Noškūnėlių kaime ant Vaisiečio ežero jau daugiau kaip dvidešimt metų šiltuoju metų laiku su šeima gyvena kompozitorius Arvydas Malcys, šiemet už reikšmingus darbus Lietuvos kultūrai ir menui pelnęs Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Su kompozitoriumi kalbėjomės apie muziką, jo kelią aukštumų link ir darbus sodyboje.
Prisiminkite save vaikystėje, mokinuką…
Vaikystėje buvau labai judrus. Mėgdavau su vaikais spardyti kieme futbolo kamuolį, landžioti po visokius užkaborius, tvoras – grįždavau namo suplyšusiomis kelnėmis, visas purvinas, kartais išdaužęs su kamuoliu kaimyno langus…
Kas lėmė susidomėjimą muzika? Kas labiausiai tam turėjo įtakos?
Vaikystėje turėjau gerą balsą, vasaras leisdavau pas senelius Rokiškyje, paprašytas turėdavau drąsos ir padainuoti. Kadangi buvau labai judrus, tėvai atidavė mane į muzikos mokyklą, kad būčiau labiau užimtas ir neliktų laiko trankytis kiemais…
Kaip klostėsi Jūsų gyvenimo kelias?
Į pirmą klasę nuėjau priimtas į Kauno Naujalio meno mokyklą. Mano pirmas mokytojas buvo šviesaus atminimo Vilnius Petrauskas – labai reiklus, užsispyręs ir darbštus mokytojas. Jo dėka pamilau muziką. Jis išugdė pareigos jausmą, norą muzikuoti, sąmoningumą, darbštumą, kantrybę, žingeidumą muzikoje.
Tačiau man, kaip judriam vaikui, mokytis buvo labai sunku – pamokos trukdavo visą dieną, po to dar individualūs užsiėmimai – grojimas violončele. Vėliau muzikos mokiausi jau Kauno J. Gruodžio konservatorijoje (tuomet vadinamoj aukštesniojoje muzikos mokykloje). Dar vėliau baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje du kartus – kaip violončelistas ir kaip kompozitorius. Nuo 1979 m. dirbu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Muziko profesija labai skiriasi nuo kitų, visuomenėje įprastesnių, labiau apčiuopiamų?
Muziko profesijai be pašaukimo, gabumų reikia labai daug kruopštumo, pareigingumo, užsispyrimo ir kantrybės. Ši profesija reikalauja visą gyvenimą tobulintis – groti, klausyti muzikos (kitaip tapsi nekonkurencingas, ateis jaunesnis, gabesnis, geresnis, turėsi užleisti jam vietą…) Manau, daugelyje kitų profesijų – inžinieriaus, architekto, teisininko, gydytojo, statybininko, vairuotojo, vadybininko ar kokioje kitoje yra kiek paprasčiau – studijuoji, įgyji diplomą ir dirbi. Muzikas turi kiekvieną dieną ir po darbo groti, kad palaikytų savo formą (kaip sakoma šiltas rankas). Kompozitorius turi kiekvieną dieną gyventi kūrybos ritmu ar laukimu, ieškojimu, meditacija ieškant idėjos, formos, kūrinio struktūros ir dramaturgijos. Į kūrybos paieškas įeina ir gamtos stebėjimas, knygos skaitymas ir spektaklio, filmo ar koncerto lankymas. Kūryba susideda iš daugybės nematomų dalykų, ne vien tik natų užrašymo…
O darbo ritmas? Kaip dirba, repetuoja orkestrų, ansamblių muzikantai. Juk iš šalies atrodo, kad jie dirba – groja – tik vakarais?
Profesionalūs orkestrai dirba 4 valandas per dieną (daugiau nerekomenduojama dėl emocinių ir fizinių krūvių). Tada, jeigu reikia, papildomai vyksta individualus darbas kūrinį tobulinant – mokomasi sunkias vietas, surašomi pirštai, štrichai, suvienodinami tempai, dinamika…
Koncertai vyksta vieną, du kartus per savaitę. Kas savaitę ruošiama nauja programa koncertui. Repeticijos yra būtinos susigrojimui, ansambliškumui, muzikinio teksto (natų) tobulinimui, bendro kūrinio dramaturgijos ir stiliaus išgryninimui…
Kada ir kaip pradėjote kurti muziką?
Pati pradžia buvo jaunystėje grojant gitara ansamblyje, kur tekdavo ir aranžuoti dainas, iš plokštelių ir magnetofono juostų kopijuoti populiarias Vakarų grupių dainas. Tada sukūriau ir savo pirmąsias dainas. Iš viso esu sukūręs daugiau kaip 40 dainų. Daugelis jų yra LRT archyve, kai kurios skamba per radiją ir šiandien. Jau mokydamasis Vilniuje Muzikos akademijoje (tuometinėje konservatorijoje) grojau daug šiuolaikinės muzikos. Man patiko groti naują, dar niekur neskambėjusią muziką. Ilgainiui grodamas kitų sukurtą muziką domėjausi jos užrašymu, kodėl užrašomi vieni ar kiti ženklai, kodėl vienokia ar kitokia kūrinio forma, struktūra, dramaturgija, kodėl parinkti būtent tokie instrumentai…
Mane paskatino rašyti kompozitorius, profesorius Eduardas Balsys, ne kartą kalbinęs po šiuolaikinės muzikos koncertų. Jis, pajutęs, kad man tai įdomu, pasiūlė pačiam pabandyti. Taip pradėjau lankyti pas jį kompozicijos fakultatyvą. Tačiau netikėta profesoriaus mirtis nutraukė tas studijas… Tada įstojau antrą kartą studijuoti jau kompozicijos specialybės į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pas profesorių Vytautą Laurušą.
Kokie didžiausi Jūsų pasiekimai?
Didžiausi gyvenimo pasiekimai tai užauginti vaikai, pastatyti namai, pasodinti medžiai. Kai tai realizavau, daugiau lieka laiko kūrybai.
Tarptautiniame kompozitorių konkurse „Sinfonia Baltica“ Rygoje laimėjote trečiąją premiją už kūrinį „Virš mūsų tik dangus“ simfoniniam orkestrui, 2005 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse – pirmąją premiją už koncertą fortepijonui ir kameriniam orkestrui, 2006 m. kompozitorių konkurse „Mozart 250“ Maskvoje – Dirigento prizą už kompoziciją „In memoriam“ styginių orkestrui, 2008 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse – pirmąją premiją už kūrinį „Saxchord“ tenoro saksofonui ir styginių kvartetui; 2007 m. kompozicija „Cantus sirenum“ pelnėte antrą vietą Tarptautinio Haifos fleitos festivalio konkurse… Šiemet tapote Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu.
Tie visi konkursai aišku gerai, malonu, kad esu įvertintas, tai tave skatina kurti toliau, bet gyvenime yra ir daugiau svarbių dalykų…
O kaip kūrinys iš galvos persikelia į natas ir sklinda po pasaulį?
Pirmiausia gimsta arba būna pasiūlyta idėja, tada sugalvoji kūrinio formą – kaip realizuoti tą idėją. Tada atlieki tam tikrus namų darbus – pabandai įvairius etiudus, modeliuoji, kas labiausiai tiktų tavo pasirinktai idėjai. Juk muzikos „virtuvę“ sudaro paprasti elementai: garsų junginiai (harmonija), jų intensyvumas (dinamika), garsų išdėstymo aukštis (faktūra), instrumentų spalva (tembras) ir garsų ilgis laike (ritmas). Kai kūrinys jau būna pabaigtas, kompiuteriu surinktos natos keliauja pas atlikėjus, prasideda premjeros laukimas. Pirmas atlikimas pats svarbiausias, jame išgirsti, kas pavyko, o kas nepavyko, ką reikėtų pataisyti, o ko galbūt ir visai atsisakyti kuriant kitą kūrinį. Tačiau tai žinai tik tu vienas. Kartais atlikėjai pasiūlo kažkokį kitą sprendimą, kuris jiems patogesnis ir priimtinesnis atlikimo prasme. Jeigu per repeticijas tai pasiteisina, vyksta kūrinio korekcijos. Premjera – tai savotiškas tavo kūrinio, tarsi tavo vaiko gimimas ir pristatymas pasauliui. Nuo pirmo atlikimo sėkmės daug priklauso, ar tas kūrinys, tavo vaikas, bus pripažintas, ar jį pamils atlikėjai ir klausytojai. Ar jis skambės koncertų salėse, ar nueis užmarštin…
Per premjerą paprastai daromas ir kūrinio įrašas. Kadangi tai naujas kūrinys, Lietuvos kompozitorių sąjunga ir jos Muzikos informacijos centras yra suinteresuoti turėti dar neskambėjusio kūrinio įrašą. Kartais kūrinį įrašo ir Lietuvos televizija arba Lietuvos radijas, taip jis tampa prieinamas ir platesniam klausytojų ratui. Jeigu kūrinys sulaukia gerų atlikėjų, kritikų atsiliepimų, sudomina publiką, kartais apie jį garsas pasklinda ir tarp užsienio atlikėjų, kurie domisi šiuolaikine muzika.
Ar visi sumanymai pasiekia dienos šviesą?
Visus sumanymus, kuriais aš patikiu, kurie mane sudomina, pabaigiu. Turiu tik vienintelį kūrinį, kuris dar nėra atliktas ir laukia savo atlikėjų, kurie jį atras ir pamils, tai – baletas „Meistras ir Margarita“. Visi kūriniai, kuriuos esu sukūręs, yra atlikti, daugelis jų įrašyti į laikmenas, pusė jų yra išleisti įvairiuose kompaktinių plokštelių albumuose. Tik jų likimai susiklosto skirtingai, kaip ir žmonių – vieni yra mylimi ir atlikti jau šimtus kartų, kiti pasitenkina keliais atlikimais ir nueina į užmarštį, laukdami, gal kas juos iš naujo atras, nupūs užmaršties dulkes ir prikels naujam gyvenimui…
Rašote muziką violončelei, klarnetui, fleitai, altui, fortepijonui, birbynei, akordeonui, styginiams ir kameriniams, simfoniniams orkestrams… Išmanote visų šių instrumentų galimybes?
Išmanymas yra sąlyginė sąvoka. Studijuojant kompoziciją yra instrumentų pažinimo disciplina, kur būsimas kompozitorius supažindinamas su visų pagrindinių instrumentų galimybėmis. Tačiau tai tik pradžia ir sausa teorija. Toliau visą gyvenimą mokaisi, nes atlikimo menas tobulėja ir keičiasi dėl technologijų, mados ir atlikėjų kūrybingumo… Tai, kas buvo vienu ar kitu instrumentu nesugrojama prieš kelis dešimtmečius, šiandien jau atliekama. Tobulėja ir patys instrumentai (technologijų progresas pasiekia ir instrumentų meistrus), ir atlikėjai. Be to, kompozitorius privalo lavinti savo klausą, klausytis naujų įrašų, vaikščioti į koncertus, – tai taip pat lavina ir padeda tobulėti, geriau suprasti šiuolaikinės muzikos tendencijas, jos prigimtį.
Šiandienos muzika turi gyventi su besikeičiančiu pasauliu, atspindėti mūsų dienas. Tada ji turi galimybę būti aktuali, įdomi ir patraukli tiek atlikėjams, tiek klausytojams.
Kaip manote, kas žmogų ragina kurti?
Yra sakoma, kad kiekvienas žmogus giliai viduje yra kūrėjas, tik ne kiekvienas tai žino. Ne kiekvienas turi tiek užsispyrimo, tikėjimo ir pasitikėjimo savimi, kad leistųsi į ieškojimų ir atradimų, fantazijų ir svajonių pasaulio paieškas savo gyvenime. Kūryba juk apima daugybę gyvenimo sričių – tai ir gėlių sodinimas, sodo ar parko auginimas, baldų sumeistravimas, modeliavimas, drabužio pasiuvimas ir daug kitų sričių…
Mane kurti skatina daugybė dalykų: atlikėjų pageidavimai ir smalsumas, saviraiškos, pažinimo alkis. Mūsų gyvenimas yra kelionė, kūryba – taip pat savotiška kelionė, kurios pabaigoje nebūname tokie patys kaip pradžioje. Šiais laikais meno kalba pasidarė labai individuali. Kiekvienas autorius susikuria savo ženklus, žodyną. Kūrinys nėra vien muzikine kalba išsakyta idėja ar tezė. Tai kartu ir dokumentas, rodantis, kaip kompozitorius supranta savo amatą, estetiką, aplinkinį pasaulį.
O kada ir kaip įsigijote 20 ha sodybą Elektrėnų savivaldybėje? Prisiminkite pirmuosius kūrimosi metus, iššūkius, turėtą viziją?
Sodybą įsigijome 1998 metais. Ji buvo beveik plika, tik vaismedžių sodas. Kadangi sodyba stovėjo ant kalnelio, tai buvo tikra vėjo pagairė…
Pirmiausia suvilkome į sodybą iš apylinkių didžiausius akmenis. Jų buvo 47. Kaimynai pyko, kad kaimo keliuką sugadinsim… Labai norėjome laukus aplink sodybą apsodinti medžiais. Taip atsirado daug naujų medžių zonų – pušynas, ąžuolynas, beržynas, lapuočių, kalnų, sidabrinių eglių parkas, naujas sodas, alpinariumas, gėlynas, daržas, žaidimų (teniso) aikštė.
Daug ūkiškų darbų mokėjote ar teko jų išmokti? Ką ypač mėgstate veikti?
Kadangi esu miestietis, nemokėjau jokių ūkiškų darbų. Daug ko teko pramokti. Visas mano fantazijas ir svajones, vizijas man padeda įgyvendinti mano nuostabūs kaimynai, kurie yra jauni, darbštūs ūkininkai, turi didelį traktorių ir visos reikalingos lauko technikos parką.
Sodyboje visą laiką yra kas veikti. Tai ištisinis medžių genėjimas, gyvatvorių karpymas, žolės pjovimas, jei saulėta vasara, daržų ir gėlynų laistymas. Aišku yra ir kiti darbai: grybavimas, uogavimas, vaistažolių rinkimas ir džiovinimas, uogienių virimas, daržovių konservavimas…
Žmona Vaiva minėjo, kad sodybą esate pavadinęs gražiausia ir didžiausia savo simfonija… Kaip bėga Jūsų dienos sodyboje prie ežero?
Sodyba man kaip dar vienas mylimas vaikas. Joje gali pasislėpti nuo visų rūpesčių, miesto triukšmo, žmonių įkyrumo. Sodyboje galiu kiekvieną vakarą stebėti saulėlydį.
Mėgstu joje tinginiauti, gulėti pievoje ir stebėti debesis, iš jų susidarančias figūras, klausytis bičių dūzgimo, paukščių čiulbėjimo. Man tai primena mano vaikystę Rokiškyje…
Patinka skaityti knygas, maudytis, stebėti danguje lėtai ratus sukantį vanagą.
Taip, mes sakome, kad sodyba tai mano didžiausia simfonija. Joje yra kur pasivaikščioti ir akis paganyti. Yra tvenkinys ir kalnelių, pelkė ir parkai, pievos ir ežeras. Sodyboje gyvena bebrai ir stirnos, pelėdos ir lapės, vanagai ir gervės, ir kiškiai. O kelias į sodybą – kaip simfonijos uvertiūra. Abipus kelio susodinti beržai sudaro įspūdingą baltų kolonų kelią į namus.
O kaip dera darbas sodyboje ir kompozitoriaus darbas?
Visai nedera. Jeigu geras oras, kūrybai absoliučiai nelieka laiko. Tik lietus padeda kūrybai – tada sėdi namuose ir pradedi dėlioti kūrybos namų darbus…
Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo?
Daug kas. Mes Lietuvoje nemokame džiaugtis kasdieniais mažais pasiekimais. Prie to daug prisideda ir žiniasklaida, kuri besivaikydama pigių sensacijų ir dėmesio, pirmuosiuose puslapiuose deda kriminalus. Gyvename nuostabioje šalyje. Dar Lietuva niekada taip gerai negyveno, o aplink – daug bambančių žmonių… Kai įsigijome sodybą, važiuodavome į ją keliu pro tuščius laukus ir miškus, o šiandien abejose pusėse matosi šimtai naujų sodybų…
Man teikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, kad visi trys vaikai turi išsilavinimą, profesijas, darbą, turi savo kelią. Teikia džiaugsmą du anūkai, Kristijonas ir Izabelė, kurie sparčiai auga ir darosi viskam žingeidūs. Teikia džiaugsmo kūryba, kai pabaigęs kūrinį pajunti malonų palengvėjimą, o po kūrybinės pertraukos jau ilgiesi naujų iššūkių, galvoje sukasi nauji sumanymai ir užvaldo mintys apie naują kūrinį… Be abejo, didelį pasitenkinimą teikia, kai mano kūrinį susiranda per internetą, paprašo natų ir atlieka įvairūs Lietuvos ir užsienio atlikėjai.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu kasdienių mažų ir didelių pasiekimų.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Arvydas Malcys (g. 1957 m. vasario 22 d. Kaune), Lietuvos kompozitorius, violončelininkas.
Biografija
1975 m. baigė Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Baigė Lietuvos muzikos akademiją 1980 m., prof. Domo Svirskio violončelės klasę, 1989 m. – prof. Vytauto Laurušo kompozicijos klasę.
Nuo 1979 m. dirba Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. 1991–1997 m. griežė Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, 1995–2000 m. – Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje. Su ansambliu ir orkestrais koncertavo daugelyje šalių.
Arvydas Malcys yra Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos muzikų sąjungos narys.
Arvydo Malcio opusai buvo atliekami tarptautiniuose Lietuvos ir užsienio muzikos festivaliuose „Gaida“, „Jauna muzika“, „Iš arti“, Gento šiuolaikinės muzikos festivalyje (1999), Ravenos festivalyje (2002), Tarptautiniame kompozitorių reviu Belgrade (2003, 2004), ISCM pasaulio muzikos dienose Liublianoje (2003), „Sinfonia Baltica“ Rygoje (2001, 2004), Kremliaus kalėdinės muzikos festivalyje Maskvoje (2007), „XXI amžiaus perspektyvos“ Jerevane (2007), „Europos Kalėdose“ Rygoje (2008), „Two Days and Two Nights of New Music“ Odesoje (2009, 2010, 2012), „Europa-Azija“ Kazanėje (2009), „Kiev Music Fest“ (2009, 2010), „Kammermusikfest Lockenhaus“ (2010), „Aktualios muzikos galerija“ Maskvoje (2011), „Gogolfest“ Kijeve (2012), forume „Euro-Mediterranean Music Expo“ Kipre (2012), Jurijaus Bašmeto festivalyje Maskvoje (2013), Schleswig-Holstein muzikos festivalyje (2013), taip pat koncertuose daugiau kaip trisdešimtyje Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių.
2004 metais tarptautiniame kompozitorių konkurse „Sinfonia Baltica“ Rygoje autorius laimėjo trečiąją premiją už kūrinį „Virš mūsų tik dangus“ simfoniniam orkestrui, 2005 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse – pirmąją premiją už Koncertą fortepijonui ir kameriniam orkestrui, 2006 m. kompozitorių konkurse „Mozart 250“ Maskvoje – Dirigento prizą už kompoziciją „In memoriam“ styginių orkestrui, 2008 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse – pirmąją premiją už kūrinį „Saxchord“ tenoro saksofonui ir styginių kvartetui; 2007 m. kompozicija „Cantus sirenum“ pelnė antrą vietą tarptautinio Haifos fleitos festivalio konkurse. 2009 m. kūrinys. „Narcizas“ laimėjo atranką į privalomą programą tarptautiniame Max Rostal altistų konkurse Berlyne 2009 m. Kompozitorius yra išleidęs devynis autorinius CD.
Lietuvos muzikos informacinio centro informacija