Ąžuolyno gatvė – be ąžuolų

Julija Kirkilienė

Ąžuolyno gatvėje Elektrėnuose gausu ąžuolynų. Tiesa, ta Ąžuolyno gatvė, kurioje gyvena meras Kęstutis Vaitukaitis, buvęs elektrinės direktorius Pranas Noreika, garsiojo ledo ritulininko Dariaus Kasparaičio tėvai ir kiti garsūs elektrėniškiai, yra ne Elektrėnuose, o Šarkinės kaime. Tame kaime šiuo metu vyks­­ta­ ąžuolų vertimas, todėl neabejingi skaitytojai prašo redakcijos informacijos, ar žaliam miestui nekyla pavojus likti be medžių, ar medkirčiai nepažeidžia įstatymų.

Blogi ąžuolai
Elektrėnai, nors miestas jaunas, bet ąžuolų kamienų rievės rodo pusantro šimto metų amžių. Tie medžiai jau seni, ir rievės, pasak Valstybinės miškų tarnybos vyriausiojo specialisto Henriko Pšitulskio, rodo ne tik medžių amžių, bet ir ligas. Bėda tik ta, kad tie šimtamečiai ąžuolai, nors ir ligoti, augo šalia Elektrėnų marių, o Elektrėnų bendrajame plane pažymėti rekreaciniai miškai. Rekreaciniais miškais, pagal Lietuvoje įteisintas miškų grupes, vadinami miško parkai, miestų miškai, kurortiniai miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti miškai skirti poilsiui. Tokiuose miškuo­se leidžiami atkuriamieji kirtimai ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai. Bet Ąžuolyno gatvėje ąžuolai kertami paeiliui, kirtimuose paliekant tik retų rūšių saugotinus medžius. Miškininkų ūkininkavimo tikslas turėtų būti – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką.

Ar miškininkams reikia miško?
Žmonių susirūpinimas dėl miškų kirtimų Elektrėnų mieste, nors tos vietos vadinamos kaimu, atvėrė daug pūlinių. Ten, kur Elektrėnų bendraja­me plane pažymėtos rekreacinės zonos, miškininkų planuose pažymėti apsauginiai arba ūkiniai miškai. Bet svarbiausia, kad dauguma miškų yra privati nuosavybė, nors daugumos tų privatininkų nei tėvai, nei seneliai tose apylinkėse negyveno. Kaip žemė, taip ir miškai Lietuvoje buvo paversti kilnojamais, ir kai kuriems elektrėniškiams pasisekė tuos miškus iš įvairių Lietuvos vietovių perkelti į Elektrėnus. O kadangi miestiečiai dažniausia nežino, ką mieste su tuo mišku veikti, tai suranda brangiai miškus perkančias įmones. Taip su mišku atsitiko ir Ąžuolyno gatvėje. Naujasis iškirstojo miško savininko atstovas Antanas, nenorėdamas įvardinti nei įmonės pavadinimo, nei savo pavardės, girdint Henrikui Pšitulskiui, pažadėjo mišką atsodinti. Pasak Antano, jie yra miškininkai ir jiems reikalingas miškas, o ne plynas kirtimas. Duok, Dieve, kad taip ir atsitiktų, nes žmonės turi kitokios ir karčios patirties. Pagal senąjį dviračių taką, einant Vaikų sanatorijos link, prieš 16 metų ąžuolai buvo iškirsti, o dabar ten akis bado tik apleista kirtavietė.

Kiekvienas sau
Nežinia, ar savivaldybė būtų galėjusi nors kiek sustabdyti šiuo metu Elektrėnų mieste ir apylinkėse masiškai vykstantį miškų kirtimą ir skubotą medienos išvežimą, bet aišku, kad miškininkai ir savivaldybė dirba kiekvienas sau. Vieni su kitais savo planų nederina. Henrikas Pšitulskis sako, kad miškai yra inventorizuojami kas 10 metų ir, jei­gu reikia, keičiama miškų grupė. Elektrėnų mieste, nors tos vietos vadinamos kaimu, tokia inventorizacija vykusi 2012–2013 metais. Apie planus pakeisti miškų grupes (šiuo atveju iš rekreacinės į ūkinius), sako Valstybinės miškų tarnybos specialistas, savivaldybė buvo informuota ir tie planai savivaldybei buvę pateikti. Kadangi Miškų tarnyba nei iš savivaldybės, nei iš gyventojų jokių pastabų nesulaukė, tai su miškais tvarkosi taip, kaip jiems atrodo geriausia. Toks savivaldybės bendrasis planas ir Miškų tarnybos planas liko kiekvienas sau. Todėl gyventojai, pasiėmę Elektrėnų bendrąjį planą, skuba skųstis, kad miškas kertamas, kur to negalėtų būti, o miškininkai rodo savo planus ir sako, kad miškų kirtimai vyksta pagal įstatymus.

Nei planų, nei ribų nekeičia
Jeigu bendrajame plane ta Ąžuo­lyno gatvė būtų priskirta miestui, kaip priskirtas to paties kaimo mokesčių smaugiamos neįgalios ir neįgalų sūnų prižiūrinčios gyventojos Rasutės Bartkevičienės sklypas, tai miškai priklausytų ne Miškų tarnybai, o savivaldybei. Savivaldybės taryba yra priėmusi sprendimą, kad savivaldybė pati tvarkosi su miesto ribose esančiais miškais. Bet miesto ribas pakeisti yra didelis darbas, o to darbo atlikti savivaldybė kažkodėl nenori. Meras sako, kad labai norėtų gyventi ne kaime, o mieste ir mokesčius miestietiškus mokėti. Na, tokius, kokie priskaičiuojami Rasutei. Ir miškus Elektrėnuose savivaldybė pati galėtų prižiūrėti, deja… Vievio miesto ribas kažkaip savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyrius, vadovaujamas Arūno Butrimavičiaus, suplanavo, kad gyvenamasis namas nuo namui priklausančio žemės sklypo nebūtų atskirtas, o savivaldybės taryba tas ribas patvirtino ir įregistravo Registrų centre. Bet Elektrėnų miesto ribas sutvarkyti tarybai nesiseka. Miesto ribos nustatytos 1991–1992 m., sukūrus Elektrėnų savivaldybę, nėra tikslintos. Užtat sekasi medkirčiams. Jie išsijuosę kerta miškus ne tik Ąžuo­lyno gatvėje, Geibonyse, bet ir kitose savivaldybės vietose. Ir gali būti, kad kada nors taryba, nutarusi Elektrėnų ribas sutvarkyti, apsižiūrės, kad mieste miškų nebėra, užtat atsirado puiki galimybė pakeis­ti žemės paskirtį… Kad ir tinkančią nuosavų namų statybai. O prie tų namų vėl žmonės sodins medžius, kuriuos kažkada, gal po kokio šimtmečio, kirs kiti žmonės…