas, nes būtent jis užtikrino komandos pergalę, todėl po varžybų buvo labai geros emocijos.

O ar yra žmogus, į kurį ledo ritulio srityje norite lygiuotis?
Vaikystėje, žinoma, norėjau būti kaip Darius Kasparaitis. Vėliau patiko Sergejus Gončaras. Šiuo metu stebiu Kriso Letango ir Eriko Karllsono žaidimą. Jie yra mano pozicijos žaidėjai ir smūgiuoja ta pačia puse kaip ir aš.

Papasakokite, kuo skiriasi treniruotės, pačios varžybos KHL ir žemesnio lygio klu­buose?
Jeigu lyginčiau Kontinentinę ledo ritulio lygą (KHL) ir aukštesniąją ledo ritulio lygą (VHL), kurioje žaidžiau su Kazachstano klubu, tai didžiausias skirtumas yra sportininkų gabaritai ir fizinė jėga. Dar noriu pridurti, kad KHL lygoje visi žaidėjai labai tiksliai išpildo trenerių reikalavimus. Čia visi ledo ritulininkai žaidžia pasiaukojamai ir blokuoja daug metimų. O treniruotės priklauso nuo pačių trenerių.

Ledo ritulys – fiziškai sunkus sportas, o treniruojatės tikrai daug. Kas padeda nepalūžti?
Greičiausiai pati didžiausia varomoji jėga ir yra meilė šiam sportui ir asmeninės ambicijos. Kai kažko labai nori, tavęs nesustabdo sunkumai, o noras tobulėti ir kažko gyvenime pasiekti bent jau mane visada skatina nepalūžti ir eiti toliau.

Ar per savo karjerą turėjote rimtų traumų?

Su D. Kasparaičiu

Su D. Kasparaičiu

Taip, turėjau dvi peties operacijas. Paskutiniame Liepojos komandos sezone susižalojau petį. Po sezono man padarė peties operaciją Lietuvoje. Tada turėjau galimybę važiuoti žaisti į Kazachstaną, bet paskutiniosiomis dienomis tos galimybės atsisakiau, nes buvo praėję tik keli mėnesiai po operacijos ir nebuvau dar spėjęs pilnai atlikti reabilitacijos. Ir tai buvo kol kas geriausias mano karjeros sprendimas! Truputį vėliau gavau pasiūlymą ir sutikau važiuoti į Vokietijos klubą. Pasirodo, kad operacija buvo blogai atlikta ir tai galėjo užbaigti mano karjerą. Vokietijoje teko ištverti antrą operaciją per pusę metų, tačiau labai džiaugiuosi, kad operavo būtent šioje šalyje. Nežinau, kaip būtų viskas susiklostę, jeigu tada būčiau išvažiavęs į Kazachstaną…

O kokia yra profesionalaus ledo ritulininko kasdienybė?
Pasiruošimo sezonui metu su visa komanda dirbame labai daug. Ryte prieš pusryčius – rytinė mankšta. Tada pusryčiaujame, kiek vėliau turime dvi treniruotes ant ledo ir treniruoklių salėje. Vėliau seka pietūs ir poilsis. Vakare vėl turime dvi treniruotes – ant ledo ir važiavimą dviračiu. Sezono metu treniruočių skaičių mažina, o taip vyksta dėl didelio kiekio varžybų ir kelionių. Treniruojamės rytais – treniruotė ant ledo ir treniruoklių salė. Jau po pietų būnu laisvas, todėl turiu pakankamai laiko praleisti su šeima.

Didžiąją dalį laiko pralei­džiate užsienyje, o kas jus iki dabar sieja su Elektrėnais?
Elektrėnuose gyvena mano šei­ma, giminės ir draugai. Per sezoną pasiilgstu jų visų, todėl per atostogas nemažai laiko praleidžiu namie.

Pasiekėte tokias sportines aukštumas, apie kurias tikriausiai svajoja didelė dalis augančių sportininkų. Koks, Jūsų manymu, turi būti žmogus, norintis taip pat pasiekti tokių rezultatų?
Tokį žmogų apibūdinčiau vos keliais žodžiais – tai užsispyręs svajotojas. Siekiant savo svajonių kiekvienam ledo ritulininkui yra labai svarbu suprasti, kad viskas ateina per sunkų darbą, kurį privalai padaryti jau vaikystėje, kad ištobulintum čiuo­žimą. Manau, kad tai pats svarbiausias šio sporto elementas, dėl kurio mane ir pastebi treneriai.

Varžybų metu

Varžybų metu

Ar Rygos „Dinamo“ klube, kuriame dabar žaidžiate, yra daug legionierių?
Rygos klube nėra legionierių limito, todėl jų yra nemažai. Šiuo metu komandoje yra trys kanadiečiai, trys švedai, trys rusai, vienas amerikietis ir aš – lietuvis. Nors, sakant atvirai, mane mažai kas laiko legionieriumi.

Kas Jums yra svarbiausia komandoje?
Ledo ritulys yra komandinis, o ne individualus žaidimas. Todėl labai svarbu galvoti ne vien apie save. Komandoje labai svarbu sudaryti gerą atmosferą, kad žaidėjai kovotų vienas už kitą.

Kaip manote, ko trūksta Lietuvai, kad žaidėjų, atsto­vaujančių Kontinentinės (KHL) ar Nacionalinės (NHL) ledo ritulio lygų lygio klubams, būtų daugiau?
Visų pirma, tai Lietuvai labai trūksta ledo arenų. Labai džiugu, kad Kaune bei Klaipėdoje planuojama statyti sporto kompleksus su ledo aikštelėmis, tačiau Vilniuje taip pat jų labai trūksta. Visų antra – trūksta profesionalios vyrų komandos. Vaikai turi matyti aukšto lygio varžybas Lietuvoje ir svajoti patekti į tas komandas. Dabar vaikų, norinčių sportuoti, yra labai daug, bet ar jie mato ateitį šiame sporte? Lietuvoje, deja, ne. Bet visą tai kainuoja tikrai didelius pinigus. Jei trumpai apibendrinčiau, ko labiausiai trūksta Lietuvos ledo rituliui, – tai investicijų į šią sporto šaką.

Kokius tikslus išsikėlėte sau šiame sezone?
Labai norėčiau pagerinti savo praeitų metų statistiką, bet tai nėra pats svarbiausias dalykas. Reikia tobulėti kaip žaidėjui. Noriu sužaisti visas sezono varžybas, kad nebūtų jokių „duobių“ žaidime. Svarbiausia yra padėti komandai patekti į atkrintamąsias varžybas – tai yra mūsų visų bendras tikslas. Tada sezoną bus galima vertinti ir vadinti sėkmingu.

Ar ateityje save taip pat matote ledo ritulyje?
Iš tikrųjų tai dar nelabai apie tai galvoju. Galbūt būtų įdomu dirbti Lietuvos ledo ritulio federacijoje, nuveikti ką nors naudingo šalies ledo rituliui, bet bent dabar treneriu po karjeros negalvoju būti. Tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, todėl apie ateitį negaliu kalbėti visiškai užtikrintai.

Ką šis sportas suteikė Jums kaip asmenybei?
Ledo ritulys man, kaip žmogui, kaip asmenybei, suteikė tikrai labai daug. Visų pirma dėl šio sporto aš išmokau siekti tikslų, išmokau būti ir bendrauti kolektyve, manyje įskiepijo užsispyrimą ir išmokė nenuleisti rankų po nesėkmių. Tai, manau, labai svarbu ne tik žaidime, bet ir kasdieniniame kiekvieno žmogaus gyvenime.

Nerijaus Ališausko ledo ritulio komandų istorija
2006–2007 metų sezonas
Energija-2 Elektrėnai,
Lietuvos U-18 ledo ritulio rinktinė.
2007–2008 metų sezonas
Metalurgs Liepaja U-18,
Metalurgs Liepaja,
Lietuvos U-18 ledo ritulio rinktinė,
Lietuvos U-20 ledo ritulio rinktinė.
2008–2009 metų sezonas
Metalurgs Liepaja U-20,
Lietuvos U-18 ledo ritulio rinktinė,
Lietuvos U-20 ledo ritulio rinktinė.
2009–2010 metų sezonas
Metalurgs Liepaja,
Metalurgs Liepaja-2,
Lietuvos U-20 ledo ritulio rinktinė,
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2010–2011 metų sezonas
Metalurgs Liepaja,
Metalurgs Liepaja-2,
Lietuvos U-20 ledo ritulio rinktinė,
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2011–2012 metų sezonas
Metalurgs Liepaja,
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2012–2013 metų sezonas
Metalurgs Liepaja,
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2013–2014 metų sezonas
EV Fussen
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė
2014–2015 metų sezonas
HK Almaty,
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2015–2016 metų sezonas
Saryarka Karaganda (VHL),
HK Temirtau,
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2016–2017 metų sezonas
Saryarka Karaganda (VHL),
HK Temirtau.
2017–2018 metų sezonas
Dinamo Riga (KHL),
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.
2018–2019 metų sezonas
Dinamo Riga (KHL),
Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė.

 

Nuotr. iš asmeninio N. Ališausko albumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1