Apie Karakumų smėlio kopas, audras, poliarinį vėją ir sniegą

Žmonės visada troško pažinimo. Nuo seniausių laikų jie keliavo jūromis ir sausuma ieškodami naujų žemynų, vandenynų, kalnų, urvų… Pradėjus kurtis Elektrėnams, čia gyventi atvyko neramūs žmonės iš visos Lietuvos. Dauguma jų savo laisvalaikį taip pat skyrė pažinimui. Kai alpinistų būrelis jau buvo išmaišęs kalnus, kai dalis elektrėniškių jau buvo susidomėję urvais, neatrastos jiems dar buvo dykumos. Prieš beveik 40 metų, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, o galimybių keliauti buvo tik po tuometinę Sovietų Sąjungą, grupė entuziastų suorganizavo Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės darbuotojus nuvežti į ekskursiją po dykumą. Dalį kelionės išlaidų dengė elektrinė, dalį mokėjo patys keliauninkai. Dabar, kai lietuviai turi galimybes išmaišyti visą pasaulį, kai per televiziją rodomos įvairios laidos apie keliones, tada, prieš keturiasdešimt metų, nuvykti į Sovietų Sąjungai priklausančias šalis – Turkmėniją, Kirgiziją, Uzbekiją – buvo tikras stebuklas. Apie tokius stebuklus prisiminimais dalijasi Algirdas Subata, o nuotraukas išsaugojo kelionėje dalyvavusi elektrėniškė Irma Ivoškienė.

Karakumai… Karakumai… Kokia magiška jėga slypi karščiu alsuojančiuose smėlynuose, jeigu­ kiekvieną pavasarį po šią dykumą keliauja šimtai turistų iš Lietuvos. Pirmą kartą Vilniaus miesto turistų grupės organizuojamoje turiadoje „Karakumai“ 1987 m. dalyvavo 20 žmonių iš Kruonio HAE. Dviem grupėms vadovavo Valdas Sakalauskas ir Kristina Pesliak. Iš Vilniaus skridome iki Maskvos, iš Maskvos iki Urgenčiaus.

Iš senojo Kunia Urgenčiaus autobusu atvykome prie Sarikamyšo ežero. Per gelsvo smėlio barchanus (kopas) patraukėme pagal ežerą link žvejų kaimelio. Svetingi žvejai siūlė pasisvečiuoti ilgiau, pavaišino žuvimi ir dar į kelionę keletą gražuolių sazanų įdėjo. Prisipylę po 10 litrų geriamo vandens, kuprines pasipildę žvejų dovanomis, patraukėme per dykumą.
Bėgo valandos, o dykumos vaizdas nesikeičia. Nuo vieno barchano nusileidus, beregint kitas atstato savo nugarą. Kartu su mumis lengva­ ristele bėga išdavikiškai žvejus palikęs medžioklinis šuo. Bandome jį nuvyti pas šeimininkus – nepavyksta. Kartu per smėlio kopas pėdiname tolyn. Pakilo vėjas ir mūsų pėdas beregint užpusto. Dedamės akinius, marlines kaukes. Smėlio pilna visur – dantyse, ausyse, už apykaklės. Vakarop iš smėlyno išbrendame. Vingiuodami tarp žemaūgių saksaūlų prieiname apleistą ir be vandens kanalą. Benjaminas Kazlauskas kanalo drėgmėje rado negyvo vėžlio kiautą. Sužavėti radiniu vis ėjome dairydamiesi – bene rasime daugiau dykumos suvenyrų. Kiautą radau ir aš, tik nesigyriau. Vėliau sūnus nešė parodyti į mokyklą. Nakčiai kanalo dugne statome palapinę. Vakarienei autobuso vairuotojas išverda skanią žuvienę. Prie puodų sukasi Benas ir Juozas. Dykumoje lietus – retas reiškinys. Bet mums pasisekė. Sušlapo ir palapinė, ir mūsų rūbai. Aplipę šlapiu smėliu tarsi sniego besmegenius, tarsi žmones iš kitų planetų, mus pasitiko Bento kaimo žmonės. Čia svetimi žmonės retas reiškinys, ir vietiniams gyventojams juos sutikus yra tikra šventė. Sužinoję, iš kur mes, kiekvienas kviečia į savo keturkampius molio namus.
Apsistojome pas kaimo moky­toją. Jis buvo tarnavęs tarybinėje armijoje, todėl pokalbis užsimezgė lengvai. Gražuolės šeimininko dukros atnešė arbatos, perdavė prie slenks­čio ir uždarė duris. Pagal Vidurinės Azijos papročius moterys vyriškuose pokalbiuose nedalyvauja.
Krosnyje smagiai tarška saksaūlų malkos, prie krosnies džioviname rūbus.
Ryte Arūnas į lauką išneša ter­mometrą – gyvsidabrio stulpelis nukrito žemiau 5 laipsnių. Diena išsigiedrijo. Su svetingaisiais kaimo žmonėmis nusifotografavome, pasižvalgėme po kaimą, pasigailėjome aptvaruose apdangstytų kupranugarių ir jų ilgakojų vaikų. Žemę dengė gal 15 cm sniego sluoksnis. Bet kylanti saulė visiems atnešė gerą nuotaiką. Užsimetę šlapias sunkias kuprines vėl traukėme per dykumą. Oras visiškai sugedo. Stiprus vėjas į akis pūtė smėlį ir sniegą. Sunkiausia eiti Benui Kazlauskui. Jis beveik 2 m milžinas lyg žaibolaidis, lankstomas gūsių. Nuo šalčio labai pravertė baltos pirštuotos pirštinės, kurias buvome pasiėmę apsisaugoti nuo karštos dykumų saulės. Mes, patyrę alpinistai, net ir kalnuose nedažnai į tokį uraganinio vėjo pragarą patenkame. Matomumas vos 10 m. Dažnai valome sniegu vis aplimpančius akinius, sustoję trumpam poilsiui vis studijuojame kompasą ir tikriname grupės žmonių skaičių. Kad nepasimestume, reikėtų susirišti, tačiau esame sutarę eiti vienas kito žingsny. Juk niekas nežino, su kokiais gamtos kaprizais dar susidursime. Apie pusiaudienį prieš akis išvydome neaiškų siluetą – lyg milžinišką vaiduoklį. Einame artyn. Greitai pamatėme, kad tas vaiduoklis – tai medžiai rūke. Atrodo, priėjome gyvenvietę. Nepasiklydome. Toliau einame smagesni. Šalia manęs kantriai žingsniuoja sūnus Marius. Laikosi vyriškai. Prieš kelionę jis 60 km nuvažiavo Tartu maratoną slidėmis, prabėgo ne vieną dešimtį kilometrų, lankė dziudo treniruotes, o per dykumą į kalnus kelionė jam pirma. Nuo šio kaimo iki Bento kalno iškyšulio likę apie 3 km kelio. Po geros valandos pasiekiame kalną ir vingiuo­tu takeliu pradedame kopimą. Nuo viršaus atsiveria vaizdas, primenantis pavasarinę tundrą, o ne dykumą.
Ant kalno pastatyta mečetė, kurioje gyvena aštuoniasdešimtmetis šventikas. Pas jį sutikome besisvečiuojančią kitą lietuvių grupę. Džiaugiamės netikėtu susitikimu, dalinamės įspūdžiais. Toliau į kalną kopiame didesnė grupė – prisijungė keletas sutiktų lietuvių. Po pietų užkopę į Bento kalną, leidomės žemyn. Nakvynei apsistojome žvyro karjere. Tai vienintelė vieta, kur galėjome sausai pastatyti palapinę ir surasti sausų malkų. Pasidžiaugę spalvinguoju saulėlydžiu, pasilabinę po nepaprastai keistai persuktais Grįžulo ratais, ilgai sėdėjome prie laužo ir dainavome lietuviškas dainas. Vos ke­lios dienos per dykumą, o tiek praeita, tiek visko išgyventa. Bus ką prisiminti apie bekraštį Sarikamyšo ežerą, gelsvas smėlio kopas, smėlio audras, poliarinį vėją, sniegą ir šaltį. Į mūsų dainas verksminga gaida atsiliepė dykumos plėšrūnai šakalai. Įsidrąsinę pradėjo artėti prie palapinės. Nuo Bento kaimo su mumis keliavo didelis kudlius, Gintaro pramintas Lordu. Šuo piktai suurzgė, pašoko lyg įgeltas ir puolė vaikyti šakalų.
Prieš rytą atšalo. Skubėjome kurstyti begęstantį laužą ir prie jo apšilti, kad miegmaišyje galėtume valandėlę snūstelėti.
Pakirdome anksti. Paskubomis susikrovę į kuprinę daiktus, skubėjome kuo daugiau kilometrų nueiti per dykumą. Vidurdienį, nuo kaktų braukdami sūrų prakaitą, pasiekėme šiaurinį kalno kampą. Sukorėme per 20 km. Sutinkame turistų grupę iš Lietuvos. Jie autobusu atvyko nuo krioklio, o mes ten einame pėsčiomis. Lietuviai nesuprasdami apžvelgė mūsų purvinus rūbus. Čia sniegas seniai ištirpęs, nėra balų.
Kitą dieną aplenkdami milžiniškas griovas, artėjome prie krioklio. Prieš akis atsiveria spalvingos kalnų terasos, milžiniški kanjonai (kanjonas yra gilus upės išgraužtas tarpeklis žemės teritorijoje ir siauras slėnis tarp uolų, kuri yra paveikta erozijos). Giliai kanjono dugne, tarsi milžiniškas smauglys vingiuoja Darjalyko kanalas. Keldamas didžiulį triukšmą upės vanduo krinta žemyn. Prie krioklio gausu kupranugarių. Mūsų Lordas juos greitai suveja į vieną būrį. Fotografuojamės, pailsime ir vėl leidžiamės į kelionę. Aplinkui gelsvos minkštos uolos, kuriomis vaikš­čioti nepatartina. Pėsčiomis maždaug 150 km, nedidelėmis kelio atkarpomis grįžtame į civilizaciją. Aplankėme Vidurinės Azijos perlą – Chivą, gėrėjomės miesto mečetėmis ir minaretais. Pabuvojome Pachlavano Machmudo mauzoliejuje. Dvimetrinis milžinas garsėjo ūgiu ir nepaprasta jėga. Indijoje, Pakistane, buvo žinomas kaip žymus karys, auksarankis meistras ir poetas. 1960 m. atrasti jo ketureiliai. Vienas iš jų: „Stiprus kyla į kalną, silpnas vaikšto kalno papėdėje, tik nestovėkite vietoje, netgi mėnulis ir žvaigždės juda“.

Algirdo Subatos prisiminimus užrašė Julija Kirkilienė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1