Atsisveikinimas su projektu „Šimtmečio portretai daugiakultūrinėje bendruomenėje“

Atsisveikinimas  su projektu  „Šimtmečio portretai daugiakultūrinėje bendruomenėje“

Baigėsi metai, o su jais ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo iš dalies finansuotas projektas „Šimtmečio portretai daugiakultūrinėje bendruomenėje“. Visus metus ieškojome iškilių žmonių, kilusių iš Elektrėnų krašto, o atradimai pranoko lūkesčius. Vienus jų pažinojome, kitus suradome, treti patys atsiliepė, suprasdami, kad jų gyvenimo istorija ir darbai turi likti užrašyti istorijai. Tiesa, keleto žymių mūsų kraštiečių artimieji, tik dėl jiems žinomų priežasčių, atsisakė atskleisti savo gyvenimo praeitį. Supratome, kad kiekvienas turi laisvę apsispręsti – atvirauti ar ne apie savo likimus. Juolab kad tikime dar dalyvauti ne viename projekte ir apie žymius kraštiečius savo skaitytojams dar papasakosime, galbūt neliesdami šimtmečių praeities, o žvelgdami į dabartį ir ateitį. Svajojame, kad visos tos surinktos ir aprašytos žmonių istorijos galėtų kada nors sugulti į knygas, ir tikime, kad šventinio laikotarpio svajonės išsipildys. Atsisveikindami su projektu nuoširdžiai norime padėkoti visiems herojams, mūsų kraštiečiams: gydytojams, menininkams, mokslininkams, tarnautojams, verslininkams, darbininkams ir visiems, geranoriškai bendravusiems projekte. Taip pat dėkojame mūsų bendradarbiams, padėjusiems surasti tuos Lietuvos spindulėlius ir jų istorijas perkelti į laikraščių puslapius. Ypatingai dėkojame žurnalistei, daugelio knygų autorei Daivai Červokienei, lituanistei Albinai Sidaravičienei, etnokultūrologei Onai Rasutei Šakienei, mokytojams Audriui Jurgelevičiui ir Danutei Gudelienei bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie sėkmingo projekto įvykdymo.

Redaktorė, Julija Kirkilienė

 

Tvirtai įaugusi į gimtąją žemę

 

Albina Sidaravičienė

Mūsų dienomis, kai nemaža tautiečių dalis renkasi emigraciją, ieškodama geresnio gyvenimo sau ir vaikams, džiugu, kad yra žmonių, kurie kaip galingi medžiai tvirtai šaknimis įsikimba į savo tėviškės žemę ir nenori būti išrauti. Jie gimtinėje nugyvena visą savo amžių: čia užauga, iš čia pasižvalgo po pasaulį, čia užaugina savo vaikus, čia triūsia, kad visų gyvenimas taptų gražesnis. Šį kartą kalbinome Nijolę Ustilienę – Semeliškių gimnazijos tikybos vyr. mokytoją, Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ narę, Semeliškių seniūnijos Laičių seniūnaitę – kūrybingą moterį, kuri apie 50 metų savo gyvenimą kuria senelių paliktoje tėviškėje.

Seneliai Motiejus ir Juzė Marcinkevičiai

This slideshow requires JavaScript.

Nijolės senelis Motiejus Marcinkevičius (1898-1939) gimė Šuolių k. Kietaviškių vls. (Kaišiadorių r.). Lietuvos savanoris, tarnavo 1919 –1922 m. Gyveno Semeliškių vls. Baubonių k. Motiejus buvo vedęs Juzę Muščinskaitę, gimusią 1902 m., kilusią iš Ivoniškių kaimo (Trakų r.).
Senelis Motiejus, kaip Lietuvos savanoris, gavęs sklypą Baubonių kaime, neilgai tesidžiaugė savo šeimos laime. Jis mirė 1939 metais nuo plaučių uždegimo, sulaukęs 41-erių metų.
Senelis buvo tikras lietuvis, kalbėjo lietuviškai, nors jo žmona Juzė kalbėjo lenkiškai, rūpinosi, kad vaikai mokytųsi rašto.
Senelė Juzė buvo kilusi iš pasiturinčios gausios šeimos: gimė 14 vaikų, tačiau išgyveno 7. Juzės tėvai (Nijolės proseneliai) Veronika Petraškaitė – Muščinskienė ir Mykolas Muščinskas ruošėsi pirk­ti dvarelį, tačiau nuo plaučių ligos mirė Mykolas. Jauna našlė Veronika liko viena su vaikais, kuriems teko ir vargą vargti. Tačiau visus Veronika išleido į gyvenimą, visi buvo dori žmonės.
Juzė, kaip ir jos mama, anksti liko našlė. Išgyveno dvynukių dukrelių, vyro netektį. Ji viena augino 5 vaikus: dukras Jadvygą, Lionginą-Filomeną, sūnus Albertą, Vytautą, Antaną. Viena juos išleido į gyvenimą, viena rūpinosi namo statyba. Palikdavo mažamečius vaikus ir vykdavo dirbti įvairių, sunkių darbų. Tvirtos lietuvės moterys, negailėdamos jėgų, kūrė ateitį savo vaikams.
Juzė labai mylėjo žemę, mėgo ūkininkauti. Žemė būdavo tarsi žaibolaidis, kuris sugerdavo susikaupusius rūpesčius, nebylų skausmą, slogias mintis. Baubonių kaime, savo sodyboje, ji su sūnumis užveisė sodą: pasodino obelų, kriaušių, slyvų, serbentų, trešnių. „Pasak senelės, trešnių sunku buvo įsigyti, tai sodinukų pėsčiomis parsinešė iš Pipiriškių, iš giminaičių Petraškų. Sode puikavosi antaninės, avietinės, alyvinės obelys, visą vasarą ir rudenį viliodamos saulėje nokstančiais obuoliais. Mums, vaikams, patys skaniausi būdavo saldiniai obuoliai. Tik jų saldumas taip pat skirdavosi: vieni vaisiai saldesni, kiti – ne. Saldžiuosius cukrinukais vadindavome“, – pasakoja Nijolė.
Daržas buvo vidury sodo, šalia ūkinio pastato. Kartą senelė pasakiusi, kad cukrinius obuolius vedanti obelis – nereikalinga, tad ją reikia nupjauti. Mat daržui žemės trūksta.
Senelių Marcinkevičių vaikai matė daug vargo, nes juos augino viena mama, bet užaugo dori žmonės. Sūnūs Vytautas ir Albertas Marcinkevičiai kurti savo gyvenimo laimę išvyko į Kauną, sūnus Antanas – į Vilnių.
Dukra Jadvyga Marcinkevičiūtė ištekėjo už Broniaus Sindaravičiaus. Semeliškėse pasistatė namą (dabartinėje Trakų gatvėje) ir nugyveno ilgą ir garbingą amžių.

Tėvai Liongina-Filomena Macinkevičiūtė- Samoilova ir Ivanas Samoilovas
Dukra Liongi­na-Filomena Marcin­kevičiūtė (1936-1987) pasiliko gim­­­­ta­­­­ja­me Bau­bonių kai­­me ir čia kūrė savo gyvenimą. Dir­bo Dau­girdiškių tarybiniame ūkyje buhal­tere, ten susipažino su čiuvašu Ivanu Samoilovu, atvykusiu iš Baškirijos (dabar Baškortostano). Ivaną į Lietuvą pasikvietė brolis Nikolajus, nuėjęs karo kelią, vadavęs Vilnių ir jame pasilikęs. Ivanas Samoilovas 1966 m. vedė Lionginą- Filomeną Marcinkevičiūtę. Sukūręs šeimą, Ivanas dirbo statybininku Laičių kiaulių komplekso statybose, vėliau Daugirdiškių tarybiniame ūkyje. 1969-aisiais gimė dukra Nijolė Samoilovaitė. Deja, tragiški likimo vingiai neaplenkė šios šeimos. Ivanas žuvo 1974 m. vasario mėnesį, palikdamas vos 4-erių metukų sulaukusią dukrelę Nijolę. Liongina tragiškai mirė 1987 m. Nijolė tapo našlaitė būdama nepilnametė, mamą palaidojo pirmojo abitūros egzamino išvakarėse. Ne abitūros egzaminai, o pats gyvenimas tikrino Nijolės brandą: jai reikėjo pasirūpinti septynerių metų broliuku ir aštuo­niasdešimt penkerių sulaukusia močiute Juze. Ir šį patikrinimą Nijolė išlaikė puikiai. Sulaukusi pilnametystės, Nijolė kreipėsi į valdžią prašydama, kad jai būtų leis­ta tapti brolio globėja. Prašymas buvo patenkintas ir Nijolė tapo ne tik brolio, bet ir senelės globėja bei maitintoja. Gyveno visi drauge, vienas kitą paremdami, Baubonių kaime, senelių troboje. Kartu su močiute eidavo į bažnyčią, po visų netekčių „manau, kad nebūčiau ištvėrusi, jei ne tikėjimas. Vienam žmogui būtų sunku“, -sako Nijolė. Močiutė Juzė buvo stipri moteris, išgyvenusi karus, valdžių kaitą, artimųjų mirtis. Iš jos tikriausiai Nijolė paveldėjo gebėjimą atsispirti gyvenimo negandoms ir eiti pirmyn. Nijolė kartu su močiute Juze gyveno iki jos mirties (1992 m.)

Ką reiškia pačiai kabintis į gyvenimą
Nijolė buvo gabi mokinė, svajojo studijuoti, bet nebuvo sąlygų. Tiesa, buvo įstojusi į Pedagoginį institutą, norėjo studijuoti lietuvių kalbą, bet gyvenimas nesuteikė galimybių mokytis. Viskam reikėjo pinigų, tad Nijolė ieškojo darbo ir įsidarbino Daugirdiškėse mokytoja. Pirmą savo atlyginimą išlei­do artimiesiems, pirk­dama tai, kas jiems būtiniausia: močiutei – vaistų, broliui- kelnes, nes senąsias išaugo. Jaunutė mergina viena pati rūpinosi namų ūkiu: šėrė gyvulius, tvarkė namus, skalbė, ravėjo daržus, skaldė malkas ir niekam nesiskundė. Ir tomis sunkiomis dienomis Nijolė rasdavo laiko, noro bei jėgų padėti kaimynams.
Kaimo žmonės aiškiai matė, kad Nijolė vargsta, todėl atsirasdavo geradarių, norinčių ir galinčių padėti. Dar ir šiandien, kai jau praėjo daugybė metų, Nijolė prisimena tuos, kurie padėjo, ir mini geru žodžiu: „Džiaugiuosi, kad visada gyvenimo kelyje sutikau daugybę gerų žmonių, kurie padėjo, rūpinosi. Dėkoju a. a. savo tetai Jadvygai Sindaravičienei, globojusiai po mamos mirties, suteikusiai pagalbą“. Pagarbiai Nijolė kalbą ir apie Vladislavą Kursevičienę, buvusią Daugirdiškių pagrindinės mokyklos direktorę, kuri pasi­tikėjo aštuoniolikmete mergina, ką tik baigusia Semeliškių vidu­rinę mokyklą, įdarbino mokykloje ir taip palengvino pragyvenimą. „Ir šiandien smagu prisiminti Daugirdiškių pagrindinės mokyklos kolektyvą – vieningą, kūrybingą, darnų. Kai kurie mokytojai tapo kolegomis, kai kurie pasirinko kitas veiklas, tačiau nostalgija Daugirdiškėms liko. Tas buvusios direktorės pasitikėjimas įpareigojo ir pedagogo darbas tęsiasi jau 31-erius metus“,- sako Nijolė.
Šiltai Nijolė prisimena iškilią asmenybę kunigą Romualdą Šalčiūną, kuris padėjo eiti tikėjimo keliu, atrasti teologijos studijas. 1997 m. Nijolė neakivaizdiniu būdu baigė Aukštesniąją katechetų mokyklą prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos ir įgijo galimybę dėstyti mokykloje tikybą. Norėdama gilinti žinias, vėliau renkasi Kauno Vytauto Didžiojo universitete Religijos pedagogikos studijas, kurias baigė 2012 m.
Nijolė maloniai kalba apie „šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Ireną Černiauskienę,- kuri pasak Nijolės,- atrado mano kūrybos gyslelę, ją po truputį puoselėju ir šiandien. Patinka žaisti žodžiu. Rašymas – tam tikra saviraiškos forma, kai popieriuje gali išlieti savo jausmus, išsakyti nuo­monę, informuoti, padėkoti. Nenoriu girtis, bet vaikystėje girdėdavau, kad poeto Just. Marcinkevičiaus tėvas buvo mano senelio Motiejaus giminaitis. Tačiau neieškojau jokių įrodymų, tik girdėtos kalbos…“
Nijolė – kūrybingas žmogus. Kūryba svarbi jos veikla, teikianti ir nusiraminimą, ir džiaugsmą, ir padedanti išsakyti, ką širdis jaučia. Nijolė yra Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ narė. Sako, kad „įdomu bendrauti su literatais, dalyvauti jų renginiuo­se“. Nijolė rašo eilėraščius, noveles, jos kūryba spausdinta Rytų Lietuvos almanache „Ties spalio taku“, literatų klubo „Strėva“ almanachuo­se: „Saulėtekio toliai“, „Kai žodžiai išeina į kelią“, „Lietuva, aš esu dalelė tavęs“ bei periodinėje spaudoje.
Nijolei prie širdies ir tapyba. Jos paveikslai puošė Daugirdiškių pagrindinę mokyklą. Dabar ji su kolege Meilute Rašimiene puošia Semeliškių bažnyčią.
Nijolės gebėjimais ir energija bei noru dirbti galime visi pasidžiaugti. Ji dainuoja Semeliškių vokaliniame ansamblyje „Svaja“, rašo scenarijus, režisuoja ir veda Semeliškių parapijos bei mokyklos renginius. Pati noriai dalyvauja įvairiuose renginiuo­se ir dar randa laiko domėtis savo giminės istorija.

Sulasiota tėvo šeimos istorija
Nijolė Ustilienė pasakoja: „Aš renku po trupinėlį savo šeimos istoriją. Šiuolaikinės technologijos atveria plačias bendravimo galimybes, padeda atrasti tolimuose kampeliuo­se išblaškytus giminaičius“. Tėvo šeimos istoriją Nijolei papasakojo pusseserė Irina Samoilova, gyvenanti Belebejaus mieste.
Senelių (iš tėvo pusės) Olgos Vasiljevnos ir Aleksandro Samoilovų šeimoje augo 5 sūnūs, kuriuos gyvenimas toli nubloškė nuo gimtųjų namų.
Sūnus Nikolajus, gimęs 1920 m., po karo apsigyveno Lietuvoje, mirė 1996 m., palaidotas Karveliškių kapinėse.
Sūnus Ivanas, gimęs 1929 m., po karo apsigyveno Lietuvoje, Baubonių kaime, palaidotas Mackonių kapinėse Semeliškių seniūnijoje.
Konstantinas gyveno Baškortostane, dabar jau miręs.
Mitia gyvenęs Kazachijoje. Apie jį artimieji Baškortostane neturi žinių.
Vasilijus gyveno Baltarusijoje.
Senelis Aleksandras buvo malūnininkas, turėjo savo malūną. Kai prasidėjo tremtis, šeima slapstėsi, išvyko į Irkutską. Vietoj jo ištrėmė brolį. Deja, šis taip ir negrįžo, atgulė amžinajam poilsiui tremties žemėje. Irina pasakojo Nijolei apie jos tėvą: jis puikiai grojo akordeonu, bajanu, kūrybingai meistravo, buvo ramus ir geraširdis žmogus. Ji prisimenanti didžiulį tėvo portretą, pakabintą močiutės namuose po jo mirties.
Po sūnaus Ivano (Nijolės tėvo) mirties, močiutė Olga Vasiljevna labai sielojosi. Ji nuolat priekaištaudavo atvykusiam sūnui Nikolajui, kad šis išvežė brolį į Lietuvą, kad negalinti aplankyti sūnaus kapo. Skausmas ir gėla lydėjo vienerius metus. Močiutė mirė 1975-aisias metais.

Nijolės šeima
Žmogaus gyvenimas neina lygiu žingsniu, tai lekia per kalnelį pasišokinėdamas, tai rieda į pakalnę nepajėgdamas sustoti. Taip nutiko ir Nijolei: išgyvenusi sunkias dienas, ji kuria savo šeimą, 1996 m. išteka už Česlovo Ustilos. Jis, galima sakyti, vietinis žmogus, kilęs iš šalia esančio Lelyvos kaimo. Šei­ma įsikuria Nijolės senelių namuose Baubonių kaime. Ten auga jų vaikai: Akvilė (1997 m.), Beatričė (1999 m.), Danielė (2001 m.), Lukas (2002 m.). Visi turi savo pareigas, kurias stengiasi sąžiningai atlikti. Akvilė VU jau III kurse studijuoja vokiečių kalbą, Beatričė VU II kurse – ispanų kalbą, Danielė ir Lukas mokosi Semeliškių gimnazijoje. Tėtis Čes­lovas – Semeliškių ugniagesių komandos narys. Laisvu laiku užsiima žemės ūkio darbais. Kadangi gyvena kaime, tai anksti ryte turi atlikti namų ruošos darbus, nuvežti vaikus į mokyklą ir pasistengti, kad visi nepavėluotų į pirmą pamoką.
Nijolės brolis Stasys Narkevičius (gim. 1979 m.) pasistatė namą ir gyvena šalia, kaimynystėje. Su žmona Rita augina sūnų Justą. Rita – labai darbšti moteris: įvairiomis progomis nustebina spalvotais meduoliais, siuviniais, rankų darbo žaislais, floristinėmis kompozicijomis.

Semeliškių gimnazijos tikybos mokytoja
N. Ustilienė Semeliškių gimnazijos tikybos mokytoja, tikrai neturi daug laisvo laiko, nes, pasak jos, „Semeliškių gimnazijos bendruomenė lyg antroji šei­ma. Tai puikūs mokytojai, kolegos, savo dalyko žinovai. Bendradarbiavimas, projektinė veikla, renginių organizavimas, bendrų kelionių, išvykų įspūdžiai, prisiminimai lieka visam gyvenimui. Jau suvalgytas ne vienas pūdas druskos ir kiekvieną bendražygį galėčiau „pasiimti į žvalgybą“.
Gimnazijoje mokytoja Nijolė turi daug darbų: tenka dirbti ir mokytojo padėjėja, ir priklausyti darbo grupėms. Pirmiausia Nijolė kūrybingai atlieka savo tiesiogines pareigas, ne tik veda tikybos pamokas mokykloje, bet mielai su mokiniais žinių semiasi dalyvaudami renginiuo­se. Praėjusių metų birželį mokyt. N. Ustilienė ir Meilutė Rašimienė su šešiolika Semeliškių gimnazijos mokinių dalyvavo Lietuvos jaunimo dienose bei arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos ceremonijoje.
Šių metų rugsėjo 22 d. mokytojos – N. Ustilienė ir M. Rašimienė –su dvidešimt Semeliškių gimnazijos mokinių dalyvavo susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Tokios išvykos mokiniams yra labai svarbios, nes jos yra paveikesnės ir už geriausią pamoką klasėje.
Mokytoja Nijolė gimnazijoje organizavo susitikimą su VGTU kūrybinių industrijų dėstytoju, šiuolaikinio šokio choreografu ir režisieriumi, Vilniaus universiteto kinetinės grupės įkūrėju ir vadovu, avangardinio meno šalininku Andriumi Pulkauninku.

Nuoširdi klasės vadovė
N. Ustilienė yra puiki klasės vadovė. Ji su savo auklėtiniais yra nuveikusi daug prasmingų darbų. Gimnazijos aktų salėje su auklėtiniais (7 kl. mokiniais) organizavo pažintinę pamoką, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.
Semeliškių gimnazijos inter­netinė svetainė skelbia, kad tikybos mokytoja N. Ustilienė su auklėtiniais, 8 kl. mokiniais, vykdė akciją „Žvakelė ant užmiršto kapo“. Semeliškių katalikų kapinėse aštuntokai uždegė žvakutes žuvusiems kariams, sukalbėjo maldą. Semeliškių kapinėse yra 1915 m. žuvusių karių kapavietė, kurioje palaidota kelios dešimtys vokiečių ir Rusijos imperijos kareivių. Tokiais darbais klasės vadovė skatina mokinius susimąstyti, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė, kokios jauno žmogaus pareigos.
Gimnazijoje minint Laisvės gynėjų dieną, 8 kl. mokiniai, mokytojos N. Ustilienės auklėtiniai, atliko literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Atmintis gyva!“, skirtą pagerbti žuvusiems už Lietuvos laisvę. Savo darbais mokytoja N. Ustilienė formuoja mokinių vertybes, kuria gražesnę Lietuvos ateitį.
Klasės vadovė su auklėtiniais dalyvauja akcijoje „Darom“ ir visi džiaugiasi, jog savo darbu gali prisidėti, kad aplinka taptų gražesnė.
Metraštininkė
Mokytoją Nijolę galim pavadinti ir metraštininke, nes ji, kaip ir kiti kolegos, rašo (gimnazijos internetinėje svetainėje) apie svarbiausius mokyklos įvykius, kad visi norintys galėtų susipažinti, kuo gyvena Semeliškių gimnazija, pavyz­džiui, kad Tolerancijos diena pa­kvipo pyragais, kad mokytojai vyko į sūrio „Džiugas“ namus, esančius Vilniuje, ir dalyvavo gurmaniškoje „Džiugo“ degustacijoje, patraukliai pasakoja apie Mokslo metų pradžios, Mokytojų dienos, Šauniausiųjų pagerbimo ir kt. šventes Semeliškių gimnazijoje. Pasidžiaugia, kad vyko pilietiškumo pamoka su And­riumi Tapinu, kad vyko Lietuvos samariečių bendrijos Vilniaus skyriaus organizuojamas seminarų ciklas „Alkoholis. Mada. Žala ar būtinybė?“.
Mokykloje darbo yra kalnų kalnai, per dieną dalį jų nudirbusi, mokytoja Nijolė grįžta namo, kur jos lūkuriuoja kiti darbeliai: kol vaikai buvo mažesni, juos 9 metus vežiojo į Elektrėnų meno mokyk­lą, kaip ir visos moterys prižiūri namus, ruošiasi pamokoms, randa laiko kurti, bendrauti.

Seniūnaitė Nijolė
Lyg mokykloje ir namuose būtų per maža darbų, Nijolė prisiima Laičių gyventojų rūpesčius. Ji išrenkama Laičių seniūnaite.
„Laičių žmonės yra nuoširdūs, mieli ir turi vieną labai gerą savybę: ar varge, ar džiaugsme jie visada atskuba vienas kitam į pagalbą. Nors didžiąją gyventojų dalį sudaro vyresnės kartos žmonės, tačiau yra ir jaunų, perspektyvių, aktyvių šeimų, besidominčių krašto likimu. Yra susikūręs aktyvus branduolys, turintis tvirtą nuomonę, ateities viziją. Viliuosi, kad greit šis branduolys įgis drąsos ir oficialiai įteisins savo bendruomenę“,- pasakoja seniūnaitė Nijolė
Seniūnaitė Nijolė Ustilienė 2017 m. kovo mėn. dalyvavo Semeliškių seniūnijos sueigoje ir kalbėjo apie Laičių kaimo apšvietimą. Akcentavo, jeigu nebūtų skirtas papildomas finansavimas, reikėtų palikti buvusį apšvietimą. Viena aktualiausių problemų – Laičių gyvenvietės nuotekų valymas. N. Ustilienė išreiškė susirūpinimą dėl kelio Mackonys–Musteniai būklės. Žiemą buvo smulkinami, vežami medžiai ir krūmai ir šie darbai pablogino kelio būklę. Savaime suprantama, seniūnaitė turi daug darbų ir norėtų juos visus nudirbti, bet ne viskas nuo gerų norų priklauso.
Elektrėnų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 26 d. spendimu sudaryta Elektrėnų savivaldybės antikorupcijos komisija, kuriai priklauso ir Laičių seniūnaitė N. Ustilienė.
Ji, tarsi apmąstydama savo gyvenimą, pasakoja, kad „tas, kuris neturėjo tokios dramatiškos gyvenimo patirties, niekada nesupras, ką reiškia būti vienam, laidoti savo artimuosius, būti globėju, pačiam kabintis į gyvenimą. Tad visada stengiuosi suprasti, noriu padėti, išklausyti. Tai darau ne dėl asmeninės naudos. Labai dažnai neišgirsi dėkingumo, bet jo ir nereikia. Kartais būsi apkaltintas ar apšmeižtas, bet tai puikus gyvenimo variklis, vedantis pirmyn. Patinka bendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis, juos kalbinti, užrašyti prisiminimus. Jų lūpomis kalba gili gyvenimo išmintis, ilge­sys, vienatvė. Tad užrašau Baubonių ir gretimų kaimų žmonių prisiminimus, tikiuosi, kada nors jie išvys dienos šviesą“, – pasakoja Nijolė.
Nijolės galvoje nuolat sukasi nauji sumanymai, planai, kaip viską padaryti, kaip padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, nors ir darbuojasi „Carite“. Ko gero, kai kam net kyla klausimas, kam verstis per galvą, kam plėšytis. Atsakymą pateikia V. Kursevičienė, žmogus, gerai pažįstantis Nijolę. Pasak buvu­sios direktorės, „ačiū Dievui, kad yra žmonių, kurie „gyvenimo prasmę mato savanoriškoje tarnystėje kitam žmogui, savo kaimui, parapijai“. Tokia ir yra Nijolė – tarnaujanti žmogui, savo kaimui ir visai parapijai. Su tokiais žmonėmis mums visiems gyventi Lietuvoje geriau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69