Auksinių vestuvių receptas: reikia kantrybės ir Dievo apsaugos

Julija Kirkilienė

Jaunystės prisiminimai

Jaunystės prisiminimai

50 metų – pusė amžiaus, vieniems, kaip sakė kunigas Tadas Piktelis, daug, nes tiek dar ir negyveno, kitiems – mažai, nes prabėgo akimirksniu. Šeštadienį savo auksines vestuves šventė ir Santuokos sakramentą atnaujino elektrėniškiai Albina ir Kazimieras Pauliukevičiai. Paklausus auksinio jubiliejaus recepto, Albina ir Kazimieras nedaugžodžiavo: Kazimieras sako, kad reikia tik kantrybės, Albina sako, kad reikia ir Dievo apsaugos. Tik po Santuokos atnaujinimo Albina prakalbo eilėmis: „Nejučiomis prabėgo metai,/ viskas liko praeity,/ bet gyvenimo verpetai,/ palieka pėdsakus širdy“… Visus tuos 50 metų, sako Albina, šventėse ir su draugais būdavome kartu, jei nelaimės ar vargai, visada petys petin abu…„Už šypseną – šypsniu,/ už šilumą – žodžiu,/ už padarytą klaidą – švelnumu,/ir taip ratu, ratu…“. Albina paskaičiavo, kad per 50 metų jie kartu saulę pasitiko ir palydėjo 18 250 kartų.
Apsivedė Albina ir Kazimieras 1968 metais. Albina ką tik buvo baigusi Žemės ūkio technikumą ir, kaip jauna specialistė, pagal paskyrimą atvykusi į Kauno r. Jurginiškių kaimą. O tame kaime gyveno Kazys, ką tik grįžęs iš tarybinės armijos. Jauni žmonės netruko įsimylėti ir po pusmečio draugystės atšoko vestuves. Naujai sukurta šeima netrukus persikėlė į kitą kaimą – Puikonių tarybinį ūkį, kur gavo butą. Puikonyse gimė abu sūnūs – Kastytis ir Mindaugas. Jauniems žmonėms kaime gyvenimas nebuvo lengvas, o dar Albinai sušlubavo sveikata, todėl draugės, kuri gyveno Elektrėnuose, paraginti 1975 metais atvažiavo gyventi į Elektrėnus. Abu gavo darbo Lietuvos elektrinėje – Kazys vairuo­tojo, Albina – sandėlininkės. Vėliau Albina dirbo Elektrėnų migracijos skyriuje, tada Pasų stalu vadintame. Pauliukevičiai pradžioje gavo bendrabutį, vėliau vieno kambario, dar vėliau – trijų kambarių butą.

Auksinio jubiliejaus proga sveikina anūkė Sandra

Auksinio jubiliejaus proga sveikina anūkė Sandra

Albina nuo vaikystės turėjo polinkį į meną. Baigusi vidurinę mokyklą mėgino stoti į Telšių dailės technikumą, bet dėl konkurso liko rezerve. Tada ji įstojo į Pajūrio žemės ūkio technikumą, o dailininkės gyslelę atgaivino tik tapusi pensininke ir nuvažiavusi į JAV uždarbiauti. Dabar Albinos tapyti ar gintaru klijuo­ti paveikslai puošia jos gimtojo kaimo – Saugų – bažnyčią, daugelio jos draugų namus. Meilę menui iš mamos paveldėjo abu sūnūs – abu Kauno dailės mokykloje baigė keramiką, bet nė vienas iš to duonos nevalgo.
Sūnūs Albinai ir Kazimierui padovanojo du anūkus: vyresnėlis Mindaugas jau baigė universitetą, susikūrė savo verslą, o Dievo dovanotoji Sandrutė mokosi dešimtoje klasėje. Auksinį jubiliejų šeima šventė artimųjų būryje. Atnaujindami Santuokos sakramentą ir Kazimieras, ir Albina garbino Dievą už sutuoktinį, su kuriuo 50 metų buvo varge ir džiaugsme.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1