Albinas Česonis Lietuvą kuria sąžiningu darbu

1940 m. Lietuvos okupacija: žingsnis po žingsnio

1940 m. Lietuvos okupacija, kurią įvykdė Sovietų Sąjunga, ir vėliau ją sekusi aneksija –be jokios abejonės tragiškiausias kelių lietuvių kartų gyvenimus pakeitęs XX a. įvykis. Prisimenant jį, svarbu suvokti, kad į sovietinės imperijos glėbį Lietuva įkrito ne per vieną 1940 m. birželio 15 dieną. Tai buvo pakankamai ilgas, pilnas įvairiausių įvykių procesas, kurio pasekmių tuometė visuomenė ir jos valdantis elitas nesugebėjo įvertinti bei jam pasipriešinti.
Dalis istorikų teigia, jog pirmasis, tiesa visiškai mažas, žingsnelis link nepriklausomybės praradimo buvo žengtas dar 1926 m. gruodžio 17 d., kai karinio perversmo keliu į prezidento kėdę sėdo Antanas Smetona. Nuo tos dienos šalies valdžia pradėjo vykdyti politiką, kurios rezultatas – prarastas absoliučiai didžiosios dalies visuomenės suvokimas, jog valstybės likimas yra ne prezidento, ministro pirmininko ar kariuomenės vadovybės, bet visų piliečių rankose. Ankstyvieji kartūs tokios politikos vaisiai ant lietuvių stalo atsirado 1938 m. pavasarį, kai plačiajai visuomenei mirtinai tylint, buvo priimtas Lenkijos ultimatumas ir užmegzti diplomatiniai santykiai su šia – Vilnių užgrobusia – valstybe. Net aktyviausi visuomenės atstovai tylėjo, nors visi puikiai suprato – diplomatinių santykių atkūrimas reiškė nebylų savo istorinės sostinės pripažinimą agresorei. Kitas žingsnis buvo žengtas po metų. Be menkiausios užuominos į pasipriešinimą 1939 m. kovo mėnesį Lietuva atidavė Vokietijai Klaipėdos kraštą. Jau tada buvo akivaizdžiai matomas milžiniškas atotrūkis tarp saujelės valdančiųjų, priimančių sprendimus, ir likusios visuomenės, tyliai vertinančios pirmųjų sprendimus. Vertinančios įvairiai, bet vienodai nedarančios jokių žygių, kad juos paveiktų. 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos valstybės žingsniai link katastrofos ėmė spartėti. Deklaratyviai paskelbusi neutralitetą, o po mėnesio pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį su agresiją prieš Lenkiją įvykdžiusia Sovietų Sąjunga, Lietuvos valstybė užsinėrė tvirtą kilpą ant kaklo. Ta kilpa – 20 000 Raudonosios Armijos karių įgulos strategiškai svarbiose šalies vietose. Artėjančios agonijos nematyti galėjo tik politikos anafalbetai. Ir nors lietuviškasis establišmentas džiūgavo dėl sovietų Lietuvai perduoto Vilniaus, viską suprantančios, tačiau tylinčios visuomenės nuotaikas puikiai atspindėjo Petro Biržio-Pupų Dėdės kupletas „Vilnius mūsų, o mes rusų. Lietuvėlė jau ne mūsų“. 1940 m. gegužės mėnesį Lietuva vėl tyliai prarijo niekuo nepagrįstus kaltinimus dėl provokacijų prieš Raudonosios Armijos karius organizavimo, o po kelių savaičių – birželio 14 d. – sulaukė SSRS vyriausybės ultimatumo. Jame iš Lietuvos buvo reikalaujama trijų dalykų: suimti ir teisti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, sudaryti Sovietų Sąjungai priimtiną vyriausybę ir į šalies teritoriją įsileisti neribotą kiekį sovietų karių. Net ir šiuo dramatišku momentu žiojėjo milžiniška praraja tarp saujelės valdančiųjų ir jų atstovaujamų piliečių.
Naktį iš birželio 14 d. į 15 d. Prezidentūroje Kaune vykusio paskutinio Vyriausybės posėdžio dalyviai nesugebėjo suformuluo­ti vieningos pozicijos, kaip elgtis užgriuvusioje situacijoje. Prezidentas A. Smetona, nors ir blaškomas didelių abejonių, siūlė priimti tik antrą ultimatumo punktą, o jei tai nepadėtų, jis buvo prieš tai, jog nusileisti sovietų reikalavimams. Apie tai, kad jis siūlė rinktis ginkluotą pasipriešinimą, duomenų nėra. Amžininkai cituoja jo žodžius: „Gali ištikti tik žiauri sunaikinimo galimybė, pradėjus pralaimėtiną karą, nors tai būtų apsigynimo karas“. Taip tuščiažodžiaujant, atėjo rytas ir reikėjo priimti kokį nors sprendimą. Prezidentas pasiūlė balsuoti. Dauguma posėdžio dalyvių pasisakė už Sovietų Sąjungos reikalavimą atiduo­ti K. Skučą ir A. Povilaitį teismui, tikėdami lietuviškos Temidės gailestingumu. Naujosios vyriausybės vadovu buvo pasiūlytas generolas S. Raštikis ir apie tokį pasirinkimą nedelsiant buvo informuota Maskva. Nepraėjus nė valandai buvo gautas atsakymas, kad generolo kandidatūra netinka. Toliau posėdžiauti nebuvo prasmės. O Lietuvos pasienyje, kuriame pasirodė Raudonosios Armijos daliniai, pasigirdo pirmieji šūviai. Maždaug 4 val. apie 20 sovietų kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė Alytaus apskrities pasienio policijos 6-ojo rajono Ūtos sargybos postą. Po to į būstinę buvo mesta granata, sprogusi prie buto langų. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė vyresnįjį policininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas pasieniečiui iššovė į galvą. Tai buvo pirmoji sovietinės okupacijos auka.
Birželio 15 d. rytą raudon­žvaigždžiai tankai jau dardėjo Kauno gatvėmis, o visus marionete tapusio lietuviško valdžios aparato sprendimus diktavo Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje įsikūręs asmeninis Josifo Stalino patikėtinis Vladimiras Dekanozovas.

Audrius Jurgelevičius, Istorijos mokytojas

 

 

Virginija Jacinavičiūtė

Kiekvienas žmogus šalies istoriją kuria savaip. Vienų žmonių darbai aiškiai matomi, kitų daromi tyliai, tačiau jie ne ką mažiau svarbūs Lietuvai. Žmonės geba atlikti įvairius darbus, tačiau vertingiausias tas darbas, kurį mokame geriausiai ir atliekame su meile. Šiame projekto numeryje kalbiname iš Karkučių kilusį Albiną Česonį, 50 metų vairuojantį autobusus, randantį bendrą kalbą tiek su paaugliais, tiek su senjorais, užkrečiantį gera nuotaika ir visada pasiruošusį kiekvienam padėti.

Senelis

Albinas Česonis gimė 1943 m. ­­Karkučiuose Broniaus ir Marijonos Aleksandravičiūtės, kilusios iš Peliūnų kaimo, šeimoje. Nors šeimoje daug dėmesio istorijos

Česonių giminė tėvų sodyboje Karkučiuose. Tėvas Bronius dešinėje, šalia sūnus Bolius

Česonių giminė tėvų sodyboje Karkučiuose. Tėvas Bronius dešinėje, šalia sūnus Bolius

išsaugojimui nebuvo skirta, tačiau Albino atmintyje išliko istorijos nuotrupų, kurios padeda sudėlioti protėvių gyvenimo vaizdą. Prosenelių Albinas nepamena, tačiau atminty išliko senelis Simas Česonis, kuris buvo ilgaamžis, nugyveno net 105 metus. Mažai nuo vyro atsiliko žmona Ieva, gyvenusi 96 metus. Senelis sirgo chronišku radikulitu, todėl, pasakoja Albinas, vežimą vairuodavo atsiklaupęs. Kad ir sirgo, buvo stiprus, vaikai kviesdavo jį imtynių, tačiau niekada nelaimėdavo prieš klūpantį senelį. Senelis buvo žemdirbys, turėjo per 20 ha žemės, kurioje augino javus. Vėliau šią žemę išdalino savo gausiam sūnų būriui. Simas ir Ieva susilaukė 7 vaikų: Juozo, Alekso, Broniaus (Albino tėvas), Martyno, Boliaus, Prano ir Damino. Vaikai ūkininkavo tėvų žemėje iki tol, kol ūkininkai buvo priversti atsisakyti nuosavų ūkių ir pradėti dirbti kolektyviniuose ūkiuose. Pastrėvyje sovietinė kolektyvizacija itin suaktyvėjo 1948–1949 metais. Martynas ir Daminas Pastrėvio Marytės Melnikaitės kolūkyje dirbo traktorių, kombainų vairuotojais, Juozas buvo puikus stalius, mokėjo statyti namus, todėl ir kolūkyje buvo reikalingas, Pranas ir Bronius dirbo žemdirbystės darbus – sėjo, akėjo.
Bronius su žmona Marijona susilaukė penkių vaikų: a.a Jono, Ievos, Onos, Albino ir Boliaus. Visi keturi, paklusdami laikmečio primestoms taisyklėms, dirbo kolūkyje.

Prisiminimai

Albinas gimė karo metu. Pokario metais, suaktyvėjus sovietinės valdžios represijoms, trėmimams į Sibirą, jis dar buvo mažas vaikas, tačiau iš tėvų pasakojimų pamena, kad šis laikas buvo neramus – žmonės gyveno kaip ant adatų. Nerimą didino žinios apie sudegintas sodybas, ištremtus kaimynus. Žmonės gyveno baimėje, kad bus ištremti, tačiau tie, kas nebuvo turtingi, jautėsi ramiau. Albinas pamena tėvo pasakojimą, kad šis tarnavęs dar Lietuvos kariuomenėje, o kitiems tėvo broliams pasisekė mažiau. Apie 1944 metus nutiko­ nelaimė – žuvo Albino dėdė Bolius. Albinas pasakoja, kad dėdė Bolius ėjęs per pievą ir pamatęs vaikiną, bėgantį nuo NKVD’istų, matyt, norėjusių paimti į kariuomenę. Tas vaikinas pabėgo į mišką, o Bolių rusų kariškiai sugavo ir dvi dienas kažkur pralaikė. Vėliau Bolius buvo nuvežtas į Daugirdiškių mišką ir nušautas. Iš tautosakininkės Onos Rasutės Šakienės surinktų prisiminimų aiškėja, kad kitas dėdė – Aleksas – tarnavo rusų kariuomenėje. Šiuo prisiminimu pasidalino Juozas Kazlauskas, tarnavęs 16 lietuviškoj divizijoje, Liepojoje.
Broniaus ir Marijonos atžalų vaikystė prabėgo Karkučiuose, kuriuose, pamena Albinas, buvo per 30 sodybų. Iš šios sodybos vaikams netoli buvo keliauti į Pastrėvio septynmetę mokyklą, kuri stovėjo ant kalno, ties Pastrėvio sankryža. Tuo laiku mokyklai vadovavo reiklus direktorius Jurgis Dzidolikas.
Pradėjus elektrinės statybas, dalį Karkučių kaimo užliejo patvinusios­ Elektrėnų marios. Albinas pamena, kaip kylantis vanduo užtvindė plotus, kur stovėjo kluonas bei tvartas ir nustojo kilti pasiekęs namo pamatus. Česonių šeima, palikusi sodybą, persikėlė gyventi į Daugirdiškes. Tvenkiant marias ne tik gyvuo­sius, bet ir mirusiuosius iš Karkučių kapinių teko perkelti į kitą amžinojo poilsio vietą. Taip atsirado kapinaitės, esančios kelio vingyje, važiuojant nuo Pastrėvio Semeliškių link.

Vairuotojas

Baigęs mokyklą, keturiolikmetis Albinas įgavo pirmąją vairavimo patirtį. Kolūkyje jis gavo vairuoti traktorių ir nusprendė traktorininko kvalifikaciją įgyti Veprių žemės ūkio mokykloje, Ukmergės rajone. Iki kariuomenės Albinas vairavo traktorių Vievio MSV, o iš jos grįžęs į Vievį vėl sėdo prie vairo. Kiek padirbęs Vievyje, jau sukūręs šeimą su geiboniške Albina, pasekė brolio pavyzdžiu ir 1970 m. pradėjo dirbti vairuotoju Lietuvos elektrinėje. Dirbdamas elektrinėje Albinas vežiodavo darbuotojus į sanatorijas, sportininkus veždavo į varžybas Lietuvoje ir užsienyje. Prasidėjus atgimimui, Albinas elektrinės darbuotojus veždavo į Sąjūdžio mitingus, budėjimus prie Aukščiausiosios­ Tarybos, į Baltijos kelią.

Virginijaus Markevičiaus nuotrauka. Albinas kelionėje po Europą apie 1986 m.

Virginijaus Markevičiaus nuotrauka. Albinas
kelionėje po Europą apie 1986 m.

Autobusu vairuotojas veteranas išnaršė daugybę šalių, palikusių įspūdį, tačiau nelabai norėtų grįžti į Portugaliją, kurioje daugybė kalnų – vairuotojai velkasi ilgoje vilkstinėje negalėdami lenkti. Didžiausią įspūdį Albinui paliko Vokietijos vairuotojų kultūra, kurie neskuba naudoti garso signalo kelyje pamatę kliūtį, visuo­met užlei­džia, elgiasi mandagiai.
Kam teko būti Albino pa­vėžėtam, nepaneigs, kad ir Albinui nestinga vokiškos kultūros. Jis visuomet keleivius pasitinka ir išlydi su gera nuotaika, užmezga draugiškus pokalbius, maloniai pasilabina ir atsisveikina.
Nors vairuotoju Albinas dirba per 50 metų, šis darbas niekada nebuvo atsibodęs. Darbštų ir atsakingą vairuotoją, panašu, vertina ir dabartiniai viršininkai, nes pensinio amžiaus vairuotojui iš darbo išeiti nesiūlo, ragina padirbėti, kol nestinga jėgų.

Iššūkiai

Kas vairuoja, tikrai žino, koks atsakingas darbas nuolat būti eismo dalyviu, išlaikyti ramybę esant kritiškoms situacijoms, turėti greitą reakciją.
Albinas pasakoja, kad kartą važiuojant Čekoslovakijoje (dabar Čekija ir Slovakija) spustelėjo 33 laipsniai šalčio ir užšalo autobuso „Ikarus“ oro sistema, variklis dirbo, bet neveikė sankaba, neužsidarė durys. Ir vairuotojui, ir keleiviams buvo nemažai streso. Laimė, pro šalį važiavo lenkas, kuris, kaip tyčia dirbo autobusų „Ikarus“ gamykloje. Jis atsivežė reikiamus įrankius, padėjo Albinui pataisyti oro sistemą, patarė į sistemą įpilti karšto spirito ir keleiviai iš Lietuvos netrukus galėjo tęsti kelionę. Šis įvykis – puikus pavyzdys, rodantis, kad ankstesnių laikų vairuotojai – profesionalai, galintys autobusą ne tik vairuoti, bet ir gedimus tvarkyti.
Per 50 metų A. Česonis su mei­le dirbo savo darbą ir dauguma prisiminimų apie darbo kasdienybę yra geri, tačiau prieš penkiolika metų Albinui nepavyko išvengti nelaimingo atsitikimo, kuris iki šiol kelia liūdesį. Albinas vairavo į Šiaulius autobusą, turėjo ten atlikti techninę apžiūrą. Kelias buvo slidus. Netikėtai į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo moteris, kuri kaktomuša trenkėsi į autobusą. Moters gyvybė užgeso ligoninėje. Nors ir nekaltas dėl avarijos, Albinas iki šiol nešiojasi akmenuką, kuris skaudina širdį.
Nepaisant šio nelaimingo atsitikimo, A. Česonis iki šiol savo darbą dirba entuziastingai, tai pastebi ir vertina keleiviai. Dar praėjusių metų lapkritį į redakciją atėjęs keleivis Aleksas pasakojo įvykį, kaip vairuotojas Albinas sustabdė savo pažįstamo mašiną ir paprašė, kad jis iki Abromiškių sanatorijos pavėžėtų stotelėje laukiantį ukrainietį, nes jo maršrutas buvo kitas. Ar kiekvienas vairuotojas savo telefonu skambintų pažįstamui ir prašytų pavežti pirmą kartą matomą žmogų? Grei­čiausiai, kad net nesuktų sau galvos dėl nepažįstamojo.
Kaip sakė skaitytojas Aleksas, ukrainietis namo parsiveš geriausius įspūdžius apie Lietuvą, o šis įspūdis išliks dėl žmogaus, kuris savo darbą atlieka su meile.

 

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1