Aistros dėl namų žmonėms, turintiems psichinę negalią

Julija Kirkilienė

Vievyje artimiausiu metu planuojama statyti naujus namus proto ir psichinę negalią turintiems žmonėms. Apie tai buvo kalbama ir rašoma bene visus metus, bet vieviškiai pabudo tik dabar. Sužinoję, kad tie namai planuojami statyti judrioje Šviesos gatvėje, šalia vaikų darželio, mokyklos ir naujosios jaunimo pamėgtos sporto bei poilsio aikštelės, žmonių grupė inicijavo parašų rinkimą prieš bendruomeninių namų statybą planuojamoje vietoje. Vieviškiai rašosi noriai ir šiuo metu, pasak vieno iš parašų rinkimo iniciatorių Alekso Urvakio, parašų surinkta per 600.
Kodėl renka parašus…
Vieviškiai aktyviai renka parašus, raštą su parašais pristatyti planuoja Elektrėnų savivaldybės vadovams, tarybos nariams bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir dėl netinkamos namo statybai vietos parinkimo tikisi valdžios supratimo. Rašte išsako tokius motyvus:
„Mes, žemiau pasirašiusieji Vie­vio miesto gyventojai, prašome ta­rybos narių panaikinti 2020-06-17 Elektrėnų savivaldybės Ta­ry­bos sprendimą „Dėl projekto „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų suaugusiems asmenims su proto ir (arba) psichikos negalia plėtra Elektrėnų savivaldybėje“ įgyvendinimo“ adresu: Šviesos g.1A dėl šių priežasčių:
Tarybos sprendimo projektas yra ne­suderintas su Vievio miesto bend­ruo­mene ir savivaldybės „nuleistas iš viršaus“ kaip neišvengiama būtinybė. Toks savivaldybės sprendimų priėmimo būdas priešina bendruomenes su savivaldybės administracija ir taryba. Tokie sprendimai bendruomenei nėra suprantami ir kelia rimtų abejonių dėl juos priimančių savivaldybės tarnautojų veiklos skaidrumo ir tokius sprendimus proteguojančių interesų grupių viešo intereso.
Priimtas sprendimas nebuvo pristatytas bendruomenei ir su ja aptartas, daugeliui bendruomenės narių nėra žinomas projekto turinys, apimtis ir tikslai, todėl akivaizdu, kad tokio sprendimo įgyvendinimui teisinėmis priemonėmis bendruomenė priešinsis, pradėjus vykdyti projektą, kils didelis nepasitenkinimas ir konfliktai, netgi projekto stabdymo teisinės iniciatyvos.
Nei mokyklose, nei bendruo­menėje nepakankamai vykdytos in­formacinės, šviečiamosios ar mokomosios programos, skirtos patyčių proto ir psichikos neįgaliųjų atžvilgiu mažinimui, bendruomenės narių edukacijai, kas padėtų tinkamai priimti neįgaliuosius asmenis, adekvačiai į juos reaguoti, bendrauti ir efektyviau juos integruoti į bendruomeninį gyvenimą. Tai ypač svarbu, kalbant apie vaikus, kurie nėra tinkamai parengti ir apmokyti priimti ir bendrauti su neįgaliaisiais;
Pasirinkta projekto įgyvendinimo (proto ir psichikos suaugusiųjų neį­galiųjų apgyvendinimo namų) sta­tybų vieta yra akivaizdžiai netinkama. Šalia yra įkurtos pradinė ir vidurinė mokyklos, įrengta neaptverta vaikų žaidimų aikštelė, gatvė yra viena pagrindinių ir judriausių Vievio miesto gatvių, todėl manome, kad tai provokuos vaikų ir gyventojų patyčias, konfliktus ar net smurtą.
Akivaizdu, kad parenkant sklypą nebuvo atlikta šio sklypo tinkamumo statybai analizė. Sklypas pagal savo reljefą sunkiai pritaikomas statybai, o jeigu ir pritaikomas, tai pareikalaus didelių finansinių investicijų norint jį sutvarkyti.
Atkreipiame dėmesį, kad Vievio miesto gyventojai nėra nusiteikę priešiškai asmenų su proto ir (arba) psichikos negalia apgyvendinimo namų statybos atžvilgiu, priešingai, palaikome šią iniciatyvą ir manome, kad neįgaliųjų asmenų integracija į visuomenę yra būtina. Tačiau tokie sprendimai turi būti derinami su bendruomene, priimami skaidriai ir aptarus su bendruomene. Dėl aukščiau išvardintų rizikų prašome panaikinti priimtą Tarybos sprendimą, kuris buvo skubotas ir neišdiskutuotas su bendruomene, bei ieškoti tinkamesnės vietovės tokių namų statybai.
Priedas. Gyventojų parašai“.
Ko išsigando vieviškiai?
Kalbinti parašus padėję vieviškiai kelis kartus akcentavo, kad jie rašosi ne prieš neįgalius žmones, o ne vietoje jiems planuojamus statyti namus ir rodė pavyzdžius, kaip tai daroma kituo­se rajonuose. Pavyz­džiui, Akmenės r. namai psichinę negalią turintiems žmonėms pastatyti Ventos miestelyje, dideliame sklype. Ten esą daug erdvės, pastatyti treniruokliai, krepšinio aikštelė, šiltnamis, erdvus kiemas. O Vievyje namus psichinę negalią turintiems žmonėms įkišti planuojama į 20 arų sklypelį tarp daugiabučio ir vaikų darželio sienos. Net per langą žmonės negalės matyti gamtos. Netinkama vieta neįgaliesiems ir dėl šalia esan­čios naujosios poilsio aikštelės, kur iki vėlumos jaunimas žaidžia kamuoliu, groja muzika ir, žinoma, sėdi porelės. „Psichiškai neįgalus žmogus, kaip mums bandoma įteikti, – sako Aleksas, – yra suaugęs vaikas, bet tie suaugę vaikai fiziškai yra stiprūs, jautrūs triukšmui ir dažniausiai turi padidintus seksualinius poreikius, todėl ši vieta namams yra visiškai netinkama. Kita vieviškė dalinosi neigiamais įspūdžiais apie Vievyje L. Giros gatvėje be priežiūros gyvenantį tokią negalią turintį žmogų. Kita pasakojo pažįstanti mamą, gyvenančią su tokią negalią turinčiu vaiku, kuris mieste visada garsiai bara savo motiną. Aistrų vieviškiams sukėlė ir straipsnis „Lietuvos ryte“, kur rašoma: „… tėvai visada pasiteisindavo, kad negali jam uždrausti išeiti iš namų, nes būdamas uždarytas jis tampa labai agresyvus – daužosi, gadina baldus, rėkia ir skriaudžia namiškius. Kartą, vieno tokio pasivaikščiojimo po kaimą metu, vietiniai neįgalų vaikiną, vardan juoko, prigirdė ir jis girtas sugrįžęs į namus stipriai sumušė savo mamą… Moteris tuomet iškvietė policiją vildamasi, kad sūnų uždarys į psichiatrinę ligoninę, tačiau pagalbos nesulaukė. Policija paaiškino, kad negali to padaryti prieš jaunuolio valią, kol tas nepadarė didesnio nusikaltimo. Ir jie sulaukė. Vieną dieną, kai tėčio nebuvo namuo­se, jaunuolis vėl žiauriai sumušė savo mamą ir pabandė ją išprievartauti…“. Tokių ir panašių konfliktų vieviškiai baiminasi todėl, kad 10 neįgalių žmonių vienu metu gali sėdėti ir vaikščioti jaunimo pamėgtoje poilsio aikštelėje ir konfliktų išvengti nebus galima. Jų neįtikino Socialinės paramos skyriaus vedėjos Violetos Šimkūnienės paaiškinimas, kad visada reikia kviesti policiją, bet vieviškiai nenori, kad konfliktinės situacijos būtų specialiai užprogramuotos jaunimo pamėgtoje zonoje. O labiausiai vieviškiai nerimauja susitikime su gyventojais liepos 16 d. sužinoję, kad tuose namuose apgyvendinti bus ne tik savivaldybės neįgalieji. Dauguma jų būsią atvežti iš Vilniaus apskrityje esančių neįgaliųjų globos namų. Dar vieviškiai nesupranta, kodėl projektas pirmiausia buvo pateiktas savivaldybės tarybai, kuri pritarė tokių namų statybai, o tik paskui buvo supažindinta visuomenė.
Kodėl statomi namai
Kodėl savivaldybėje tokie namai statomi, laikraštyje „Elektrėnų kronika“ rašėme 2019 m. rugsėjo 20 d. straipsnyje „Violeta Šimkūnienė: neįgalieji – tai žmonės, kurie gyvena tarp mūsų“. Kas nepaskaitė, keletą atsakymų į klausimus kartojame:
„Institucinės globos pertvarka Lietuvoje vyksta etapais. Grupinio gyvenimo namų statyba – antrojo etapo dalis. Kas tie grupinio gyvenimo namai?
Grupinio gyvenimo namų statyba Vievyje – pagrindinis antrojo Institucinės globos pertvarkos etapo darbas. Šie namai skirti asmenims, turintiems proto arba psichinę negalią. Savivaldybėje yra savarankiško gyvenimo namai, kuriuose gyvena nemažai tokią negalią turinčių asmenų. Jų gyvenimo specifika tokia, kad jiems norisi bendrauti, todėl jie buriasi į grupeles. Ne veltui grupinio gyvenimo namai yra pasitvirtinę pasaulyje ir sėkmingai veikia Lietuvoje. Todėl antrame pertvarkos etape planuojama juos plėsti, kad jie būtų kiekvienoje savivaldybėje. Europos Sąjungos investiciniai fondai finansuos tokių namų statybą Elektrėnų savivaldybėje ir 35 kitose šalies savivaldybėse. Kadangi Elektrėnuose turime savarankiško gyvenimo namus, Paramos šei­mai tarnybą, kur negalią turintiems asmenims organizuojamas užimtumas, tad nusprendėme, kad grupinio gyvenimo namus tikslingiausia steigti Vievyje. Šiuose namuose planuojama apgyvendinti iki 10 asmenų. Planuo­jama įrengti 8 vienviečius ir du dviviečius kambarius. Taip pat Vievyje bus įsteigtos socialinės dirbtuvės, kuriose bus organizuojamas užimtumas. Tokius planus pateikėme Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Su mūsų bendrais pasiūlymais ministerija sutiko. Dabar teks parašyti ir apginti investicinį projektą. Jei viskas vyks kaip planuojame, tai Vievio seniūnijos neįgaliems gyventojams bus organizuojama nuolatinė globa ir dienos užimtumas.
Šiuo metu vieviškiai lanko Paramos šeimai tarnybą, o įsteigus socialines dirbtuves Vievyje jiems paslaugos bus teikiamos arčiau namų. O tai, be abejonės, yra daug patogiau.
Ar jau žinoma, kurioje vietoje bus statomi grupinio gyvenimo namai ir kada jie turėtų iškilti?
Projektuojamos kelios vietos, bet konkreti vieta dar nėra žinoma. Reikalavimas yra toks, kad įstaiga būtų miestelyje, kad tai nebūtų atoki vieta, kad gyventojai turėtų visas sąlygas integruotis į visuomenę.
Iki gruodžio mėnesio planuojama užbaigti derybas su ministerija. Jei viskas vyks sklandžiai, kitais metais planuojami projektavimo darbai. Mūsų ir kelių kitų savivaldybių prašymas buvo, kad ministerija suprojektuotų tipinį namą, kuris atitiktų reikalavimus. Turint tokį projektą savivaldybėms tereikės pritaikyti jį savo reljefui.“.
Kodėl reikia namų?
Straipsnį rašome gavę kitokią nuo­monę turinčių vieviškių informaciją. Į redakciją kreipėsi žmogus, piktindamasis, kad vieviškiai nesupranta tokių namų reikalingumo, renka parašus prieš neįgalius žmones, nežinodami, kada tokia bėda gali atei­ti į pačių namus. Požiūrio apie tokių namų statybas Vievyje klausėme tarybos nario, vieviškio Gintaro Jančiausko, neįgalią dukrą užauginusios buvusios vieviškės Daivos Žibienės, Elektrėnų paramos šeimai tarnybos, dirbančios su psichinę negalią turinčiais žmonėmis, vyr. socialinės darbuo­tojos, užauginusios neįgalią dukrą, Gražinos Palidauskienės ir Akmenės r. Ventos globos namų direktorės Gražinos Banienės.

Gintaras Jančiauskas, tarybos narys:
Kiekvienas turime teisę į savo nuo­monę, kurią galime laisvai reikšti visomis mums suprantamomis, o kartais ir ne visai pažįstamomis temomis. Tokioje visuomenėje, ačiū Dievui, gyvename jau 30 metų ir, tikiu, kad kitaip nebus. Paprastai savo požiūrį formuojame augdami šeimoje, vėliau mokykloje, bendruomenėje, bažnyčioje, kitoje asmenybę formuojančio­je aplinkoje, valstybėje ir, sakyčiau, net pasaulyje. Kokias vertybes į mus „įkrauna“, pagal tai gyvendami ir priimame viską, kas mums yra pateikiama arba patys paimame. Manau, ne išimtis ir įvykiai, apie kuriuos yra šis straipsnis. Negalią turintys žmonės yra visaverčiai mūsų bendruomenės nariai, turintys lygiai tokias pat teises į savo nuomonę, gyvenamąją vietą, užimtumą, laisvalaikį, kūrybą, šeimyninius santykius ir visa tai, kas būdinga visiems be išimties žmonėms.
Sovietinis laikotarpis į negalią turinčius žmones paliko įvairių stereotipų, kurie dar ir šiandien pasireiškia vienokia ar kitokia forma. Tada jie buvo uždaromi specialiose įstaigose, izoliuojami ir slepiami nuo visuomenės, gyveno uždarą ir niekam nežinomą gyvenimą. Sunkias ir dažnas patyčias išgyveno tiek patys neįgalieji, tiek jų artimieji. Sveikintina ir džiuginanti valstybės pozicija šioje srityje po truputį duoda vaisių. Tokių žmonių integracija, apgyvendinimas bendruomenėje, darbo vietų sukūrimas ir kiti veiksmai, tikiu, mažais žingsneliais judės tik į priekį ir skeptikams parodys, kad tokios permainos tikrai reikalingos, jos tiesiog gyvybiškai būtinos. Juk jeigu kažkurioje vietoje yra patogu gyventi jums, kodėl negalėtų būti patogu gyventi ir kitiems. Esam sukurti būti bendruomenėje vieni dėl kitų, o ne atskirai ir skirstomi į „geresnius“ ar „blogesnius“. Niekas neturi teisės žeminti ir nepagarbiai kalbėti apie negalią turinčius žmones, teikti visuomenei neigiamus ir niekuo nepagrįstus jų, neva, galimai neleistino elgesio pavyzdžius, kurie bendruomenėje kelia tik įtampą ir neigiamas emocijas. Gyvendami su tokiais žmonėmis mes patys tapsim daugiau įgalūs priimti kitą, šiek tiek kitokį, o galbūt ir kitaip geresnį, nei pats esi. Taip pat nėra pagrindo teiginiams, kad mūsų vaikai augdami kartu/šalia negalią turinčių žmonių, bus skriaudžiami ar nukentės kitokia forma. Sakyčiau, kad vaikai augdami tokioje aplinkoje išmoks įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną ir, jau užaugę, kitoms kartoms perteiks visai kitus išgyvenimus ir supratimą apie tokius žmones.
Tiek valstybės, tiek savivaldos lygyje ši pertvarka yra nauja ir tik pradedama įgyvendinti. Didžiąja dalimi dėl žmonių sukurtų baimių ir nenoro keistis, ši iniciatyva vis dar turi neigiamą atgarsį visuomenėje.
Reiktų pripažinti, kad šia tema galėtų ir turėtų būti daugiau kalbama, diskutuojama tiek viešoje erdvėje (spaudoje, televizijoje), tiek susitikimuose su atskiromis bendruo­menėmis. Svarbi ir kitų šalių patirtis šioje srityje. Būtų tikslinga ištransliuoti žmonių, jau gyvenančių kaimynystėje su negalią turinčiais žmonėmis, nuomonę, kuri suteiktų papildomai žinių, saugumo jausmo ir taip neigiama reakcija palaipsniui keistųsi.
Taigi kvieskime vieni kitus statyti tiltus vieniems pas kitus, o ne aukštas tvoras vieniems nuo kitų.

Gražina Palidauskienė, Paramos šeimai tarnybos vyr. socialinė darbuotoja:
„Neįgaliųjų įtrauktis ir gera jausena visuomenėje – sudėtinė gerovės valstybės dalis“, – sakė  Lietuvos Res­pub­likos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kiekvienas žmogus turi nueiti savo gyvenimo kelią. Taip jau  lemta, kad ne visi gali matyti šviesą, girdėti sklindančius garsus, suvokti pasaulį ir judėti begalinėje jo erdvėje.
Proto negalios žmonės visada buvo mažiausiai suprasti. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir negalios paliesti, turi teisę užimti deramą vietą bendruomenėje pagal savo galimybes bei poreikius.
Prieš 20 metų Paramos šeimai tarnyba  pradėjo  veiklą. Tarnybos veikla orientuota  į proto negalią turinčio  žmogaus gebėjimus, galias, poreikius. Tai be galo nuostabūs, darbštūs, kūrybingi žmonės. Jie svajoja ir džiaugsmu dalinasi su tarnybos draugais, kai svajonės  tampa rea­lybe. Jų nuoširdumas ir atjauta kitam paperka visus esančius šalia. Dėka jų galimybių,  kruopštumo ir noro kuo daugiau išmokti, tarnybos lankytojų darbai puošė ne vieną tarp­tautinę, nacionalinę dailės parodas. Darbai keliavo ir  į  kitų miestų dienos centrus.
Spalvingi skiautinių technika siūti darbai tiesiog užburia. Kiek džiaugsmo suteikia visiems iš molio nulipdytas angelas, žvakidė  ar papuošalas mamai. Keliaudami lankytojai po Lietuvą, dalyvaudami kūrybinėse stovyklose ir dailiųjų amatų parodose, edukacinėse programose, teatro pleneruose pristatydami teatrinės studijos „Avilys“ spektaklius, džiaugėsi patirtais įspūdžiais ir didžiavosi,  kad jų darbais žavėjosi tiek daug žmonių, kad po spektaklio žmonės plojo atsistoję. Lankytojai dalyvauja Elektrėnų miesto bendruomenės gyvenime, džiaugiasi būdami jos dalimi.
Žmonės su proto negalia yra tokie patys žmonės, kaip ir mes, tik jiems reikia truputį padėti ir priimti tokį, koks jis yra. Mes, tarnybos darbuotojai, esame jų padėjėjai, bet be jų noro pažinti, išmokti, suprasti,  domėtis, džiaugtis, šypsotis, kartais liūdėti nebūtų prasmingos veiklos.
Kviečiu atvykti į Paramos šeimai tarnybą, Draugystės g 3, Elektrėnai. Susipažinsime, pasikalbėsime, atsakysime į rūpimus klausimus.

Daiva Žibienė, užauginusi pa­našią negalią turinčią dukrą:
Mano nuomone, tokių namų reikia būtinai. Savarankiško gyvenimo namai, kur neįgalieji bus mokomi, kaip gyventi savarankiškai, kaip tvarkytis savo kasdienius rūpesčius ar tiesiog kasdien apsipirkti, gaminti sau maistą, mokomi tiesiog gyventi, žinoma, kad reikalingi. Šeimos, kurios augina tokius vaikus, jiems užaugus, neretai susiduria su problemomis: į darbą niekas nepriima, dienos užimtumas – viename dienos centre Elektrėnuose. Ten nuvykti iš Vievio – vėl rūpesčiai ir nepatogumai. O ir patys vaikai dažnai nori gyventi atskirai nuo tėvų.
Todėl jei naujieji namai organi­zuos užimtumą neįgaliems asmenims, įvairius mokymus, savirealizacijos neįgaliesiems poreikis bus patenkintas. Jau nekalbant apie pačių psichinę negalią turinčių žmonių emocinį gerą užtaisą. Jie turės ką veikti, nebus nustumti į šoną stipresniųjų, suras draugų ir bendraminčių. Neįgalių žmonių šeimai nukristų didelis rūpestis, ką veikia tas „suaugęs vaikas“, kai tėvų nėra namuose, ar viskas su juo gerai. Juk tėvų rūpesčiai laiko neskaičiuoja – jie dirba visada, ir prie didelių, ir prie mažų vaikų. O galų gale, Vievis taip pat miestas, todėl socialinių paslaugų plėtra, remiantis socialinių paslaugų prieinamumo principu, turi būti užtikrinama ir mažesnių miestelių, bendruomenių gyventojams, ne tik rajono centrams. Tokių namų statybai, manau, prieštarauja tie, kurie savo gyvenime nėra susidūrę su negalia artimoje aplinkoje. O paslaugų trūksta visur. Aš asmeniškai apsidžiaugiau, kad mano dukrai ir Vievyje pagaliau būtų ką veikti, o kartu nuliūdau, kad nebuvo to anksčiau. Neabejoju, kad paslaugos bus to­kios, kokių reikia, ir kad namuose dirbs kompetentingi, nuoširdūs, kantrūs darbuotojai.

Gražina Banienė, Ventos globos namų direktorė:
Ventos miestelyje yra treji namai, kuriuose gyvena psichinę negalią turintys žmonės. Atskirai gyvena vaikai, vyrai ir moterys. Apie naujų namų statybų problemas girdėjome iš žiniasklaidos, bet Ventos miestelyje bėdų, dėl ko baiminasi Vievio žmonės, neturime. Vaikai gyvena butuose, o suaugusieji – gyvenamuose namuo­se. Erdvės prie namų nėra daug, tik prie vienų namų turime šiltnamį. Nei treniruoklių, nei sporto aikštelių prie namų nėra, naudojamės miestelio infrastruktūra. Globos namuose daugiausia ir dirba Ventos gyventojų. Globos namų ugdytiniai Ventoje yra aktyvi bendruomenės dalis, dalyvauja renginiuose, šventėse ir kt.
Vietą pakeisti gal galima
Statybos vietai prieštaraujantys vieviškiai priekaištų turi savivaldybės tarybai už tai, kad net jų rinkti tarybos nariai nepasidomėjo, kur tie namai bus statomi, ir pritarė projektui. Kad projektas gali būti konfliktiškas, taryboje kalbėjo tik tarybos narys Virgilijus Pruskas, turėjęs karčios patirties dėl Kazokiškių sąvartyno statybos ir planų statyti krematoriumą Kurkliškėse. Deja, net opozicijoje dirbantys tarybos nariai projektu nesusidomėjo. Panaši bendruomeninių namų statybos problema yra Žiežmariuose, bet jų pasipriešinimą, atrodo, išgirdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Rugpjūčio 8 d. Žiežmarių miesto bendruomenė iš SADM gavo raštą, kad Kaišiadorių r. sudaryta darbo grupė, ku­rios posėdžiuose dalyvauja ir SADM atstovai, kreipėsi į Kaišiadorių r. savivaldybės administraciją, kad ši per du mėnesius pateiktų sąrašą visų laisvų sklypų, priklausančių valstybei ar savivaldybei ir tinkamų grupinių namų statybai. Žiežmariškiai tikisi, kad vieta namų statybai bus pakeista. To paties tikisi ir vieviškiai.
Supažindinti nereikėjo
O dėl grupinių namų statybos Vievyje SADM Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ineta Nedveckė taip atsakė:
„Bendras statybų principas yra toks, kad gyvenamasis namas, kuriame apsigyvens negalią turintys žmonės, statomas tokiu pačiu principu kaip bet kuris gyvenamasis namas, kuriame ketintų apsigyventi didesnė šeima. Paprastai, kai šeima iš savo lėšų statosi namą, ji neturi gauti kaimynų sutikimo dėl paties namo bei nerengia susitikimų su kaimynais, nebent siekia susipažinti ir įsilieti į kaimynystę. Papildomi reikalavimai dėl derinimo su visuomene yra taikomi, kai statomas komercinės paskirties objektas arba didesnis nei 300 kvadratinių metrų namas. Vienintelis reikalavimas statant grupinio gyvenimo namus ar bendruomeninius vaikų globos namus yra susijęs su siekiu informuoti visuomenę apie sklype suprojektuotą statinį, kai jau yra gautas statybos lei­dimas ir parengtas namo projektas. Tuomet paprastai gyventojai pamato architektų paruoštą vizualizaciją, koks namas iškils šalia esančiame sklype. Vis dėlto Socialinės apsaugos ir darbo ministerija labai skatina savivaldybes susitikti su gyventojais kuo anksčiau, aktyviai juos informuoti apie numatomus darbus bei supažindinti su globos namų pertvarka. Dėl šios priežasties Elektrėnų savivaldybė organizavo susitikimą su vietos bendruomene dėl grupinio gyvenimo namų statybos, informacija apie grupinio gyvenimo namus ir socialines dirbtuves paskelbta internetinėje svetainėje www.pertvarka.lt (Vilniaus regiono investiciniame projekte).
Norėtume pabrėžti, kad negalią turintys žmonės, kaip ir visi šalies gyventojai, turi teisę apsigyventi bet kurioje Lietuvos vietoje. Pavyz­džiui, daugiau ar mažiau vaikų auginanti šei­ma, šeima be vaikų, vieniši asmenys, žmonės su negalia gali pirkti bet kurį sklypą ir statydintis namą pagal savo poreikius – būtų neįsivaizduojama, jeigu kaimynai surinktų parašus ir pasiūlytų jiems persikelti į kitą vietą. Lygiai taip pat yra, kai statomi grupinio gyvenimo namai, kurie yra skiriami gyventi iki 10 negalią turinčių žmonių.
Nuoširdžiai tikimės, kad Lietuvos gyventojai supranta negalią turinčių žmonių poreikį gyventi tomis pačio­mis sąlygomis, kaip ir mes visi: gyventi mieste, kaime ar rajono centre, gauti paslaugas, bendrauti, tvarkyti aplinką, dirbti, mokytis, pramogauti. Mūsų patirtis rodo, kad susipažinę su naujaisiais kaimynais iš grupinio gyvenimo namų vietos gyventojai lieka labai patenkinti ir būna linkę palaikyti šiltą kaimynystę“.
Rekomendacijos
SADM ministerija yra išleidusi net rekomendacijas, kaip informuo­ti gyventojus apie žmones su negalia, ketinančius ap­sigyventi kaimynystėje. Vie­na iš tokių rekomendacijų – PIRMUMAS. Rekomenduojama kuo anksčiau informuoti gyventojus apie jų kaimynystėje ketinamus kurti grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą ar savarankiško gyvenimo namus. Informavimo stilius turi būti draugiškas gyventojams, kurie nežino, kas yra institucinės globos pertvarka ir girdi apie tai pirmą kartą. Dauguma žmonių su šia pertvarka nėra susidūrę. Kokias vertybes pabrėžiame? Demokratiškumą, kalbėjimąsi, skaidrumą, artimumą visuomenei, dėmesingumą, patikimumą. Paprastai žmonės geriau prisimena tą informaciją ir palaiko tą nuomonę, kurią išgirsta pirmiausia. Dėl šios priežasties siūlytina kaip įmanoma anksčiau informuoti gyventojus apie pertvarkai reikiamo būsto statybas ar pirkimą, jeigu reikia – net labai dažnai.
Spaudoje, atrodo, tokios informacijos buvo, bet savivaldybės vadovų gyvas susitikimas su gyventojais įvyko akivaizdžiai pavėluotai – po tarybos sprendimo priėmimo praėjus mėnesiui.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1