Edvardas Baleišis: mokytojo rankose yra visos galios

Edvardas Baleišis: mokytojo rankose yra  visos galios

Virginija Jacinavičiūtė

Gamtos mokslų vadovėlius kuriantis elektrėniškis Edvardas Baleišis sako, kad mokytojas yra visa ko pagrindas. Pasak jo, geras mokytojas net motyva­cijos neturintį mokinį gali užkrėsti meile mokymuisi ir suteikti galimybę susikurti sėkmingą ateitį. Su E. Baleišiu kalbėjome apie vadovėlių kūrimo užkulisius, švietimo sistemos iššūkius ir ateities mokyklos viziją.

Domintis žmogumi įprasta informacijos ieškoti internete. Bet informacijos apie Jus viešoje erdvėje nedaug, dažniausiai pavardė įrašyta prie vadovėlių, kurių bendraautoris esate. Gal galite skaitytojams prisistatyti plačiau, papasakoti, kas Jus sieja su Elektrėnais.
Pagal kilmę esu vilnietis. Pusę gyvenimo praėjo Vilniuje, kita – Elektrėnuose. Tad sunku ir įvardinti, kas toks esu. Mano žmona Rūta yra elektrėniškė. Susituokę iš pradžių nuomojomės būstą Vilniuje, bet susilaukę vaikų, supratome, kad Fabijoniškių rajonas yra nepalanki vieta jaunoms šeimoms. Aplink pusės kilometro spinduliu nebuvo jokio darželio. Miškas toli, mašinų pilna, tuo metu buvo statomas gyvenamasis rajonas, nuolat pustydavo smėlį. Vieną vasarą trims mėnesiams pabėgome pas uošvius į Elektrėnus. Pamatėme, kad čia daug geresnės sąlygos – gamta, mažiau triukšmo, mažiau dulkių. Visos paslaugos arčiau. Tuo­met nusprendėme keltis gyventi į Elektrėnus ir to sprendimo nesigailime. Elektrėnai – kompaktiškas, gražus miestas, turintis gerą susisiekimą. Gyvenu Elektrėnuose, bet darbo reikalais dažnai tenka važiuoti į Vilnių, Kauną ir kitus miestus.

Projekte „Keliai aukštumų link“ norime suprasti mokyklos reikšmę žmogaus gyvenime. Įdomu, koks mokinys buvote Jūs?

This slideshow requires JavaScript.

Baigiau 43 vidurinę mokyklą Karoliniškėse. Mokykloje nebuvau pirmūnas, tikrai buvo ir geresnių mokinių, kurie mokyklą baigė su medaliais. Geriausiai man sekėsi fizika, bet ir matematika, geografija, lietuvių kalba – neblogai. Egzaminus laikiau penketais. Tai, kad fizika sekėsi, sieju su tuo, kad turėjome labai gerą fizikos mokytoją.

O kas yra geras mokytojas?
Mano klasėje buvo daugiau kaip 20 mokinių. Iš jų beveik pusė, taip pat ir aš, įstojo studijuoti fizikos. Bet fizikos studijas baigėme vos keli, nes fizika gana sudėtingas mokslas – reikia daug suprasti, daug mokytis. Tais laikais fizika ir radijo fizika buvo prestižinės specialybės. Šitą mokslą rinkosi tik labai geri mokiniai. Mano grupėje beveik visi mokyklą buvo baigę medaliais. Tik keli neturėjo medalių, tarp jų buvau ir aš. Vilniaus universitete fizikos mokiausi pusę metų, bet kažkuriuo momentu supratau, kad tai ne man. Kiti studentai buvo labai stiprūs. Dabar jau negaliu atsakyti, ar šis mokslas tapo neįdomus ar per sudėtingas.

O ką rinkotės po nepasisekusių studijų?
Kaip ir visi Sovietų Sąjungos jaunuoliai buvau pakviestas į armiją, kur tarnavau dvejus metus. Grįžęs sprendžiau, ką veikti toliau. Mano tėtis yra biologas, mama geografė, todėl aš pasirinkau biologijos-geografijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Nors įgijau moky­tojo kvalifikaciją, bet į mokyklą kaip pedagogas negrįžau, o su geografija ir biologija iki šiol esu glaudžiai susijęs. Dar studijuodamas pradėjau dirbti leidykloje „Briedis“ kartografijos redaktoriumi. Kartografija domėjausi dar mokykloje, nes lankiau orientavimosi sporto užsiėmimus. Koregavau žemėlapius sportininkams, o lei­dykloje braižiau Lietuvos, pasaulio žemėlapius, atlasus. Kadangi nebuvo kompiuterių, žemėlapius braižydavome rankomis, remdamiesi topografiniais žemėlapiais. Galima sakyti, vienu savo gyvenimo tarpsniu aš buvau kartografu.
Vėliau kartografija ėmė eiti į antrą planą. Žemėlapiai pradėti kurti kompiuteriu. Visa kartografija perkelta į skaitmeninį formatą. Navigacijose, „Google maps“ ir kitur įdiegti patogūs, informatyvūs žemėlapiai lėmė tai, kad vartotojai nusisuko nuo popierinės kartografijos. O man ir leidyklai teko keisti darbo profilį. Prisitaikydami prie natūralių rinkos pokyčių ėmėme leisti mokymo priemones, vėliau ir grožinę literatūrą. Tada prisiminiau savo pirminę geografijos-biologijos mokytojo specialybę ir pamėginau kažką sukurti. Pradėjau nuo pratybų sąsiuvinių, o vėliau eilė atėjo ir vadovėliams.

Gal galite skaitytojams pristatyti, kokius vadovėlius ir pratybas kuriate?
„Eureka“ – integruotas gamtos mokslų kursas, „Bios“ – biologijos dalykas. Esu sukūręs kelerias geografijos pratybas ir vadovėlius, esu vadovavęs fizikos vadovėlių projektui „Spektras“. Buvau šio projekto vadovu bei vadovėlio bendraautoriu. Čia man pravertė įgytos fizikos žinios. Negali žinoti, ko gyvenime prireiks.

Gal galite plačiau papasakoti apie pratybų kūrimo užkulisius. Kaip pavyksta iš gausybės informacijos atrinkti dalykus, kurie būtų naudingi ir įdomūs jaunajai kartai?

Visa ko pradžia yra ne pratybos, o vadovėlis. Pratybos derinamos prie vadovėlio, todėl jas vienas leisti nėra prasmės. Pats vadovėlis rašomas ilgai ir turi įveikti daug barjerų. Už vadovėlių kokybę atsako valstybinės institucijos, kurios akylai stebi lei­dybos procesą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija tikrina kalbą, samdomi ekspertai tikrina, ar nėra dalykinių klaidų. Vadovėlio rašymas ilgas, sudėtingas ir brangus procesas. Vadovėlis turi atitikti labai daug kriterijų – amžiaus tarpsnio, kalbos raiškos, programinių dalykų, kurie turi būti išpildyti, vertybių, nuostatų. Ekspertai vertina, ar vadovėlis atitinka vertinimo kriterijų aprašą. Kuriant vadovėlį labai svarbus mokslininkų ir mokytojų praktikų bendradarbiavimas. Jei knygą kurtų tik mokslininkai, vadovėlis būtų per daug dalykiškas, mokiniams per daug sudėtingas ir neįdomus. Tekstą mokyklos bendruomenei priimtina kalba parašyti padeda mokytojai. Bet mokytojai nežino naujausių mokslo atradimų ir čia jau talkina mokslininkai, kurie pateikia žinias taip, kad jos būtų suprantamos mokiniui.
Įprasta, kad prie vadovėlių lei­džiamos ir pratybos, bet tikrai nebūtinai. Kai kuriems vadovėliams išvis nėra pratybų, o mokytojai labai sėkmingai dirba. Tai susiję ir su tradicija. Pavyzdžiui, geografai mėgsta atlasus, kad būtų lengviau perteikti erdvinius dalykus, o fizikoje daug eksperimentų, tad mokymosi procesas labiau praktiškas. Kai kurie mokomieji dalykai apskritai nereikalauja pratybų. Pavyzdžiui, muzika – visiškai praktinis dalykas, kuriame gali groti, dainuoti, solfedžiuoti. Manau, kad muzikos pratybų neturėtų būti, todėl nesuprantu mokytojų, kurie skatina tokias pratybas pirkti. O kol perka, tol jas ir leidžia.

Vadovėlių ir pratybų kūrimas gana griežtai apibrėžtas. Ar lieka vietos improvizacijai ir kūrybai?
Turinį apibrėžia mokymo programos, kurios bene 12 metų yra nekeistos. Dabar kalbama, kad programas reikia keisti, bet tai nereiškia, kad programos yra labai pasenu­sios, nes pokyčiai taip greitai nevyksta. Dažniausiai nauji būna moksliniai atradimai ir istorijos faktai. Mūsų leidykloje leidžiami ir istorijos vadovėliai. Viename vadovėlyje nebuvo įtraukta informacija apie rugsėjo 11-ąją Niujorke įvykdytą teroro aktą, nes iki leidimo tai dar nebuvo nutikę, bet jau kitas leidimas buvo papildytas šia informacija. Būna tokių įvykių, kai valstybės žlunga, naujos kuriasi, karai, krizės prasideda. Bet fundamentaliuose moksluose – fizikoje, chemijoje – didieji pokyčiai yra lėtesni. Jeigu kažką mokslininkai atranda, Nobelio premija įteikiama tik po kokių dešimties metų. Tas naujas atradimas dar būna toks sudėtingas, kad mokiniams sunku suprasti, todėl informacija apie atradimus negreitai atei­na į mokyklą. Fundamentaliuose moksluose mokomės ne biologijos, fizikos ar chemijos, o atradimų istorijos. Žmonija per savo istoriją kažką atrado, daug dalykų sudėliojo į virtinę, o dabar mes tą virtinę po truputį šifruojam.

Vieni vaikai mokosi noriai, kitus sudominti mokslu sunkiau. O kokia Jūsų strategija, kad mokiniai domėtųsi biologija ar geografija?
Gamtos mokslai yra labai palankūs ta prasme, kad yra daug praktinės veiklos, kuri mokinius „užkabina“. Praktinės užduotys didina mokinių motyvaciją. Praktiniai darbai, kuriais papildome vadovėlius, atliekami labai paprastomis priemonėmis, nereikia jokių su­dėtingų instrumentų, laboratorinių sąlygų, pakanka iš namų atsineštų priemonių. Užduo­tis galima atlikti ne tik pamokoje, bet ir namie ar lauke. Vyresnėse klasėse praktinės užduotys plečiasi, prireikia ir įrankių, ir prietaisų. Bet vyresnieji dažniausiai jau būna pasirinkę išplėstines dalykų programas, kuriose jau priartėjama prie mokslinio eksperimento struktūros.
Šiuolaikiniam vaikui informaciją reikia supaprastinti, vizualizuoti ir pateikti priimtina forma.
Kurdami vadovėlius ir pratybas informaciją pateikiame įvairiais būdais. Vienas mokinys gali skaityti tik tai, kas privaloma, kitas pasinagrinėti papildomą informaciją. Ši informacija kaip kabliukai, kuriais siekiame įtraukti mokinį į ugdymo procesą. Mūsų tikslas ne tai, kad mokinys įgautų kuo daugiau žinių, tikslas, kad įgautų gebėjimų. Mokinys faktus gali rasti enciklopedijoje, todėl reikia mokytis informaciją apdoroti ir įgyti tam tikrus gebėjimus, kurių gali prireikti tiek mokantis, tiek kasdieniame gyvenime. Dabar jau kalbama apie tai, kad po kokių 10 metų nebeliks mokomųjų dalykų. Mokykloje vaikus mokys gyventi. Mokymas krypsta link kompetencijų ugdymo. Nėra tokio dalyko kaip biologijos kompetencija, bet per biologijos pamokas mes galime ugdyti socialines kompetencijas, pavyzdžiui komunikaciją, vaikai gali eiti į įmones ir diskutuoti apie ekologines problemas ir pan. Kompetencijos tarp dalykų vis labiau persipins ir ribos tarp dalykų nyks.

Sunku įsivaizduoti, kad taip gali būti…
Taip, bet yra ir dar įdomesnių dalykų. Futurologų teigimu, dabartiniai pirmokai ateityje dirbs tokius darbus, kokie šiandien dar neegzistuoja. Tad kyla klausimas, ko mokyti šiuolaikinius pirmokus, kad paruoštum tai profesijai, kurios­ dar nėra. Atsakymas – reikia mokyti kompetencijų. Anksčiau viskas buvo paprasta: jei mokaisi biologijos, būsi gydytojas, jei matematikos – architektas ir kt. O šiuo metu mokykla yra didžiulėje kryžkelėje. Dideli pokyčiai kol kas dar nevyksta, bet švietimo strategų lygmenyje diskutuojama. Pokyčiams reikia politinių sprendimų.

Teko skaityti straipsnį, kuria­me vienas fizikos mokytojas išsakė nuomonę, kad pratybos išeina iš mados. Neva programa keičiasi, o užduotys pratybose ne. Kita vertus, pradinių klasių mokytojai sako, kad šiuolaikiniai vaikai daug labiau mėgsta pratybas nei sąsiuvinius, nes nenori daug rašyti. Kaip manote, kodėl dėl pratybų nuomonės išsiskiria?
Tenka pastebėti, kad dažniau prieš pratybas pasisako tėvai. Vadovėlius pagal švietimo įstatymą mokykloms perka valstybė, o pratybų sąsiuviniai yra neprivaloma mokymo priemonė. Mokytojas labai sėkmingai gali dirbti be pratybų sąsiuvinio ir nemažai mokytojų tą sėkmingai daro. Bet užduočių sąsiuvinis yra patogi mokymo priemonė tiek mokytojui, tiek mokiniui, tiek tėvams. Dalį užduočių mokinys atlieka klasėje, dalį namuose, tėvai gali patikrinti, kaip vaikas dirba, kartu spręsti užduotis. Užduotys papildo pamokoje mokomus dalykus. Žinoma, šiais laikais, kai internete tiek daug mokomųjų šaltinių, ir mokinys, ir mokytojas turi daug pasirinkimų. Reikia tik noro tą medžiagą paimti. Pratybų sąsiuvinių privalumas tas, kad visa reikalinga medžiaga yra vienoje vietoje, todėl mokytojui nereikia skirti tiek daug laiko pasiruošimui – ieškojimui, kopijavimui, spausdinimui. Kai tėvai manęs klausia, kodėl tokie brangūs pratybų sąsiuviniai, aš jiems akcentuoju, kad tai yra investicija į Jūsų vaiko išsilavinimą. Ir jie tikrai nėra brangūs lyginant su kitomis prekėmis. Be to, už sąsiuvinį mokėti reikia tik kartą per metus.
Be to, kad kuriate gamtos mokslų vadovėlius ir pratybas, dar keliaujate po Lietuvos mokyklas. Koks šių kelionių tikslas?
Vadovėlių rašymas negali būti atsietas nuo mokyklos. Rašant va­dovėlius visada tenka bendrauti ir su mokytojais, ir su mokiniais. Rankraščius autoriai duoda moky­tojams praktikams, kurie būsimus vadovėlius išanalizuoja, išbando. Vėliau vyksta aptarimas, diskusijos, išklausoma mokytojų nuomonė ir patarimai. Pats vadovėlio autorius gali pabūti kitoje pusėje. Jei kyla klausimų, važiuoju į tam tikrą mokyklą, ir Elektrėnų mokyklose esu buvęs, ir atlieku su mokiniais ir mokytoju praktines užduotis. Stebime, ar mokiniai spėja atlikti užduotį, kaip ją supranta, ir prireikus, užduo­tis keičiame. Kuriant užduotį atrodo vienaip, o sprendžiant ją gali kilti sunkumų. Geriau spragas ištaisyti prieš išleidžiant knygą. Patys mokytojai labai domisi pokyčiais vadovėliuose, todėl vykstu į mokyk­las, vedu seminarus, kaip dirbti su vadovėliais, papasakoju apie naujoves.

Kuriant vadovėlius dirba didelė komanda – autoriai, redaktoriai, recenzentai, kalbininkai ir kt. Būsimas vadovėlis, kaip sakėte, turi įveikti daug barjerų. Bet ar būna taip, kad vis tiek pasitaiko klaidų?
Žinoma. Kas nedirba, tas neklysta. Dažniausiai Lietuvių kalbos komisija pastabas teikia dėl terminų. Lietuvių kalba nėra mokslinė kalba, o nauji terminai ar iš užsienio ateinantys terminai nėra pritaikyti lietuvių kalbai, neaiški jų vartosena. Kartą fizikos vadovėlio leidyba užstrigo pusei metų, nes jame buvo ne viena dvi, o daug klaidų, o kol knyga praeina per visus filtrus ilgai užtrunka. Vaikai gramatikos klaidas randa. Yra tokių vaikų, kurie mano, kad jei klaidą rado vadovėlyje, tai jau niekuo negali pasitikėti. Kartais mokytojai patys pasiūlo vaikams rasti klaidą. Pasitaiko ir dalykinių klaidų, kurias turėtų recenzentai ir ekspertai sužvejoti. Kai kurios klaidos susijusios su stereotipais, su nau­jos informacijos kaita. Yra pasitaikę ir skandalų. Rašydamas apie valgymo sutrikimus pavartojau žodžius perkarusios manekenės ir sulaukiau žinomos Lietuvos moters aštrių reakcijų viešojoje erdvėje. Tačiau priekaištai, kaip dažnai nutinka, buvo reiškiami neįsigilinus į kontekstą. Daug reakcijų sulaukė ir šunų veislių aprašymai viename vadovėlyje. Parašėme, kad bulterjerai – kovinė veislė, kad šie šunys yra neprognozuojami. Internetinėje erdvėje sulaukėme kritiškos šios veislės augintojų reakcijos.

Lietuvoje mes mėgstame lyginti save su kitais, kad žinotume, kiek esame pažengę ar kiek atsiliekame nuo kitų. O mokyklų vadovėliai Lietuvoje geresni ar prastesni nei kaimynų?
Domiuosi kitų šalių vadovėliais ir galiu teigti, kad Lietuvoje vadovėliai yra pakankamai kokybiški. Turiu įvairių šalių mokymo priemonių ir galiu pasakyti, kad latvių, lenkų, estų vadovėliai ne taip gerai metodiškai parengti kaip mūsų. Vienoje laidoje vyko diskusija apie švietimo problemas Lietuvoje. Žurnalistas laidoje pasiūlė Lietuvai adaptuoti estų programas, nes estų labai geri mokymosi rezultatai, siūlė išversti estų vadovėlius. Tada labai supykau, net laišką žurnalistui parašiau, nes aš palyginu vadovėlius ir matau, kad mūsų vadovėliai daug geresni. Deja, mokymosi rezultatai prastesni.

O kas lemia gerus mokymosi rezultatus?
Švietimas – daugelio dalykų dedamoji, kur sąveikauja ne tik mokinys, mokytojas, mokymosi priemonės ar programos, bet ir socialinė aplinka, valstybės požiūris. Geriausiai vaikai mokosi Skandinavijoje, kur švietimui valdžia skiria daug lėšų ir dėmesio. Pirmaujančiose šalyse mokytojo profesija yra prestižinė. Čia mokytojais dirbti eina geriausi specialistai, kurie gerai motyvuoti ir gauna solidų atlygį. O Lietuvoje geriausi eina dirbti į verslą, nes čia gali uždirbti.

Motyvuotas mokytojas reiškia ir motyvuotą mokinį?
Visa ugdymo esmė sukasi apie mokytoją. Mokytojas gali padaryti viską. Jis gali pakankamai gerai paruošti net ir tą mokinį, kuris nėra labai stiprus. Žurnalas „Reitingai“ atlieka tyrimus, kurie parodo, kad kai kuriuose rajonuose yra mokyklų, kurios mokinius paruošia taip pat gerai kaip didmiesčių mokyklose. Gerų rezultatų pasiekti padeda geri mokytojai. Bet jei tie mokytojai, pavyzdžiui, išeis į užtarnautą poilsį, rezultatai kris. Rezultatai prastesni ten, kur mokytojai nepakankamai gerai atlieka savo darbą. Mokyklų reitingus pakelti galima prisiviliojus kelis gerus mokytojus. Bet kur gi tą mokytoją gauti, kai tokia ribota pasiūla? Gerus mokytojus pirmiausia išgraibsto gimnazijos, naujų mokytojų paruošiama mažai, mokyk­lose daugiausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus mokytojų. Pakankamai greitai Lietuvos mokyklos susidurs su didžiuliu pedagogų trūkumu, o paimti jų nebus iš kur, nes jie paprasčiausiai neruošiami.
Yra nemažai žmonių turinčių pedagoginį išsilavinimą, kurie ilgą laiką dirba kitose srityse, bet, kad jie norėtų grįžti į mokyklą, turi būti sąlygos, kurios motyvuotų.

Manote, kad pagrindinė motyvacija yra atlyginimas?
Mokytojų profsąjungos akcentuoja atlyginimą, bet yra ir kitų dalykų. Tai – visuomenės požiūris, politikų požiūris.

O kaip tą požiūrį pakeisti?
Atlyginimą gali padidinti greitai, o požiūrio keitimas ilgas procesas. Tą daryti turi visi – ir žurnalistai, ir patys mokytojai, ir savivaldybė, nes mokyklas valdo būtent savivalda.

O ką konkrečiai savivaldybė gali padaryti?
Kodėl mes negalime mokėti didesnio atlyginimo mokytojams? Iš dalies todėl, kad lėšas palei­džiame per kaminą. Lėšos, kurias skiriame švietimui, yra švaistomos apytuščių pastatų išlaikymui. Kad ir kaip būtų skausminga, savivaldybės turi pertvarkyti savo mokyklų tinklus. Jeigu stinga lėšų mažų mokyklų išlaikymui, iš padėties sukamasi nugnybiant lėšas nuo didesnių mokyklų. Ir jei sunkiai besiverčiančių mokyklų yra daug, tai tampa finansine našta. Ekonomistai yra paskaičiavę, kad sutvarkius mokyklų tinklą, būtų galimybė kelti mokytojų atlyginimus. Bet yra ir kitų aspektų. Tyrimai rodo, kad didesnėse mokyklose su geresniu mokytojų kolektyvu, su pilnomis klasėmis ir geresniu aprūpinimu pasiekiama aukštesnė išsilavinimo kokybė. Vaikus mažose mokyklėlėse pasmerkiame visam gyvenimui, nes jie negauna tinkamo išsilavinimo. Jei negauna kokybiško pradinio išsilavinimo, tuo­met sunkiau sekasi pagrindinėje mokykloje ir t.t. Jungtinės klasės yra didžiulė mokyklų opa. Tyrimai rodo, kad mokymosi reitingus žemyn tempia būtent kaimiškų mokyklų rezultatai, kur daug tokių klasių. Optimizuoti mokyklų tinklus nėra populiarus sprendimas, nes procesas neįmanomas be mokyklų uždarymo, bet galvoti reikia apie tai, kas geriau mokiniui.
Ką dar gali padaryti savivaldybės? Yra tokia praktika, kad savivaldybės apmoka rezidentų studijas, o jie įsipareigoja dirbti kelerius metus tos savivaldybės ligoninėje. Tą pačią praktiką galima pritaikyti ir ieškant mokytojų.

Mokykla – vieta, kurioje prabėga gana ilga ir svarbi gyvenimo atkarpa. Kaip jaučiate, ar mokykla formavo Jūsų asmenybę ar padarė įtaką būsimiems sprendimams?
Visuomet mokykloje būna mo­kytojų, kuriuos atsimeni visą gyvenimą. Dažniausiai tai reiklūs mokytojai, kurie tave sužavėjo, kurių pamokas mėgai, kuriuos gerbei kaip asmenybes. Asmenybės formavimuisi mokytojai turi labai didelę įtaką. Kaip jau sakiau, mūsų fizikos mokytojas taip mylėjo dalyką, kad ta meile užkrėtė pusę klasės. Tai yra pavyzdys, koks turėtų būti moky­tojas. Jei mokykloje tau sekėsi, jei pasiėmei viską, ką galėjai pasiimti, manau, didesnė galimybė, kad ir gyvenime seksis geriau.

Geru laikome mokytoją, kuris moka išmokyti, o kokios dar savybės yra svarbios mokytojui?
Nemanau, kad pagrindinė už­duotis mokyti. Mokytojas turi išmokyti mokytis, būti tuo pagalbininku mokymosi kelyje. Geras mokytojas kuria pridėtinę vertę. Įprasta, kad miestų gimnazijos susirenka pačius geriausius mokinius, kurie iškelia mokyklos reitingus per egzaminus surinkę šimtukus. Bet kažkur kaimo mokykloje galbūt dirba mokytojas, kuris deda visas pastangas, kad motyvuotų vaiką, augantį sun­kioje socialinėje aplinkoje, ir savo atsidavusiu darbu nutiesia vaikui kelią į ateitį. Abiem atvejais kuriama vertė, bet sąlygos, kuriomis dirba mokytojai, yra nevienodos.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas