Išskirtinis Karalevičių ryžtas

Daiva Červokienė

Kartais žmonės svetur būna geriau žinomi negu gimtinėje. Būtent taip yra ir su Pasaulio tautų teisuolių vardus pelniusiais Stanislava ir Pranu Karalevičiais, jų vaikais Elena ir Leonardu Genriku, taip pat apdovanotais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Knygoje „Gyvybę nešančios rankos“ išvardinta net 19 žydų, kuriuos gelbėjo Karalevičiai. Pirmasis Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1998 m. apdovanotas Pranas Karalevičius, o 2008 m. šį apdovanojimą pelnė Stanislava Karalevičienė ir abu jų vaikai: Leonardas Genrikas Karalevičius (1932–2018) ir Elena Čepanonienė, g. 1936. Genrikas visą amžių ir nugyveno tėvų sodyboje Bijūnuose, o E. Čepanonienė jau beveik 60 metų gyvena Semeliškėse. Tad pasidomėkime išskirtinės šio krašto šeimos gyvenimu.

Tėvai mokėjo amatų
Pranas Karalevičius (1900–1979) gimė ir užaugo Ūbiškėse, turėjo brolį ir seserį. E. Čepanonienė apie savo tėvo tėvų šeimą žino mažai. Prano Karalevičiaus tėvas Antanas, jos diedukas, kai nacionalizavo dvarus, gavo žemės ir susikūręs ūkį ūkininkavo. Ta žemė kažkaip atiteko broliui Mykolui. Jos tėvas Pranas buvo labai geras stalius, eidavo per žmones ir dirbindavo baldus, langus, roges, vežimus – ko žmonėms prireikdavo. Viena tėvuko sesutė mirė dar maža, vėliau šeima susilaukė dar vienos dukros. Senelis mirė gana jaunas, Pranas gyveno su motina Jadvyga ir seserimi Marijona.
Mama Stanislava Stasiūnaitė (1899–1981) gimė ir užaugo Kozelkiškėse, netoli Strėvos miško, buvo iš didelės šeimos, kurioje užaugo penkios dukros: Marijona, Elena, Ona, Stanislava ir Honorata bei du sūnūs: Povilas ir Jurgis. Abu broliai visą amžių nugyveno Kozelkiškėse, seserys irgi greta įsikūrė. Elena Baršauskienė su šeima gyveno Kranapolyje, Ona Meškutienė – Laičių kaime, Honorata Karalevičienė – Būdos kaime prie Semeliškių. Vyriausioji Marijona emigravo į JAV ir ten gyvendama nemažai padėdavo artimiesiems.
Pranas ir Stanislava ilgai draugavo, bet negalėjo susituokti, nes neturėjo savo namų. Marijona atsiuntė seseriai pinigų, tada Pranas ir Stanislava apsivedė ir nusipirko 8 ha žemės, tiksliau iškirsto miško Ūbiškių pakraštyje, prie pat miško. Ten buvo prasilošusios dvarponės žemės, kurias jai teko išparduoti už skolas.

Kaimiško gyvenimo ypatumai
Elena pastebėjo, kad abu jos tėvai anksti neteko savo tėvų. Kai Stanislava Stasiūnaitė liko našlaitė, gyveno prie vyriausio brolio Jurgio. Gretimame Strėvos kaime gyveno nemažai žydų, viena žydė buvo gera siuvėja. Brolis atidavė Stanislavą, kad ten gyvendama ir dirbdama visus ūkiškus darbus išmoktų siūti. Stanislava išmoko ir maistą gaminti, ir siūti. Buvo gera siuvėja, siuvo vyriškus ir moteriškus drabužius, kaip daugelis to meto moterų, mėgo austi.
Pranas ir Stanislava Karalevičiai kasmet išraudavo kelmų nusipirktame sklype ir pasidarydavo daugiau dirbamos žemės. Laikė 2 karves, arklį, avelių, kiaulių, augino javus, kanapių, iš kurių pluošto Pranas darė vadeles, pančius pririšti gyvuliams ir įvairias virves, daug kam ūkyje reikalingas. Šienu ir maistu apsirūpinti padėdavo ir žmonės, kurių užsakymu P. Karalevičius ką nors jiems darydavo.
E. Čepanonienė pastebėjo, kad „prasidėjus kolūkiams“, tėvai turėjo 5 ha dirbamos žemės, pievos ir dar neišdirbto miško. Iš plačios giminės Pranas ir Stanislava Karalevičiai augino mažiausiai – tik du – vaikus, dėdžių ir tetų šeimos buvo gausesnės.

Karo metai
Karalevičiai gyveno vienkiemyje, prie miško, vos pora kilometrų nuo kelio Trakai–Aukštadvaris. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žydų pogromams, 1941-ųjų rudenį, pas juos atėjo 18 žydų, pabėgusių iš geto: semeliškiečiai Alpertai, Leizerio Musnicko dukra Cilė ir sūnūs Saliamonas ir Abraomas, Nejeras Šulmanas su dukra Sara, jaunas berniukas Altaris Bolkovičius, Lancmanas, Joselio Alperto uošvis su sūnumi Abraomu, Ginsbergas su sūnumi Abraomu. Jie visi su Pranu Karalevičiumi kluone iškasė bunkerį. Slapstėsi ten ir rūsyje.
Chana Alpertienė Karalevičių namuose ir pagimdė, mama priėmė naujagimį. Pranas Karalevičius mergaitę nunešė į Neciūnų kaimą, kur gyveno du bevaikiai senukai. Tamkūnai mergaitę augino, deja, kažkas pranešė apie vaikelį vietiniams žydų persekio­tojams ir šie jį nušovė.
E. Čepanonienė pastebėjo, kad tėvai pas juos gyvenusius žydus greitai „išdalino“ per brolių ir seserų šeimas: šios palaiko mėnesį – kitą, kaimynai pradeda įtarinėti, atsako Karalevičiams, kad negali ilgiau laikyti, šie vėl paima atgal ir ieško jiems kito prieglobsčio. 1942-ųjų pavasarį dauguma Karalevičių globotinių išėjo į miškus. Rūdninkų girioje pradėjo veikti partizanų štabas, dalis patraukė ten, kiti slapstėsi Strėvos ir Bijūnų miškų tankumynuose, kur žmonės mažiausiai vaikšto, gyvulių negano.
Pas Karalevičius liko Altaris Alpertas (jis partizanauti nėjo, sirgo džiova, buvo labai sutinęs) ir Beilės Alpertienės brolio sūnus Pineris. Šis buvo šviesus, nepanašus į žydą, kalbėjo labai aiškiai. Tėvai sakė, kad paėmė auginti mamos sesers Honoratos sūnų, ji turėjo daug vaikų. Pineris, jį vadino Petriuku, nesislapstė, buvo kaip šeimos narys. Taip išbuvo pas Karalevičius, kol išėjo į laisvę atėjus rusams. Ir Altaris Bijūnų kaime sulaukė laivės, apsigydė džiovą.
Elena neabejojo, kad sunkiausias tėvų gyvenimo metas buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia, kai šaudė žydus. Elena ne kartą girdėjo, kaip giminės vis bardavo tai mamą, tai tėtį: „Pražudysit vaikus, šeimą“. O tėtis atsakydavo: „Aš nežudau, o gelbsčiu“, žinojo, kad rizikuoja gyvybe.

Ryšys nenutrūko
Pergyvenimai nepraėjo be pa­sekmių. Po karo Stasę Karalevičienę paralyžiavo, ji nesikėlė iš lovos. Ne kartą gydėsi ligoninėse, slėpti žydai bandė padėti pažintimis, nepagelbėjo. P. Karalevičius netikėtai Aukštadvario turguje sutiktam žmogui išpasakojęs savo bėdą, išgirdo patarimą pabandyti gydyti žmoną kažkokių augalų voniomis. Pranas parsivežė tų augalų, vėliau jų prisirinkdavo pelkėje ir darė vonias žmonai. Pripildavo kubilą šilto vandens ir užplikintų vaistinių augalų nuoviro ir nunešdavo žmoną kaitintis. Taip darė porą mėnesių ir paleng­va moteris pradėjo taisytis, ėmė vėl vaikščioti.
Tada atėjo kita bėda – abiem akimis apako kartu gyvenusi Prano motina Jadvyga. Vėl važinėjo pas gydytojus, padedami gelbėtų žydų. Vilniuje J. Karalevičienę operavo tuo metu žymi akių gydytoja Gorodničienė ir atstatė vienos akies regėjimą. Gydytojai ragino moterį atvažiuoti operuoti ir antrą akį – ir tai esą galima padėti, bet J. Karalevičienė džiaugėsi, kad mato nors viena akimi ir antrai skausmingai operacijai nepasiryžo.
Elena pasakojo, kad su išgelbėtais žydais po karo ryšys nenutrūko. Jie atvažiuodavo pas Karalevičius per mamos vardadienį – Stanislovines. Kai Elena mokėsi buhalterių kursuose Vilniuje, gyveno pas Joselį Alpertą.
Po karo išgelbėti žydai greitai išvyko gyventi į Izraelį, iš ten neretai parašydavo laiškų, siuntinukų šventėms atsiųsdavo. Musnickai ir atvažinėjo pas Karalevičius, vėliau – pas Eleną ir Henriką, dažnai vasarą Aukštadvaryje porai mėnesių išsinuo­modavo namą. Cilė Musnickaitė-Levinienė su vyru buvo atvežę ir savo dukrą, anūkes. Jas kartais palikdavo ir vasaroti Bijūnų kaime, kelis kartus jos ir koncertavo kolūkiečiams.

Kolūkio metai
Susikūrus kolūkiams Pranas Karalevičius, kaip ir dauguma kaimynų ir giminaičių, tapo kolūkiečiu, daugiausia dirbo staliaus darbus, taisė padargus, roges, vežimus. Stanislava Karalevičienė į kolūkį nėjo dėl silpnos sveikatos. Ji daug audė ir siūdavo namuose. Elena prisimena, kad žiemomis, kai moterys priausdavo milo, rietimais atveždavo mamai siūti. Anksčiau beveik visus drabužius siūdavo tik namuose, pirktų būdavo mažuma. Stanislava Karalevičienė gražiai audė, kelios jos lovatiesės buvo nuvežtos ir į parodas Trakuose, Vilniuje.
Leonardas Genrikas baigė Dra­bužninkų aštuonmetėje mokykloje 7 klases, pradėjo dirbti Tolkiškės kolūkyje, kuriame dirbo ir tėvas. Greitai buvo pakviestas tarnauti į sovietinę armiją. Išeidamas į armiją labai prašė tėvo ir Elenos išsaugoti jo arklį, kurį labai mylėjo ir buvo išmokęs vykdyti įvairių komandų. Tai pokario metais nebuvo lengva užduotis – gyvulius stengėsi paimti kolūkiai, nebuvo palikta pievų pašarams ruošti. Bet tėvas šienavo paežerės nendres, Elena jas traukė į krantą, ir taip išlaikė karvę ir arklį. Grįžęs po tarnybos armijoje Genrikas buvo paaukštintas – „pastatytas“ brigadininku.
Elena baigė Drabužninkų aštuonmetę mokyklą ir dvi klases Aukšta­dvario gimnazijoje. Dirbo Tolkiškės kolūkyje daržininke, sąskaitininke. Kelerius metus kolūkyje augino anks­tyvuosius agurkus durpiniuose puodeliuose šiaudų tranšėjose – kolūkiui buvo pelningas verslas.

Visas amžius – Bijūnuose
Genrikas visą amžių ir nugyveno tėvų sodyboje Bijūnuose, čia atsivedė ir žmoną – Marijoną Apanavičiūtę iš Semeliškių, kurios šeima buvo ištremta į Sibirą. L. G. Karalevičius ilgiausiai dirbo kolūkyje brigadininku, vėliau – miško darbininku. Genrikas ir Marijona Karalevičiai užaugino dukrą Stasę. Ši Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) baigė Miesto statybos fakultetą ir buvo paskirta dirbti ekonomiste į Kauno kelių valdybą, ištekėjo už kurso draugo inžinieriaus Zenono Balčiūno, kilusio nuo Biržų. Šeima gyveno Kaune, užaugino du sūnus – Audrių ir Giedrių, kurie dabar dirba Airijoje.
Dabar Stasė ir Zenonas Balčiūnai gyvena Bijūnuose, tėvų sodyboje, ten, kur pabėgo moters jaunystė. Tik ne tėvų name, o greta jo pasistatė naują karkasinį namelį ir ten įsikūrė. Šios statybos buvo talkų metas – Zenono broliai ir seserys atvažiavę daug padėdavo.
„Beveik kiekvieną savaitgalį važinėjome pas tėvus, o kai atėjo metas, kai jiems prireikė nuolatinės priežiūros, apsisprendėme persikelti čia gyventi. Kaip tik sulaukėme pensinio amžiaus, galėjome taip padaryti. Gyventi mieste toliau visai nesinorėjo, traukė graži gamta, ramybė, kitokia veikla. Abu su vyru jau seniai jautėmės čia įleidę šaknis“, – sakė Stasė Balčiūnienė, pastebėdama, kad naują karkasinį namelį pastatyti ir pritaikyti neįgalaus vyro poreikiams buvo lengviau ir pigiau negu restauruoti seną.
Bijūnuose ir Balčiūnų sūnūs Audrius ir Giedrius paprastai pralei­džia savo atostogas.

60 metų – Semeliškėse
Elena Karalevičiūtė 1961 m. pradėjo dirbti Semeliškių maisto prekių parduotuvėje, ištekėjo už vairuotojo Danieliaus Čepanonio, tikro dzūko iš Leipalingio. Maisto prekių parduotuvės pardavėja Elena dirbo su pertraukomis (buvo perkelta į Daugirdiškes) 32 metus, Semeliškių mokytojų paraginta neakivaizdiniu būdu baigė vidurinę mokyklą. Daug kartų jos nuo­trauka kabojo garbės lentoje Vievyje, kur tada buvo rajono centras.
Elena įsitikinusi, kad reto žmogaus gyvenimas prabėga be didelių skaudulių. Jos dukra Snieguolė pa­skendo ežere būdama 3,5 metų. Sūnaus Jono moteris susilaukė jau būdama beveik 40 metų, dabar, jau seniai tapusi našle, su juo ir gyvena Semeliškėse.
Kurie metai buvo jai laimingiausi? To pasiteirauta E. Čepanonienė prisiminė jaunystę. Tėvas buvo muzikantas, griežė smuiku, brolis Genrikas grojo akordeonu. Vasarą tėvas dažnai paragindavo brolį išeiti į lauką pagroti. Labai mėgo groti ant tilto tarp Sprindžiaus ir Sprindžiuko ežerų. Prisidėdavo ir daugiau muzikantų, susirinkdavo aplinkinių kaimų žmonės, iš Strėvos miško uogautojų ir grybautojų prisidėdavo – skambėdavo dainos, kartais susirinkusieji ir šokti pradėdavo…

Atminimai nebelydi
Išskirtiniai metai Elenai ir Leonardui Genrikui buvo ir 2016 –ieji, kai jiems buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. Elena abejojo, ar toks jiems gali būti suteiktas, juk prasidėjus karui jie tebuvo vaikai, ji – vos 5-erių. Tėvų paprašyta nešdavo į mišką žydams duonos, pieno – tokio amžiaus kažkur vaikščiojantys vaikai niekam įtarimo nekėlė. Broliui ne kartą teko ir sudėtingesnių užduočių – nujoti pranešti apie pavojus ir pan.
„Jeigu ne tėvų gera širdis ir drąsa – jie slėpė ne tik žydus, buvo priglaudę ir 4 rusų bėglius, mes su broliu nebūtume tapę gelbėtojais ir Laisvės kovų dalyviais“, – pastebėjo E. Čepanonienė.
Jai labai įsiminė diena, kai jų namuose darė kratą. Sara Šulmanaitė su ja gulėjo vienoje lovoje. Atvažiavo Švaila, kurį tėvas neblogai pažinojo, su keliais vyrais ir pradėjo pasakoti, kad Šulmano sūnų ir žmoną suėmė, kažkur turi būti ir duktė. Tėvas juos pavaišino, Elena suvokė, kad jie turbūt pradės Saros ieškoti, užrišo jai ant galvos skarelę, paprašė lipti per pečių ir bėgti į lauką pas Genriką, kuris ganė pamiškėje. Ji ir išbėgo nepastebėta. Kitas atmintyje įstrigęs vaizdas, kaip iš miško atėjus žydams mama kepdavo duoną ir kepindavo kanapes, kurias supildavo į maišelį ir duodavo jų į mišką – tada maisto labai trūko.
E. Čepanonienei neretai tenka pasakoti žydų slapstymosi istorijas įvairiuose renginiuose ir išgyventi tuos baisumus. Prisimena, kaip su į Lietuvą atvykusiais Levinais ir jų anūkėmis nuvažiavo pas brolį į Bijūnų kaimą. Atvažiavo labai linksmai nusiteikę, Levinų vaikaitės nebuvo mačiusios karvių, iš kur pienas atsiranda, o prie karvių dar gandras vaikščiojo – tai didžiausia sensacija… Visi patenkinti kalbėjosi. Vėliau su broliu parodė, kur miške slapstėsi žydai, ir rūsį, juos slėpusį jų namuo­se, visiems nuotaika prapuolė, nutilo šneka…
„Tas skausmas, patirti sunkumai kausto ir šiandien“, – apibendrino E. Čepanonienė.

Pasaulio tautų teisuolių alėjos nematė
E. Čepanonienė žino, kad Jeruzalėje, Jevtušimo mieste, yra memorialas Pasaulio tautų teisuoliams, žmonėms, kurie gelbėjo žydus. Ten įrašytos ir jos tėvų pavardės. 2004 m. atvažiavęs Bolkovičius labai siūlė Elenai važiuoti į Izraelį aplankyti to memorialo. Moteris nepasiryžo. O dabar net labai norėdama neturėtų jėgų tokiai kelionei, be to, Bolkovičius ir jo žmona jau mirę, tik vaikai gyvena.
Dabar E. Čepanonienė jau sunkiai vaikšto, yra kamuojama didelių skausmų. Kasdien padaryti valgyti, prižiūrėti nedidelį daržą – šie darbai moteriai jau kainuoja daug jėgų.
„Ko norėti, metai. Kartais atsidūstu: „Kodėl tiek kryželių man davė Dievas? Ir patikinu save, kad Dievas neduoda didesnės naštos, negu žmogus gali pakelti“,- sakė E. Čepanonienė, pastebėdama, kad dabar didžiausi jos džiaugsmai – sekmadienio mišios bažnyčioje ir kasdienė malda, kurioje labai daug žmonių prisimena.

E. Čepanonienės ir S. Balčiūnienės asmeninių albumų nuotr.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-47717949-1