Kas galima Jupiteriui, nevalia jaučiui?

Andrius Navickas

Vienu iš demokratinės valstybės bruožų paprastai vadinama tai, kad čia visi privalo paklusti įstatymams, net ir politinė valdžia, kuri juos leidžia. Kitaip sakant, demokratinėje valstybėje visi privalo būti lygūs prieš įstatymą, nepaisant socialinio statuso, turimo kapitalo, pažinčių ar užimamų pareigų. Deja, teiginys apie visuotinę lygybę prieš įstatymus Lietuvoje paprastai sutinkamas su ironiška šypsena. Dažniausiai ne dėl to, jog jis būtų ginčijamas. Lietuvoje neteko sutikti nei vieno įtakingo politiko ar verslininko, kuris nebūtų tvirtinęs, kad įstatymus privalu visiems gerbti. Tačiau kasdieniniame gyvenime ši pagarba kažkodėl išgaruoja. Lieka nerašyta taisyklė – įstatymų laikomasi tik tiek ir tada, kai jų nesilaikymas gali sukelti nemalonių sankcijų. Kitaip sakant, įstatymai nėra suvokiami kaip dalis pamatinės moralinės tvarkos, būtinos siekiant bendrojo gėrio.

Iš Senovės Graikijos kildinamas posakis – dura lex, sed lex (blogas įstatymas – vis vien yra įstatymas). Lietuviškoji šio posakio variacija: įstatymų laikosi tik durniai. Deja, kol šios nuostatos neįveiksime, visos reformos, apie kurias garsiai trimituojama, tebus kiauros valties dailinimas.

Andrius Navickas

                     Andrius Navickas

Jau kuris laikas viešojoje erdvėje stebime keistą „politinį boksą“ tarp LRT administracijos ir politiko Ramūno Karbauskio. Liūdniausia, kad šiuo atveju vadovaujamasi principu – kuo labiau kitą ištepsiu, tuo švaresnis pats atrodysiu. Nepaisant visų riksmų apie žiniasklaidos laisvę ar deklaracijų apie maištą prieš politines reformas, nematau kitos išeities šiuo atveju, kaip kantrus visų klausimų iškėlimas ir vieša atsakymų analizė. Pavyzdžiui, ar nėra taip, kaip tvirtina kritikai, kad LRT įsitvirtino ydinga tvarka skalsiausius iš mokesčių mokėtojų pinigų sudaryto biudžeto gabalėlius atiduoti „grupei draugų“? Kaip užtikrinti visuomenino transliuotojo finansinės veiklos skaidrumą ateityje? Kita vertus, labai svarbu išgirsti ir aiškius R. Karbauskio atsakymus, ar tikrai sąžiningai jis susikrovė turtus? Ar jis nėra išlaikęs ekonominių interesų, kurie daro įtaką Seimo daugumos politiniams sprendimams?

Jei savo laiku valstybinėms institucijoms būtų užtekę principingumo išsiaiškinti „Draugystės“ viešbučio ir kitų panašių objektų privatizavimo užkulisius, neabejoju, šiandien pasitikėtume savos valstybės institucijomis kur kas daugiau. Visiškai sutinku, kad visos abejonės turi būti išsklaidytos, aiškiai atsakant į klausimus ir opozicijos nariams. Pavyzdžiui, G. Landsbergis turėtų ištirpdyti visas abejones, kad jo žmonos vadovaujamos švietimo įstaigos nesulaukia didesnio valstybės institucijų prielankumo nei kitos? E. Gentvilas, tikiu, yra pasiruošęs atsakyti į visus klausimus, susijusius su jo vadovavimo Klaipėdos jūrų uostui laikotarpiu, o P. Gražulis, viliuosi, turi įrodymus, kad jam labiau rūpi bendras gėris, nei su juo siejamos įmonės koldūnai.

Skaidrumas ir nepatogių klausimų kėlimas yra vienas iš būtinų vaistų, gydant dabartinę politinę sumaištį ir susipriešinimą. Tačiau svarbus ir kitas vaistas – jei mes, politikai, norime keisti visuomenę, pradėkime nuo savęs.

Yra sprendimų, dėl kurių tikrai gerbiu sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Tačiau mes, lietuviai, turime posakį – iš didelio rašto išėjo iš krašto. Mano galva, taip jau nutiko ne kartą ir, deja, iš klaidų nėra noro mokytis. Paskutinis to pavyzdys – A. Verygos nurodymas gydytis tik generiniais, pigiausiais vaistais. Primenu, kad generinis vaistas – tai pirminis to vaisto modelis, kuris paskui tobulinamas, mažinant nepageidautinus šalutinius poveikius ir panašiai.

Tikrai sutinku, kad Lietuvoje vaistai labai brangūs ir tiems, kam jie per brangūs, labai gerai sudaryti galimybę įsigyti pigesnių ir paprastesnių. Tačiau yra ligų, kur gydytojams reikia gana daug laiko, kol parenka tinkamą vaistą, ir čia kiekvienas niuansas yra svarbu. Tad būtų visai normalu kompensuoti generinio vaisto kainą, o skirtumą nuo modernesnio vaisto varianto turėtume apmokėti mes patys. Tačiau ministras nusprendė „sublizgėti“ ir pareiškė, kad pirmą kartą išrašant kompensuojamą vaistą, būtina skirti tik paprasčiausią variantą, nes svarbiau ne gydytojo rekomendacija, o aritmetika.

Na, jei tai nėra tik ministro įnoris, bet racionali strategija, tai taikykime ją nuosekliai. Kai valstybės institucijos perka kompiuterius, tegu perka tik pačius paprasčiausius – na ir kas, kad lėtesni, „nepaveža“ visų programų, bet pigesni. Dar svarbiau šiuo principu vadovautis, perkant valstybės institucijoms automobilius. Turime nustatyti, kad būtų perkami pigiausi keturračiai aparatai – svarbiausia, kad važiuotų, nesvarbu, kokiu greičiu, kiek patogiai ir saugiai. Tad jokių BMW, AUDI, tik „generikai“. Deja, kiek žinau, ministro A. Verygos tarnybinis automobilis toli gražu ne pats primityviausias ir seniausios laidos. Veikiausiai tam, kad visi žinotų, jog važiuoja Jupiteris, o ne jautis. Kol mes – visų lygmenų valstybės tarnautojai, ministrai, parlamentarai, merai, vicemerai – elgsimės kaip jupiteriai, tol ir žmonės į mus žiūrės, kaip jautis į raudoną skudurą. Tad, prieš įvesdami savo tvarką kitų žmonių gyvenime, gal pradžioje tos tvarkos imkimės laikytis patys ir tada gal praeis noras kvailai eksperimentuoti?

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1