Grįžtamoji migracija: mokėjai išvykti – mokėk sugrįžti

Julija Kirkilienė

Emigracija į svetimas šalis jaudina bene kiekvieną žmogų, nes beveik kiekvienos šei­mos narių gyvena emigracijoje. Pagyvenę žmonės sielojasi, kad šalia nėra artimųjų, dažnai vaikai auga pas senelius ar net svetimus žmones, nes tėvai užsidirba pinigų svetur, dažnai net tėvų palydėti į paskutinę kelionę negrįžta vaikai, dažnai tėvai nebežino, kur į užsienį išvykę dingo jų vaikai. Lietuvoje dėl emigracijos jau trūksta darbo jėgos, griūva neprižiūrimas išvykusiųjų nekilnojamasis turtas ir net dainos „Trys milijonai“ jau reikėtų pakeisti žodžius, nes Lietuvoje per 27 nepriklausomybės metus gal puse milijono žmonių sumažėjo. Dėl tokios padėties šalyje pirmoji susirūpino Prezidentė, pradėjusi kampaniją „Renkuosi Lietuvą“.

Emigracijos problemą iš mirties taško mėgina išjudinti Prezidentė. Sausio 10 d. prezidentūroje buvo organizuotas bendras savivaldybių merų ir rajoninės žiniasklaidos renginys, kuriame buvo pateikta statistika: kas antras lietuvis norėtų sugrįžti

Emigracijos problemą iš mirties taško mėgina išjudinti Prezidentė. Sausio 10 d. prezidentūroje buvo organizuotas bendras savivaldybių merų ir rajoninės žiniasklaidos renginys, kuriame buvo pateikta statistika: kas antras lietuvis norėtų sugrįžti

Nori grįžti

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad pagal statistiką kas antras išvažiavęs lietuvis norėtų grįžti namo, tačiau reikia noro juos matyti čia. „Tą reikia įrodyti darbais, o tai pirmiausia priklauso nuo savivaldos. Apačioje, savivaldos lygmenyje, yra galimybė ir suteikti būstą, ir įvairių paslaugų, pavyzdžiui, vaikų integracijos, vaikų darželių, išsilavinimo. Daugelis klausimų yra savivaldos reikalas, o tai kartais labai svarbu“, – sausio 10 d. kalbėjo Prezidentė susitikime su rajonų žiniasklaida ir savivaldybių merais.
Keliaudama po Lietuvą šalies vadovė teigia išgirdusi, pavyzdžiui, vaikų žaidimo aikštelių poreikį – grįžusiems iš užsienio to stinga. Tačiau, sako D. Grybauskaitė, kai kurie merai nustemba, kad tokie atvejai kartais nulemia grįžtančių žmonių savijautą. „Kartais netgi ne atlyginimas sprendžia, o būtent savijauta, integracijos galimybės, kaip jie bus priimti, netgi biuro­kratas kaip kalba su grįžusiu žmogumi – ar formaliai, ar atstumiančiai, ar vis tik su užuojauta ir realiai norėdamas padėti“, – aiškino D. Grybauskaitė.

Pralaimėta kova
Savivaldybės jaučiasi pralai­mėjusios kovą dėl išvykusiųjų, nes siūlomos galimybės dažnai neatitinka grįžtančių emigrantų lūkesčių. Todėl dauguma savivaldybių labiau orientuojasi į dar likusių gyventojų išlaikymą. Taip parodė trečiadienį Prezidentūroje pristatytas Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro atliktas tyrimas. Jo metu aiškintasi, kaip savivaldybės vertina emigracijos problemą, ar yra pasirengu­sios priimti grįžusius. TMO Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė pastebi, kad pastaraisiais metais matomas tam tikras grįžtamosios migracijos augimas: per 11 praėjusių metų mėnesių grįžo 16,6 tūkst. žmonių – dviem tūkstančiais daugiau nei per visus 2016 m. Tyrimo metu apklausti 44 savivaldybių atstovai (iš viso yra 60), 13 grįžusių emigrantų, taip pat atliktas viešosios nuomonės tyrimas. 59 proc. savivaldybių emigraciją įvardija kaip didelę problemą. Tačiau regionai kenčia ne tik nuo emigracijos, bet ir nuo vidinės migracijos. A. Sipavičienė pastebi, kad daugelis emigracijos ir grįžtamosios migracijos veiksnių yra už savivaldybės kompetencijos galios ribų. Nors daugelis savivaldybių pasirengu­sios pasiūlyti darbo vietų tiek mažai kvalifikuotiems darbuo­tojams, tiek įvairių sričių specialistams, tačiau siūlomas atlyginimas, vidutiniškai siekiantis 450–700 euro, yra mažai pajėgus konkuruoti ne tik su užsieniu, bet ir su šalies didmiesčiais. Tiesa, itin trūkstamiems specialistams kai kur siūlomas 1000 eurų atlyginimas, taip pat tarnybinis butas. Dėl šių priežasčių 59 proc. savivaldybių labiau orientuojasi į likusiųjų išlaikymą, ir tik 21 proc. jų siekia susi­grą­žinti išvykusius, tačiau dažniausiai iš didžiųjų miestų, o ne iš užsienio.

Trūksta informacijos

Tyrime viena iš įvardijamų prob­lemų – informacijos trūkumas. Savivaldybės internetiniuose puslapiuo­se informacijos žmonėms tikrai neužtenka. Tyrimas atskleidė, kad nė viena savivaldybė neturi konk­retaus plano, ką darytų, jei vienu metu grįžtų daug emigrantų. Pusė savivaldybių atstovų nežino, kokie grįžtančiųjų poreikiai. A. Sipavičienė pastebi reemigracijos paradoksą, kada užsienyje žmogus integruotis (susitvarkyti dokumentus, įsidarbinti, susirasti būstą) sugeba, grįžęs į Lietuvą – ne. Taip yra todėl, kad užsienyje tautiečiams padeda gerai išsivystęs emigrantų tinklas, užsienyje žmogus labiau mobilizuotas, jaučiasi atsakingas už save. Tuo metu grįžus į Lietuvą dažnai užvaldo nuostata, kad Lietuva jau vien už sugrįžimą jam kažką skolinga ir bet kokios biurokratinės kliūtys vertinamos „per padidinamąjį stiklą“. A. Sipavičienė rekomenduoja efektyvinti pagalbą emigrantams tose srityse, ku­rios yra tiesiogiai savivaldybės kompetencijos ribose. Raginama viešinti sėkmės istorijas ir gerai veikiančias regionines iniciatyvas, svarstantiems grįžti savivaldybėje paskirti kontaktinį asmenį. TMO Vilniaus biuro vadovė įsitikinusi,jeiguė imsimės priemonių, emigrantus galima susigrąžinti ir į mažesnius miestus. Prezidentė sako, kad patirtis ir pavyzdžiai rodo, jog viskas prasideda nuo apačios, nuo tų paslaugų, kurios yra arčiausiai žmogaus. Teigiami pavyzdžiai, pagal D. Grybauskaitę, yra Tauragės ir Alytaus rajonai. Alytaus meras Vytautas Grigaravičius sako, kad jų savivaldybės sėkmės formulė yra nuolatinis bendravimas su emigrantais, sukurtas specialus elektroninis tinklapis, organizuojami renginiai ir kt.

Ar laukiami elektrėniškiai?

Elektrėnų savivaldybė nėra tarp sėkmingiausių savivaldybių emigrantų susigrąžinimo klausimu, bet vienas kitas emigrantas grįžta. Pavyzdžiui, paplūdimyje įrengtame vagonėlyje savo maitinimo paslaugų verslą plėtoti mėgina Greta Grin­cevičiūtė ir jos bičiulis Kipras Dabulevičius. Kal­binti savivaldybės seniūnai, išskyrus Kietaviškių seniūnę Dovili­ją Cibulskienę, nežinojo pa­vyzdžių apie grį­žusius ir naują gyvenimą kurti pradėjusius emigrantus. Tiesa, Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas sakė, kad pas jį buvo užėjęs žmogus, 20 metų gyvenęs Pietų Afrikoje ir dabar planuo­jantis apsigyventi Vievio seniūnijoje. Bet po pokalbio daugiau žinių seniūnas nebeturi. O Kietaviškių seniūnijoje per 2017 metus iš emigracijos grįžo net 7 žmonės. Ernesta Cicėnienė grįžo su visa šei­ma, pas tėvus grįžo stiuardese dirbusi Vaidutė Jundzilaitė, grįžo dar trys jauni vaikinai, bet kuo jie užsiima dabar, kaip jiems sekasi pritapti, nei seniūnė, nei seniūnijoje dirbančios specialistės nežino. Susitikimas Prezidentūroje da­vė idėjų ir mūsų redakcijai susirasti grįžusius žmones, pakalbėti su jais, pasidalinti mintims, kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie reemigracijos, kad sugrįžusieji jaustųsi ne taip, kad mokėjai išvykti – mokėk sugrįžti, o kad sugrįžę pasijustų laukiami ir reikalingi.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1