Baimių sklaidymas: Alytaus likimas Elektrėnams negresia

Virginija Jacinavičiūtė

Sutramdžius liepsnas Alytuje,­ nustatinėjant gamtai padarytą ­ža­lą bei ieškant kaltųjų, ir elek­trė­niš­­kiai susirūpino savo sau­gumu. Redakcija sulaukė gyventojų skam­bučių dėl Elektrėnuose ­vei­­­kiančios­ pa­dangų perdirbimo­ įmonės. Skai­tytojai spėliojo, ar Aly­­taus liki­mas gali ištikti ir ­Elek­trėnus. Antradienį apsilankiau įmonėje „Ekobazė“ ir pakalbinau direktorių Karolį Kubilių, kuris patikino, kad gyventojų baimėms nėra jokio pagrindo.
Sutartą valandą su direktoriumi K. Kubiliumi susitikome įmonės kieme Obenių gatvėje. Šioje vietoje taip pat veikia techninės apžiūros įmonė, plovykla, tolėliau – Elektrėnų komunalinio ūkio garažai. Pastatas ir kiemas atrodo apleistas – kiemas duobėtas, telkšo balos, pats pastatas mena sovietmetį. Kaip sakė K. Kubilius, anksčiau šiame pastate veikė metalo konstrukcijų gamybos įmonė. Įžengus pro duris pasitinka kur kas jaukesnės erdvės, antrame aukšte atnaujintas ir darbui pritaikytas kambarys, kuriame ir sėdame pokalbiui. „Kai pradėjome dirbti, patalpos buvo labai apleistos, pamažu tvarkomės, bet tai nemažai kainuoja“, – paaiškina direktorius ir priduria, kad ateityje planuojama ir visą įmonės kiemą padengti nauja danga.

Kokios įmonės veikia po šio pastato stogu?

Padangų kelias perdirbimo įmonėje: nuo dūlėjimo krūvoje iki smulkių granulių. Nuotraukose padangų perdirbimo įmonės direktorius Karolis Kubilius

Padangų kelias perdirbimo įmonėje: nuo dūlėjimo krūvoje iki smulkių granulių. Nuotraukose padangų perdirbimo įmonės direktorius Karolis Kubilius

Po šiuo stogu veikia įmonė „Ekobazė“, kuri dabar užsiima pa­dangų perdirbimu, stiklo kaupimu, rūšiavimu ir eksportu į Ukrainą. Šioje teritorijoje dar yra toks angarėlis, kuris priklauso kitam savininkui. Mūsų dukterinė įmonė „EkoT“ tą angarėlį išsinuomojo ir ten gamina metalo konstrukcijas. O už tvoros yra jau pati įmonė „EkoT“ ir visi jos angarai.

Koks yra padangų perdirbimo procesas?
Daugiausia įmonėje perdirbama Lietuvoje surinktų padangų. Turime išplėtę surinkimo sistemą, todėl mums nebuvo sunku prijungti dar ir padangų verslą. Šį verslą prieš 12 metų pradėjome nuo antrinių žaliavų – makulatūros bei plėvelės – rūšiavimo ir pardavimo. O su padangomis pradėjome dirbti maždaug prieš trejus metus. Mažesnės padangos atkeliauja iš automobilių servisų, didesnės – iš padangų pardavėjų, importuotojų bei gamintojų, o didžiausi klientai – atliekų tvarkymo centrai, kurie surenka didžiulius padangų kiekius kiekvienoje savivaldybėje. Tada skelbiami konkursai, kuriame dalyvauja kelios įmonės. Pateikiame pasiūlymus ir kaip visada laimi tie, kurie pasiūlo mažiausią tvarkymo kainą. Tada jau padangos keliauja į mūsų įmonę perdirbimui. Visas padangų perdirbimo procesas yra smulkinimas, kuris vyks­ta trim etapais. Pirmiausia mechaniniu būdu iš padangų ištraukiamas kordas (viela padangoje). Taip apsaugomi malūnų peiliai, kad ilgiau tarnautų. Tada padangos keliauja į pirminį smulkintuvą, kuris susmulkina padangas į tris skirtingas frakcijas. Smulkesnės frakcijos keliauja į antrinius smulkintuvus. Ten yra atskiriami metalo likučiai. Tretiniame, galutiniame smulkintuve padangų dalys susmulkinamos iki granulių. Čia taip pat išrūšiuojamas smėlis, gumos miltai, tekstilė.
Padangų perdirbimo kaštai yra labai dideli, todėl labai svarbu tai tinkamai daryti. Taip pat svarbu turėti, kur realizuoti produkciją. Tikrai reikia pasistengti, kad rastum kur padangų granules realizuoti. Pačios granulės turi būti kokybiškos, nes prastų niekas nepirks, niekam nereikia nekokybiško produkto. Padangų kiekiai yra dideli, bet negali perdirbti jų kiek nori, o tik tą kiekį, kurį gali realizuoti.

Tai Jūs perkate tik tokį padangų kiekį, kuris atitinka paklausą?
Padangų mes neperkame. Mums sumoka pinigus už tvarkymą. Šis momentas šiame versle yra pagrindinis ir labai slidus. Kaip minėjau, padangą perdirbti yra sunku. Yra didelė pagunda ją priimti, gauti pinigus ir nieko nedaryti su ja. Turime pavyzdį, kaip prieš daugelį metų užsidegė padangų kaupykla prie Trakų. Tuo atveju idealesnio verslo negalėjo būti – gauni pinigus už priėmimą, sukrauni ant kažkieno žemės, ir biznis klesti. Yra tokių įmonių Lietuvoje, kurios savo veikloje tokią verslo taktiką taiko – padangas priima, bet jas perdirbti sunkiai sekasi. Tokie verslai ir baigiasi ne pačiais geriausiais pavyzdžiais.
Padangų perdirbimas vis dar yra didelė problema trečiojo pasaulio šalyse, kur antrinis žaliavų panaudojimas yra sąlyginis. Pavyzdžiui, Azijoje, Turkijoje, kur reikalavimai kurui yra žemi, padangos perdirbamos pirolizės būdu. Tai toks būdas, kai padangos kaitinamos specialiame reaktoriuje. Pasiekus tam tikrą temperatūrą išsiskiria naftos produktai. Tą skystį išgavus galima jį panaudoti namų katilų šildymui. Trečiojo pasaulio valstybėse įprasta padangas perdirbti pirolizės būdu. Šis būdas yra labai taršus, tačiau aplinkos apsaugai šiose šalyse skiriama mažai dėmesio. Svarbu kuo pigiau gauti energiją. O Europoje toks perdirbimo būdas niekaip neprasiskina kelio.

O kiek kainuoja Jums pristatyti toną padangų?
Vidutiniškai 50 eurų. Lengvųjų automobilių padangos kainuo­ja­ brangiau, nes jose yra tekstilės, sunk­vežimių padangos pigesnės. Brangiausiai kainuoja pramoninės technikos ir užterštų padangų pridavimas.

Kas gaminama iš perdirbtų padangų?
Padangų granulių panaudojimas labai platus. Įmonė bendradarbiauja su Lietuvos sporto aikštynų klojėjais. Galime pasigirti, kad Elektrėnų miesto stadiono takai prie „Ąžuolyno“ progimnazijos nutiesti mūsų įmonės granulėmis. Statybos įmonė, kuri rekonstravo stadioną, pasamdė įmonę, kuri kloja aikštynus, o ta įmonė susirado mus ir nupirko iš mūsų granules. Taip pat tiekiame granules įmonėms, kurios gamina kilimus fermoms, kuriose auginami brangūs arkliai ar veis­liniai galvijai. Šie kilimai apsaugo gyvulių kanopas nuo sužeidimų ir galimų infekcijų. Granules taip pat eksportuojame į trečiąsias šalis, kurio­se iš granulių taip pat klojami sporto aikštynai, žaidimų aikštelių pagrindai. Mūsų gaminiai taip pat naudojami pirolizei. Galima naudoti ir didesnius, ir mažesnius padangų gabalus, tačiau efektyviau naudoti mažesnius. Naftos perdirbėjai planuoja smulkias granules įterpti į savo gaminius, išgaunant iš jų skysčius. Dar granulės panaudojamos kelio garso izoliacijai, automobilių aikštelėms tiesti. Mūsų įmonė parašė projektą ir gavo finansavimą iš Lietuvos verslo paramos agentūros. Dabar vyksta įrangos pirkimas. Kai turėsime įrengimus, galėsime gaminti galutinį produktą – kilimus iš gumos.

Ar padangas perdirbate tik Elektrėnuose?
Taip, tai vienintelis padangų perdirbimo padalinys, bet turime san­dėliavimo ir pirminio rūšiavimo pa­dalinių kituose miestuose – Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Utenoje, Alytuje, Panevėžyje ir Latvijoje. Pavyzdžiui, Utenoje priimame ir rūšiuojame viso regiono pakuotes. Aptarnaujame komercines gamyklėles, kuriose susidaro antrinių atliekų. Surenkame padangas. Padaliniuose sukauptos atliekos keliauja į pagrindinę rūšiavimo bazę Vilniuje, Lentvario gatvėje.

Čia Obenių gatvėje jau anks­čiau veikė padangų perdirbimo įmonė, dėl kurios vyko daug politikų diskusijų ir laikraštyje „Elektrėnų kronika“. Ar ji kažkuo susijusi su Jūsų įmone?
Ta įmonė veikė EKŪ patalpose ir mes su ja neturime nieko bendra. Tai buvo projektinė įmonė, kurios pavadinimo jau nepamenu. Prieš kelerius metus įmonę išardė ir atidavė agregatus į metalo laužą. Ši įmonė prieš daug metų buvo sugalvojusi sukurti pirolizės aparatą, o jų tikslas buvo ne padangas perdirbti, o sukurti pačią perdirbimo technologiją. Bet jiems nepavyko ir jie bankrutavo.

Po gaisro Alytuje Aplinkos ministerija paskelbė, kad tikrins visas įmones, kuriose kaupiamos ir perdirbamos padangos. Ar Jūsų įmonė jau sulaukė vizito?
Vos tik kilo gaisras Alytuje, pas mus iš karto atvažiavo Aplinkos apsaugos agentūros inspektorius, kad patikrintų, ar viskas gerai. Mes esame periodiškai tikrinami dėl gaunamų dotacijų padangų tvarkymui, dėl priimamo padangų kiekio. Dabar visi persigandę dėl to, kas įvyko, todėl aplinkosaugininkai aktyvesni nei įprasta. Rytoj mūsų įmonėje bus planinis patikrinimas, bus tikrinami pernai priimtų padangų kiekiai.

Kiek padangų Jūsų įmonė gali perdirbti per metus?
Pagal reglamentą galime perdirbti 25 000 t padangų, o laikyti vienu metu galime 2500 tonų neperdirbtų padangų. Dabar sandėliuojame apie 2000 t neperdirbtų padangų.

Kas yra svarbiausia padangų perdirbimo versle, kad neįvyktų toks gaisras kaip Alytuje?
Mūsų įmonės veikla prasidėjo Alytuje, tose pačiose patalpose, kur kilo gaisras. Šiuo metu iš pastato savininkės įmonės „Viva trans“ vis dar nuomojamės apie 2000 kv. m patalpas, kuriose įkurtas mūsų padalinys. Ten veikia mūsų įmonės rūšiavimo bei presavimo linija, į kurią patenka visos to regiono išrūšiuotos atliekos.
Kai veiklos pradžioje ten pa­statėme padangų smulkinimo liniją, netrukome suprasti, kad uždaroje patalpoje tokio verslo vystyti negalima. Uždaroje erdvėje esi sukaustytas, negali nei rietuvės pasidaryti, reikia daug didesnių resursų nei padangas rūšiuojant ir į liniją paleidžiant lauke. Taigi mes iš ten išsikraustėme. Tada suplanavome, kad atsikraustysime į Elektrėnus, nusipirkome šitą bazę, nes ją pardavinėjo aukcione. Ši vieta tinkama tokiam verslui, nes yra didelės išbetonuotos aikštės. O norint išvengti tokios nelaimės kaip Alytuje, svarbūs keli dalykai. Pirma, ten buvo sandėliuojami nekontroliuo­jami kiekiai padangų. Atsakomybę už netinkamą kontrolę galimai turi prisiimti atsakingos Lietuvos institucijos. Antra – tą vietą galima pavadinti didele dinamito statine, nes ugniagesiai iki gaisro židinio negalėjo prieiti. Pirmas dienas to gaisro galimai net negesino, nes nebuvo kaip prieiti. Mūsų įmonėje visos padangos sandėliuojamos lauke, padangos sukrautos į rietuves, kad ugniagesiai iš visų pusių galėtų privažiuoti, jei įvyktų nelaimė. Įmonė bendradarbiauja su Elektrėnų priešgaisrine tarnyba. Atsižvelgę į tarnybos rekomendacijas, prie įvažiavimo į įmonę įrengėme 250 kub. m vandens rezervuarą. Kaimynystėje įsikūręs EKŪ taip pat turėjo įsirengti gręžinį ir gesinimo hidrantus. Vasarą ugniagesiai atliko mokymus ir pasijungę prie to hidranto imitavo mūsų padangų gesinimo procesą. Taip jie pasimokė, kaip reikėtų gesinti degančias padangas. Mūsų savivaldybės ugniagesiai tikrai profesionaliai dirba, verta juos pagirti. Negaliu užtikrinti, kad gaisras mūsų įmonėje negali kilti, žinote, kartais ir lazda iššauna, bet tikrai esame labai daug padarę, kad tokios nelaimės būtų išvengta. Padangų pasiūla yra labai didelė, bet mes kontroliuojame priėmimo planus – priimame tiek pa­dangų, kiek gebame perdirbti. Mąstome taip, kad geriau didinti perdirbimo galingumus, o ne kaupti.

Padangų perdirbimo verslas reikalauja specifinių žinių. O kaip Jūs įgijote žinių, būtinų šio verslo plėtojimui?
Mūsų stiprybė, kad mes su­gebėjome šitą verslą išvystyti ne tik padangų, bet ir popieriaus, plastiko, statybinių atliekų perdirbime, nes mes patys savininkai apsiauname guminius batus ir kiekvieną dieną kontroliuojame gamybą, do­mimės užsienio įranga, neperkame neįsitikinę įrengimų kokybe, neperkame didelių įrengimų, neišbandę mažesnių. Mano išsilavinimas yra techninis, bet visą patirtį esu įgavęs gamybos versle. Tikrai nebuvo taip, kad turėjau milijoną, investavau ir kabinete sėdėdamas po metų gavau pelną. Jei nori sėkmės, turi investuo­ti daug laiko ir darbo. O kiekviena diena yra patirtis. Nesivaikėme pelnų po pirmo mėnesio, nes žinojome, kad pirmieji metai bus nuostolingi. Taip ir buvo, bet mes buvome jiems pasiruošę. Su laiku įgijome tikrai nemažai žinių apie šį verslą.

O koks metinis įmonės „Eko­bazė“ pelnas?
Reikėtų patikslinti, bet pernai pelnas buvo apie pusė milijono eurų, šiemet bus gal 800 tūkst. eurų.

Kiek darbuotojų dirba Elek­trėnų padalinyje?
Apie 20.

Jūs perdirbate padangas, sta­tybų atliekas, rūšiuojate antrines žaliavas. Galima sakyti, kad Jūsų darbas kaip gamtos sanitarų.
Galima pasakyti ir taip, bet mes už tai gauname pajamas. Su vienu darbuotoju, kuris atsakingas už padangų surinkimą ir logistikos organizavimą, kalbėjome apie atlyginimą. Jis man pasakė, kad sutiktų gauti ir mažesnį atlyginimą, nes žino, kad įmonė atlieka gerą darbą. Iš tiesų kartais gauname tokių padangų, kurios visos purvinos. Pasitaiko, kad žmonės lygina nusipirktus skly­pus ir randa po žeme užkastus kalnus padangų. Žmonės mums siunčia nuo­traukas ir klausia, ką su jomis daryti. Mes jas priimame, tada laikome lauke, kol lietus kažkiek nuplauna, tenka jas vartyti, plauti. Nešvarių padangų perdirbimo kaštai išauga.

Ačiū už pokalbį.

Pokalbiui pasibaigus direktorius K. Kubilius parodė, koks tas padangų kelias – nuo gulėjimo didelėje pa­dangų rietuvėje iki mažų padangų granulių kritimo į didelį maišą, kurie sukrauti į sunkvežimius keliauja pas užsakovą. Vienoje aikštės pusėje riog­so padangų krūvos, kitoje – įvairių rūšių stiklas. Čia pat manevruoja ekskavatorius, kuris semia smulkias stiklo šukes ir krauna į traukinio vagonus. K. Kubilius paaiškina, kodėl atgijo geležinkelio atkarpa, vedanti į Elektrėnus. „Ekobazė“ investavo į geležinkelio atkarpos atnaujinimą, kad galėtų traukiniais išvežti stiklo žaliavas į Ukrainos fabrikus. Įmonės teritorijoje buvo įrengtas privažiavimas iki geležinkelio, iškirsti menkaverčiai krūmai, pabarstyta skaldos.
Elektrėnuose planuojama įrengti dar vieną padangų smulkinimo liniją, kuri leistų daugiau produkcijos susmulkinti iki granulių. Stambesnės frakcijos padangos kainuoja keliskart pigiau, todėl pastačius dar vieną smulkinimo liniją įmonės pelnas ateityje turėtų augti. Vaikščiojant po teritoriją direktorius pasakojo, kad įmonėje buvo įrengta naftos gaudyklė, į kurią subėga nuotekos iš visos įmonės teritorijos. Šios gaudyklės nelei­džia galimiems teršalams patekti į dirvožemį. K. Kubilius sako pats gimęs, augęs ir gyvena Elektrėnuose, myli šį miestą, todėl jam labai svarbu, kad Elektrėnams negrės­tų jokios ekologinės katastrofos.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1