Apie Vievio apylinkių vietovardžius iš gyventojų lūpų

Ona Rasutė Šakienė

Vievis
1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 metų). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia. Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus. XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 metais, grąžinta katalikams. XVII a. viduryje dėl pilietinių karų miestelis smarkiai nukentėjo, sunyko spaustuvė.
Apie 1600 metus vienas iš Oginskių pastatė bažnyčią unitams ir įrengė vienuolyną. Bažnyčia sudegė, vėl buvo atstatyta, o rusai vienuolyną ir bažnyčią suprovoslavino.
1842 m. Vievyje rusų valdžios lėšomis pastatyta nauja cerkvė.
1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatydino katalikų bažnyčią. 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras.

Iš enciklopedijų
Vievio dvaras

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, tačiau nėra žinių, kada jis buvo įkurtas. Pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra iš 1677 metų. Vievio miestelis priklausė Oginskiams nuo XVII a. pradžios iki 1831 metų. 

Vievis iš paukščio skrydžio

Vievis iš paukščio skrydžio

Vievio dvaras tikėtina buvo įkurtas XV a. pb. ar XVI a. pr. Žinoma, jog Vievio dvaras buvęs miesto pietvakarinėje dalyje, tai yra dabartinių Vievio miesto kapinių teritorijoje ir į rytus nuo jų. Dvarą aptiko 1975 m. Trakų istorijos muziejaus darbuotojas Algirdas Paulauskas. Rašte Mokslinei metodinei kultūros paminklų tarybai nurodoma, jog 40×50 m dydžio plote, ariamos dirvos paviršiuje, rasta plytgalių, puodų ir stiklo šukių, du Jono Kazimiero šilingai. Gausiai aptikta koklių su didikų Oginskių giminės herbu. A. Paulauskas dvarvietę datavo XVII a. II p.–XVIII a.
Vievio dvarvietė yra dabartinėje Balceriškių kaimo teritorijoje.
1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis. Šie metai ir laikomi oficialia Vievio įkūrimo data.
Kadaise gyveno čia kur tai tokia ponia vardu Ieva. Sako, ji žiemos metu važiavo per ežerą ir inlūžo, paskendo ežere, nuo to ežeras jos vardu vadintas. Dabar – Vievis, o seniau sakydavo Ievia. Čia aplenkintas kraštas, tai tarimas toks buvo.
Paskui ir gyvenvietė, vėliau miestelis vadinosi nuo ežero vardo.
Genoefa Zaksaitė Urvakienė

Vievio vardas nuo gluosnių aplink ežerą. Gyveno čia rusai, unitai. Seniau niekas Vieviu nevadino, ką paklausi, vis „Ievie“.
Buvo sena cerkvė, gyveno batiuška palei cerkvę. Yra ir rusų kapinės. Šnekėjo, kad kažkur miške yra senos žydų kapinės, nežinau.
Prie kapinių buvo tokia bala, vandenį nešėm laistyt’, tai būdavo šnekėjo moterys, sakė važiavo Napoleonas su auksine karieta ir nuskendo toj baloj, nu palei senas rusų kapines. Tenai. Didelė bala.
Jadvyga Ambrazevičienė

Čia šitose vietovėse kur tai gyveno dvarininkė Ieva. Ji buvus turtinga, žinoma. Buvus labai gera, šelpus visus. Vievis tuo metu buvo mažas. Nuo jos vardo ir kilęs šitas vardas, bet čia šnekėjo gudiškai, vadino lenkiškai. Paskui jau vėliau, kai buvo lenkų paribys, tai lietuvių labai nekentė.
Buvęs vienuolynas, medinė bažnyčia, ji sudegė, gal ir vienuolynas. Rusų, unitų.
Monika Brazauskaitė Kubilienė, g. 1929 m.

Čia buvo kryžkelė tarp sostinių, tarp Kernavės ir Senųjų Trakų čia ėjo kelias, o ir tarp Kauno ir Vilniaus čia pusiaukelė, stovėjusios smuklės, gal nakvynės namai.
Kažkoks rusų kunigaikščio sūnus gavo žemės prie Kaišiadorių, Ogynės kaime. Jam labai patiko ir jis pasivadino Oginskiu. Apylinkių žemės seniau visos čia jam priklausė. Didikai čia buvo įkūrę vienuolyną, pastatę spaustuvę. Vievij yra jų pėdų. Paskui jėzuitai kovojo su unitais ir išgujo juos iš čia. Spaustuvės literų tai nemačiau, nors šnekų buvo.
Vietovės vardas nuo ežero, jis buvo apaugęs gluosniais, rusiškai „iva“.
Miškelij už kavinės yra prancūzkapiai likę iš senovės, yra kalvelės likę.
Juozas Mačiulis

Vievio spaustuvės vieta
XVII a. pradžioje prie Vievio Šv. Dvasios vienuolyno buvo įrengta spaustuvė. 1615–1616 metais spaustuvė buvo Šv. Dvasios Brolijos centrinės spaustuvės skyriumi. Apie 1646 metus, mirus kunigaikščiui Oginskiui, spaustuvės darbai sumažėjo, ji buvo sujungta su Vilniaus spaustuve. Vietovėje ilgai sklido visoki pasakojimai apie išmėtytas raides – šriftą, tačiau jų pamatyti neteko.
Sako, spaustuvė lyg kur girininkija, kur Lapinskas gyveno, čia prie ežero, šitoj vietoj. Lyg šriftų buvo ežere.
Kazimieras Mažylis

Vievio ežeras

Vievis – ežeras  Vievyje. Giliausia vieta yra šiaurinėje dalyje, siekia 33 m. Pietinis krantas žemas, supelkėjęs, apaugęs mišku, kiti – aukštesni ir sausesni.

Į Vievio ežerą suteka 8 upeliai, išteka Bražuolės intakas Pylimas. Prie ežero įsikūręs Vievis, Vievininkų, Patiltų, Balceriškių, Šadubalio, Zabakos, Pylimų kaimai. Veikia 3 kaimo turizmo sodybos.

Vievio ežeras

Vievio ežeras

Ežerėvardžio Víevis pirminė lytis neaiški, nes tiek ežero, tiek miesto vardas nesyk užrašytas kaip lenk. Jewie. Tokiu atveju, pava­dinimas greičiausiai kilęs nuo me­džio vardo Ieva. Jei lytis Vievis pirmi­nė, tada tai, matyt, labai archajiškas ­žodis, susijęs su vijimosi, vyniojimosi (plg. „vyti(s)“, ide. *uei- „sukti, lenkti“) reikšme.
Bliūdukas – ežeras Vievio ežero pietinėje pakrantėje. Ežeras ovalo formos, Krantai žemi, pelkėti, apaugę krūmynais ir medžiais. Aplinkui plyti pievos, į vakarus už 0,11 km telkšo Vievio ežeras. Bliūduko ežero vandens perteklius šiaurėje per pelkę nuteka į Vievio ežerą. Šalia įsikūręs Šadubalio kaimas.

Vievio miesto gatvės
Ateities g., Bažnyčios g., Beržų g., Birutės g., Ežero g., Gėlių g., L. Giros g., Giros skg., Gluosnių g. Jaunystės g., Kauno g., Klevų g., Knygyno g., Kosmonautų g., Kranto g., Laisvės g., Liepų g., Lauko g., Lazdynų g., J. Milančiaus g., Mokyklos g., Naujoji g., Pakalnės g., Pakrantės g., Semeliškių g., Sodų g., Stadiono g., Statybininkų g., Stoties g., Šermukšnių g., Šviesos g., Taikos g., Taikos skg., Topolių g., Trakų g., Vilniaus g., Vilniaus skg., Vytauto g., Žvejų g.

Muravjuvkos kaimas
Muravjuvkos kaimas išnykęs, dabar Vievio m. Liepų gatvė. Tai buvo gatvinis kaimas ant ežero kranto, kurio namai, arčiau ežero, yra išlikę iki šiol.
Muravjuvkos kaimas ribojosi su Vievininkų kaimu, su Lapėkalnio ir Juodelių kaimais su Uspenkos kaimu, o rytuose tyvuliuoja didelis 292 ha plotą užimantis Ivio ežeras, kurio didžiausias gylis 33 m, krantai žemi, šaltiniuoti.
Kaimo pavadinimas siejamas su Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo „Koriko“ pavarde.
Yra žinomos kelios su šia pavarde susijusios legendos. Vienoje pasakojama, kad Muravjovas žygiavo per Ivio ežerą ir ties šiuo kaimu nuskendo. Kita versija siejama su tikrais faktais. Netoli šio kaimo generalgubernatoriaus įsakymu 1831 m. buvo sušaudyti 3 Vievio dvaro ūkvedžiai ir 3 valstiečiai, prisidėję prie sukilimo. 1832 m. dvaras konfiskuotas ir čia Muravjovas įkūrė savo užmiesčio vasaros poilsio namus netoli Ragavičių sodybos.
Gyveno Cickevičiai, Pliopos, Kulbačiauskai, Alžbieta Vyšniaus­kie­nė, Teresės Petrauskaitės-Sta­kauskienės sesuo, Petrauskai. Juo­zas, Viktoras ir jų brolis pravarde „Ribcia“ Vasiliauskai.
Yra išlikęs Juozo Minkevičiaus namelis su daržu. Muravjuv­koje namus su daržais turėjo dar Vladas ir Kazys Minkevičiai, Stefanija ir Uršulė Minkevičiūtės. Gyveno Petronėlė Juozapavičiūtė, Juozapavičienė Aldona.
Tolyn už pieninės yra išlikęs Mykolo Stakausko namas. Priešais Teo­filio Stakausko sodybą rusas Mikolajus Kanašonka, greta – Jono Kulbačiaus­ko sena troba. Priešais ją įsikūrusi ­Adomo Nenartavičiaus šeimyna.
Janina Stakauskaitė Vasilavičienė

Knygnešys J. Milančius
Boleslovas Cibulskas pamena J. Milančių iš savo vaikystės kaip dėdę ir žymų Vievio žmogų, vaistininką, mokytoją, aktyvų kovotoją už lietuvybę. Vėliau J.Milančiaus ir B. Cibulsko namai buvo greta, abi šeimos artimai bendravo.
Vievyje pas J. Milančių rinkdavosi daug žymių žmonių, švietėjų, buvo kalbama apie Lietuvą, lankydavosi knygnešiai – M. Grybauskas iš Gilūšio, J. Gudelis iš Gilučių, B. Cibulskas, kurio motina buvo knygnešio iš Šakaldonių Balasevičiaus dukra.
J. Milančius išsilavinimą gavo Varšuvoje ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vievyje savo name įkūrė vaistinę, kurioje dirbo provizorium.
J. Milančius buvo vienas iš pirmųjų mokytojų Vievyje, atidariusių savo mokyklose lietuviškas klases.
Juozas Cibulskas

Kultūros paveldo objektai
Vievio seniūnijoje yra daug nekilnojamojo kultūros paveldo­ objektų, įtrauktų į kultūros ver­tybių registrą: Balceriškių, du Kragžlių, Padūkštų  pilkapy­nai, Mo­nių, Dargionių  pilkapis, vadi­namas Prancūzkapiais, Vievio,­ Bal­ceriškių  pilkapynas, vadi­­na­mas­­ Švedkapiais, Varliškių, Or­­liš­kių pilkapynas, du Paaliosės, Pa­daliosios, Pamiškės atskiri pilka­piai, Vievininkų kapinynas, Pugainių, Pa­piškių senovės gyvenvietė.
Vievio seniūnijoje yra Lietuvos pasienio sargybos policininko Jurgio Kybarto žuvimo vieta – Baltamiškio kaime, Lietuvos kario Simo Zelvio ­(Želvio) kapas Ausieniškėse, Lietuvos karių kapai Vievio katalikų kapinėse, farmacininko, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojo Jurgio Milančiaus kapas ir namas, kuriame jis gyveno ir kur kelis metus dirbo ir rašė Lazdynų Pelėda, paminklas popiežiui Jonui Pauliui II ir pirmosios slavų gramatikos autoriui Maksimui Meletijui Smotrickiui, esantis Vievio bažny­čios aikštėje.
Seniūnijoje yra saugomų gamtos paveldo objektų: Paneriškių ąžuolas, prie Neries yra susiformavęs Au-siutiškių konglomeratas, Bra­žuo­lės­­ akmuo. Yra kitų svarbių gamtos­ objektų: Ausiutiškių regykla, kur įrengtas apžvalgos bokštas, Bra­žuolės upės slėnio šlaite susiformavusi Joteliūnų atodanga, Kurk­liškių liepa ir kt.

Vievio seniūnijos kaimai,
vietovių ežerai, upeliai
Kaimų vardai
Lazdėnų seniūnaitija: Au­siu­tiškių, Alksnos, Barčių, Burbiškių, Daubų, Joteliūnų, Lazdėnų, Pa-neriškių, Papiškių, Pugainių, Puzinavos, Skirmantiškių, Šiulgiš­kių, Vingelių, Vilūniškių kaimai, Kragžlių viensėdis;
Pakalniškių seniūnaitija: Juo­­de­lių, Lapiakalnio, Lazdynų, Pakal­niškių, Užumiškių, Vilkabalių, Vilkiškių kaimai;
Panerių seniūnaitija: Apskritos,­ Baltamiškio, Balceriškių, Dumbliko, Ešerinės, Geninos, Panerių, Padūkštų, Popos, Karageliškių, Ka­zimieriškių, Malavolės, Šaltupės, Varliškių, Žalgirio kaimai, Gulaičių viensėdis;
Pylimų seniūnaitija: Bukiškių, Buzelių, Geninos, Keliakiemio, Kirtimų, Malūnėlio, Malinaukos, Mininos, Pylimų, Patiltų, Rinkaučiznos, Seibutonių, Šadubalio, Valakiškių kaimai;
Pilypiškių seniūnaitija: Ales­nin­kių, Ausieniškių, Ąžuolynės, Beržonkos, Daučiuliškių, Gervaraisčio, Jonos, Lapaikos, Liepiko, Naujakiemio, Pilypiškių, Sodybos, Streipūnų, Tarbiškių, Vidugirių, Zelvės, Žydaukos, Žagarinės kaimai;
Vievininkų seniūnaitija: Bū­dos, Gulaičių, Jurzdikos, Kurk­liškių, Krivašiūnų, Naručionių, Matukiškių, Rusatiškių, Rusakalnio, Signalų, Skynimų, Suslonių kaimai, Vievininkų kaimas.

Alesninkai
Alesninkų kaimas yra Vievio seniūnijoje. Per kaimą teka Zelvė ir Aliosa, taip pat yra Vievio tvenkinys, susidaręs ties kaimo viduriu  užtvenkus Aliosos upę.
Kaimo pavadinimas dėl slavų kalbos įtakos greičiausiai kilęs iš ­Aliosninkai, o šis – iš netoliese te­kančios upės vardo Aliosa. ­Alio­sa siejamas su baltarusišku žo­­­džiu­ ­alies reiškiančio liūną, rais­tą, klam­pynę ir panašiai.
Zelva, ežeras 5 km į šiaurę nuo Vievio, 2 km į vakarus nuo­ Kazokiškių. Krantai daugiausia aukšti, šiaurės vakariniai ir pietiniai – žemi ir pelkėti. Pakrantės apaugusios miškais: rytuose ir šiaurėje Kazokiškių miškas, vakaruose – Strošiūnų miškas. Į Zelvą įteka bevardis upelis, o pietuose išteka Aliosos kairysis intakas Zelvė.
Prie Zelvos ežero įsikūrę Zelvės ir Lapaikos kaimai. Šiaurinėje pakrantėje įkurta poilsiavietė.
Ežerėvardis Zélva greičiausiai yra apslavinta žodžio *Želva lytis. Šis – nuo želvas („žalsvas“).
Bedugnis arba Olga, nedidelis ežeras. Krantai neaukšti, vietomis apaugę krūmais. Aplinkui daugiausia plyti pievos, rytinėje pakrantėje stovi ūkiniai pastatai, šiaurinėje – įsikūrusi Alesninkų gyvenvietė. Ežeras smarkiai apaugęs vandens augalais. Pietryčiuose išteka upeliukas link Aliosos upės.

Dauciuliškių kaimas
Gyvenvietė. Įkurta AB Zelvė. Prateka Zelvės upė, pietinėje pusėje miške – Dauciuliškių ežeras.

Žiežmarka
Kaimas Strošiūnų miško pa­kraštyje. Miško ribose tvyro Beržonkos ežerėlis.
Beržonkos ežeras yra 4,5 km į šiaurės vakarus nuo Vievio, Strošiūnų miške. Ežeras ovalo formos. Krantai žemi, ištisai apaugę medžiais. Ežeras nenutekantis, priklauso Aliosos upės baseinui.

Jurzdika
Kaimas šalia Vievio. Jurzdikas – kaimo ar miestelio dalis, kur gyvena neturtingesnieji. „Tai tikras jurzdikas – trobelės visų menkos, sulūžę, sugniužę“.

Balceriškės
Kaimas yra 3 km į rytus nuo Vievio, į šiaurę nuo geležinkelio Vilnius–Kaunas. Buvo biblioteka, Smė­lio telkinys.

Vietovė Jono ežeras
Už Panerių miško, link Balceriškių, yra tokia vieta, kur labai vedžioja, daug kas pasiklysta. Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta, šlapia vieta.
Asta Marcinkaitė

Varliškės
Kaimas yra Vievio seniūnijoje, 1 km į vakarus nuo Balceriškių. Kaime yra nedidelis Varliškio ežeras.
Varliškių pilkapynas yra kai­rė­je Vievo–Baltamiškio kelio pusėje, o pilkapis – dešinėje. Jie įtraukti į kultūros vertybių registrą. Dar 1889 m. Edvardas Volteris ištyrė 4 pilkapius, kuriuose aptiko de­gintinių kapų. Pilkapynas sudarytas iš 15 kapų.
Šaltinis. Apie Varliškių kaimo šaltinio stebuklingas galias yra išlikę pasakojimai.
Varliukas – ežeras 3 km į rytus nuo Vievio. Krantai aukšti, tik pietinis krantas kiek žemesnis ir pelkėtas. Iš pietų ir rytų ežerą supa Vievio miškas, kitose pakrantėse plyti pievos, įsikūręs Varliškių kaimas. Ežeras nenutekantis.
Pylimai – gyvenvietė  į pietryčius nuo Vievio, rytiniame Vievio ežero krante. Seniūnaitijos centras. Yra mokykla-darželis, veikia bibilioteka. Pro gyvenvietę teka Pylimo upė.
Zabaka – kaimas Elektrėnų sa­vivaldybėje, 3 km į pietus nuo­ Balceriškių. Yra Vievio girininkija.
Teritorijoje pratekančių Pylimų ir Bražuolės upių basene telkšo Bakos, Prūdo, Beržiuko ežerai.
Baka  – ežeras į rytus nuo­ Pylimų gyvenvietės, iki 50 ha dy­­džio pel­kėti plotai su dar 2 mažais eže­riu­kais į rytus (Prūdas ir Bakutis). Šiaurėje į ežerą įteka Pylimo upelis, prateka Neries intakas Bražuolė. Prie ežero įsikūrę Malūnėlio ir Za­bakos kaimai
Prūdas – ežerėlis į rytus nuo Bakos ežero. Ežerėlis beveik apvalus. Pietinė ir rytinė pakrantės aukštokos, apaugę medžiais. Vakaruose išteka upelis link Bakos ežero. Į rytus įsikūręs Malūnėlio kaimas.
Beržiukas yra 0,23 km į pietus nuo Bakos ežero. Ežeras beveik apvalus. Krantai žemi, pelkėti, vietomis apaugę krūmais. Pakrantės kalvotos, plyti dirbami laukai. Šalia įsikūręs Zabakos kaimas. Ežeras nenutekantis.

Malūnėlių kaimas
Bakutis – ežeras 4 km į pietryčius nuo Vievio. Krantai žemi, pelkėti – į vakarus ir šiaurę plyti iki 50 ha dydžio pelkėti ­plotai, kur telkšo didesnis Ba­­kos ­eže­ras ir mažas Prūdo ežerėlis, pra­­te­ka Bražuolės upė. Rytinė ir pietinė ežero pakrantės aukštesnės, prieina Vievio miškas.

Vilūniškės
Vilūniškės yra Vievio seniūnijo­je. Per kaimą ir pro čia tyvuliuojantį ežerą Dekį teka upė Bražuolė.
XIX a. pr. Vilūniškes valdė Römeriai kartu su Zajončovskiais. 1847 m. Mykolas Juozapas Römeris pardavė Vilūniškes Edvardui Kotlubajui. XIX a. pab. buvo du Vilūniškių palivarkai.
Dekis – ežeras, ovalios formos, giliausia vieta siekia 8 m. Krantai žemi, pelkėti, tik šiaurinis sausas. Iš rytų ir pietų prieina Vievio miškas. Ežeru iš pietų į šiaurės vakarus prateka Neries intakas Bražuolė.
Spėjama, kad ežerėvardžio pir­minė lytis – *Degis (šis būtų susijęs su degiu, degimu, išdegusia vieta).
Keliakiemis – kaimas, į vakarus nuo kaimo telkšo Šiemetis, rytų pusėje – nedidelis Keliakiemio ežeras.
Keliakiemio ežeras. Ežeras beveik apvalus, jo skersmuo ~ 0,23 km. Pietinis krantas aukštas, apaugęs mišku, vakarinis – žemas ir pelkėtas, apaugęs krūmynais. Šiaurės rytuose per medžiais apaugusį slėnį išteka upeliukas link Bražuolės upės
Šiemetis – ežeras. Ežero pavidalas ties viduriu susiaurėjantis. Pietvakariuose yra mišku apaugusi 0,5 ha sala. Krantai daugiausia aukšti, o vakarinis žemas ir pelkėtas. Aplinkui plyti dirbami laukai, vakarinėje pakrantėje daugiausia auga miškeliai.
Šiaurės vakaruose išteka upelis pro Šiemetuko ežerą link Brado upelio.
Rytinėje Šiemečio pakrantėje yra Keliakiemio kaimas. Pietiniu krantu eina riba su Trakų rajonu, prie to kranto įsikūręs Meiriškių kaimas. Šiaurinėje pakrantėje įsikūręs vandenlenčių pramogų parkas.
Ežero pavadinimas kildinamas iš šaknies *šėm-, kuri galimai kilusi iš šėmas („šviesiai, melsvai pilkas“).
Šiemetukas – ežeras. Krantai žemi, pelkėti, apsupti miško. Pietuo­se įteka upelis iš už 0,13 km telkšančio Šiemečio ežero, o šiaurėje išteka link Brado upelio. Šalia įsi­kūręs Keliakiemio kaimas.

Kurkliškės
Kurkliškių kaimas buvo gatvinis, apie 30 sodybų. Abiejose gatvės pusėse stovėjo trobos, už jų – tvartai, kluonai, sodai, daržai, už jų – žemė, padalinta šniūrais. Kiekvienas žemės gabalas buvo padalintas šniūrais ir turėjo savo vardus – Skerdimai, Balos, Grūšios, Totorka, Judoviškės, kas neturėjo vardo, tai vadinosi pirmi, antri ir t.t., tai kai reikia eiti dirbti, visi žinojo kur. Kurkliškių k. – Janė Grigorovičiūtė
Kurkliškių kaimas yra Vievio seniūnijoje. Per kaimą teka upelis Bradas, Bražuolės intakas. Taip pat tyvuliuoja ežerai Pakalnis, Pagojis, Dumblaičiai, rytinė kaimo teritorijos dalis ribojasi su Šiemečio ežeru.
Kaimas kūrėsi XVI a., pirmąkart paminėtas 1592 m., kai Aleksandras Semaška Kurkliškių palivarką dovanojo sūnui Mykolui. Vėliau kaimas priklausė Bogdanui Maciejevičiui Oginskiui. Vėliau kaimas priklausė daugeliui šeimininkų. Kurkliškėse gimė tautodailininkė, medžio drožėja Vanda Umbrasienė.
Kurkliškių kaimo šalikelėje auga daugiau nei 100 metų sulaukusi liepa. Jos aukštis siekia apie 30 m., o liemens skersmuo – virš metro.
Kaimo vietovėje telkšo ežerai Pakalnis, Pagojis, Dumblaičiai.
Pakalnis – ežeras pelkėje. Pelkės pakrantės kalvotos, apaugę medžiais ir krūmais. Pietuose įteka Brado upelis iš toje pačioje pelkėje telkšančio Pagojo ežero ir pratekėjęs šiaurėje išteka link Bražuolės upės.
Pagojis – ežeras. Krantai žemi, pelkėti, tik vakarinis krantas aukštas. Ežerą supa miškas. Iš pietų į šiaurę prateka Brado upelis link toje pačioje pelkėje telkšančio Pakalnio ežero.
Dumblaičiai – ežerėlis. Krantai žemi, pelkėti. Ežeras telkšo ~ 10 ha dydžio pelkėje, kurioje į pietus yra dar vienas Dumblaičių ežeras ir bevardis ežerėlis. Rytuose išteka upelis link Brado upelio.

Baltamiškės
Kaime ant Bražuolės kranto stovėjo Važnevičių senasis malūnas.
Baltamiškės kaime 1931 metais spalio 4 dieną žuvo Lietuvos pasienio policijos pasienietis Jurgis Kybartas. Žūties vietoje pastatytas paminklas.

Lazdėnai
Kaimas Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, Vievio seniūnijoje, 8 km į pietryčius nuo Vievio. Pro Lazdėnus eina Vilniaus–Kauno au­tomobilių magistralė ir geležinkelis. Medicinos punktas, geležinke­lio stotis, pradinė mokykla (įkurta 1933 m.). Į šiaurę nuo kaimo yra Neries regioninis parkas.

Istorija
Istorijos šaltiniuose minimi 1650 m. Pro Lazdėnus 1923–1939 m. ėjo Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linija. 1943 vasarą SSRS–Vokietijos fronte vykstant Kursko mūšiui, sovietiniai diversantai, vykdydami savo karinės vadovybės užduotį trikdyti Vokietijos kariuomenės aprūpinimą, sprogdino Rytų Lietuvos geležinkelius; diversijų įvykdyta ir strategiškai svarbiame Kauno–Vilniaus geležinkelio ruože. Keršydamas nacių karinis dalinys 1943 m. rugsėjo 11 d. kaimą sudegino, gyventojus su gyvuliais išvarė. 

Paneriškės 
Kaimas Elektrėnų savivaldybėje, 3 km į rytus nuo Lazdėnų, Neries ­kairiajame krante, Neries regioniniame parke. Kaime, Kerdokų sodybos pakraštyje, auga Paneriškių ąžuolas (gamtos paveldo objektas), šalia atsiveria itin status Paneriškių skardis (ant jo įrengta regykla), dar žinomas kaip Plikasis kalnas. Kaimą supa Panerių miškai.
Trykšta sieringas Paneriškių šaltinis „Akis“.
Šaltinis trykšta ant pirmosios terasos, jo duburys apie 2 x 3,5–4 m dydžio, pailgas šiaurės pietų kryptimi, užakęs, uždumblėjęs. Vanduo srūva į šiaurę, į Nerį ir sklei­džia stiprų sieros kvapą. Duburio dugne – rausvos spalvos nuosėdos Į penktą dešimtį įkopusi Regina Kerdokienė iš Paneriškių kaimo pasakoja girdėjusi, jog saulei tekant čia buvo prausiami vaikai, traiškanojan­čiomis akimis.
Vieną žymesnių šaltinių vietiniai ilgą laiką vadino „Oko“ – akimi. Bebrams pastačius užtvanką visai šalia jo susiformavo tvenkinys. Iš čia ištekantis upelis kone kelis kilometrus miškais vingiuoja iki Naujosios Rėvos kaimo, o ten galiausiai susilieja su Nerimi.

Bražuolė – upė
Upėvardis kildintinas iš žodžių bražėti („brazdėti, krabždėti“), bra­žuoti („skusti, gramdyti“).
Bražuolės upelis pasižymi ne vien sraunumu. Pirmiausia dėmesį patraukia jo tekėjimo kryptis. Kitaip nei įprasta upėms ir upeliams, Bražuolė srūva į rytus. Žemupyje ši nepaprasta savybė yra matoma visiems – Neris srūva į vakarus, o jos intakas Bražuolė – į rytus! Sakmė pasakoja, jog tekėti ne su Saule yra tam tikra lemtis, Dievo valia, atsakas į Bražuolės pasipriešinimą: „Pasakoja, kad to upelio vanduo priešinosi. Dievui priešinosi, todėl Dievas įsakė ne taip kaip visoms upėms tekėti. Priešinosi Dievui. Todėl jai pasakė: „Tu tekėsi ne taip, kaip visos“. Netekėsi su Saule, tekėsi ne taip, kaip reikia. Ir todėl Bražuolė čia teka. Mes matome, kad vanduo teka ne taip, visos upės iš rytų į vakarus, o ji taip teka – į rytus“.
Bražuolės žemupyje yra daugiau regimų šventumo ženklų – nedidelė Alkijos pieva kairiajame upės krante, netoli mažo Kragžlių kaimelio, o ant aukšto ir stataus upelio kranto, prie kryžkelės, – du pilkapiai. Gali būti, kad Kragžlė arba Kregžlė, kai kurių upelių ir šventais laikomų šaltinių pavadinimas, turi iki šiol neaprašytą, su čiurlenančio vandens garsu susijusią reikšmę. Į pietryčius nuo Neries ir Bražuolės santakos buvo aptikta viena iš nedaugelio akmens amžiaus stovyklaviečių prie Neries. Pugainių 1-ojoje­ (Papiškių) stovyklavietėje rastas apie 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su titnaginiais rėžtukais, gremžtukais, įkotiniais strėlių antgaliais, skeltėmis ir nuoskalomis, būdingo­mis senajam akmens amžiui.
Trakų rajone upė gauna ištakas, paskui ji teka Elektrėnų savivaldybės teritorija, teka per Dekio ir Bakos ežerus, žemupyje pasuka į rytus, prateka Vievio mišką, o Neries regioniniame parke įteka į Nerį 125 km nuo jos žiočių, šalia Papiškių kaimo.

Ausieniškių dvaras

Ausieniškių dvaras

Ausieniškių dvaras

Vincentas Matusevičius – Ausieniškių dvaro savininkas. Lietuvos 1830–1831 m. sukilimo veikėjas, Trakų apskrities sukilėlių būrio vadas.
Baigė Vilniaus universitetą. Buvo Trakų pilies teismo pirmininkas.
1831 m. balandžio mėn. Trakuose nuginklavo Rusijos imperijos kariuomenės įgulą, Žasliuose prisidėjo prie G. Oginskio sukilėlių dalinio. 1831 m. balandžio 17–24 d. dalyvavo Vilniaus puolime, kovėsi prie Ausieniškių. 1881m. po amnestijos grįžo į Lietuvą. Mirė Ausieniškėse. Napoleonas Bonapartas 1812 metų karo prieš Mask­vą pradžioje nakvojo Ausieniškėse, iš kurių išvyko į Vilnių.
Dvaro rūmai statyti 1815 metais.
1830–1831 m. sukilimo metu Aukštadvaryje ir jo apylinkėse veikė Ausieniškių dvaro savininko V. Matusevičiaus dalinys. 1831 m. balandžio 30 d. sukilėliai prie Ausieniškių palivarko pralaimėjo mūšį prieš caro kariuomenės dalinius.
Vikipedija

Dvare dirba valdytojas, ūkvedys Boleslovas Sinkevičius iš Raistinės. Jis buva vedęs Naruševičiūtę ir buva švogeriai su Šumsku. Ausieniškių kaime gyvena Juozas Šumskas, jis buva bagotas ir turėja plytinę. Jis turėja žmoną Naruševičiūtę. Dar dvare dirba Jokimas Parangauskas iš Ausieniškių k. Juo­zas Subačius iš Doku­čioikos kaima, Povilas Sedleckas ir piemuo Vacys Bazilevičius. Dvi merginos: Janina – šeimininkė, gamina maistą ir Verutė, ji tvarkė ūkį: melžė karves, šėrė kiaules. Dvaras turėja apie 40 ha žemės.
Dvaro savininkai Smetonos laikais jau buva ponai Sarnackai. Jie gyvena Kaune, Vytauto prospekte turėja du namus.
Kai atėja sovietai, tai jų namą Kaune visai nacionalizava, žemę išdalina, tada sūnus Stasys išvyka į Lenkiją, Jonas lika gyventi Vilniuj. Saka, Lenkijon išvažiavo ir Šumskai, Juozas Šumskas greitai numirė, tai Stasys apsivedė su našle Šumskiene. Senis Sarnackas tai Kaune numirė. Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius

Ausieniškių kaimas
Ausieniškės – kaimas 3 km į šiaurės vakarus nuo Vievio, prie Alio­sos ežero. XVII–XVIII a. vadintos Dautelėnais.
Senos kapinės. Auseniškėse, kap dari keliu, tai iškasi labai daug žmonių kaulų – seni žmonės pasakoja. Seniau nebuva ekskavatorių, kasi rankom, žemes veži su vežimais, vari visus žmones tan darban, tai pasakoja radį labai daug žmonių kaulų.
Stasys Šareika

Ausieniškių kaimo vyrai

Ausieniškių kaimo vyrai

Mūs Ausieniškių kaimas buva didelis – 24 sodybos. Prie ežera buva vadinama vandenia, Vodnaja pusė, link vieškelia – Buločnica. Šnekėja lenkiškai, gyvena 4 provoslavai. Tik Pakalniškėse, gal Abromiškėse jau šnekėja lietuviškai, kitos apylinkės – lenkiškai.
Juozas Varankevičius

Ausieniškių dvare po kara gyvena daug žmonių, Medekšai ir kiti. Dar svirnai buvo, kalvė, mano tėvas sedlevičius tenai dirbo.
Mano mama iš Sabališkių Strasevičiūtė, atitekėjo už tėvo Sedlecko į Streipūnus ir turėjo išmokt’ lenkiškai šnekėt’. Sabališkės buvo lietuviškas kaimas, o Streipūnuose jau šnekėjo lenkiškai.
Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė

Pradžios mokykla buva Dauciuliškių kaime, mokina lenkiškai, buva mokytojas Žukauskas. Jis ir išpažintin ruošė, nu pirmai komunijai. Vėliau jau mokytoja Monkevičienė (Keblaitytė) mokina lietuviškai, mokykla buva perkelta Šumska namuosna, kai jis pabėga Lenkijon.
Juozas Varankevičius

Mano diedukas Vėželis gyveno Auseniškėse. Diedukas buvo raštingas ir protingas žmogus, nepasimetė, po karo, kai nebuvo grūdų, eidavo, važinėjo į ne taip stipriai nusiaubtas vietoves, pirko po gorčių javų, buvo pasiekęs net Marijampolę ir taip sekančiais metais jau apsėjo savo laukus. Derlių nupjovęs jau ir kitiems galėjo padėti.
Jadvyga Vėželytė-Pruskienė

Mergežeris
Žiemos metu būdava daug ves­tuvių. Vienąkart važiava vestuvės per ažeru tiesiai. Gal keliu trumpina, gal pasivažinėja, kas ty juos žina, gal merga papraši. Tik inlūža ažeran, ir nuskenda visa vestuvė. Tai ir vadina Mergos ažeru.
Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė

Palei Kazokiškes miške ty labai daug uogų, aidavam uogaut’, ty yra Mergežeris. Tai, saka, motina labai nenorieja, kad duktė tekėt’ už to berna, tai juos prakeiki. Kai jiej išvažiava šliūban, tai ji, saka, pradieja raudot’: „Kad jūs ažeru pavirstųt!“ Grįžtant’ veselijai iš bažnyčios ties ažeru arkliai pasibaidi ir visa veselia ty prapuołi tan ažeran. Dar mana mamos mama bajina.
Ona Kazlauskienė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1