Elektrėnų krašto šviesuoliai Lietuvių konferencijoje

Julija Kirkilienė

Pernai, rugsėjo 20 d., Seime buvo organizuota šventinė konferencija, skirta Lietuvių konferencijos šimtmečiui paminėti. Ta proga Seimas išleido informacinį biuletenį, kuriame surašyti visi 1917 metų konferencijos dalyviai. Tarp jų du iškilūs Elektrėnų savivaldybės žmonės – Kietaviškių klebonas Kajetonas Čepanas ir Semeliškių mokytojas Bronislavas Stasiūnas.

Kajetonas Čepanas. Nuotrauka paimta iš Kaišiadorių enciklopedijos

Kajetonas Čepanas. Nuotrauka paimta iš Kaišiadorių enciklopedijos

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje posėdžiavę įvairių šalies vietovių, luomų, politinių srovių at­stovai sutarė, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė, o jos pamatus turi nustatyti demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Lietuvių konferencijos dalyviai išrinko 20 Lietuvos Tarybos narių, kurie šiuos konferencijos siekius 1918 metais įtvirtino Vasario 16-osios aktu.

Lietuvių konferencija Vilniuje

Lietuvai entuziastingai švenčiant moderniosios valstybės – Lietuvos Respublikos – 100-metį, pasirodė daugybė publikacijų apie Lietuvos Taryboje susibūrusius Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarus. Jose detaliai nagrinėjamos jų biografijos, vardijami nuveikti darbai, vertinamas kiekvieno indėlis į Lietuvos valstybingumo raidą. Šiame informaciniame gaudesyje šiek tiek nuo­šalyje lieka įvykiai ir žmonės, davę pradžią valstybės atkūrimo aktą paskelbusiai Lietuvos Tarybai. Kalbu apie 1917 m. rudenį Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją.
Tiek šiandienos istorikai, tiek ir amžininkai gana prieštaringai vertina šį Vokietijos imperijos okupuotame krašte vykusį forumą. Daugiausiai abejonių kėlė 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis konferencijos sušaukimo aplinkybės. Visų pirma tai, jog jos delegatai buvo ne išrinkti demokratiniu būdu, o parinkti konferencijai rengti suburto organizacinio komiteto. Vasaros pabaigoje komitetas nutarė į būsimą konferenciją su­kviesti „patikimus lietuvių tautybės asmenis“. Nebuvo nustatyti griežti kviečiamųjų atrankos kriterijai, todėl viską lėmė subjektyvi organizacinio komiteto lyderių – Stepono Kairio, Antano Smetonos, Jurgio Šaulio, Petro Klimo ir kitų – nuomonė. Tačiau amžininkai prisimena, kad visų pirma buvo kviečiami inteligentiški, visuomenei žinomi ir sąjungai su Vokietija priešiškai nusiteikę asmenys. „Suvažiavo visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“, – taip rašė konferencijos delegatas klebonas Justinas Staugaitis. Svarbu pastebėti, kad tarp pakviestųjų buvo ir du mūsų kraštiečiai. Tai Žaslių ir Kietaviškių klebonas, lietuviškų mokyklų steigėjas ir daraktorių globėjas Kajetonas Čepanas ir mokytojas iš Semeliškių Bronislavas Stasiūnas. Iš 264 kviestųjų atvyko 213, o konferencijos metu į ją kooptuoti buvo dar 9 delegatai.
Konferencijos darbas vyko už uždarų durų, tačiau negalime tvirtinti, jog okupacinė valdžia nedarė jokios įtakos priimamiems sprendimams – išvakarėse organizatoriai įsipareigojo visuose priimtuose dokumentuose deklaruoti Lietuvos siekį palaikyti artimus santykius su Vokietija. Konferenciją atidarė jau tuo metu į pirmųjų gretas besibraunantis Antanas Smetona. Tiesa, pagerbdamas didesnius nuopelnus tautinio atgimimo judėjime turėjusius, jis konferencijos garbės pirmininku pasiūlė išrinkti aušrininką Joną Basanavičių. Bene svarbiausias konferencijos atliktas darbas – socialdemokrato St. Kairio paruoštos rezoliucijos patvirtinimas. Dokumente buvo kalbama apie lietuvių tautos siekį atkurti valstybę, kurios santvarką bei tolimesnius santykius su kitomis valstybėmis nustatys demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas Vilniuje. Kaip privalomas reveransas Vokietijai, buvo paminėta ir galimybė užmegzti glaudesnius santykius su šia šalimi. Būtent šio dokumento mintys atgulė 1917 m. gruo­džio 11 d., o vėliau ir mūsų valstybei pradžią davusiame 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktuose. Šiuos siekius įgyvendinti turėjo konferencijoje išrinkta dvidešimties asmenų Tautos Taryba, vėliau pakeitusi pavadinimą ir tapusi Lietuvos Taryba. Be kitų klausimų konferencijos metu buvo svarstytas ir tautinės, būsimos valstybės vėliavos projektas. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius pasiūlė dvispalvę – raudoną ir žalią – vėliavą. Tačiau daugeliui toks derinys pasirodė esąs per niūrus, todėl archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas pasiūlė įtraukti baltą arba geltoną spalvas. Užtrukus ginčams, buvo nutarta galutinio sprendimo teisę palikti Tautos Tarybos sukurtai specialiai komisijai.
Jau pasibaigus konferencijai, jos dalyviai savo atsiminimuose pabrėžė du dalykus – neįprastą įvairių socialinių sluoksnių atstovų susitelkimą ir akivaizdžią tautos pilietinę brandą, rodžiusią pasiryžimą kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Paruošė:  Audrius Jurgelevičius, Istorijos mokytojas

Mūsiškiai

Kietaviškiečiams itin svarbus kunigas Kajetonas Čepanas, kurio portretas puošia bažnyčios zakristiją. Šis kunigas išgelbėjo dabartinę Kietaviškių bažnyčią nuo virtimo vokiečių sandėliu. Apie 1915 m. vokiečių kariai apsistojo Kietaviškių apylinkėse, pamatė dar nebaigtą įrengti bažnyčią ir kėsinosi ją pasisavinti savoms reikmėms. Kunigas sukvietė kaimo vyrus ir visi kartu per naktį iš senosios bažnyčios į naują sunešė svarbiausią liturginį inventorių – šv. Mišios kitądien vyko jau naujoje bažnyčioje. Kunigas palaidotas išgelbėtos bažnyčios šventoriuje.

Nuotrauka iš Janinos Stosiūnaitės archyvo

Nuotrauka iš Janinos Stosiūnaitės archyvo

Čepano Kajetono (1872 m.) tėvai – pasiturintys ūkininkai. Jau vaikystėje pažinojo savo kraštietį Silvestrą Gimžauską, kuris turėjo įtakos pasirenkant kunigystę. Baigė Švenčionių miesto trijų klasių mokyklą ir išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus. 1900 m. baigė Vilniaus dvasinę seminariją. Metus vikaravo Ikaznėje (Baltarusija), 1901–1904 m. – Žasliuose, 1904–1909 m. – Daniuševe (Baltarusija), 1909–1910 m. – Alovėje. Atvykęs į Žaslius, susirado knygnešį Motiejų Grybauską, kuris jam iki spaudos draudimo panaikinimo pristatydavo lietuviškos spaudos. Dvylika paskutiniųjų gyvenimo metų (1910–1922) buvo Kietaviškių parapijos klebonas. Čia tęsė mūrinės bažnyčios statybą. Taip pat pasižymėjo kaip liaudies švietėjas. Įsteigė slaptas lietuviškas mokyklas Guronyse, Mančiūnuose (Žaslių parapija), Kareivonyse (Kietaviškių parapija) ir kituose kaimuose. Savo klebonijoje rengdavo mokytojus, pasikvietęs į pagalbą prasilavinusius žmones. Taip parengtus moky­tojus siųsdavo į atokesnius sodžius, iš savo lėšų mokėdavo jiems algas. Policiją papirkdavo. Taip pat platino lietuvišką spaudą, įkūrė „Ryto“ draugijos skyrių, dalyvavo 1917 m. lietuvių konferencijoje Vilniuje.(Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 78.).
Stosiūnas (Stasiūnas) Bro­nius­ (gimė 1897 m. sausio 8 d. Dzen­kūniškio k., Semeliškių valsč., Trakų apskr. Mirė 1946 m. liepos 2 d. Južnouralske, Rusijoje). Spaudos darbuotojas, literatas, pedagogas, visuomenės veikėjas, pirmasis Trakų apskrities viršininkas.
Baigė Semeliškių pradžios mokyklą, Trakų mokytojų seminariją. 1905 m. pradėjo rašyti į įvairius laikraščius. Nuo 1906 m. iki 1915 m. dirbo „Šaltinio“ redakcijoje, pradžioje redaktoriaus pavaduotoju, vėliau redaktorium. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse. 1907–1919 m. buvo Krikščionių demokratų partijos narys. Vėliau iš šios partijos išstojo. 1918 m. gyveno Vilniuje, dalyvavo atkuriant Pavasarininkų organizaciją, kurį laiką redagavo leidinį „Pavasaris“, taip pat iki tų metų pabaigos dirbo „Tėvynės Sargo“ ir „Ūkininko“ redakcijose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuomet vaidinimai buvo viena geriausių priemonių kelti tautiškajam susipratimui, Stosiūnas ėmėsi rašyti kaimo scenai pritaikytų veikalėlių. Parašė „Magdutė – vargonininko duktė“, „Kvailą supras – aklą pažins“, „Nau­jas kelias“, „Atsimerkė akys“ ir „Du monologu“. Tie vaizdeliai buvo labai plačiai kaimuose vaidinami. Stosiūnas savo raštus pasirašinėjo Bronius, Bronius Semeliškietis, Krumplys, Br. St., Dzenkūnas ir kitaip.
1919 m. vasario 13 d. paskiriamas Trakų apskrities viršininku. 1920 m. rugpjūčio 6 d. B. Stosiūnui pavesta vykti į Vilnių organizuoti miliciją Vilniaus mieste. Iš Vilniaus išvykus bolševikams, Stosiūnas paskirtas pirmuoju Vilniaus miesto ir apskrities viršininku. 1922 m. su kitais organizavo ir redagavo „Policijos žinias“. 1925–1926 m. buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. Vėliau dirbo apskrities viršininku Panevėžyje, Ukmergėje, Alytuje ir kt. Vokiečių okupacijos metais vadovavo metrikacijos skyriui. Nuo 1943 m. aktyviai veikė pogrindinėje organizacijoje „Kęstutis“. 1945 m. suimtas, nuteistas 10 m. lagerio, kalintas Rusijos lageriuose, kur ir mirė. Išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Čir vir vir pavasaris“ (1910), scenos veikalų, vertė iš rusų k. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 2-ojo laipsnio medaliu, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde.
Kaišiadorių kapinėse palaidota B. Stosiūno pirmoji žmona Adelė Stosiūnienė-Przeorskaitė.
Apie Stasiūnų giminės likimą rašėme 2016 m. rugpjūčio 19 d., „Elektrėnų kronika“ nr. 33. Autorė Daiva Červokienė.

Savivaldos kūrėjas ir leidėjas

Apie Bronių Stosiūną, Prano­ (1887 01 20–1946 07 02), valstybės tarnautoją, spaudos darbuotoją, ra­šo­ ir „Žurnalistikos enciklopedija“, ir „Vikipedija“, Bostone išleis­ta „Lietuvių enciklopedija“, Kaišiadorių muziejaus enciklopedija, enciklopedija „Kas yra kas Lietuvoje“ ir kt., pateikdamos kiek skirtingus duomenis.
Baigė Semeliškių pradžios­ mokyklą, Trakų mokytojų seminariją. 1905 m. pradėjo rašyti į įvairius laikraščius. Nuo 1906 m. dirbo Sei­nuose ir Suvalkuose, iki 1915 m. „Šaltinio“ redakcijoje, redaktoriaus pavaduotoju, vėliau redaktoriumi, 1911–1914 m. jo priedo „Šaltinėlis“ redaktorius. 1913–1915 m. Seinuose leido ir redagavo žurnalą jaunimui „Vainikas“, bendradarbiavo „Spindulyje“, „Artojuje“, „Vienybėje“, „Draugijoje“, „Viltyje“.

Nuotrauka iš Janinos Stosiūnaitės archyvo

Nuotrauka iš Janinos Stosiūnaitės archyvo

Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse. 1907–1919 m. buvo Krikščionių demokratų partijos narys.
1918 m. gyveno Vilniuje,­ su­ kunigu. P. Dogeliu atkūrė „Pava­sarininkų“ organizaciją, įėjo į jos centro valdybą, tapo 1918 m. liepos 7 d. Vilniuje išėjusio atkurto „Pavasario“ redaktoriumi ir leidėju. Pirmojo leidinio numerio pratarmėje B. Stosiūnas pabrėžė, kad leidinys žadins, gaivins ir plės jaunų žmonių sielos ir kūno pajėgas, „švies jaunimą, gins nuo visokių pavojų katalikų tikybos ir lietuvių tautos dvasioje“, ragino burtis į draugijas, aiškino, kokius dokumentus ir kaip parengti.
1919 m. pradžioje įsijungė į savi­valdybių ir apskričių steigimo darbus.
1919 m. vasario 13 d. paskirtas pirmuoju Kaišiadorių–Trakų apskrities viršininku. 1920 m. rugpjūčio 6 d. jam pavesta vykti į Vilnių organizuoti miliciją.
1922 m. Lietuvos apskričių vir­ši­ninkų suvažiavime nutarus išleis­ti milicijai laikraštį, su J. Navaku apsiėmė lai­kraštį suorganizuoti ir redagavo „Milicijos žinias“ iki 1923 m. gegužės 15 d.
Nuo 1925 m. gegužės 5 d. iki 1926 m. rugsėjo 15 d. ir nuo 1926 m. gruodžio 19 d. iki 1927 m. kovo 31 d. buvo Šiaulių, vėliau – Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskrities viršininku. Vokiečių okupacijos metais vadovavo Utenos metrikacijos skyriui.
Bostone išleistoje „Lietuvių encikopedijoje“ pastebima, kad pa­skirtas Trakų apskrities viršininku B. Stosiūnas gražiai sutvarkė lietuvišką administraciją; nuo lenkų puldinėjimų gintis Žasliuose suorganizavo 70 partizanų būrį. Būdamas geras administratorius ir žmonėms prieinamas liko apskrities viršininku iki pat bolševikinės okupacijos. Nors ir įsitraukęs į administracinį darbą, skyrė laiko ir spaudai, daug rašė į leidinius „Rytų Lietuva“, „Karo archyvas“.

Už pasiūlytą temą dėkojame Edmundui Vėželiui

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1