Įvaldęs dešimtis sporto rūšių ir judrumo paslaptį

Jeigu ieškotume universaliausio Elektrėnų savivaldybės sportininko, tikriausiai juo taptų Semeliškių gimnazijos kūno kultūros vyr. mokytojas Juozas Gudeliūnas. Beižionyse gyvenantis pedagogas yra ne kartą įveikęs maratoną, iki šiol kasmet dalyvauja krepšinio, futbolo, irklavimo, slidinėjimo varžybose, daugybėje bėgimų. J. Gudeliūną kasmet matome tradiciniuose bėgimuose aplink Kaišiadorių ežerą ir Elektrėnų marias, „Nepriklausomybės mylioje“. Jis – 1976 m. Vilacho mieste (Austrija) vykusio Pasaulio jaunimo akademinio irklavimo čempionato sidabro laimėtojas, veteranų sprinto, krepšinio, futbolo, irklavimo, slidinėjimo varžybose kasmet iškovoja įvairių spalvų medalius. Su J. Gudeliūnu kalbėjomės apie jo gimtinę, šeimą, kelią į didįjį sportą ir mokytojo darbą, fizinės ištvermės ugdymą.
Gal pradėkime nuo Jūsų gimtojo kaimo ir šeimos. Šeima buvo sportiška?
Gimiau Naujalaukio kaime, Trakų rajone, 3 km nuo Beižionių. Ten labai gražu: aplinkui miškai, kalneliai, daug grybų, uogų. Tėvai laikė ūkį, vis judėjo, dirbo. O fizinis darbas laukuose, ūkyje ir sportas – kone broliai dvyniai. Šeimoje užaugom 6 seserys ir du broliai, dar vienas mirė mažas. Už mane buvo tik metais vyresnė sesuo. Mes, vaikai, kol buvom maži, eidavom uogauti, grybų rinkti. Netoli, už poros kilometrų – raistas, ten daug mėlynių, spanguolių. Kai nueidavom pusdieniui, kiekvienas beveik po kibirą pririnkdavom. Vasarą, per atostogas, tai buvo bene pagrindinis mūsų užsiėmimas, o pienas, batonas, uogienė buvo pagrindinis maistas, pagrindinis energijos šaltinis.

Ką ypač atsimenat iš savo vaikystės?
Tėvelis Stasys buvo iš Liaukiškių kaimo, mama Stasė Aldona – iš Beižionių, bet ypač atsimenu vasaras pas babą Oną Barisevičienę Lelyvos kaime, netoli Semeliškių. Ten dažniausiai būdavome su pusbroliu Juo­zu: ir babai padėdavome, ir įvairių šutkių iškrėsdavome. Prisimenu puikiai – baba eidavo karvės melžti, aš iš paskos kaip katinas. Tik pamelžia, ant pieno kibire putos susidaro, kišu galvą į kibirą ir geriu nekoštą pieną. Litrą, gal ir du, išgerdavau. Labai patiko varyti karvę girdyti – greta vandens nebuvo, bėgdavau nuo kalno su karve iki Prūdžionių ežero, apie 1,5 km. Gal nuo to tapau fiziškai stiprus – kasdien po 1,5 km pirmyn ir atgal – nebloga treniruotė.
Pas babą įsidėmėjau ir senovinį maistą. Ji dažnai gamindavo svitklienę, saldę. Svitklienei burokų, svogūnų pripjausto ir kiša į duonkepę parauginti. Saldei iškepusi duoną ant likučių įpildavo vandens, truputį cukraus ir su virtomis bulvėmis duo­davo valgyti – truputį rūgšteli, truputį salsteli. Kai prisimenu – vėl norisi paragauti.
O ką atsimenate iš pirmosios savo mokyklos?
Pradėjau lankyti Eitulionio pradinę mokyklą – porą kilometrų nuo mūsų namų. Viename namo gale gyveno mokytojas, kitame gale buvo mokykla, tiksliau, viena klasė. Ten mokinių susirinkdavo nemažai – apie 30 pirmokų ir antrokų, visi tilpome toje pačioje klasėje. Sėdėdavom po 3–4 ant ilgų suolų.
3–4 klases baigiau jau Beižionyse, kadangi iki mokyklos žiemą sunku per pusnis bristi 3 km, gyvenau šalia esančiame bendrabutyje (buvusiame dvare). Ten mūsų klasėje buvo 33 mokiniai, iš Klieriškių, Kaukinių, Beižionių, Žydiškių ir kitų kaimų sueidavo – visi ne moksliukai, bet labai judrūs, fiziškai stiprūs. Išeinam per pertraukas į lauką, tuoj žaist gaudynių. Aš buvau greitas, bet ne greičiausias, pagaut kitus buvo sunku. Dažnai žaidėm kvadratą, ir tada jautėsi – visi fiziškai stiprūs. Ir kai dabar susitinkam – visi gerai nuaugę, stiprūs ir iki šiol išsilaikę.
O pirmąjį mokytoją prisimenat?
Kaip jį pamirši?… Mokė Jonas Suchockas, labai griežtas ir reiklus mokytojas. Ir sportininkas, fiziniam lavinimui skyrė daug dėmesio. Žiemą mus po sniegą pavaikydavo, o šiltesniu metų laiku įvairių žaidimų sugalvodavo, ant skersinio, kuris iš medžio šakų buvo, prisitraukimų daryti duodavo. Gerai mus mokė ir fiziškai lavino.
Koks buvo Jūsų kelias į didįjį sportą?
Tada gausių šeimų vaikams iš kaimų siūlė gyventi ir mokytis internatuose – mokėt tėvams nereikėjo. Kartą atvažiavo atstovas iš rajono ir paklausė, kas nori į Trakų internatą. Iš mūsų klasės atsirado du – aš ir dar vienas iš Liaukiškių kaimo. Taip 1971 m. pradėjau mokytis 5 klasėje Trakų internate. Kaip fiziškai stiprų, judrų pastebėjo futbolo treneris ir pakvietė lankyti treniruotes. Buvau puolėjas. Turbūt po pusmečio pamatė lengvosios atletikos treneris ir pakvietė bėgti trumpas distancijas. Netrukus treneris Paura, didelis sporto entuziastas, pakvietė į krepšinį. Nors nedidelis, bet grei­tas, vikrus – 9 klasėje jau žaidžiau mokyklos rinktinėje, už Trakų internatą važinėjau žaisti po Lietuvą su vienuoliktokais.
Tai iki irklavimo negreitai priėjote?
Kai buvau aštuntokas, Trakų internate kūrė sportinę irklavimo klasę. Treneriai surinko stiprius, augalotus vaikinus iš kone visos Lietuvos ir padarė naują sportinę klasę. Aš patekau ne į irkluotojus, o į vairininkus. Labai atsitiktinai. Lengvai bendravau – su vienu, kitu irkluo­toju pašnekėjau, vaikinai pamatė – reakcija gera, vikrus, fiziškai stip­rus, smulkus, 8 klasėj vos 32 kilogramus svėriau –– pasakė treneriui. Tas pasiūlė pavairuoti keturvietę valtį. Pagalvojau, gerai, pabandysiu. O šalta buvo, davė neperšlampamą striukę. Pavairavau, einant namo kiti vaikinai klausia: „Gal ir mums vairuosi?“ . Kodėl ne… „Žalgirio“ irklavimo bazė buvo prie Trakų pilies, į ją reikėdavo persikelti su valtimi, 10 kapeikų sumoki, bobutė perkelia.
Tada irkluotojų klasėj mokinių buvo daug ir ne tų pačių metų gimimo – vieni metais vyresni, kiti jaunesni, o irklavimo varžybose dalyviai skirstomi pagal amžių – jei vyresnis, netinki prie jaunių. Tad treneriai sulipdė vienmečių ekipažą – dvivietę valtį su vairininku. Pasaulio čempio­nate 1976 m. dalyvavo vien lietuvių ekipažas: Kęstas Babarskas, Inokaitis Virginijus, vairavau aš – gera prisiminti. Tame čempionate vairavau ir keturvietę valtį – ten sėdėjo du lietuviai, latvis ir rusas. Per 10 metų aktyvaus irklavimo vairavau dvivietę ir keturvietę, aštuonvietę valtis.
Ar tas didysis sportas stipriai pakeitė Jūsų gyvenimą?
Labai stipriai. Iki šiol negaliu įsivaizduoti, kaip būtų be irklavimo. Net negaliu įsivaizduoti, ką būčiau veikęs, kur būčiau atsidūręs… Ir pasaulio daug pamačiau.
Į sporto mokytojus ar trenerius turbūt vis tiek būtumėt nuėjęs?
Nežinau. Viskas ėjo per trenerį Vladislavą Sokolinskį. Jis vairavo mūsų gyvenimą, prireikus kalbėdavo su mokytojais, dėstytojais. Ką pasakydavo, tą darydavom, pasitikėjom juo kaip tėvu. Plačiai išplėstom akim į jį žiūrėjom, sutikdavom su kiekvienu jo žodžiu. Vykdavo trys treniruotės per dieną – 6 valandą ryto keliesi, bėgi iki irklavimo bazės, ten mankšta, jėgos pratimai. 12 valandą treniruotė su valtimis. Grįžtam, pavalgom ir į pamokas. Po jų – pavalgom, vėl treniruotė, po jos dar lieka valanda kita pamokoms ruošti ir miegoti. Laiko išdaigoms – jokio, nuklysti į kitas veiklas – jo­kios minties. Buvo kiekviena minutė užimta. Internato auklėtoja buvo kaip mama – liepdavo ir kojinės išsiplaut, marškinius išsilygint. Treneris atei­davo pažiūrėti, ar laiku atsigulėm miegoti, ar nelakstom po koridorių vidurnaktį. Jis nuteikdavo, kad reikia dar atkakliau dirbti, kad per sportą galim žmonėmis tapti, darbą susirasti.
Kaip sportininkai šventė pergales?
Mūsų treneris buvo griežtas. Po pergalių – ne šventimas, o varžybų aptarimas. Jis ateina į kambarį, trumpai pagiria ir iš karto nuteikia kitoms varžyboms: „Nekelkit galvų, negalvokit, kad stipriausi – laimėjom keliomis sekundėmis“. Nuteikdavo, kad toliau reikia dar atkakliau dirbti, suteikdavo azarto. Tądien nueini į valgyklą, pavalgai, o mintys – kaip geriau pasiruošt kitoms varžyboms. Po varžybų – viena diena pailsėti, kitą vėl kilnoji svarmenis, lavini fizinę ištvermę, ant vandens tobulini techniką. Taip ritmas įaugo į kraują. Iki šiol laikausi tikslaus sportinio režimo.
Dėl specialybės dvejonių nebuvo?
Kai baigėm 11 klasę, treneris surinko visus ir paklausė, kas nori stoti į Vilniaus pedagoginį institutą, kas į Kauno kūno kultūros institutą. Visi buvom sporto stovyklose, ruošėmės Sąjungos čempionatui, o reikėjo pristatyti dokumentus stoti į aukštąsias mokyklas. Treneris dėl mūsų nardė internate ir po institutus, sutarė, kad stojamuosius egzaminus mes laikysim ne liepos mėnesį, o rugpjūčio pabaigoje, pasibaigus varžyboms. Pasirinkau Kauno kūno kultūros institutą kaip ir dar penki, kaip ir valties draugai Kęstas Babarskas, Virginijus Inokaitis.
Kodėl pasirinkot būtent šią aukštąją mokyklą?
Nieko daug nemąsčiau, rū­pėjo tik sportas. Rugpjūčio 26 d. grįžom iš Sąjungos čempionato, treneris nuvežė mus į Kauną, į egzaminus. Šeši laikėm, visi įstojom. Institute sportavome tokiu pačiu ritmu kaip ir internate, gavau žinių, patirties. Tarp mokslo draugų buvo daug dabar žinomų žmonių: šalia mokslus krimto krepšininkai Rimas Kurtinaitis, Valdas Chomičius, Gintaras Krapikas, Raimundas Čivilis, boksininkas Vladimiras Bajevas ir daug kitų nusipelniusių sportininkų.
Pabaigus studijas gyvenimas pasikeitė labiau?
Kai baigėm institutus, gavome paskyrimus ir iš važiavom dirbti kas treneriais, kas mokytojais, dėstytojais. Kai Trakuose vyksta veteranų irklavimo varžybos, ir dabar visi dažnai susitinkam. Kurį laiką visi dirbom pedagoginį darbą, vėliau kiti nuėjo į verslus, policiją…
Jūs atvėrėte kelią į didįjį sportą ir savo seseriai?
Sesuo Aušra taip pat mokėsi Trakų internate, irklavo. Aušra ir titulų turi daugiau, dalyvavo ir Seulo olimpinėse varžybose, užėmė ten ketvirtą vietą. Tik fotofinišu išaiškino vietas.
Nepavydėjot?
Ne. Džiaugiausi, seseriai pavyko.
Kaip klostėsi Jūsų darbinė biografija?
Baigęs institutą pasiėmiau pa­skyrimą į Trakų sporto mokyklą. Atvažiavau, pasiūlė dirbti rankinio treneriu Elektrėnų „Ąžuolyno“ mokykloje. Surinkau 12 vaikinų grupę, pradėjom treniruotes, neblogai se­kėsi. Dalyvavom keliose varžybose, išgirdau pasiūlymų pereiti dirbti į Garliavos, Kauno sporto mokyklas. Bet likau Elektrėnuose. Kaip beižio­niškis dalyvaudavau įvairiose varžybose už Beižionių kolūkį. Tuo metu mokyklos direktoriumi dirbęs V. Palčiauskas pakalbino grįžti į Beižionis, pasiūlęs kūno kultūros etatą. Taip 1985 m. atėjau dirbti į Beižionių aštuonmetę mokyklą ir tuo pačiu sporto organizatoriumi. 35 metus Beižionių aštuonmetė mokykla buvo pagrindinė mano darbovietė.
Papasakokit apie savo šeimą.
Žmona Audra – taip pat bei­žioniškė, kultūros darbuotoja, daug metų dirbo Beižionių kultūros namų direktore, dabar renginių organizatorė, gieda bažnyčioje. Susituokėme prieš 34 metus, užauginome 3 sūnus ir dukrą, vieną auginome ne savą. Donatas Baranauskas į mūsų šeimą atėjo iš Beižionių vaikų globos namų. Jau ir dviejų anūkų ir anūkės susilaukėme. Dukra Vilija baigė prekybos mokslus, padirbėjo užsienyje, grįžo, gyvena prie Kaišiadorių. Sūnūs Aidas ir Rytis – universalai, daug darbų išbandė: saugos, statybų, saulės jėgainių montavimo ir kt. Vyresnis įsikūrė Kaišiadoryse, jaunesnis gyvena kartu. Tiesa, vyresnėlis dabar įmonės siuntimu išvykęs į Vokietiją.
Nenorėjote, kad vaikai profesionaliai sportuotų?
Sūnūs maži ir sportavo, žaidė futbolą, krepšinį, slidinėjo, neblogų rezultatų turėjo, medalių laimėjo. Vyresnis šalyje tarp jaunučių prizines vietas užimdavo, jaunesnis – moksleivių slidininkų čempionate 15 buvo. Galėjo užsikabinti, tačiau dabar į didįjį sportą nueiti sunkiau – turi būti labai perspektyvus ir matomas. Tačiau džiaugiuosi, kad abu – fiziškai stiprūs, ištvermingi, pagal galimybes dalyvauja sporto varžybose. Šiais metais Elektrėnų mylią bėgome trise – aš, sūnus Aidas ir penkiametis anūkas Natukas. Sūnus Rytis dabar pamėgo autosportą. Su pusbroliu Gilvydu Gudeliūnu dalyvauja įvairiose automobilių sporto varžybose.
Kaip manote, kas lemia norą sportuoti, palaikyti savo fizinę formą?
Lemia paties žmogaus tikslai, nuostatos. Ir aplinka. Šeimos palaikymas taip pat labai svarbus.
O kaip vaikus motyvuoti sportuoti?
Šiais laikais motyvacija turi prasidėti nuo labai jauno amžiaus, nuo tėvų. Jei šeima linkusi sportuo­ti ir vaiką pratina, kažkas gal ir bus. Mokytojas ar auklėtojas sunkiai begali suteikti pirmą postūmį. Kaip kūno kultūros mokytojas stengiuo­si duoti mokiniams išbandyti kuo įvairesnių sporto šakų – gal panorės, kabinsis… Tačiau mokytojas – tik kol vyksta pamoka, renginys, jei po to vaikas puls prie kompiuterio, cigarečių, alaus – nieko gero nebus.
Ar daug mokinių patraukėt į sportą? Kokiais mokinių pasiekimais ypač didžiuojatės?
Beižionių mokyklos mokiniai ilgai garsėjo sportiškumu. Sesuo Nijolė, kurią mokiau, buvo Lietuvos jaunimo slidinėjimo čempionė, Sovietų Sąjungos jaunimo čempionė. Buvusi mokinė Sandra Gurskaitė profesionalaus sporto mokosi Vilniuje, Ozo gimnazijoje. Jos sportinė globėja dabar yra olimpietė Loreta Asadauskaitė. Ir Semeliškių gimnazijos mokiniai – neprasti sportininkai. Praėjusiais mokslo metais Semeliškių gimnazijos mergaitės krepšinio varžybose „5 prieš 5“ Elektrėnų savivaldybėje laimėjo pirmą, o zoninėse – antrą vietą, tinklinio varžybose berniukai savivaldybėje buvo pirmi, o zoninėse varžybose – ketvirti. Krepšinio varžybose „3 prieš 3“ berniukai ir mergaitės savivaldybėje laimėjo pirmą vietą, o zoninėse varžybose berniukai buvo antri, o mergaitės pirmos. Kvadrato varžybose berniukai pirmavo savivaldybėje… Dūšiai gera, kai buvę mokiniai tvarkingai gyvena, sportuoja. Jei žmogus fiziškai stiprus ir nebijo darbo, ras gyvenimo tikslą.
Kaip manote, kokios savybės mokytojui svarbiausios? Kodėl?
Manau, svarbu savo pavyzdžiu motyvuoti vaikus mokytis, kažko siekti, ugdyti jų atsakomybę. Tam reikia ir griežtumo, tinkamai pareikalauti. Tas žmogaus silpnumas: „Kaip nors, gal bus gerai, gal rytoj padarysiu“ kiekvieną žudo.
Žinau, kad neapleidote sporto: žaidžiate futbolą, krepšinį, bėgate sprintą ir ilgas distancijas…
Nuo vaikystės iki šiol bėgioju, slidinėju, žaidžiu futbolą, krepšinį. Teko žaisti ir už Trakų futbolo komandą. Su Trakų, Kaišiadorių veteranais jau 7 metus važiuojam į tarptautinius krepšinio turnyrus Lenkijoje, pernai tapom čempionais. Žaidžiu Kaišiadorių futbolo komandoje „Savingė“. Dalyvauju daugybėje bėgimų: Sausio 13-osios Vilniuje, aplink Žaslių ir Elektrėnų ežerus, Elektrėnai–Trakai, Elektrėnų „Nepriklausomybės mylioje“. Visų nė neišvardinsi. Dalyvauju akademinio irklavimo respublikos ir tarptautinėse regatose Lietuvoje bei užsienyje, Ignalinoje žiemos šventėje Elektrėnų savivaldybei atstovauju slidinėdamas. Paskutiniu metu dalyvauju ir šiaurietiško ėjimo, dviračių lenktynėse, kur irgi dažniausiai būnu nugalėtojas.
Kas dabar sudaro Jūsų sportinį režimą?
Pats save treniruoju. Kiekvieną sezoną susidarau grafiką, kada kokio­ms varžyboms ruošiuos. Jei namie dirbu fizinius darbus, ruošiu, skaldau malkas, žinau – treniruoju jėgą. Kai bėgimui ruošiuos, kasdien po 15–20 km bėgioju, atlieku raumenų tempimo pratimus – tam skiriu 1,5 valandos. Kai reikia ruoštis 2 varžyboms iš karto, pasirenku svarbesnę sporto šaką. Kontroliuoju mitybą ir laikausi miego režimo. Į Elektrėnus, Semeliškes ir Trakus dažniausiai važiuoju dviračiu. Net ir į varžybas ir po jų vėl grįžtu dviračiu.
Bėgimui ir irklavimui, futbolui ruošiatės skirtingai?
Žinoma, nevienodai. Irklavime aš kaip vairininkas fiziškai kone ilsiuosi, tik protas ir gerklė dirba, žodžiu ir ranka pakomanduoju, kad suderintų irklus, vienodai patrauktų. Stebiu sportininkų treniruotes, žinau jų pajėgumą, jei „einam“ lygiai su varžovu, stebiu, kada duoti komandą pastiprinti, tarkim 20 yrių. Iššokam į priekį – vyrams atsiranda azartas, noras dar labiau pasistengti. Finiše reikia paragint: „Vos 30 metrų liko – keliam tempą“. Jei gerai sukomandavau, vyrai atlaikė krūvį – laimim.
Bėgimui kūnas turi būti lengvas, kojų raumuo ištvermingas, futbolui, krepšiniui panašiai. Į darbą su dviračiu atvažiuoju – treniruojuos. Bandžiau į darbą žiemą su slidėmis atšliuožti, asfaltą nuvalo, negali.
O irklavimą 29 metus buvau užmiršęs, paskambino Trakų internato laikų bičiulis Valdas Vilkelis (jis vaikinus iki šiol treniruoja) paklausė mano svorio ir paprašė pavairuoti aštuonvietę valtį Lietuvos čempio­nate. Nuvažiavau dviračiu į Trakus, po 29 metų vėl tapau šalies čempionu. Taip vėl „užkabino“ irklavimas, pradėjau važinėti ir į pasaulio veteranų varžybas, 2015 m. buvau pripažintas geriausiu respublikos vairininku, nors man šįmet rugpjūtį sukaks 60 metų. 2011 m. dar pakalbino suaugusiųjų grupėje startuo­ti, pasaulio čempionate Slovėnijoje užėmėm 13 vietą.
Koks Jūsų gyvenime buvo didžiausias išbandymas, iššū­kis?
Kiekvienos varžybos – iššūkis. Stengiuosi bent tiek pasiruošti, kad nebūčiau paskutinis. Situacija kiekvienąkart nenuspėjama: yra stiprių varžovų, kartais jie atvažiuoja, kartais – ne, tada lengviau. Pažįstu varžovus, stengiuosi pakonkuruoti, parodyti sportinį charakterį. Kol kas sekasi. Dažnai būnu ir apdovanotas.
Paklausiu kitaip – kuri iš pergalių Jums brangiausia, didžiausia?
1976 m. Austrijoje vykusio Pasaulio jaunimo akademinio irklavimo čempionate dviviete valtimi tapome pasaulio vicečempionai, TSRS jaunimo akademinio irklavimo varžybose čempionais tapome su keturviete ir dviviete valtimis, 1979 m. Tautų spartakiadoje Maskvoje (atrankoje į Maskvos olimpiadą) su keturviete valtimi buvom šešti.
Maratonas ar rimtos irklavimo varžybos sudėtingiau, sunkiau?
Sunku palyginti. Visose rimtose irklavimo varžybose susirenka labai stiprios valtys, varžantis mintys taip susikoncentravę, kad išlipi išsekęs ir ne mažiau pavargusiu kūnu kaip po maratono.
Vėliau didesnių išbandymų teko patirti?
Visur kaip fiziškai stiprus, „ne­užlūžęs“ tarp bendraamžių jaučiuosi kone kaip žuvis vandeny, daug kur galiu ir su jaunesniais varžytis. Neseniai veteranų futbole pripažino geriausiu puolėju, kvietė žaisti futbolą Vilniuje ir už 45-mečius. Jei sieki tikslų, treniruojiesi, nesuglembi, gali ir pasivaržyti.
Kas svarbiausia norint palaikyti fizinę formą?
Svarbiausia – noras, žinoti, ko sieki, ir dirbti. Ir nekreipti dėmesio į kalbas: „Gana, jau toks amžius, saugok sveikatą“. Aš taip ir žiūriu savo sveikatos: aktyvus judėjimas – man malonumas ir sveikatinimasis. Nors pavargstu, bet džiaugiuosi, kad dar tiek galiu, judrumu esu beveik toks pat kaip prieš 30 metų, nors svorių tokių kaip tada jau nepakeliu. Mano tikslas – būt sveikam, žvaliam, nepasiduot metams, išsilaikyt tokiam pat lygyje. Nubėgęs, pračiuožęs slidėmis 20 kilometrų jaučiuosi pavargęs, bet didžiuojuos, kad galiu įveikti tokią distanciją. Matyt, potraukis sportui, savo profesijai įaugo į kraują. Nežinia, kaip būtų, jei būčiau ne kūno kultūros mokytojas.
Ar tiesa, kad nemažai sportininkų, ypač maratonus bėgančių, maitinasi labai kukliai, vegetariškai?
Turbūt nemažai, ne kartą teko sutikti vegetarų bėgant maratonus. Nesu vegetaras, bet maitinuosi kukliai. Pietums – pomidorai su grietine, vakarienei – bandelės su pienu ir uogiene man yra skanumynai nuo vaikystės. Kadangi daug judu, daug kalorijų ir sudeginu. Taip pat esu dėkingas genams.
O buities darbams namuose lieka laiko?
Ūkio kaip ir neturim, tad lieka nedideli buities, sodo darbai. Vaikai suaugę daug padeda.
Dažnai susiklosto, kad tą pačią dieną reikia dalyvauti dvejose-trejose varžybose?
Pakankamai dažnai. Paskutinį birželio savaitgalį reikėjo bėgti aplink Elektrėnų marias, žaisti futbolą – pavyko suderinti. Pernai taip pat spėjau visur. Apibėgau aplink Elektrėnų marias, Trakuose vairavau valtį, tada Semeliškėse vedžiau Jonines, o sekmadienį – vėl irklavi­mas, 3 valtis vairavau. Šiemet tik Joninių nebuvo, bet prisidėjo futbolas.
Turbūt nenusikalsiu pami­nėjusi, kad šiemet minėsite 60 metų jubiliejų. Kaip jį švęsite?
Gimtadienius švenčiu kukliai. Susirenka namie artimiausi žmonės, pasibūname, pabendraujame, dažnai ir pašokame.
Kaip Gudeliūnų namuose minimos didžiosios tradicinės šventės – Velykos, Kalėdos?
Turime šeimos tradicijų – lanko gandrai, Velykų bobutės¸ stebuklingi Kalėdų seniai, žaidžiam įvairius žaidimus. Eglutę puošia ir margučius dažo tradiciškai vaikai, dabar – jau anūkai. Einame į bažnyčią, lauždami plotkelę, atsiprašome vienas kito. Alkoholio ant stalo – tik minimaliai.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu ištvermės, visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Susiję tekstai

Vienas komentaras "Įvaldęs dešimtis sporto rūšių ir judrumo paslaptį"

  1. nera says:

    Tikrai super mokytojas, labai motyvuodavo sportuoti bet tik baigiau mokyklą ir nustojau daug sportuoti nes neliko motyvacijos visad prisimenu šio mokytojo žodžius sportuok nes paskui nepakelsi nei šaukšto tai kažkaip užveda:)

    Atsakyti

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1