Apie Beižionių seniūnijos vietovardžius

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Beižionys įsikūrę kalvotoje­ vietovėje, Beižionių moreninia­-me masyve Dzūkų aukštumoje. Kaimo pietvakariuose stūkso ­Bei­žio­nių piliakalnis (Birutės kalnas). Kai­mo prieigose iš rytų pusės ­sto­vi Beižionių akmuo.
Beižionių piliakalnis (arba Bi­rutės kalnas) − piliakalnis, į vakarus nuo Beižionių gyvenvietės.
Piliakalnis yra 12 m aukščio, kurio 25 m skersmens aikštelę supa pylimas šiaurės vakariniame pakraš­tyje. Prie piliakalnio buvo rasta lip­dytinės I tūkstantmečio keramikos su lygiu ir grublėtu paviršiumi. Šalia piliakalnio, iš pietinės pusės, buvo apie 60 pilkapių su akmenų vainikais ir degintiniais kapais. Manoma, kad piliakalnis naudotas VI–VIII a.
Beižionių apylinkėse gyventa nuo senovės, 1 km į pietvakarius nuo kaimo yra Beižionių piliakalnis ir VI a.–VIII a. Beižionių pilkapynas, kuriame apie 50 pilkapių. Apylinkių pilys buvo dalis Trakų ir Vilniaus gynybinio žiedo.
XIX a. įsikūrė Beižionių dva­ras. 1812 m. čia praė­jusi­ Napoleono I kariuo­me­nė. 1903 m. įsteigta pra­džios mokykla. 1926 m. pastaty­ta medinė Beižionių Šv. Kryžiaus­ Išaukštinimo bažnyčia, įkurta pa­rapija. ­1950 – 1992 m. statėsi cent­rinė gyvenvietė. 
Seniūnija yra Dzūkų aukštumo­je. Šiaurėje veši Jagėlonių miškų dalis, pietuose ir rytuose – mažes­ni miškų masyvai. Beveik visa seniū­nija yra Strėvos baseine: prasideda Vuolasta, Juodupis. Pietuose sie­kia keletą didokų ežerų, bet pačioje seniūnijoje telkšo tik maži ežerėliai.
Gaštautiškių ežeras yra 2 km į pietryčius nuo Beižionių, Eitu­lionių miško šiaurrytiniame pa­kraštyje.­ Krantai žemi, apaugę medžiais, tik rytinis krantas aukštas, plyti pievos.­ Šiaurės vakaruose išteka upelis link­ Juodupio upelio, Spenglos intako. Į rytus ­į­sikū­ręs ­Gaš­tautiškių kaimas.
Taureikus – ežeras 2 km į pietryčius nuo Beižionių, Eitulionių miške. Pietinis krantas aukštas, plyti pievos, kiti krantai žemi, apaugę medžiais, rytinis krantas pelkėtas. Ežeras nenutekantis, priklauso Dabintos upės baseinui.  
Pajurgiškių ežeras yra 9 km į vakarus nuo Semeliškių miestelio. Į šiaurės rytus įsikūręs Pajurgiš­kių kaimas.

Žmonių pasakojimai
Sako, kad čia Napoleonas kariavo su rusais, o tie vis rėkė „Bei Žanov“, nu žanus, reiškia prancūzus, mušk, tai ir liko toks vardas – Beižionys.
Yra senos kapinės, kepurėm supiltos, kas palaidota, neaišku… Piliakalnij nesirodė. Juozas Brazinskas

Kadaise Beižionių šitą piliakalnį milžinai kepurėm supylė.
Seniau labai baisiai kariavo, sa­ko, aina an durtuvų. Ir rėkia ne savo balsu, – kas ką nudurs, baisu.
Kap kareivį užmuša, tai padeda, akmenais apdeda ir užpila žemėm.
Beižionių pilkapyną kadaise toks Kazys Ragina knaisiojo. Jau miręs. Rasdavo kirvukų, durtuvuką. Nežinia kur padėjo, jau nieko nėra, nei sodybos, tik sodželka likus. Pranas Černiauskas

Beižionių piliakalnis

Beižionių piliakalnis

Čia palei mūs namus, menu pasakojo, kad gyveno totoriai, čia jų kapinės. Yra kaukolių, kaulų visokių. Sako, čia kur tai augus didelė pušis, dar ariant išversdavau kokias tai šak­nis, supuvusias, tai sako, kad po tai pušim prancūzai buvo pakasę auksą. Važinėjo paskui, ieškojo su žemėlapiais tos pušies vis, ale nieko čia nerado.
Sako, piliakalnį tai kareiviai kepurėm supylė.
Lietuvos laikais pilkapiai buvo aptverti spygliuota viela, sako, ka­reiviai palaidoti. Bronius Aleksiūnas

Totorių kapinės
Aleksiūno kalne yra totorių kapinės. Kai labai sumušė totorius (senosios Lietuvos laike?), čia sulaidojo. Sovietmečiu, kai ėmėm ty žvyriu, tai iškasam,- tokios gražios galvos, su dantim, tai paskui uždraudė ty kast’.
Dar sako, kad ty sukilėlių kapinės. Kai caro kazokai juos sukapojo labai žiauriai, tai čia palaidojo. Sako, ty vis kas tai buvo… buvo didelė pušis. Tarybiniais laikais buvo atvažiavis koks tai žmogus iš Kauno, lyg iš Amerikos, tai ieškojo tos pušies. Skaito, man reikia, lyg Napaleono laikais kas užkasta, po tai puše. Kokius tai žemėlapius rado. Paskui kitas buvo atvažiavęs, vis to aukso ieškojo po tai puše, an totorių kapinių. Stanislovas Ramanauskas
Šalia Beižionių kapinių kažkada buvo totorių kapinės. Po kariuomenės aš dirbau prie Beižio­nių mokyklos statybos, tai nuvažiavom žvyro kast’. Kasam, žiūrim – žmonių kaulai. Pranešėm, atvažiavo kas tai ir uždraudė tenai kast’, sako, tenai totorių kapinės. Kada jie čia gyvenę, niekas jau nemena. Stasys Moška
Kur Aleksiūnas gyvena an to kalniuka buva totorių kapai. Anks­čiau čia jų gyvena ir vienur, ir kitur. Nuog senų laikų. Važiuojant iš mumį po kairei, tenai ąžuoliukas auga, tai nuog jo in apačią. Kadaise, diedukas pasakoja, ty augus didelė pušis, labai stora, tai po jai ir buvęs pakastas jų auksas. Nu kas žina kieno, ar totorių. Ir po tai puše, vienas žmogus tik žinoja, iš kur tai atvažiavis buva. Diedukas pasakoja, kad jis visą tą pušį apkasė, jis žinojo ir in ką sudėtas, ale nieka nerada. Gal tas auksas jau buvo išimtas. Tai čia ir buvį totorių kapai. Paskui jau pradėja žemi dirbt’, sunaikina tuos kapus. Anks­čiau buvo tvoriukės tokios ir an jos vis uždėta arklia galvukė. Nu išlieta, geležinė, jau jų toks tikėjimas buvis. Ir paskui, kai arė – kad kaulų… Tai Aleksiūno Janė saka:,,Nuveinu, kad kaulai koki, tai pažėriau, pažėriau, padariau duobuki ir sudėjau tuos kaulus“. Tada jie ir pranešė valdžiai, tada uždraudė ty art’. Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė
Kas buvo anksčiau, ką pasakojo seniai, jie neturėjo rašto, negalėjo užrašyt’, tai pasakojo. Sako, palei piliakalnį buvo pakavoti kareiviai, daug kareivių, ty kas tai kasė, tai sakė senobiniai, palei Čiupailos sodybą. Vėliau jau buvo dvarai, o seniau iki krikščionybės, tai buvo seni kapai. Čia Beižionyse prie piliakalnio ty kapai, akmenys sudėti ratu, sako, seniau meldėsi į saulę ir reiškia kap saulės dievui dėjo akmenis ratu. Ty akmenys, kadaise vadinosi kriosnys, tai apvaliai supilta ir apdėta akmenim. Prie piliakalnio buvo sena gyvenvietė, ir Eitulionyse buvo sena gyvenvietė, ir Liaukiškyj. Domicelė Burokaitė Brazinskienė
Pravardžių kaime buvo daug – Mikulis, Batinas, Žydukas, a, visokių prigalvodavo. Buvo dvaras. Jo savininkė tokia ponia Astrauskienė. Ji labai nemėgo, kai ją ponia vadino, ji buvo be sveikatos, tai sako, jūs sveiki, tai ponai, kokia aš čia ponia… Domicelė Burokaitė Brazinskienė
Ponia Astrauskienė buvo atidavus tą žemę palei piliakalnį bažnyčiai, mano tėvas nuomojo tą žemę ganiavai. Buvo kas tai tenai, lyg kelmai sudegį ar kas… nuo kalno matėsi Ūbiškių piliakalnis, Balceriškių piliakalnis, Aukštadvaris. Tai, sako, kai eina jau pulti svetima kariuomenė, kai uždega laužus, tai mato visa apylinkė, tuoj duoda signalą gal net Trakam.
Netoli piliakalnio stovėjo labai didelis ąžuolas, jį nupjovė, vežė an 8 arklių, tada iš jo pastatė kryžių prie bažnyčios. Sako, dar jo nebaigė, to kryžiaus, jis dar turėjo turėt kokių tai skulptūrų, paveikslų… Stanislovas Ramanauskas
Beižionių kaime yra žino­ma Beižionių palivarko vieta. Pastatai ir želdiniai sunykę.
Beižionių akmuo – Elektrėnų savivaldybės saugomas geologi­nis gamtos paveldo objektas Bei­žionių kaime. Guli gyvenvietės priei­gose, iš rytų pusės, kelyje link Damazavos.

Beižionių akmuo

Beižionių akmuo

Objektas paskelbtas saugomu, turint tikslą išsaugoti įspūdingų matmenų keturkampės formos riedulį.

Kaimai, piliakalniai, alkakalniai, akmenys
Barboriškių seniūnaitija: Barbo­­riškių gyvenvietė, Ciruliškių, Dzek­ceriškių, Gaštautiškių, Haliampolio, Pajurgiškių, Podhaliampolio, Ba­lan­diškių, Stelmošiškių, Varkutonių, Noškūnėlių, Navasiolkų kaimai;
Beižionių seniūnaitija: Beižio­nių gyvenvietė, Antakalnio viensė­dis, Būriškių, Gailaičių, Damazavos, Naujalaukio II kaimai;
Liaukiškių seniūnaitija: Eitu­lionių, Liaukiškių, Naujalaukio I, Taureikos kaimai.

Balandiškės
Balandiškių piliakalnis (Pilies kalnas) su gyvenviete yra Balandiškėse.
Piliakalnis yra Juodžio ežero šiauriniame krante esančios aukštumos aukštesniame krašte. Aikštelė apskrita, 8 m skersmens, iš visų pusių apjuosta 0,5–1 m aukščio, 4–9 m pločio pylimu, jis aukščiausias rytiniame krašte. Joje buvo akmenų grindiniai. Šlaitų aukštis – 4–16 m. Pylimas ariant išskleistas, aikštelėje iškasta duobė. Piliakalnis apaugęs pušimis ir krūmais.
Į rytus nuo piliakalnio yra 0,2 ha papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos keramikos, geležinis pentinis siauraašmenis kirvis, akmeninis kirvis su skyle kotui.
Balandiškių piliakalnio vardo atsiradimas siejamas su labai romantiška meilės istorija. Pasakojama, jog kadaise ten gyvenęs kunigaikš­tis ir turėjęs labai dailią dukterį. Ši įsimylėjo kunigaikščio karį, o tas į kovą išjojo. Kunigaikštytė turėjo būrį prijaukintų balandžių, kurie vis perduodavo jai žinią nuo mylimojo: parnešdavo snape po obuolio sėklą. O ji vis siųsdavo balandį su rūtos šakele. Bet atėjo metas, kai mergina išsiuntė visus balandžius, o atgal nė vienas negrįžo. Iš to sielvarto ji pati pavirto balande ir ėmė ieškoti mylimo kario. Rado jį kovos lauke negyvą su gilia žaizda krūtinėje, o šalia jo visus savo balandžius burkuojančius. Numetė mergelė balandė audeklą, paguldė ant jo žuvusį bernužėlį ir, padedant balandžiams, parskraidino į tėviškę. Bet neatvirto daugiau ji niekada į mergelę. Burkuoja pilies kalne, vis prisimindama savo meilę.Urtė–Marija Marcinkevičiūtė

Barboriškės
Barboriškės yra seniūnaitijos centras. Aplink – raistingi miškeliai. Kaime stūkso gamtos paminklas – Barboriškių akmuo.
Barboriškėse seniau buva dvaras, ty gyvena kokios tai trys panełes. Buva bažnyčia. Labai sena. Paskui bažnyčia nugriuva, saka, tos panełės nedavi žemės statyt’ naujai, dvaru rūsai atėj, į išdraski, nieka nelika. Stovėja kryžiai dar ilgai. Tadu stati Beižionių bažnyčiu.
Barboriškių kaimas – vieni lenkai ir visi Venskutoniai. Kai nutekėjau, tai mana anyta visai nešnekėja lietuviškai, aš greitai išmokau ir šnekėjam lenkiškai. Kaime tada dar ir mokykla buva lenkiška, važinėja mokytoja iš Vilniaus. Mana vaikai dar kelis metus mokinasi lenkiškai, paskui jau pradėja mokyt’ lietuviškai. Filomena Butrimavičiūtė Venskutonienė
Prie Barboriškių, Mazurankos kaime, apie 16 a. gyveno lenkas, vadinamas Mazūras, jis pastatė plytinę ir atsivežė darbininkų lenkų, todėl čia paplito lenkų kalba. Vėliau jie vesdavosi su lietuviais ir sulietuvėjo, nors kapinėse ir šiandien daug lenkiškų pavardžių. Mazurankoje gyvenęs V. Venskutonis turėjo apie 20 kelmų (avilių) bičių, jo sodyba buvo viena gražiausių ir turtingiausių apylinkėje. Antanas Steponavičius

Bijūnai
Istoriniuose šaltiniuose Bijūnų k. pirmą kartą paminėtas 1637 m.
Pas mus įdomūs vietovardžiai: Busgonys, Raipolis, Krasnapolis. Krasnapolis – raudonas laukas. Raipolis – rojaus laukas. Busgonys – sakom, bus gana. Gal ir ne. Mes taip vadinam. Senovėje čia vykę karai, mūšiai. Įdomūs ežerų vardai – Klanukas, Žiežułė, Laumena. Yra tokia vieta, apaugus krūmais, tai tenai – Zabita baba. Sako, kas tai tenai moterį užmušė, rado negyvą. Buka roist – Dievo raistas yra ir dabar. Nežinau kodėl. Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė

Būda
Kaimas Beižionių seniūnijoje. Būdos kaimas yra apie 12 kilometrų nuo Semeliškių, šalia Būriškių.
Tėvai Būdos kaime gyveno nuo senovės, turėja žemės. Kaimas nedidelis, apie 6 sodybos – Kondratavičius, Kisarauskas, Černiauskas, Dirvonavičius, Kaluževičius ir mano tėvas – Laptevas. Visi jie buvo žemdirbiai, ūkininkai. Černiauskas dar turėjo kalvę, dirbo kalviu, mano tėvas – guldė (romijo) kumelius, paršus, namų ūky jis dar kaustė arklius, darė patkavas, dar ką sumeistraudavo. An vakarėlių ėjam Būriškėsna ir Žykaronysna, ty mergų daug buva. Bernai stali, jau suaugį, jaunus dar vaikydavo, neleido ait kartu, mergas šokdyt’. Gerai buva gyvent’. Vladas Laptevas

Būriškės
Kaimo vardas Būriškės.
Elena Pugačiauskienė pasakoja, kad kaimo vardas yra kilęs nuo to, kai į šį kraštą atėjo būrys rusų sentikių, caro tremtinių ir nuėjo dideliu būriu link miškingos teritorijos. Kiti, vėliau atėję, kaimiečių klausė, kur jie nuėjo, o tie, visai nesuprasdami rusų kalbos jiems atsakė: ,,Būrys nuėjo, didelis būrys“ taip ir gimė vietovės vardas ,,Būriškės“. ­Šioje vietoje iškirtę mišką ir apsigyveno rusų tremtiniai sentikiai, kurie vėliau asimiliavosi su gretimų kaimų lietuviais, kaime buvo daug merginų, žentuosna (užkuriuosna) atėjo lietuviai ir išnyko net senosios rusiškos pavardės, tik keletas jų dar mini savo kilmę.
Kaimas priklausė Ostrauskienės dvarui.
Sakoma, jog per Būriškes seniau ėjęs tiesioginis kelias Žiežmariai–Semeliškės, dabar to kelio jau nėra, jis dar buvo važinėjamas prieš 30–35 metus, kaimo teritorijoje jis buvo grįstas akmenimis, pakelėse augo liepos ir klevai, dar yra išlikusių.
Šalia kaimo stūkso kalnas vardu „Kaukazas“. Būriškes nuo Beižionių skiria Baltaraisčio pelkė, nuo Naujalaukio – „Jasna gura“, aiškus, šviesus kalnas. Žmonės jį taip vadina todėl, kad jis labai aukštas, ant jo užlipus „viskas kap an delna“.
Aplinkinių kaimų – Antakalnio, Bendrių, Būdos neliko. Antanas Steponavičius
Laičiuose ir Būrišky gyveno rusų, kiek atsimenu.
Menu, buvau gal 11 metų, kai partizanai vaikščiojo, buvo jų miškuose, tai ateidavo, valgyt prašydavo.Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė
Gyvenam Būriškių kaime. Kaimas didelis, gal 40 šeimų. Mana tėvas Vincas Butrimavičius turėja devynis hektarus žemis. Gyvena tenai ir rūsų, ale jiej pakraščiais, šone, vidurij – lietuviai. Buva ty ir pravardžių, buva Ščerbukas, Daratinas, buva Karaliukai. Karaliukai užtai, kad auga trys sūnai, vaikščioja kai trys karaliai. Augam pas tėvu keturi vaikai – dvi dukterys ir du sūnai. Mana tėvas buva labai chrabras, bajavas, nebuva mokytas, ale visur daveidinėja, važinėja. Jis gyvena ilgai, nuveinu, jis jau senas sėdi ir saka: ,,Manį be 100 metų neišvaris iš šita svieta”. Mama irgi gyvena iki 83 metų. Ištekėjau už vyra pati, ateidinėja vakarėliuosna, tai nereikėja nei piršlių. Filomena Butrimavičiūtė Venskutonienė

Gaštautiškių k.
Gaštautiškių ežeras yra 2 km į pietryčius nuo Beižionių, Eitulionių miško šiaurrytiniame pakraštyje. Krantai žemi, apaugę medžiais, tik rytinis krantas aukštas, plyti pievos. Šiaurės vakaruose išteka bevardis upelis link Juodupio upelio. Juodupio upelis išteka iš Jagėlonių miško.
Į rytus buvo įsikūręs Gaštau­tiškių kaimas.
Gastautiškėse gyveno kaimo šviesuolis pavarde Kšyvec. Žmonės mena jį kaip labai gerą žmogų, vėliau jis dirbo pirmuoju kolūkio pirmi­ninku, dar vėliau – laiškininku. Antanas Steponavičius

Gailaičiai kaimas
Mes buvam dvi seserys. Gyvenam abi visą amžių. Man buvo gal 12 metų, atėja toks Grigaravičius pas dieduką pasiskolint’ pinigų. Tai diedukas jam ir saka: „Aha, paskolinsiu aš tau pinigų, o kas gi man juos atiduos? Tu, Grigaravičiau, tikrai man jų neatiduosi“, o jisai sėdi palei dieduku ir saka: „O ir koks stebūklas, jei neatiduosiu, va, saka, sūnus apsiženys su jūs mergaite ir bus jai pasoga“. Tai aš menu, užlipau an pečia ir tiek verkiau, tiek verkiau. Aš jo labai nekentiau. Buva bagotas, ale tų vaikų devyni ar dešimt ir po tai bagotstvai. Nu va, sakau, būsiu priversta tekėt’, jeigu diedukas jam paskolys. Ale bobutė saka: „Niekas tavį vaikeli, nevarys, neverk ir diedukas pinigų jam ne­duos“, manį nuog pečiaus nukėłė, saka: „Baik jau čia verkus“.
Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė

Haliampolis
Haliampolis – kaimas Elektrėnų savivaldybėje, 3 km į pietryčius nuo Beižionių, prie kelio   Dzenkūniškės–Beižonys–Klėriškės ir Vuolastos aukštupio. Į pietus nuo kaimo gausu pelkynių. 

Eitulionys
Eitulionys – kaimas raistingų miškelių apsuptyje. Toliau vaka­ruose telkšo ežeras Švenčius.
Eitulionių alkas yra Eitulionių kaime, nuo kapinių pietrytinio tvoros kampo 220 m į pietryčius, apie 250 m į pietvakarius nuo lauko kelio Žygiškės–Liaukiškės, didelių pelkių, vadinamų Skerdimais.

Eitulionių alkas

Eitulionių alkas

Kaime esama į kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų: Eitulionių (dar vadinamą Mig­liniškių) pilkapynas, Eitulionių alkas (vadinamas Skerdimais) bei Migliniškių arba Nuotakos akmuo.
Vakarinėje dalyje, kalvų pa­šlaitėje įsispraudusi pelkaitė, šalia kurios – akmuo su stačiakampio formos įdubimu viršutinėje plokštumoje. Akmuo yra apie 2 m ilgio, 0,9 m ir 0,65 m pločio. Vidutinis aukštis 0,7 m.
Eitulionių kaime yra se­nos kapinės. Jose 1914 m. buvo palaidoti vokiečių kareiviai. Apie kapinaites 2005 m. Vytautas Slomskas pastatė kryžių.
Skerdimuose, kur Vaidogas gyveno, link Liaukiškių, už mūsų lauko, tenai vykę karai, tai yra tokia akis, akivaras, tai ty sumesti šautuvai po karo. Raiste. Dabar uždumblėję. Sako, ty 18 metų rusų kapai, toks kapčius buvo, vokiečiai tai suvežti ant Eitulionių kapinių. Albinas Ignatavičius
Visa vietovė vadinama Skerdimais.

Liaukiškės
Liaukiškių kaimas yra apie 3,5 km į pietryčius nuo Beižionių. Pietuose kaimą į dvi dalis padalina riba su Aukštadvario seniūnija (Trakų raj. savivaldybė), čia tyvuliuoja Asono ežeras. Kaime yra Liaukiškių alkakalnis, dar vadinamas Koplyčia, įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Apie šią vietą ir Koplyčios pavadinimo atsiradimą sklando daug įvairių pasakojimų. Gyventojai tei­gia, jog čia kažkada buvusi koplyčia ir bažnyčia. Dar pasakojama, jog koplyčioje Napoleonas buvo paslėpęs lobį, o grįždamas koplyčią sudegino.
Liaukiškių alkakalnis yra Liaukiškių kaime. Jis turi istorinę, mitologinę vertę. Vertingi elementai – reljefas, akmenys.
Liaukiškių bažnyčia buvo, meldėsi žmonės. Dabar nieko nėra, tik akmenų krūva. Rastas užkastas žmogus. Seniai pasakojo, kad čia koplyčia buvus. Pranas Brazinskas
Yra koplyčios kalnas, yra Smailas kalnas. Koplyčios kalne radau žmogų užkastą. Sako, buvus bažnyčia. Vietom pakasi – tai plytos. Raudonos. Palei Ignatavičių yra pilkapis. Skerdimai – kariuomenės buvo suvėjį an durtuvų.
Kalnus, sako, vanduo suplovė. Ajo vanduo, vandenynas, ir suplovė, suvertė.
Liaukiškių (Asono) ežeras, mama dar pasakojo, kad žmonės sakė – atejo vanduo. Sako, ajo, žmonės sako: ,,Liau-liau-liau-kiškių‘‘ ir atsirado. Ir kaimas. Tik dokumen­­tuose – Asonas. Antanina Gudeliūnaitė Ašmenienė
Liaukiškėse kada tai buvo koplyčia. Bronius Aleksiūnas

Koplyčios kalnas

Koplyčios kalnas

Koplyčios kalnas yra Liaukiškėse, niekas nieko nežino, tik vardas toks. Stanislovas Ramanauskas
Koplyčia Liaukiškėse galėjo būti, ba, sako, stovėjo ty an kalno. Seniau pasakojo toks Ignatavičius. Sako, kai Napoleonas ajo in rytus, tai jiej tenai buvo paslėpę savo turtus, kai grįžo – sudegino koplyčią, tai vadina iki šiol Koplyčios kalnu.
Sako, ty buvo dvarai, buvo toks ponas, Liaukiškių ežeras priklausė ponui. Nežinau, kiek girdėjau, jis buvo prancūzų kilmės, ar graikų, ponia tai tikrai prancūzė. Ar vardas jo, ar pavardė buvo Asonas. Tai ir ežerą vadina Asonu. Domicelė Burokaitė Brazinskienė

Liaukiškių Asono ežeras
Asonas – ežeras Beižionių seniūnijoje. Krantai statūs, aukšti, sausi, nusėti rieduliais, rytinis krantas žemas ir pelkėtas. Iš vakarų prieina Mergiškių Kalvos miškas. Kranto linijos ilgis 3,96 km. Atabradas padengtas smėliu. Įteka Strėvos baseinui priklausantis bevardis upelis. Ežeras nenutekantis.
Prie Asono ežero įsikūrę Guro-nių, Liaukiškių kaimai.

Migliniškės 
Kaimas 4 km į pietus nuo Beižionių, miškeliuose, prie Asono ežero.
Šalia – Migliniškių pilkapynas ir mitologinis Migliniškių akmuo. Pil­kapynas yra Migliniškių kaime. Pilkapyną sudaro 4 žemių sampilai, dauguma jų sulėkštėję, apardyti arimų, įkuriant sodybą, iškasant bulviarūsį.
Migliniškių pilka­py­­nas,­ Eitu­lionių pilka-pynas– – pilkapynas  prie Migliniškių ir Eitulionių kaimų Beižionių seniū­nijoje.
Pilkapyne yra dvi pilkapių grupės su 28 pilkapiais. Pirmasis pilkapynas yra 1 km į pietryčius nuo Švenčiaus ežero. Antrasis pilkapynas yra 0,9 km į pietryčius nuo Švenčiaus ežero, 0,4 km į šiaurės vakarus nuo Asono ežero. 
Nedegintų mirusiųjų įkapės: kario apranga – geležiniai ietigaliai, pentinai, darbo įrankiai – peiliai, žalvariniai papuošalai – žiedai, sagtys, balto akmens karoliai. Išskirtinas sudegintos didikės kapas su papuošalais antsmilkiniai, antkaklė, segės, apyrankės, spurgeliai, iš jų minėtina žalvarinė raudonu emaliu puošta pasaginė segė. Tarp pilkapių rasta I tūkstantmečio pradžios gyvenvietės liekanų, šios kultūriniame sluoksnyje – lipdytinės brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi keramikos dirbinių, degėsių, geležinis pentinis siauraašmenis kirvis. Radinius saugo Trakų istorijos muziejus. Manoma, pilkapiai priklausė jotvingių gentims.

Mitologinis Migliniškių akmuo
Migliniškių akmuo vadinamas Nuotakos akmeniu. Tautosakos šaltiniuose yra pasakojama apie akmeniu paverstą nuotaką. Tai – natūralus riedulys, akmuo pilkai rausvas vidutinio grūdėtumo granitas, netaisyklingos trikampės formos, prie pa­grindo kiek pasviręs į V pusę, beveik visas apsamanojęs.
Miglinų akmenas – suakmenėjęs žmogus. Aš ty ganiau. Žmonės pasakojo, kad važiavo į šliūbą mergina su bernu ir bevažiuojant susibarė su tėvu dėl kraičio, ar kad ne visą žemę užrašė, tai jis prakeikė dukterį, ji išlipo iš vežimo ir pavirto akmeniu.
Senkapiuose visko buvo, arė, nustūmė su buldozeriais tuos kapus, kas ty ką rinko, ar žiūrėjo. Į tokį dalyką niekas ty nežiūrėjo. Tvora buvo akmeninė, tai visus akmenis išrinko, išvežė, paskui padarė geležinę tvorą, atėjo kiti žmonės. Domicelė Burokaitė Brazinskienė

Naujalaukis
Mūsų krašte buvį dideli marai, visi išmirį, ale mano diedukai čia gyvenį ir prodiedai išlikį po marų. Visi čia gyvenį. Dabar kaimas Naujalaukia vardu, seniau kap buva, nežinau. Petras Ašmena

Pajurgiškės 
Kaimas 3 km į šiaurės vakarus nuo Ubiškių, miškuose tarp pelky­nių. Kaime telkšo Pajurgiškių ežeras.
Yra saugomas Pajurgiškių akmuo.
Aklaežeris arba Pajurgiškių ežeras – ežeras 9 km į vakarus nuo Semeliškių miestelio. Krantai žemi, pelkėti, tik pietrytinis krantas aukštas. Į šiaurę plyti ~ 18 ha dydžio pelkė. Kitose pakrantėse plyti pievos ir auga miškeliai. Į šiaurės rytus įsikūręs Pajurgiškių kaimas. Pietiniu krantu eina riba su Trakų rajonu. Ežeras nenutekantis, pri­klauso Dabintos upės baseinui.
Pajurgiškių akmuo – stambus riedulys, saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Pajurgiškių kaime, apie 3,5 km į pietryčius nuo Beižionių. Akmuo slūgso nuošalioje vietoje, pietiniame Pajurgiškių ežerėlio krante, įkalnėje, aptverto pasodinto miško kampe.

Taureikus
Taureikus – ežeras, 2 km į pietryčius nuo Beižionių, Eitulionių miške. Ežero ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – 0,24 km, plotis – iki 0,18 km. Pietinis krantas aukštas, plyti pievos, kiti krantai žemi, apaugę medžiais, rytinis krantas pelkė­tas. Šalia įsikūręs Taureikos kaimas.

Žydiškės
Žydiškių (Švenčiaus) ir Liau­kiškių (Asonas) ežerai, sako, susiveina po žeme.
Žydiškių ežere tokia kaip barzda išsikišus (įlanka), tai ir vadina Barzda.
Nuo Nemaitonių pusės tenai yra šventas akmuo, tam ežere. Visai palei krantą.
Žydiškių buvo dideli akivarai, gyvuliai skendo, vyrai supuo­lę traukdavo virvėm, buvo daug karosų, Kukiškių raiste buvo daug spanguolių, buvo daug vandenio, mes vaikai dar mokinomės plaukt tenai, buvo vanduo. Juozas Navickas
Šiuose vietovėse būta labai daug įdomių mitologinių akmenų. Daugelį jų išskaldė, išvežė kapinių meistrai, kai prasidėjo akmenų paminklų era Lietuvoje, jie nebuvo registruoti kaip mitologiniai, nebuvo saugomi, pateko į neišmanėlių rankas ir amžiams liko palaidoti. Liko tik užrašyti žmonių pasakojimai.
Mūsų laukuose buvo labai daug akmenų. Visokių. Ir didelių. Buvo akmuo – Velnio lova. Gana didelis, viršus lygus, gale pakilimas, kaip pagalvė. Ilgio užteko kad ir dideliam vyrui, pločio tokio, kad trys žmonės gali sugult. Sako, velnias kada sėjo akmenais laukus, tai jį atsinešė, naktį jam reikėjo kur tai atsigult’. Tai, sako, ty gulėdavo. Užtat ir Velnio lova. Išsprogdino jį. Tik menu, gerai menu jį.
Už kalno palei Morkūną buvo didelis Morkūno akmuo. Mačiau kaip jį sprogdino. Maišelį sprogmenų išpylė, velėnom apkrovė, tai kaip rėžė, net dūmai nuėjo, akmuo išsiskirstė in dalis. Daug akmenų sunaikino. Pilna čia jų buvo. Bažnyčias statė, kiek sukrovė, kiek tvorosna sudėta.
Sako an akmeno vaidenosi. Kadaise bernas Vendzlauskas ėjo pas mergą Cikanavičiukę. Naktį reikėjo grįžt’ namo. Eidamas užsimanė miego ir atsigulė ty an akmenio, tai sako, neleido kas tai jam miegot’, kėlė, varė nuo akmeno.
Buvo akmuo – karstas. Aukščio apie pusantro metro, ilgio – apie du metrus. Toks pailgas, vienas galas storesnis, kitas smailesnis – karsto formos. Išsprogdino, išvežė. Juozas Navickas

Būriškių Dvyniai, išskyrė juos, išvežė prie namų

Būriškių Dvyniai, išskyrė juos, išvežė prie namų

Prie alksnyno akmuo, tai cigonka ty gimdė vaiką, tai Cigonkos akmenas ir Cigonkos. Bet dabar jis jau trūkis pusiau, skilis. Juozas Morkūnas
Toks nedidukas, platus akmenas nevisai mažas. Vadino Cigonkos. Sako, cigonas ty savo žmoną užmušė ir pakavojo po tuo akmenu, nu, nežinau, taip sakydavo.
Cigonkos – nes vieną kartą cigonė tenai pagimdė mergaitę. Ale sušalo, žiema buvo. Atrodo akmeny dar pėdukė buvo, mergaitės įspausta.Albina Saikauskienė
Čigonkos akmenas – cigonka atsirėmė ranka ir liko jos pirštų duobelės, kiek tai tiksliai nepasakysiu, ale keletas. Jurgis Pašvenckas
Čigonės akmuo – ty vaikai įžiū­rėjo ir pėdutę, sakydavo – švenčiausios Mergelės, tai ir Užuguosčio ku­nigai žiūrėjo, sako, nereikia jo judinti. Jonas Saikauskas
Vienas akmenas buvo Stulgis. Toks apvalus, didelis, an jo vaikai negalėjo užlipt’, o Žirgakmenis tai pailgas, labai didelis, tai ty vaikai an jo važinėdavo. Sudaužė, suskaldė abudu akmenis akmenskaldžiai.
Diediškėj stovėjo aukštas akmuo, jis ir dabar yra, atvarytas in raisteli guli apaugis, akmenėlis apvalus, in viršų smailas, apačioj platus. Kaime vadydavo „Diediškė“, o mes vaikai vadinom „Diedas“.Anelė Pašvenckaitė
Buvo Diediškės kalnas, ty akmuo „Diedas“ buvo. Sakydavo žmonės suakmenėjęs diedas būk tai. Ir tikrai akmuo buvo status, lyg sulinkis. Juozas Pašvenckas
Ringailiuose tai pėdutė Panelės Švenčiausios yra akmeny, tai būdavo žmonės baina. Domicelė Tarimienė
Žirgakmenis – smaila viršūnė, o apačioj platus, ilgas toks, į žirgą panašus. Ir gražus toks, palinkis, matytis toks nutašytas. Jurgis Pašvenckas
Buva toks didelis didelis akmenas in žirgą panašus, tai vaikai labai mėgdavo nuo jo čiuožinėt’, būdavo atsitūpi, akmuo tarp kojų ir čiuoži.Pranas Pašvenckas
Buva akmenų. Tuos lygius gražius akmenis, du lyg skeltus, sako, gal perkūno trenktus, kur seniūnas vieną nusivežė, sava sodyboj pastatė, vadina Dvyniais. Juos melioratoriai buvo atstūmę prie kelio, seniau jie buvo toliau kiek, lauke. Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė

Kiti kaimai
Noškūnėliai, Novosaiolkai,­ Stel­mošiškės, Pajurgiškiai, Pod­haliam­polis, Antakalnis, Ci­ruliškės, Dze­kceriškės, Damazava, Varkutonys.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1