Apie propagandą – nuo istorinių ištakų iki karo informacinėje erdvėje

Istorijos tėkmėje karo formos ir sampratos keitėsi, prisitaikydamos prie technologinių galimybių. Šiandien politologai vis dažniau konstatuoja, jog gyvename informacinių karų amžiuje. Tikriausiai nesuklysime ­teigdami, kad informacija visada buvo vienas iš svarbiausių resur­sų, padėjusių tinkamai suplanuoti kovos taktiką, pasiruošti lemiamam mūšiui.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame informacijos perdavimo greitis ir kiekis įspūdingi, informacija kaip ginklas įgavo naujus pavidalus ir apibrėžimus, buvo plačiai išvystyti dezinformacijos ir propagandos sklaidos kanalai ir formos. Kokie jie?
„Užsienyje yra populiaru skirstyti dezinformaciją į dvi rūšis – dezinformaciją ir klaidingą informaciją“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas dr. Nerijus Maliukevičius.
Pasak politologo, pirmuoju atveju yra skleidžiama absoliučiai melaginga, išgalvota informacija, o antruoju atveju, skleidžiama tik dalis tiesos, kitą dalį sąmoningai nutylint. Tokį sąmoningą iškraipymą galima vadinti propaganda.
„Tiek dezinformacijos, tiek propagandos tikslas tas pats – priversti auditoriją galvoti apie reiškinį ar įvykius taip, kaip naudinga dezinformacijos ar propagandos skleidėjui“, – teigia N. Maliukevičius.

Propagandos ištakos – bažnyčios kovoje dėl įtakos

Nors propaganda naudojama nuo neatmenamų laikų, tačiau ne visada turėjo tokį negatyvų atspalvį.
Propogare lotynų kalba reiškia skleisti tikėjimą, žinias, informaciją. Kai buvo suformuluota ši samprata, ji neturėjo savyje neigiamo krūvio. Viena pirmųjų propagandą įvaldė katalikų bažnyčia, kuri naudojo ją kaip priemonę kovoje su reformacija. Buvo įsteigta tikėjimo sklaidos kongregacija ir propaganda buvo panaudota jos pavadinime. Iš to kilo šio termino istorinis palikimas“, – sako N. Maliukevičius.
Politologo teigimu, svarbu su­prasti, kad šis terminas įgavo nei­giamą atspalvį tik tada, kai buvo pradėtas naudoti autoritarinių režimų savo destruktyviems strateginiams tikslams. „Dabar dažnai girdime sąvoką „nacių propaganda“, „sovietinė propaganda“ – tai tie režimai, kurie pasinaudojo šiuo įrankiu politiniams tikslams, mobilizuojant visuomenes, vedant jas į karą ir siekiant konkrečių politinių tikslų“, – akcentuoja ekspertas.

Propagandos tikslas – didinti visuomenės skaudulius

Pasak N. Maliukevičiaus, propaganda skleidžiama, pasinaudojant visuomenės vidiniais prieštaravimais, įtampomis, problemomis, kurios natūraliai kelia diskusijas. Visgi politologas pabrėžia, kad propagandiniai kanalai esamas problemas absurdiškai užaštrina, net sukeičia sampratas vietomis, siekdami sukiršinti visuomenes.
„Blogiausia, kad tie klausimai reikalauja gilių diskusijų – pavyz­džiui, ar tai būtų rasiniai klausimai Amerikoje, ar Lietuvos pokario metų istorija ir jos supratimas. Tokie klausimai reikalauja švietimo, istorikų, ekonomistų diskusijų. Tačiau, kai į tokias diskusijas įsitraukia propagandinė ar priešiška perspektyva, yra žlugdomos galimybės normaliai išdiskutuoti skaudamus klausimus. Labai svarbu suprasti, kad propagandos tikslas niekada nėra supratimas. Jos tikslas yra sukiršinimas, supriešinimas“, – sako N. Maliukevičius.

Kaip nepakliūti į Kremliaus propagandos spąstus

Pasak politologo, šiuolaikinė Kremliaus propaganda labai intensyviai investuoja į televizijos kanalus, nes Putino režimui tai yra vienas svarbiausių įrankių, padedantis išsilaikyti valdžioje.
„Yra metami didžiuliai pinigai, subsidijos žiniasklaidai Rusijoje kontroliuoti. Nepriklausomų, komercinių ar užsienio savininkų valdomų kanalų Rusijoje praktiškai neliko. Ši sistema taip pat panaudojama ir propagandinei kovai prieš Rusijos kaimynystėje esančias valstybes“, – konstatuoja N. Maliukevičius.
Kremliaus propaganda, išaukš-tindama Rusijos kultūrą, pakurstydama sovietinės nostalgijos gaideles, nutylėdama Putino režimo išsigimimą, sistemiškai siekia savo politinių tikslų – didinti prieraišumą šiuolaikinei Rusijos terpei. Todėl labai svarbu turėti kuo daugiau alternatyvių šaltinių ir kanalų, matyti, kas vyksta plačiau pasaulyje, Europoje, Lietuvoje, vertinti informaciją atitinkamame kontekste.
„Turite būti ypač budrūs, jei susiduriate su informacija, kuri bando paveikti jūsų emocijas, jei yra nukreipiama į jūsų pyktį, baimes, širdžiai brangius išgyvenimus. Tokiu atveju turi užsidegti raudona lemputė, kad reikia patikrinti, ar šaltiniai yra adekvatūs, ar tai tikri faktai, o ne manipuliacijos“, – sako N. Maliukevičius.

 

 

 

 

 

 

Užs. 1843

 

 

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1