Gražūs prisiminimai apie Baltijos kelią

Julija Kirkilienė

Purių šeima su Palmyra Glazauskiene ir kitais elektrinės darbuotojais

Purių šeima su Palmyra Glazauskiene ir kitais elektrinės darbuotojais

Baltijos kelias 1989 metais pa­žymėjo net tik laisvės troškimą, bet ir skaudžią sukaktį – Stalino–Hitlerio sąmokslo (Molotovo-Ribentropo pakto) 50 metų sukaktį, kaip sakė Sąjūdžio vedlys, prof. Vytautas Landsbergis, sąmokslo prieš tautas sukaktį. Kaip prisimena elektrėniškiai, važiavimas į Baltijos kelią buvo tiesiog spontaniškas. Žmonės važiavo ne tik su savo transportu, Valstybės įmonių – Lietuvos elektrinės, Kruonio HAE, Vievio paukštyno ir kitų – vairuo­tojai ėmė kas autobusus, kas sunkvežimius ir visi skubėjo į tą pasaulio dėmesį sukausčiusią akciją.

Baltijos kelyje 1989 metais. Iš kairės: Eugenija, Vladas ir Žilvinas Puriai. Žilvinas tais metais įstojo mokytis į Kauno politechnikos institutą

Baltijos kelyje 1989 metais. Iš kairės: Eugenija, Vladas ir Žilvinas Puriai. Žilvinas tais metais įstojo mokytis į Kauno politechnikos institutą

„Nesiblaškykite, nepergyvenkite dėl vėlavimų; atėjus valandai išlipkite, kur esate, ir susiimkite rankomis. Visi būsime kartu – „Baltijos kely!“, – per radiją tąsyk į žmones kreipėsi V. Landsbergis.
Elektrėniškiai irgi ne visi spėjo į jiems skirtą kelio ruožą prie Bagaslaviškio kryžkelės. Tremtinys Romualdas Saidys tą dieną Širvintose minėjo brolio mirties metines. Neįsivaizdavo apie tokius automobilių kamščius kelyje, todėl atvažiuoti suspėjo tik iki autostrados. Ten ir susikibo rankomis. Povilo Leipaus šeima į Baltijos kelią skubėjo iš Palangos. Dėl kamščių kelyje, nespėjo. Savo misiją atliko prie Vievio. „Versmės“ gimnazijos mokytoja Laima Stankevičienė taip pat gerai prisimena tą dieną, tas spūstis kelyje, nors automobilių tuo metu nebuvo tiek, kiek dabar. Juk automobilių stovėjimo aikštelės būdavo tuščios. Mokytojos šeima į akciją vyko autobusu. Lipo į tą, kuris sustojo. Autobusai vežė nuo kultūros namų, niekas neregistravo, kas važiuoja. Pedagogė turi savo nuomonę apie kalbas dėl Baltijos kelio pakartojimo. Jos nuo­mone, buvo toks momentas, toks visų žmonių širdžių pakylėjimas. „Pakartoti tai būtų galima, jei vėl grįžtų buvusi santvarka. Neduok­ Dieve, kad grįžtų tie laikai“,- emocijų neslėpė L. Stankevičienė.

Vytauto Suslavičiaus nuotraukose Baltijos kelyje Lietuvos elektrinės darbuotojai. Nuotrauka paimta iš 1999 metų rugpjūčio mėn. žurnalo „Viltys“

Vytauto Suslavičiaus nuotraukose Baltijos kelyje Lietuvos elektrinės darbuotojai. Nuotrauka paimta iš 1999 metų rugpjūčio mėn. žurnalo „Viltys“

Elektrėniškė Danutė Rašimienė prisimena, kad buvo karšta diena. Kaune gyvenusi ir studijavusi jos dukra Asta Rudzevičienė, dabartinė Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytoja, užvažiavo į Elektrėnus, kartu paimti tėvus, seserį Snieguo­lę ir brolį Mantą, dabartinį architektą, projektavusį Elektrėnų biblio­teką. Deja, tėtis, buvęs Abromiškių klinikų vyriausias gydytojas, didelis Lietuvos patriotas Jonas Rašimas dėl darbo į akciją vykti negalėjo. Danutė prisimena tas emocijas, kokių gyvenime daugiau patirti neteko ir pokalbius su viena rusakalbe moterimi, nepritarusia Lietuvos nepriklausomybei. Dabar ji sutinka, kad Lietuvoje gyventi gerai, o jos tėviškėje, Rusijoje, artimieji vis nepritekliuose gyvena.
Lietuvos vėliavą elektrėniečių minioje laikiusi Eugenija Purienė prisimena:
„Jau kurį laiką per radiją ir televiziją buvo kalbama apie nepakartojamą įvykį – gyvąja grandine sujungti visas tris Baltijos šalis Lietuvą, Latviją, Estiją, nes jas visas sujungė bendras likimas – visos buvo patekusios į sovietų gniaužtus.
Kelyje Vilnius–Panevėžys elek­trėniškiams buvo paskirta vieta prie kryžkelės į Bagaslaviškį. Su vyru Vladu ir sūnumi Žilvinu, su savo oranžiniu žiguliuku susiruošėme į kelionę. Nors atstumas atrodo nebuvo ilgas, bet visi automobiliai važiavo viena kryptimi, todėl judėti teko vėžlio žingsniu. Prieš mus važiavo Verbilų šeima, per kurių automobilio galinį langą šypsenas mums dalino ir rankutėmis mojavo šviesiaplaukė, garbanota jų dukrelė.
Aš iš darbo buvau parsinešusi Lietuvos trispalvę su ilgu kotu, tad ją iškišome per automobilio langą. Rankose laikėme žvakutes, perrištas juo­du kaspinu. Stovėjome tame kelyje apimti tokio gero jausmo, tokio susitelkimo, kad visi jautėmės čia esantys dėl laisvos Lietuvos. Dalyvaudami dviejų milijonų žmonių grandinėje, jungiančioje Lietuvą, Latviją, Estiją, ir buvome neapsakomai laimingi. Visi toje grandinėje buvome tarsi viena šeima, visi sveikinomės, vieni kitiems šypsojomės. Ta akcija buvo nepamirštama ir nepakartojama.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1