Gal ir Elektrėnų krašto gyventojai pastebėjo žurnalisto Eldorado Butrimo publikacijas iš kovojančios Ukrainos, skelbiamas gana įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir net jo paskyroje mūsų pamėgtame feisbuke. Eldoradas nepuola spręsti globalinių karo problemų, keliauja po grobikiško karo alinamą Ukrainą, beldžiasi į namus, kalbina sutinkamus hosteliuose ir traukiniuose, metro stotyse ir pafrontėje likusius gyventi žmones ir rašo apie juos, jų gyvenimą, karo paveiktą buitį, viltis, vis atrasdamas tame juodulyje ir kažką šviesaus.
Tad su žurnalistu E. Butrimu kalbėjomės apie karą Ukrainoje, gyvenimą skirtinguose šalies miestuose, ukrainiečių stiprybę ir skausmą, apie laukiamą karo pabaigą.
Kaip pasiryžote vykti į Ukrainą?
Rusijai užpuolus Ukrainą dar tą pačią dieną nusprendžiau, kad ten vyksiu. Tuo metu buvau po delno operacijos ir turėjau palaukti savaitę, kol sugis ir bus išimti siūlai. Apie norą ten vykti pranešiau „Lietuvos ryto“ laikraščio redakcijai, kurios korespondentu Lenkijos sostinėje Varšuvoje dirbau pastaruosius dvidešimt metų. Redaktorius mano sumanymą išpeikė ir pasakė, kad nėra prasmės rizikuoti savo gyvybe, pasiūlė apie karą rašyti remiantis informacija Ukrainos ir užsienio žiniasklaidoje. Man buvo apmaudu, kad joks Lietuvos laikraštis nei televizija nepasiuntė į karą nuolatinio korespondento, nors iš Lenkijos ten išskubėjo krūva žurnalistų. Po pokalbio su redaktoriumi nusprendžiau, kad vyksiu savavališkai savo lėšomis, ir po dviejų dienų išskubėjau.
Kokių nors žinių, kaip reikia elgtis pavojaus akimirkomis, turėjote? Iš kur? Kaip jas gilinote?
Ne, anksčiau nesidomėjau karo tematika, nebuvau vykęs į karo zonas, įsidėjau į mašiną vien šiltų rūbų, miegmaišį, truputį maisto. Iš prigimties nepasižymiu drąsa, todėl pradžioje ketinau vykti vien į arti Lenkijos sienos esantį Lvovą, o į priešų apsuptą Kijevą neketinau važiuoti. Pabuvęs savaitę Lvove išdrąsėjau ir traukiniu išvažiavau į Kijevą, o dar po savaitės iš ten į Charkovą. Ten tuo metu buvo labai pavojinga, nes miestas yra vos 40 km nuo Rusijos sienos, ir priešai miestą apsupo bei labai bombardavo.
O kaip to buvo mokomi Ukrainos piliečiai?
Jie ypač įsidėmėję, kad Ukrainos televizijoje bei reklamos stenduose perspėjama išgirdus oro pavojaus sireną arba gavus tokį pranešimą į telefoną, bėgti į slėptuvę arba į buto vonią ar laiptinę, laikantis vadinamosios dviejų sienų taisyklės. Mat sprogus gatvėje arba kieme bombai susidariusi smūgio banga išdaužia langus ir net išorinę sieną, tačiau sunkiai įveikia antrą sieną. Be to, laiptinės sienos yra pačios tvirčiausios. Per televiziją mokoma ir neliesti ant žemės įtartinų daiktų, nes tai gali būti užmaskuotos minos, draudžiama eiti į neišminuotas teritorijas, patariama namuose turėti pirmos pagalbos vaistinėlę, maisto atsargų, žibintuvėlį, „powerbanką“, žvakę, papildomų šiltų rūbų, kad nesušaltų dingus namuose šildymui.
Eldoradas Butrimas ir LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Jolanta Mažylė. Lianos Binkauskienės nuotrauka
Būti skirtingose Ukrainos vietovėse pavojinga gana nevienodai. Nuo kurių vietų tas pavojaus lygis tampa ekstremalus?
Ekstremaliai pavojinga yra šalia fronto linijos, ten, kur pasiekia artilerijos, tankų ir minosvaidžių sviediniai. Mat raketos yra brangios, ir jos į Kijevą, Lvovą ir kitus toli nuo fronto esančius miestus atskrenda retai. Gaila, tačiau dalis senyvų žmonių nenori palikti savo namų net jų gyvenvietei tapus fronto zona, jie gyvena rūsiuose, maistą gaminasi ant laužų iš patiekalų, kuriuos atveža kariai ar savanoriai. Blogiausia, jog iš fronto zonos nenori išvykti ir kai kurios šeimos su mažais vaikais.
Mūsų, lietuvių, akimis, gyvenimas Charkove itin pavojingas, o Ukrainos žmonės turbūt manė kitaip?
Charkove itin pavojinga buvo karo pradžioje, kai priešas kelis mėnesius jį bombardavo siekiant įveikti gynėjus. Vėliau okupantai buvo nustumti keliolika kilometrų toliau, o rugsėjo mėnesį nustumti už sienos, todėl nuo to laiko pasiekia vien raketos. Šios atlekia beveik kasdien, todėl čia gyventi yra žymiai pavojingiau nei Kijeve ar Lvove, kur jau veikia teatrai, filharmonija, vaikai eina į mokyklą, o Charkove viskas uždaryta.
Charkove labiausiai nukentėjo Saltovkos mikrorajonas, kraštinis miesto rajonas, nuo kurio iki fronto linijos buvo vos penki kilometrai.
O kur ir kokios buvo sunkiausios Jūsų patirtys?
Charkove praėjusių metų kovo pabaigoje buvau patekęs į labai pavojingą situaciją. Vienas policininkas savo mašina vežė parodyti Saltovkos mikrorajoną bei pafrontę, į mus ėmė lėkti bombos, laimei, arčiausiai nukritusi nesprogo. Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai išsigandau, nes prie oro pavojaus sirenų ir tolėliau sprogstančių bombų gaudesio jau buvau pripratęs. Pavojingą situaciją teko išgyventi ir Odesoje, kai, nuvykus fotografuoti susprogdintą daugiaaukštį namą, virš galvos danguje kažkas driokstelėjo, o šalia buvę praeiviai puolė slėptis ar gulėsi ant žemės. Nubėgęs į požeminį garažą sužinojau, kad ukrainiečiai virš mūsų galvų numušė priešo raketą, lėkusią į karinį aerodromą. Žmonės buvo persigandę, nes prieš kelias dienas tokia raketa gretimame name užmušė šešis asmenis, be to, numuštos raketos krisdamos irgi sprogsta ir sėja aukas. Raketų skrydžiai mane lydėjo ir nuvykus į Zaporižę, Mikolajevą, Dniprą bei Čuhujivo karinį miestelį, tačiau visi tie sprogimai, iš kurių keli nusinešė žmonių gyvybes, įvyko už kelių kilometrų ir man pavojaus nekėlė. Gerokai arčiau sprogo raketa per paskutinį pasibuvimą Charkove, dėl ko patyriau nedidelę kontūziją – ėmiau blogiau girdėti viena ausim ir gavau trumpam grįžti į Lietuvą pasigydyti.
Kaip po šių įvykių atgavote pusiausvyrą? Noras stebėti karą Ukrainoje išliko?
Bombai nukritus šalia mašinos, bet nesprogus tapo dar sunkiau miegoti naktimis, nes prabusdavau po kiekvieno sprogimo, teko gerti raminamuosius vaistus. Miegas ir psichinė pusiausvyra atsistatė tik išvykus iš Charkovo į Lvovą, nes ten sprogimai buvo labai reti ir karo pavojus labiau teorinis. Po kelių savaičių grįžau į Kijevą, vėliau vykau į Dnieprą, Zaporižę, Odesą, Mikolajevą, vėl į Charkovą. O po Charkove patirtos nedidelės kontūzijos, kaip minėjau, trumpam grįžau į Lietuvą pasigydyti. Negrįžti į Ukrainą minčių nebuvo kilę.
Sakoma, kad kare nelieka netikinčių žmonių? Tai tiesa? Juntama Ukrainoje?
Kariai pasakojo, kad tapo religingesni, prieš mūšius meldžiasi, civiliai irgi teigė, jog į rūsius subėgę per sprogimus beveik visi meldžiasi. Charkove ir Dniepre kalbinti pravoslavų šventikai visgi tvirtino, kad tikinčiųjų cerkvėse pagausėjo vien penktadaliu, tačiau nereikia pamiršti, kad tuose miestuose liko gyventi tik pusė žmonių, kiti pabėgo į užsienį ar Vakarų Ukrainą. Be to, sovietmečiu diegtas ateizmas padarė didelę įtaką Rytų Ukrainoje, ten cerkvių yra nedaug ir jos retai būna pilnos.
O kaip gyvena žmonės karo alinamoje Ukrainoje? Kaip ir kiek pavyksta išlaikyti apynormalį gyvenimo ritmą?
Kuo arčiau fronto, tuo, suprantama, padėtis yra sudėtingesnė, nes įmonės užsidarė arba persikėlė į Vakarų Ukrainą, todėl žmonėms sunku rasti darbą, o ir atlygis už jį sumažėjo. Priešui ėmus sprogdinti elektros pastotes, dažnai namuose nėra šviesos ir tuo pačiu šilumos, neveikia liftai ir internetas. Okupaciją ir fronto mūšius patyrusiose gyvenvietėse šviesos ir šildymo nėra jau visus metus, gyventi ten labai sunku, nes aplinkui neveikia nė viena parduotuvė, ir maistą atveža vien savanoriai. Daug kur neveikia paštas, bankų skyriai, kirpyklos.
Nuo karo Ukrainoje pradžios kelis kartus buvot parvykęs į Lenkiją ir Lietuvą. Kas Jums yra šis atsitraukimas iš kovojančios Ukrainos?
Karas per laiką ima slėgti, žiaurumo vaizdai ir žmonių kančios veikia psichiką, darosi sunku miegoti, o grįžimas į Lietuvą ar Lenkiją tiesiog gydo. Pervažiuoji Ukrainos sieną ir kažkoks sunkumas tarsi nusirita nuo pečių, lengviau pradedi kvėpuoti.
Savo publikacijose, feisbuko postuose pasakojate labai jautrias Ukrainos žmonių istorijas. Žmonės noriai kalbasi su žurnalistu iš Lietuvos?
Įvairiai būna, vieni žmonės kalba, kiti ne. Daug žmonių per karą tapo labai nepatiklūs, bijo atvirauti, tad tenka ieškoti tokių, su kuriais pavyksta išsišnekėti, kurie sutinka pasipasakoti savo išgyvenimus, net ir labai skaudžius.
Turite kokių nors taisyklių, kaip pasiekti pafrontės gyvenvietes, kaip prakalbinti žmones?
Lengviau sekasi prakalbinti žmones nusigavus arčiau fronto, nes tada tiek kariškiai, tiek civiliai į žurnalistą žiūri kaip į savą žmogų, tokį, kuris rizikuoja gyvybe panašiai kaip ir jie. Lengviau surasti nuoširdžių pašnekovų ir gyvenant pigiuose nakvynės namuose ar važiuojant pigesnės klasės traukinio vagone, nes tada į mane irgi žiūrima kaip į saviškį – karo vargus kenčiantį asmenį. Dar padeda išsikalbėti tai, kai pasakau, jog Ukrainoje esu nuo pirmo karo mėnesio ir taip pat patyriau kelias gyvybei pavojingas situacijas.
O gal galite nusakyti ukrainiečių tvirtumo paslaptį?
Ukrainiečių yra visokių, daug savanoriais stojo ginti tėvynės, tačiau yra ir tokių, kurie per kyšius sukasi nuo kariuomenės ar bėga iš šalies. Dalis karių savanorių minėjo, kad drąsos kovoti semiasi iš legendų apie kazokų kovingumą, o keli net gyrėsi, kad jų proseneliai buvo kazokai. Spėju, kad pasakojimai bei legendos apie kazokų kovingumą ir tai, kad proseneliai jais buvo, įkvepia ukrainiečius prisijungti prie dabartinės kovos bei iškęsti visas negandas. Įtaką gal daro ir prisiminimai apie buvusias Kremliaus niekšybes – kazokų judėjimo likvidavimą, sukeltą badą, ukrainiečių kalbos draudimus, trėmimus į Sibirą, kovas už nepriklausomybę.
Kaip jaučiasi žmonės iš išvaduotų nuo rusų gyvenviečių? Jie tvirtai tiki Ukrainos pergale?
Pastebėsiu, kad išvaduotose gyvenvietėse mažai žmonių, nes gyvenvietės yra sugriautos. Žmonės ten bijo atvirauti, sako, kad tiki pergale, tačiau namus remontuoja nenoriai, nes nėra tikri, ar priešas negrįš. Tie žmonės išgyveno pragarą, jie yra nepatiklūs ir įsibaiminę, pergale patikės tik pasibaigus karui.
O kaip elgiamasi su į nelaisvę patekusiais Rusijos kariais ar tautiečiais, kurie apiplėšinėja į užsienį išvykusiųjų namus?
Neteko bendrauti nei su rusų belaisviais, nei su kolaborantais, bet šnekėjausi su rusų nelaisvėje buvusiu Mariupolio „Azovstal“ kariu. Šis papasakojo sukrečiančių dalykų, prisipažino, jog kalėjime jo svoris nukrito nuo 102 iki 54 kilogramų, o visi dvylika kameroje sėdėję kariai verkdavo iš skausmo. Karys neslėpė, jog jo psichika kalėjime pašlijo, nes privalėjo visą dieną dainuoti Rusijos himną bei V.Putiną ir okupantus šlovinančias dainas. Be to, privalėdavo visą laiką žiūrėti į žemę tam, kad nematytų, kaip atrodo juos mušantys prižiūrėtojai ir nežinotų, kada sulauks spyrio ar smūgio ranka, lazda. Kaliniai visą laiką buvo gąsdinami išprievartavimu ir iškastravimu, nors jo kameroje to esą nė vienas nepatyrė.
Praėjus 12 karo mėnesių, galbūt netekus namų, gyvenant be elektros ar šilumos, stokojant maisto žmonėms turbūt nelengva išsaugoti žmogiškumą, tam tikrose situacijose nesielgti taip, kaip okupantai?
Ypač nelengva kariškiams, kurių nemaža dalis fronte neteko draugų, patyrė sužeidimus ir kontūzijas, yra pervargę nuo metus užsitęsusių kovų. Teko girdėti karių pasakojimus, jog dalis kolegų nesigaili priešų ir sužeistų neima į nelaisvę, tačiau pribaigia. Tačiau kariuomenės vadai tokiems poelgiams nepritaria ir reikalauja sužeistus priešus gelbėti, nes jie vėliau bus keičiami į nelaisvėn patekusius ukrainiečius.
Tad kiek tikitės būti Ukrainoje?
Planuoju iki karo pabaigos.
O kada tikitės karo pabaigos?
Ne šiais, o kitais metais.
Esate optimistas, kad Ukrainai pavyks atsiimti visas Rusijos užimtas teritorijas?
Ne, bendraudamas su kariškiais susidariau nuomonę, kad nepavyks atsiimti tų teritorijų, kurias Rusija okupavo dar 2014 metais – Krymą ir dalį Lugansko bei Donecko regionų. Mat juose per devynerius metus Rusija esą labai įsitvirtino ir užminavo. Gali nepavykti atsiimti ir visų tų teritorijų, kurias Rusija pernai užėmė, nes ji turi ir daugiau karių, ir daugiau ginklų, o jos ekonomikai karas didelės žalos nepadarė.
Ukrainos ekonomika tuo tarpu merdėja, o Vakarų žadamų ginklų vis vien bus keleriopai mažiau nei kad saviems siunčia Maskva. Pagal sociologines apklausas 87 procentai ukrainiečių pritaria kovai, kol bus išlaisvintos visos žemės, tačiau aš bendraudamas su žmonėmis pastebiu, kad abejojančiųjų tokia galimybe po truputį gausėja.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės ir Dievo globos.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Arūno Sartanavičiaus ir Lianos Binkauskienės nuotraukos
Pateikiame ir kelis E. Butrimo pasakojimus apie Ukrainos žmones iš jo feisbuko paskyros
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju, 23 metų Andrejumi Milleriu keturias paras dviese gyvenome viename hostelio kambaryje Dniepre.
„Sesuo sako, kad labai pasikeičiau, tapau agresyvesnis ir užsidaręs; turbūt ji teisi, nors keli vaikystės bičiuliai, su kuriais dabar vakarais susitikinėju, apie tai neužsimena; baigiu atgauti jėgas ir savo įprastą išvaizdą (prieš karą svėriau 106, paleistas iš nelaisvės 54 kilogramus), nuotaika tarsi irgi gerėja, tačiau tik dieną, nes atėjus nakčiai vėl skverbiasi kažkoks nerimas, bijau užgesinti ir negesinu šviesos (Rusijos kalėjimo kameroje lempos nebuvo išjungiamos), užmiegu vien paryčiais ir miegu prastai; sapnų košmaruose nuolat kartojasi vaizdai iš kalėjimo, girdžiu žiauriai mušamų mūsiškių aimanas ir visas įsitempiu laukdamas, kad bus smogiama ir man; mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju; blogiausia, jog mes privalėjome visą laiką žiūrėti į žemę – tam, kad negalėtume pasiruošti smūgiui; baimė, kad gali bet kokiu metu sulaukti smūgio, ir kitose kamerose ar koridoriuje mušamų belaisvių aimanos varė iš proto; kitus gal mažiau, nei mane, nes ne visi tiek svorio prarado; mokykloje aš nebuvau nei moksliukas, nei sportininkas, o mėgau šiaip su draugais leisti laiką Mariupolyje, kur netoli „Azovstalio“ gamyklos ir buvo mūsų butas; po mokyklos planavau vykti tęsti mokslų ir ieškoti darbo į Kijevą, tačiau prieš tai pasirašiau trejiems metams kontraktą ir tapau kariūnu; kontraktas pasibaigė lapkričio mėnesį, likus trims mėnesiams iki karo pradžios; į frontą užsirašiau savanoriu; mes pasiduoti nenorėjome, ir buvome pikti, kad Kijevas neatsiuntė pagalbos į „Azovstalį“; po pasidavimo mus išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecke, iš kur po aštuonių dienų buvau išvežtas į Taganrogos kalėjimą Rusijoje; ten dalis prižiūrėtojų buvo sadistai; mažutėje kameroje gyvenome 12 žmonių; lovoje gulėti galėjome tik naktį, o dieną privalėjome sėdėti ant grindų; rytais privalėjome giedoti Rusijos himną ir dainuoti kitas, Rusiją bei V.Putiną šlovinančias dainas; mums išdalino atspausdintus žodžius ir visi dainavom, nes bijojom mušimo; verksmas ir šauksmai iš skausmo buvo kasdienybė, to niekas nebesigėdijo; savo kankintojų veidų nemačiau, nes turėjom žiūrėti tik į žemę, tad sapnų košmaruose mane dažniausiai muša irgi nežinomi asmenys; prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju, o dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų; visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas ir kad nebetektų kariauti, kad grįžtų normalus miegas ir kad sustiprėtų noras gyventi; nesu rasistas, tačiau su viskuo, kas rusiška noriu turėti kuo mažiau bendro.“
***
Ką tik gavau puikią žinią iš Odesos, jog 24 metų Denisas Saltanas, karo gydytojas, už kurio gyvybę jo mamos Olios prašymu kas rytą meldžiausi (taip, kaip sugebu – nesu religingas) šiandien grįžo iš priešo nelaisvės.
Kai birželyje Odesos hostelyje „La Reve“ Olią sutikau (dirbo kambarių tvarkytoja ir administratore), ji buvo ties nervinio pakrikimo riba, nes du mėnesius neturėjo žinios, kur jos vienturtis sūnus, ar jis gyvas.
Kovos bendražygiai pranešė, kad Denisas Mariupolyje (bet ne „Azovstal“) pateko nelaisvėn. Bėda ta, kad oficialiuose Rusijos nurodomuose belaisvių sąrašuose jo nebuvo, imta manyti, kad vaikinas galėjo tapti viena iš gausių susidorojimo aukų.
Ką tik paskambinusi Olia taip džiaugėsi šia žinia, jog verkė iš laimės ir mažai ką įstengė papasakoti. Tai nesvarbu, ji sūnaus dar nematė, jis keliauja į ligoninę, svarbu, kad grįžo.
Birželio 25 d. apie Olią parašiau feisbuke ir perdaviau jos prašymą melstis už sūnaus gyvybę. Gal lietuvių maldos tam neturėjo įtakos, tačiau pasidžiaukim šios moters laime ir palinkėkim greitesnės karo baigties bei kuo mažesnių netekčių užpultai tautai.
***
E. Butrimo interviu su 43 metų ukrainiete kariūne.
– Ar teko nušauti priešą?
– Į šį klausimą neatsakysiu.
– Ar buvote patekusi į tokią situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?
– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, jog viskas galėjo pasisukti kitokia linkme.
– Ar daug moterų kovoja jūsų batalione, ar bendražygiai vyrai jums skiria lengvesnes užduotis?
– Ne, fronte neturime lengvatų, aš tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti; privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kolegų gyvybė ir operacijos sėkmė. Batalione iš 800 karių 23 yra moterys.
Tokia buvo mano interviu su 43 metų ukrainiete kariūne Viktoria pradžia. Tą vidurdienį Viktoria, kovojanti Bachmuto ruože, traukiniu vyko aplankyti savo trijų vaikų – 21 bei 9 metų sūnų ir 20 metų dukros. Vyko pirmą kartą nuo to laiko, kai įstojo į kovinį „Azovo“ būrį ir prieš keturis mėnesius išvyko į frontą. Į kovą su okupantais moteris nusprendė įsijungti po to, kai Mariupolyje į nelaisvę pateko jos vyras Oleksandras, ir Viktoria pajuto, kad nori keršyti už tai, kaip Maskva sadistiškai elgiasi su nelaisvėn patekusiais „Azovo“ būrio kariais ir kokius žiaurumus okupantai daro jos tėvynėje. Oleksandras su priešu kovojo nuo 2014 metų; Viktorija jau tada irgi norėjo prisijungti, tačiau sutrukdė nėštumas.
– Koks jums asmeniškai buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?
– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo pat mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, ir turėjo tokių didelių siekių…
– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?
– Svajoju, kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statytis savo namą. Jame bus didelė svetainė ir didelis stalas, kad sutilptų vaikai ir anūkai, o aš tokiame dideliame šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau, toliau dirbsiu buhaltere auditore, o vyras tęs savo verslą – bitininkystę.
– Ar nebūna momento, kai pasijaučiate pervargusi, ir sakote – stop, pasitraukiu iš fronto?
– Būna. Kartais jaučiuosi visiškai išsekusi ir norisi grįžti namo, bet po to imu galvoti – negaliu nuvilti savo bendražygių, mes juk karo šeima. Pakalbu su draugais, pasidalinu savo nusivylimu, nuovargiu, jie paguodžia, padaro arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika.
– Saldumynai padeda?
– Man taip. Galvoju, kad ir daugumai padeda. Atminčiai labai įstrigo atvejis, kai einant pro kažkokį kaimelį sena močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius, ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausia, gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino, supratau, kad vykdama į frontą pasielgiau teisingai.
– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie priešo karius galvojate?
– Karas turi būti karu, tačiau šis priešas nekariauja pagal karo taisykles, jis žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, užminuoja vaikų žaidimų aikšteles. Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nors nenusimano nei savo šalies, nei Ukrainos istorijoje, nesusigaudo politikoje, neturi jokių moralės principų – atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų, ir čia dauguma gaus galą. Mes žinome už ką kovojame – kovojame už savo vaikų ateitį laisvoje demokratinėje šalyje, o jie už ką? Už nieką, už krūvelę rublių, už kuriuos tėvai pastatys jiems antkapį.