Istorijos pamoka, kurios nevalia pamiršti

Virginija Jacinavičiūtė

Sausio 27-ąją minima Tarp­tautinė Holokausto aukų atminimo diena ir 75-osios Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinės. Šios datos kalba apie įvykius, leidusius pažinti tamsiausias žmogaus dvasios­ kertes. Žydų genocido, Antrojo pasaulinio karo metais pavadinto Holokaustu, metu visoje Europoje myriop pasmerkta buvo apie 6 milijonai žydų tautybės žmonių. Vien nacių okupuotoje Lenkijoje įrengtoje Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje užgeso 2 mln. niekuo neprasikaltusių žmonių gyvybių.
Šaltinių teigimu, Holokausto metais Lietuvoje buvo išžudyta 96 proc. čia gyvenusių žydų. Holokaustas savo skaudžią žymą paliko ir dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijoje. Sausio 27 d. mokiniai iš įvairių savivaldybės mokyklų, semeliškiečiai ir kitų vietovių gyventojai rinkosi prie Semeliškių bendruomenės „Strėva“ namų, kurie Holokausto metais buvo paversti žydų getu. Iš šio pastato Semeliškėse ir aplinkiniuose miesteliuose gyvenę žydai buvo vedami į Dargonių mišką, ten sušaudyti ir užkasti bendroje duobėje.
Perdavusi linkėjimus nuo naujojo Izraelio ambasadoriaus Yossefo Levy, Semeliškių kultūrinių rengi­nių organizatorė Silvija Bielskienė pakvietė susirinkusiuosius išklausyti istorijos pamoką po atviru dangumi.
„Šiandien visos tautos mini Holokausto aukų atminimo dieną. Šiandien taip pat sukanka 75 metai, kai pačioje didžiausioje koncentracijos stovykloje Lenkijoje Aušvice – kitaip Osvencime – buvo išgelbėti likę gyvieji. Jei iki 1943 metų žydų tautybės vaikai, seneliai, tėvai ir mamos buvo šaudomi, tai koncentracijos stovykloje jie visi buvo vedami į dujų kameras. Po 2500 nelaimingųjų tilpdavo į vieną dujų kamerą ir ten jie būdavo uždusinami. Aušvico koncentracijos stovykloje buvo nužudyta pusantro milijono gyventojų, iš kurių apie milijonas buvo žydų tautybės. Lietuva taip pat turi dar vieną datą – rugsėjo 23 dieną – kada mes minime Lietuvos Holokausto aukų atminimo dieną. Ta diena mums primena Vilniaus geto sunaikinimą. Atmintiną datą – spalio 6-ąją – turi ir Semeliškės. Tuo­met prieš 79 metus Dargonių miške buvo nužudyti 962 Vievio, Žaslių, Semeliškių žydų tautybės Lietuvos piliečiai – 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų. Holokaustas, verčiant iš graikų kalbos, reiškia – sudeginimas. Savo šiandieninę istorijos pamoką pradėjome nuo šio pastato. Tai yra buvęs getas, kuriame 1941 metais rugsėjo mėnesį apie dvi savaites buvo saugoma ir kankinama 400 Vievio ir Semeliškių žydų tautybės žmonių. Kiti buvo laikomi cerkvėje ir medinėje sinagogoje. Semeliškėse tuo metu veikė žydų maldos namai, dviejų aukštų medinė sinagoga, kuri stovėjo netoli dabartinės Semeliškių seniūnijos. Vėliau ji sudegė, nieko neliko. Žinome tik vietą, kurioje ji stovėjo. Spalio 6 d. nelaimingieji, saugomi ginkluotų apsauginių, Basanavičiaus gatve pusantro kilometro buvo vedami į Dargonių mišką ir ten prie didžiulės iškastos duobės jie buvo išrengti, sustatyti ir sušaudyti“, – sukrečiančią istorijos pamoką susirinkusiems skaitė S. Bielskienė.
Toliau istorijos pamoką tęsė Semeliškių seniūnė Loreta Ka­ralevičienė. Iš knygos apie Semeliškes seniūnė perskaitė semeliškiečio Prano Jaskučio prisiminimus apie miestelyje gyvenusius žydus ir Antrojo pasaulinio karo metus.
Administracijos direktoriaus pavaduotoja I. Kartenienė, E. Karalevičiūtė - Čepanonienė, S. ir A. Bielskiai ir R. PetkevičiusMinėjimo dieną planuota pėsčiomis keliauti iki Dargonių miške esančių kapaviečių, tačiau įsismarkavusi šlapdriba planus sujaukė. Būrys minėjimo dalyvių pakviesti praeiti Basanavičiaus gatve iki Semeliškių gimnazijos, kur jų laukė geltonieji autobusiukai. S. Bielskienė paragino vaikus žvyrkelyje paieškoti akmenėlių, kurie pagal seną žydų tradiciją dedami prie kapo kaip amžinybės simbolis.
Po kelių minučių istorijos pamoka pratęsta jau Dargonių miške, kapaviete virtusioje žudynių vietoje. Čia, kaip ir pirmoje kelionės stotelėje, jautriais smuiko garsais sielas virpino smuikininkas Romas Petkevičius.
Renginyje gausiai dalyvavo savivaldybės vadovai ir administracijos darbuotojai. Kreipdamasis į moksleivius meras K. Vaitukaitis akcentavo, kaip svarbu prisiminti tragišką istorijos tarpsnį, suprasti įvykių mastą ir melsti, kad tokia tragedija niekada nepasikartotų. Meras prašė mintimis pabūti su tais, kurie Dargonių miške atgulė amžino poilsio, pabandyti atsakyti į klausimą, ką galvojo žmonės, kurie savo rankomis pasmerkė žydus mirčiai.
Prie atminimo akmens buvo skaitomos nužudytų žydų pavardės. Paskelbti Holokausto aukų pavardžių stojo savivaldybės atstovai, Semeliškių seniūnė, mokiniai bei semeliškietė Elena Karalevičiūtė Čepanonienė, kurios šeima karo metais slėpė ir išgelbėjo 19 žydų tautybės piliečių. 1998 m. semeliškietė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kiekvienas žmogus, skaitęs pavardes, prie paminklinio akmens padėjo po amžinybės simbolį – akmenėlį.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1