Žmonių pasirinkimai, nulėmę valstybės likimą

Julija Kirkilienė

Danutė Dzimidavičiūtė Ka­­ran­kevičienė – smulkutė guvi močiutė, šiais metais švenčianti 88 metus. Bet ji vis dar pilna veiklos: aktyviai dalyvauja tremtinių veikloje, dainuoja neįgaliųjų liaudies ansamblyje „Ievaras“, domisi politika, aktyviai seka spaudą, išsikerpa ir į atskirą knygą klijuoja ją dominančius straipsnius ir savo gyvenimo istoriją, anūko Adomo paraginta, ranka surašė į knygą. Apie Danutę ir jos giminės likimus aprašyta ne vienoje tremčiai ir partizanams skirtoje knygoje, sukurta eilių. Švenčiant Lietuvos valstybės šimtmetį ir stebint šių dienų politikų batalijas, D. Karankevičienės ir jos artimųjų gyvenimai paliudija, kodėl Lietuva yra gyva ir gyvuoja šimtmečius.

Pasirinkimai

Ant namų sienos kabo bajorų Dzimidavičių giminės herbo, išduoto 1500 metais, kopija. Danutės tėvelio Balio giminė kilusi iš bajorų. Bajoriškas kraujas Dzimidavičiams neleido parsidavinėti vieniems ar kitiems okupantams – jie geriau rinkosi kančią ir mirtį nei vergavimą.
Danutės seneliai – stambūs ūkininkai iš Žaslių valsčiaus Jačiūnų kaimo – Jonas ir Cecelija Dzimidavičiai užaugino keturis sūnus: Balį, Praną, Stasį ir Kazimierą. Tėvui mirus, sūnūs žemės neišdalino, o paliko ją dirbti jauniausiajam broliui Kazimierui. Kiti broliai ūkininkavo atskirai ir siekė mokslų. Stasys buvo žinomas tarpukario muzikantas, Balys baigė žemės ūkio mokyklą, buvo šaulys. Balys jaunas vedė iš gretimo kaimo ūkininkaitę Marcelę Grendaitę. Jauna pora buvo atkelta dirbti į Gegužinės kaimą. Šeima dalyvavo kaimelio visuomeniniame gyvenime: Balys giedojo bažnyčios chore, artimai bendravo su tuo metu Gegužinėje klebonavusiu kunigu, rašytoju, kraštotyrininku Nikodemu Švogžliu-Milžinu. Balys dirbo „Monopolyje“ (valstybinė degtinės parduotuvė), Marcelė – kasininke. Dzimidavičiams gimė keturi vaikai, kuriems šeima samdė auklę. Tarpukario Lietuvoje tarnautojus perkeldavo dirbti ten, kur labiausiai reikėjo darbuotojų, todėl ir Balį su Marcele 1937 metais perkėlė dirbti į Vievį. Šeimos archyve išlikusi nuotrauka, kur Balys buvusiame kultūros namų pastate Trakų g., tuometiniame sandėlyje, priimdinėdavo iš ūkininkų grūdus, nustatydavo grūdų rūšį. Sandėlyje supirkdavo ir kaimiškus kiaušinius. Danutė prisimena, kokie tie kiaušiniai nešvarūs būdavę, todėl Balys vaikams liepdavo juos valyti su švitriniu popieriumi. 1939 metais Dzimidavičius perkėlė į Obelius, Rokiškio rajone. Balys dirbo parduotuvių vedėju, banke buhalteriu, o Marcelė – kasininke. Šeimoje augo keturi vaikai: Antanas, Pranas, Danutė ir Vytautas. Tėvai stengėsi vaikus leisti į mokslus. Antanas baigė Kauno meno mokyklą, norėjo tapti keramiku, Pranas baigė Rokiškio prekybos mokyklą. Danutei ir jauniausiam Vytukui karas ir okupacija sutrukdė mokytis, nors Danutė rašo savo prisiminimuose, kad irgi buvo linkusi į meną – gražiai piešė.

Pasitikėjimas likimu

Darnią Dzimidavičių šeimą, kaip ir daugelį Lietuvos šviesuolių, išblaškė istorinės permainos, žmogaus protu nesuvokiamas žmonijos naikinimas. Užėję vokiečiai Dzimidavičių vyresnius sūnus Antaną, Praną ir tėvą užrašė į reichą darbams. Tėvai pasitarė neleisią vaikų okupantams tarnauti, todėl nupirko jiems dviračius ir išsiuntė į gimtąsias vietas – Klusių kaimą – pas gimines. Vėliau į gimtuosius kraštus grįžo ir tėvai. Balys karo metu dirbo Palomenės urėdijoje apskaitininku, paskui buhalteriu, gyveno miškininkų name Pasode. Sugrįžus rusams, vyresni sūnūs Antanas ir Pranas bei tėvas gavo šaukimus eiti tarnauti į sovietų kariuomenę. Bet ne Dzimidavičiams toks pasirinkimas. 42 metų Boleslovui per giminaitį, vėliau tapusį Didžiosios kovos rinktinės įkūrėju, Stasį Misiūną-Senį, pavyko gauti dokumentus, kuriuose buvo aštuoniais metais pasendintas, todėl į frontą eiti nebereikėjo. O jo sūnūs Antanas ir Pranas karo metu slapstėsi, o nuo 1944 metų tapo pirmaisiais besiburiančio partizanų būrio kovotojais. Danutė prisimena, kaip Antanas, besiruošdamas eiti į mišką, susitaisė rusišką automatą ir mokėsi šaudyti. Buvęs šaulys ir nepriklausomos Lietuvos tarnautojas Balys žinojo, kad represijų ir jis neišvengs, bet į Vakarus nepasitraukė, savo likimo liko laukti Lietuvoje. Norėjo tyliai ūkininkauti, bet pirmoji nelaimės priežastis buvo atsitiktinė. Dzimidavičiai turėjo radijo aparatą, kurį atėję rusai įsakė priduoti valstybei. Baliui, žinoma, aparato pagailo ir išvis nesuprato, kodėl reikia atiduoti savo daiktą. Radijo aparatą jis paslėpė pas brolį Stasį rūbų dėžėje. Žinoma, pas Stasį buvo daroma krata, aparatas surastas ir abu broliai buvo suimti, išvežti tardymui į Karaliaučių. Iš ten juos paleido eiti į Trakus ir ten priduoti radiją. Danutė sako nežinanti, kaip jie pėsčiomis su sunkiu radijo apartu atėjo iki Trakų, kur turėjo priduoti radiją, o iš Trakų pėsčiomis ėjo į Kaišiadoris, kur turėjo būti teisiami. Matyt, papuolė žmoniški kareiviai, kurie juos iš Kaišiadorių teismo paleido. Balys, prisimena Danutė, nuo bado buvo visas sutinęs, bet išgyveno. Tik namuose ramybės nebuvo.

Į tremtį

1945 metų pavasaris. Dar 15 metų neturinti Danutė ir trimis metais jaunesnis Vytukas slaugė nuo išgyvenimų pasiligojusią mamą. Tėvas vos pasveikęs, buvo areštuotas. Trakuose Balys buvo kankinamas ir verčiamas atvesti iš miško sūnus. Balys pagudravęs, sakydamas, kad kaip sėdėdamas kalėjime atves vaikus, todėl buvo laikinai paleistas. Balys nuėjo ne pas sūnus, bet pasislėpė pas gimines prie Kruonio. Pasikeitė išvaizdą. Netrukus pas pasiligojusią Marcelę su nepilnamečiais vaikais apsilankė rusų kareiviai. Išvežė penkiolikmetę Danutę ir atsitiktinai pas juos užėjusią jau pilnametę pusseserę Olę. Uždarė mergaites Kaščiukiškių dvare. Atėję jauni leitenantai mergaites įkalbinėjo atvesti partizanus Antaną ir Praną Dzimidavičius ir prigrasino, kad nepaklausius, bus išvežtos pas „baltąsias meškas“. Išleido mergaites naktį. Ėjo jos, kol pamatė žiburį pas kunigą, bet ten jas užpuolė šunys. Tada kitame namelyje gyvenusi moteris įsileido mergaites, jas pamaitino, leido permiegoti. Kitą dieną Danutė ir Olė grįžo namo. Vėliau Danutė pamiškėje buvo susitikusi su broliu Antanu. Atsisveikino jie tada paskutinį kartą, viską palikdami Dievo valiai. 1945 metų liepos 14 dieną Danutei sukako 15 metų. Liepos 17 d. rytą šeimą pažadino triukšmas. Būrys NKVD kariškių surado šeimą pas gimines, ištempė sergančią Marcelę, pasodino į „kuzavą“ Danutę ir dvylikametį Vytuką, atkišę į juos durklus, kad nepabėgtų, atvežė į Kaišiadoris, kur jau stovėjo ešalonai. Danutė neprisimena, kiek laiko vagone dardėjo iki Uralo, bet pirmojoje darbo knygutėje įrašyta, kad miške Permės srityje, Kudymkare, ji dirbti pradėjo 1945 m. rugsėjo 10-ąją. Išvežta šeima buvo taip, kaip stovi. Danutė prisimena, kad ji buvo nusimezgusi megz­tuką ir turėjo lininį sijonėlį. Taip apsirengusi ir išvežta buvo į Sibiro speigą. Valgyti nepasiėmė nieko, nes nieko ir neturėjo. Bet geri žmonės neleido badu mirti – vagone dalinosi, kuo galėjo.

Pasendino už 100 gramų duonos

Apgyvendinta šeima buvo barake, kur į savo gultą lipti tekdavo per kitus gultus. Pjuvenų skonio duonos buvo duodama po 500 gramų vaikams, 600 gramų suaugusiems ir 250 gramų duodavo ligoniams, tai yra, ir Marcelei. Marcelė buvo siuvėja. Ji rankomis pasiuvo suknelę leitenanto žmonai, kad jis Danutei pakeistų gimimo datą – pridėtų dvejus metus, kad ir ji galėtų gauti duonos davinį, skirtą suaugusiam. Badavo šeima apie trejus metus. Pradžioje Danutė miške pjovė medžius. Nežinia per kiek laiko badaujanti nepilnametė su porininke galėjo nupjauti medį, kurio kamienas slėpėsi sniege per mergaitės ūgį, bet Danutė prisimena, kaip galėjo ne kartą būti tų medžių prispaustos. Prižiūrėjo darbininkes vietinės rusės, kurios nebuvo draugiškos alkaniems vaikams. Prisimena, banditėmis vadindavo, valgiu nesidalindavo. Bet darbšti Danutė buvo pastebėta ir netrukus paskirta prižiūrėtoja – medžių jau nebepjovė, tik matavo. O mama siuvo. Valgyklos darbuotojos už pasiūtą suknelę jai duodavo bulvių lupenų, o kartais ir bulvė kokia likdavo. Tas lupenas, prisimena Danutė, džiovindavo ant buržuikių (krosnelių). Skanūs traškučiai būdavę. Danutė prisimena, kaip iš tremties lietuviai kartais pabėgdavo, todėl merginą kareiviai kvietė užverbavimui – esą tu žinai, kur lietuviai pabėgę pasislepia, kaltino ją, kad tarnauja naciams. Danutė nesutikusi bendradarbiauti, ji sakiusi, kad nori tyliai, niekam neužkliūdama, praeiti koridoriumi tarp nacių ir komunistų. Tada ją vėl grąžino į barakus. Į tuos barakus kažkokiais būdais ateidavo laiškai ir iš Lietuvos, nuo brolio partizano Antano. Dabar tie laiškai saugomi Kauno istorijos muziejuje ir yra publikuoti Stanislovo Abromavičiaus knygoje „Partizanų motinos“. Iš laiškų 1947 metais Danutė sužino, kad areštuo­tas brolis Pranas. Jis buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Nuo rugpjūčio mėnesio laiškai nutrūko. Antanas buvo sužeistas pasaloje Lomanių miške, nukankintas, o palaikai išniekinti Kaišiadorių miesto aikštėje. Kur palaidotas, namiškiai nežino. Danutė sako, kad už Antano galvą buvo siūloma 35 tūkst. rublių. Matyt, kažkas bus susigundęs pasiūlymu ir išdavęs Antaną, pravarde Riteris. Grįžusi iš tremties brolio Antano žuvimo vietoje D. Karankevičienė su vyru Andriumi pastatė kryžių.

Kad gyventi būtų geriau

Ištremti buvo ir Marcelės tėvai Stasys bei Zuzana Grendos, jų sūnūs Albinas ir Algirdas. Marcelės brolis Stasys taip pat buvo partizanas ir 1949 metais žuvo Pakaunėje. Atbuvęs 8 metus lageryje, pas mamą Marcelę, sesę Danutę ir brolį Vytautą tremties atbūti į Kudymarką atvažiavo Pranas Dzimidavičius. Į Sibirą pas šeimą savo noru atvažiavo ir tėvas Balys. Danutė jau dirbo apskaitininke pas žemietį tremtinį buhalterį Vincą Grendą, kai susipažino su tremtiniu iš Geibonių Andriumi Karankevičiumi. Vaikiną labai traukė technika, todėl Danutė Andriaus brigadininkei išsiuvinėjo suknelę taip pat, kaip sau, kad ši Andrių išsiųstų mokytis į traktoristų kursus. O traktoristas Sibire atšilimo laikais lengviau dirbdamas uždirbdavo gerai. Beje, Andriaus brolis Vincentas taip pat buvo partizanas. Jis dirbęs Semeliškių seniūnu ir su visais dokumentais pabėgęs pas partizanus. Jo vardas įrašytas paminkle partizanams, žuvusiems Elektrėnų apylinkėse, pastatytame prie Elektrėnų bažnyčios.
O Danutė ir Andrius sukūrė šeimą, Sibire jiems gimė dukros Birutė ir Valentina. Danutė prisimena, kaip Sibire jie gegužės mėnesį organizuo­davo gegužines pamaldas, skaitydavo litanijas, giedodavo. Giedodavo jie laidotuvėse, todėl Danutė vėl buvo tardoma, kodėl jie būriais organizuojasi, gal vėl prieš valdžią buriasi. Vėl reikėjo kareivius įtikinti, kad jie tik prašo Dievo, kad visiems gyventi būtų geriau.
Andrių Karankevičių reabilitavo anksčiau nei Danutę, bet be žmonos į Lietuvą jis neskubėjo. Danutę reabilitavo 1960 metais gruodžio mėnesį, o po metų šeima jau ruošėsi grįžti į Lietuvą. Pirmieji į Lietuvą išvažiavo brolis Vytas ir vyras Andrius. 1961 metų rudenį grįžo ir Danutė su vaikais, apsigyveno Andriaus tėvų namuose Geibonyse. Tėvai apsigyveno Vyto šeimoje pas žmonos Julijos artimuosius. Ir čia Danutė ima vardinti gerus žmones, vieviškius, priėmusius tremtinius į darbą be registracijos ir net davusius žemės namų statyboms. Tai Juo­zas Jauniškis, Juozas Klakauskas. J. Klakauskas pataręs slėpti, kad yra tremtiniai ir padėjęs neparodyti darbo knygelės su įrašais apie darbą Sibire. Danutė, nors baigusi tik tris gimnazijos klases, buvo gabi ir visą gyvenimą dirbo buhaltere.

Namuose

Dzimidavičių šeima vėl susirinko Lietuvoje, dirbo, augino vaikus, statėsi namus, o širdies kamputyje vis tikėjo, kad ateis ta diena, kai okupantas iš Lietuvos pasitrauks. Didžiausias patriotas – tėvelis Balys – nepriklausomybės nesulaukė. Artimieji mano, kad 71 metų Balys mirė dėl medicinos seselės klaidos. O Danutė su vyru Andriumi ir dukromis atidžiai sekė Persitvarkymo sąjūdžio veiklą, tikėjo, budėjo prie Parlamento per 1991 metų sausio įvykius, meldėsi prie žuvusiųjų karstų. 1993 metais susikūrus Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatoriai) partijai, vėliau partijai susijungus su Tremtinių sąjunga, Danutė tapo partijos nare.
Dabar Danutė savo namelyje Vievyje, Mokyklos gatvėje, gyvena viena. Su vyru Andriumi 2004 metais atšventė auksines vestuves, o po metų jį palaidojo. Palaidojo Danutė ir abi dukras – inžinierę Valentiną ir medikę Birutę. Lietuvos ateitį kurti liko penki anūkai, tarp kurių yra teisininkų, verslininkų, o žymiausias anūkas – buvęs ūkio viceministras, dabar Ukrainos vyriausybės konsultantas valstybės valdomoms kompanijoms Adomas Audickas. O Balio brolio Stasio sūnus, taip pat Stasys Dzimidavičius, pagamino labai kokybiškus vargonus, kurie Lietuvą garsina Amerikoje. Sovietų Lietuvai tokių vargonų nereikėjo.
Gedulo ir vilties dienos išvakarėse peržvelgę vieno žmogaus gyvenimo istoriją, kuriame sutelpa tiek daug – žmonių žiaurumo ir žmonių gerumo, – mūsų kartai lieka supratimas ir pamoka, kad žmogus visada turi galimybę rinktis. O tie pasirinkimai nulemti gali ne tik žmogaus, bet ir valstybės likimą. Be Dzimidavičių giminės ir panašių į juos žmonių pasirinkimų Lietuva, ko gero, negalėtų didžiuotis valstybiningumo šimtmečiu.