Būkime kartu, net tada, jei esame atskirai

Virusas virusu, o Velykos vis tiek bus. Ir joks karantinas Pri­sikėlimo nesustabdys. Tik šios Velykos kiek liūdnesnės: be maldų bažnyčiose, be svečių, be margučių ridenimo su anūkais. Visi atskirai. Bet su meile vieni kitiems, su individualia šventadienio malda, su geriausiais palinkėjimais ir ­nuoširdžiais pasikalbėjimais naudojantis technologijomis. Kad ir atskirai, bet kartu su artimaisiais, su savais prisiminimais.
Aš ryškiai prisimenu tėvų pasakojimus apie jų vaikystę, apie tėviškės kaimo ir giminių tradicijas, apie kiaušinių marginimą ir velykinį kiaušiniavimą. Kiaušiniavimas – tai Velykų antroji diena. Tądien vaikai laukdavo apsilankant krikšto tėvų, kurie savo krikštavaikiams atnešdavo po du margučius, kad vaikai suaugę susirastų sau porą. O jau paaugę vaikai – pusberniai – patys eidavo lankyti krikštatėvių, nešdavo jiems dovanų, perduodavo tėvų linkėjimus. Už tai, žinoma, ir patys būdavo apdovanoti. Tokie giminių ir kaimynų, pažįstamų apsilankymai būdavo vadinami lalavimu, o kiaušiniautojus vadindavo lalauninkais. Vyravo prietaras, jeigu per Velykas pagailėsi lalauninkams kiaušinių, tai tą vasarą gaspadoriaus vištos mažai kiaušinių dės.
Už kiaušinius ir kitas dovanas – pyrago riekę, sūrį su kmynais ar spotkelį (lėkštutę) sviesto – lalauninkams tekdavo šeimininkus gražiai pasveikinti, padeklamuoti eilėraštį, padainuoti, ar kokiais barškučiais, skambalėliais pagroti, kad derlius gerai derėtų. Kiaušiniautojai tarpusavyje varžydavosi, kas daugiau kiaušinių prisirinks.
Nuo vaikų neatsilikdavo ir pusberniai ar vyresnis jaunimas. Persirengę ubagais, žalnieriais, čigonais ar žydelkomis aplankydavo gretimų kaimų ar net miestelių trobas, ypač tas, kur žinojo esant tekėjimui tinkamų mergelių. Po jų langais ne tik dainuodavo ar grodavo, bet ir pasakodavo juokingas, pačių pramanytas istorijas. Už tai būdavo pavaišinami ne tik velykiniais skanėstais, bet ir alumi ar saldžia gira. Visi žinojo, kad žydelkos ar ubago iš kiemo tuščiomis rankomis išleisti negalima, būtų negarbinga.
Viso to matyti jau neteko, žinau tik iš tėvų pasakojimų. Iš Dzūkijos mūsų šeima išsikraustė iškart po karo, tai dar pamenu. Gyvenome Lentvaryje, kaimynai buvo lenkai. Sutarėme gerai, bet jų tradicijos buvo kitokios. Mūsų šeima išsaugojo, ką paveldėjome iš Dzūkijos: muzikavimą, knygų skaitymą, meninių darbelių darymą. Visos mano seserys – buvome penkios, visi broliai – irgi penki – buvo paliesti meno. Dabar polinkį menui tęsia vaikai ir anūkai. Prisimenu, kaip mano mama guodėsi kaimynei, kad šitiek vaikų išaugino, bet nė vienas daktaru netapo, visi tik šoka, dainuoja, eiles kuria. O… kad ji dabar pamatytų, kiek jos provaikaičių – gydytojų, inžinierių, verslininkų – po pasaulį pasklido.
Šiandien švenčiame Velykas. Liūdnas, bet vis tiek su margučiais. Kai buvome maži, tėvas liepdavo eiti į paežerę priskusti juodalksnio ir ąžuolo žievės, pririnkti surūdijusių gelžgalių. Viską sudėdavo į seną čiguninį katilą, užpildavo verdančiu vandeniu ir uždarydavo porai savaičių. Mama į atskirus indus užplikydavo dilgėlių, beržų pumpurų, kopūstų ir burokėlių rasalo, vantos lapus. Tokiais dažais nudažyti kiaušiniai įgaudavo skirtingų atspalvių. Pavyzdžiui, geltoną spalvą išgaudavo iš džiovintų ramunėlių, kmynų ir samanų nuoviro. Dabar jau daug ką pamiršau, bet tikrai žinau, kad kiaušiniams dažyti naudodavome tik natūralius dažus. Į tokius mišinius merkdavome jau nuvaškuotus kiaušinius. Nuovirą užvirinus, vaškas nutirpdavo, likdavo pagrindinė spalva ir vašku išpiešti paveikslėliai. Po to kiaušinius patepdavo lašinių bryzeliu, kad blizgėtų. Kiaušinių marginimas tęsdavosi kelis vakarus. Kiekvienas turėjome savo pagaliuką ar pieštuką su įsmeigta adatėle, kuria ir paišydavome vašku. Kiekvienas mažuose batų tepalo indeliuose sau tirpindavome vašką. Bet patys gražiausi būdavo tie, kuriuos margindavo mama ar vyriausioji sesuo Verutė. Jų saulytės, kryputės, žalčiukai, eglutės, netgi Gediminaičių stulpai būdavo lygūs ir gražūs. Kartais išgaudavo net kelias spalvas. Sesuo Marytė labiau mėgo skutinėjimą. Tam naudodavo stiklo šukę ar peiliuko nuolaužą. Ji buvo tikra menininkė. Kadangi augindavome antis ir žąsis, todėl turėdavo ir jų kiaušinių. Marytė kiekvienam šeimos nariui išdrožinėdavo po didelį kiaušinį, užrašydavo vardus ir palinkėjimus. Man labiausiai patikdavo skutinėti ar piešti namelius, tvoreles aplink juos, šalia augančius medelius. Gražiausią margutį palikdavome kitiems metams. Dažyti kiaušinių svogūnų lukštuose, įvynioti kiaušinių į skudurėlius mama nelabai mėgo. Sakydavo, kad taip padaryti gali kiekviena tinginė. Aš ir mano jauniausios seserys Danutė bei Renė kaip tik ir buvome tos tinginės, todėl mūsų margučiai jau nebuvo meno kūriniai. Juos per Velykas naudodavo kiaušinių ridenimui ar margučių pasikeitimui su draugais. Kiaušinių ridenimui medinius lovelius padarydavo broliai.
O šiais laikais kiaušinius lengviausia dažyti pirktais dažais: spalvų yra įvairiausių ir nudažyti galima greitai. Šiais metais tik nudažytų margučių pirkimas gal sumažės – karantinas. Koronavirusas tyko už kiekvieno kampo. Geriau namuose patikrinkime visus kampus, visokių dažų likučių rasime, o gal ir patys natūralių dažų pasigaminti sugalvosime. Arba gal ką nors naujo sugalvosime. Savo patirtimi vėliau ir laikraštyje pasidalinti galėsime, kad po kiek metų kas nors perskaitytų. Visokių išmonių prisigalvojus ir karantino laikas neprailgs, ir kūrybinių slėpinių savyje atrasime, ir nepatirtų įspūdžių surasime. O kas nesuspėsite visko padaryti iki Velykų, bus dar Atvelykis – Vaikų velykėlės. Dar daug gražių, sveikų dienų Jūsų kiekvieno laukia. To linkiu ir tuo tikiu.
Su Šventomis Velykomis! Gražių ir skanių margučių ant Jūsų stalo! Gerų emocijų! Būkime kartu, net jei esame atskirai.

Su šventiniais linkėjimais
Karolina Naprienė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1