Žmonės keitėsi kartu su metais bei valdžios virsmais

Elektrėnų bočiai Birštone

Virginija Šimkūnienė

Prieš kokius 8 – erius metus teko lankytis Japonijoje. Buvau iš anksto susidariusi apie šią tekančios saulės šalį tam tikrą nuo­monę. Dviejų savaičių kelionė daugelį mano nuostatų pakeitė. Daug kas nustebino. Tačiau labiausiai – pagarba pagyvenusiems žmonėms. Kaip žinome, Japonija – ilgaamžių žmonių šalis. Tai lemia daug dalykų – mityba, kultūra, tradicijos ir kita. Pagalvojau, kada Lietuvoje taip maloniai ir pagarbiai elgsis su vyresnio amžiaus gyventojais. Ir ką gi, jau matome daug gerų pokyčių.

Vieni pirmųjų įsteigė Senjorų tarybą

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Elektrėnų savivaldybėje yra daug pagyvenusių žmonių organizacijų. O štai šiemet, kovo mėnesį, jau įkurta ir Elektrėnų savivaldybės Senjorų taryba. Į ją taryba delegavo savo tarybos narį Vaidą Ratkevičių. Kai kalbinome teisininką, vienos Elektrėnų įmonės vadybininką, jis sakė, kad nors yra dar jaunas žmogus, puikiai supranta senjorų lūkesčius ir kartu su visa 6 narių Senjorų taryba ­stengsis juos įgyvendinti.
Vaidas Ratkevičius – labai komunikabilus žmogus, jis jau penkio­likti metai vadovauja bendruomenei „Elektrėnų kraštas“.
„Nors narių turime nedaug, bet jie aktyvūs ir veiklūs – orientuojamės į aplinko tvarkymą, kultūros renginius mieste. Taip ir su senjorais – jei subursi juos, motyvuosi, visada rasi bendrą kalbą. Brandaus amžiaus sulaukę žmonės jau turi daug patirties, jie mielai dalijasi savo žiniomis, nestokoja idėjų. Dar juos drąsina tai, kad nedirbantis žmogus lengviau gali pasipriešinti negatyvui, reikšti savo nuomonę. Juk jų neišmes iš darbo ar nenubrauks premijos“, – sako Senjorų tarybos pirmininkas.
V. Ratkevičiaus vadovaujamoje taryboje yra du žmonės iš Trečiojo amžiaus universitetų, po vieną iš „Bočių“ ir „Purienos“ organizacijų. Vaido Ratkevičiaus pavaduotojas – mero patarėjas Gintaras Jančiauskas.
Jei savo bendruomenės narius V. Ratkevičius lengvai surenka į švaros akcijas – tvarko marių pakrantes, renka šiukšles, – tai pagyvenusius žmones lengviau yra pakviesti į bendruomeninius renginius – šventes, koncertus. Senjorai, užauginę gėrybių, gali jomis dalintis su kitais bendruomenės nariais. Jie noriai demonstruoja savo rankdarbius ar muzikinius gebėjimus. Geras bendradarbiavimo ir palaikymo gestas buvo kapelos „Smilga“ dalyvavimas Senjorų piknike. Abi pusės liko patenkintos draugyste bei pasibuvimu.

Pirmieji darbai bei ateities planai
Naujai susikūrusios Senjorų tarybos kibti į darbus raginti nereikėjo. Jau liepos mėnesį tarybos nariai ­iš­vyko į Visaginą, norėdami susipažinti su tos savivaldybės senjorų darbais. „Įdomiausia, ir kas mums labai patiko, kad visaginiečiai bendrai veiklai suburia visas veikiančias organizacijas. Jie turi kur susirinkti – skirtas pastatas jų veiklai. Mes patalpų kol kas neturime, kiekviena organizacija renkasi kas kur – tai bibliotekoje, tai kultūros centre“, – sakė V. Ratkevičius. Savivaldybė žadėjo remti Senjorų organizacijas ir tą jau daro. Nuvykti į Visaginą skyrė autobusėlį, lėšų dovanoms. Štai ­spalio 4 dieną vyks Astos Pilypaitės koncertas Pagyvenusių žmonių ­dienos proga. Jį finansuoja Elektrėnų kultūros centras.
Kad geriau suplanuotų atei­ties darbus, Elektrėnų savivaldybės Senjorų taryba žada susitikti su Kauno ir Klaipėdos senjorais. Šiuose miestuose jau gerai įsibėgėjusi sen­jo­rų veikla, jie turi įvairios patirties.

Paklaustas apie konkrečius darbus šiuo metu, V. Ratkevičius sakė, kad jų taryba važiuoja į kaimus, seniūnijas susitikti su vietos gyventojais. „Mes norime išgirsti problemas ir pageidavimus beveik visos seniūnijos ir savo bendruomenės, norim su jomis susipažinti, susi­draugauti ir vykdyti bendras veik­las“, – sakė tarybos vadovas. Iš 8 seniūnijų liko neaplankytos 4.
Beveik visur, pasak V. Ratkevičiaus, keliamos panašios problemos. Viena jų – retai per kaimus vykstantys autobusai, jų prašoma daugiau reisų. Dar vienas pageidavimas, nu­stebinęs tarybos narius, buvo anglų kalbos kursai. Bet ne todėl, kad senjorai daug keliauja po svečias šalis, ogi jiems reikia anglų kalbos, kad susikalbėtų su užsienyje gyvenančiais anūkais. Šitą klausimą Senjorų taryba žada spręsti kartu su TAU, nes čia būna organizuojami anglų kalbos kursai.
Teiraujamės Senjorų tarybos pirmininko, kaip jiems sekasi burti pagyvenusius žmones pilietinėms akcijoms, savanorystei. V. Ratkevičius teigė, kad valstybiniuose renginiuo­se, skirtuose tokioms šventėms, kaip Vasario 16oji, Kovo 11-oji, Liepos 6 – oji senjorų dalyvauti įkalbinėti nereikia. Jie visuomet gausiausiai atstovauja. Pats Senjorų tarybos pirmininkas su šeima irgi noriai dalyvauja minėjimuose, Tautišką giesmę gieda su savo mažamečiais vaikais.
Ukrainai remti akcijų Elek­trėnuose buvo daug, pats V. Ratkevičius su bendruomene ir senjorais rinko ir siuntė į kariaujančią šalį ­šlepetes.
Turi Elektrėnų miesto senjorai vieną problemą, bet ji susijusi su keliavimu į Vilnių, į sveikatos įstaigas. Dabar, pasikeitus tvarkai, senjorai nemoka ir negali įsigyti bilietų sostinės viešajame transporte. O pačiuo­se Elektrėnuose, nau­jame Sveikatos centre, yra didelės eilės pas specialistus, kai kurios­ paslaugos neteikiamos, tenka vykti į Trakus. „Apie greitosios med. pagalbos teikimą taip pat reiktų atskiro pokalbio su atsakingais asmenimis“, – teigia V. Ratkevičius.

„Purienoje“ pagyvenusios moterys randa bendros veiklos
Gal ne visose savi­valdybėse yra tokia organizacija, vienijanti pagyvenusias moteris. Bet Elektrėnai turi „Purieną“, jai vadovauja Genė Dapkevičienė. Puikiai atrodanti brandaus amžiaus moteris mūsų pokalbio metu vis turėjo nutraukti kalbą dėl dažnai skambėju­sio telefono. „Organizuoju kelionę – vienos gali, kitoms kažkokie reikalai atsiranda. Turiu ­atsiliepti“, – sakė moteris. Kalbėjomės mes Viešojoje bibliotekoje, kurią, kaip išsitarė pašnekovė, jai vadovaujant pastatė. „Pažįstu daug darbuotojų, čia dažnai gauname patalpas, kai turime susirinkti paskaitoms ar kitiems susitikimams“, – sakė „Purienos“ vadovė.

G. Dapkevičienė „Purieną“ pe­rėmė 2019 metais. Buvusi vadovė buvo apleidusi veiklą, tad dauguma moterų apsidžiaugė, kai jas pakalbino G. Dapkevičienė. Vėl su­sibūrus moterims, imta rašyti projektus. „Man labai padėjo Kristina Partikienė, kartu kūrėme planus ir projektus“, – sakė moteris.
Ji sakė, kad dar dirbdama bibliotekoje daug žmonių įtraukė į veiklas: lankytojai lipdydavo, piešdavo. Taip vyksta ir dabar – veiklios „Purienos“ moterys sutinkamos ir TAU paskaitose, ir renginiuose bibliotekoje, kultūros centre bei valstybinių švenčių minėjimuose. Ir dabar moterys pažymi Sausio 13 -ąją, Vasario 16 – ąją, gieda per Valstybės dieną Tautišką giesmę.
G. Dapkevičienė prisimena Baltijos kelią – tuomet į šią tūkstantinę pilietiškumo akciją įsilieti ji nega­lėjo – saugojo 1,5 metukų anūkę. Į ­Bal­tijos kelią, susikibti rankomis su kitais elektrėniškiais išvyko Genės dukra Daiva ir žentas Vladimiras. Vėliau G. Dapkevičienė kokius 4 kartus vyko į Baltijos keliui pami­nėti skirtus renginius.
Paklausta apie savanorystę, akcijas, G. Dapkevičienė teigė, kad „Purienos“ moterims yra nuo 70 iki 80 metų. „Kai kurios turi sveikatos problemų, negi kviesi į švarinimosi talką. Tačiau kai kurios­ yra stiprios, ­gyvybingos ir dalyvauja visur. Tai ­Nadia Dilienė, Vita Ivoškienė, ­Jadvyga Žitkienė. N. Dilienė ir V. Ivoš­kienė dalyvauja Senjorų tarybos veikloje.

G. Dapkevičienė pabrėžė, kad mo­­terys, užauginusios vaikus, kai kurios jau našlės, pageidauja­ pramo­gų – kelionių, koncertų.
Pernai vykome pasižmonėti į Birštoną, buvome Kėdainiuose, Vilniuje – Valdovų rūmuose. Kaune moterys aplankė Prezidentūrą, zoologijos sodą. Dar žadame vykti į Merkinę ir Druskininkus“, – pasakojo pašnekovė.
Anksčiau „Purieną“ labai palaikė buvęs meras Kęstutis Vaitukaitis, rėmė buvęs Seimo narys Bronius Bradauskas.
G. Dapkevičienė sako, kad veiklos būtų ir daugiau, bet už ke­liones tenka susimokėti iš nario ­mokesčio. O šiais metais iš savivaldybės organizacija gavo vos kelis šimtus eurų. Moteriai rū­pesčių yra nemažai, nes ji neturi nei buhalterės, nei sekretorės. Pasak „Purienos“ pirmininkės, jos vadovaujamo centro moterims tinka ir patinka įvairios paskaitos. Purieniškės klausėsi pranešimų apie psichikos sveikatą, saugą, savanorystę, jausmų ir emocijų valdymą.
„Ir paskaitų klausytume dažniau, bet neturime lėšų lektoriams sumokėti. Pagyvenusių moterų veiklos centras „Puriena“ užmezgė glaudžius ryšius su vėžio ligonių asociacija „Mes esame“. Šis bendradarbiavimas abiem pusėms svarbus ir prasmingas. Onutė Kulbokienė, vadovaujanti „Mes esame“ organizacijai, dalyvauja ir „Purienos“ veikloje.
Genė Dapkevičienė didžiuojasi ir džiaugiasi savo anūke Simona, kurią padėjo užauginti. Dabar mergina dirba Elektrėnų viešojoje biblio­tekoje, tad galima sakyti, kad tęsia močiutės prasmingą veiklą – buria gyventojus įvairiems užsiėmimams, kurių apstu bibliotekoje.

„Bočiai“ keliauja, atstovauja Elektrėnus bei plečia savo narių akiratį
Elektrėnų pensininkų bendrija­ „Bočiai“ susikūrė 2003 metais. Veik­lą pradėjo nuo 13 narių, dabar­ vienija apie 80 asmenų. Bendrijai­ va­­­do­vauja ekonomistė Birutė Kizie­nė. Kad moteris sumani ir veikli,­ rodo tai, kad ji yra Lietuvos pensi­ninkų sajungos valdybos narė bei Lietuvos ir Europos pagyvenusių žmonių asociacijos EURAG narė.
Moteris bendrijai pradėjo vadovauti 2009 metais, į ją atėjo į pensiją išėję elektrinės darbuotojai, medikai, ­mokytojai.
„Pradėjome savo veiklą nuo choro įkūrimo, tai buvo mišrus choras „Sidabrinė gija“. Chorui vadovavo Rita Jurgaitienė, vėliau Laima Mažuolytė. Prisimenu, prisistatėme pensininkų sąjungai kaip „Bočiai“, nuo tada ir liko „Bočių“ pavadinimas. Bendrija užsiregistravusi kaip juridinis vienetas, rašome kultūriniams renginiams projektus. Kai pradėjo byrėti choras, įkūrėme ansamblį „Dubija“. Tai buvo 2010 metais. Kitais metais ansamblis pažymės 15 metų sukaktį. O vadovauti jam ėmėsi kaišiadoriškė Nijolė Ramanauskienė. Renkamės repetuoti kas antrą savaitę. Kasmet parengiame projektą savivaldybei, kultūros renginių programai. Gauname lėšų, vykstame koncertuo­ti, kviečiamės kolektyvus pas save. Taip pažįstame kitus kraštus, sužinome jų tradicijas, užmezgame draugiškus ryšius“, – sako B. Kizienė.
Šiais metais kolektyvas jau pabuvojo Trakuose, Kaišiadoryse, Aukš­tadvaryje, Vilniuje, Ukmergėje. Spalio 1 dieną, kai bus švenčiama Pagyvenusių žmonių diena, senjorai vyks į Birštoną. Su birštoniečiais paminės jų „Bočių“ 25 metų sukaktį.

B. Kizienė papasakojo, kad bendruomeniškumas sustiprėja viešuose regioniniuose koncertuo­jant, jų pasirengimo metu. Šiemet pavasarį Elektrėnų „Bočiai“ į svečius pasikvietė Alytaus, Prienų ir Kaišiadorių neįgaliųjų draugijos kolektyvus. O neseniai vykusiame koncerte rugsėjo mėnesį dalyvavo Jonavos „Jonavėlė“, Kelmės „Bočiai“ ir Ukmergės Veprių instrumentinė grupė. Joje grojantis jaunimas ne­atsisakė dalyvauti koncerte su bočiais. Dar numatyta viena kelionė kartu su EURAG asociacija.
Visuomeniniais pagrindais „Bo­čių“ nariams buvo skaitomi pranešimai apie sukčius, saugų eismą, pirmosios medicinos pagalbos tei­kimą, prekybą žmonėmis. „Kadangi savo patalpų neturime, renkamės kultūros centre arba bibliotekoje“, – sako B. Kizienė.
Prisimindama Sąjūdžio metus B. Kizienė sako, kad visas tuometinis choras vyko į akciją „Baltijos kelias“. „Mes visada susirenkame 21 valandą per Valstybės dieną prie ežero giedoti „Tautiškos giesmės“, dalyvavome ir švaros akcijoje tvarkant marių pakrantę.
Kalbėdama apie patriotiškumą B. Kizienė paminėjo savo sūnų. „Jis nuo mokyklos laikų buvo nacionalistas, Lietuvos patriotas. Mokykloje net būdavo drausminamas už šū­kius: „Ruskiai lauk“ ir panašius. Dabar sūnus gyvena Airijoje. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, jis pasikvietė į Elektrėnus atvykusią ukrainiečių ­šeimą pas save, padėjo įsikurti, su­rado darbą, glo­bojo jų šeimą.
B. Kizienė vardijo savo bendrijos aktyviausius narius. Tai Laimutė Gurskienė, Marijonas Skirnulis, ­Emilija Pakrosnienė, Roma Mikalainienė, Genė Žukovienė, Aldona Kerte­nienė, Kanina Kmel­nickienė, Aldona Tatarūnienė. O Laimutė Gurskienė dar savanoriškai slaugo savo nevaikščiojančią kaimynę, mezgė kojines Ukrainos kariams.
Dalyvaudama Senjorų taryboje B. Kizienė vyko į seniūnijas. Štai Kazokiškių gyventojai kenčia dėl sąvartyno smarvės, prašo pagalbos. „Priminėme, kad mūsų ansamblis gali atvykti į jų bendruomenių šventes, koncertuoti, susidraugauti. Jei pakvies- būtinai nuvyksime“, – sakė senjorė. O artimiausiuose planuose – koncertas Rudens šventėje rugsėjo 29 dieną.
Tad, kaip matome, pagyvenusių žmonių organizacijos veikia iš tiesų: keliauja, koncertuoja, savanoriauja. Įkurta Senjorų taryba tikriausiai dar daugiau suvienys žmones, suburs bendrai veiklai. Aišku, kad reikalinga ir parama iš kitur, ypač iš savivaldos. O senjorai jau dabar yra visur laukiami, kviečiami. Už aktyvumą jiems dėkojama ir tikrai nusipelno reiškiamos pagarbos.

G. Dapkevičienės laikmečiai
Genės Dapkevičienės paprašė­me pasidalinti savo vaikystės ir jaunys­tės prisiminimais: juk moteris gyveno, kai keitėsi valdžios, kartu su tėveliais Boleslovu ir Bronislava Stem­po­reckais patyrė daug išbandymų.

Labai gražius žodžius mūsų paš­nekovė Genė Dapkevičienė skyrė savo tėveliui: „Jis buvo auksarankis vyras, statė ne bet ką, o malūnus. Mes gyvenome Pastrėvyje, turėjome nuosavą malūną. Kai atėjo sovietų valdžia ir pradėjo tremti žmones, į tremiamų sąrašą pakliuvo ir mūsų šeima. Vieną naktį atbėgo tolimas giminaitis, pradėjo belsti į langą ir šaukti, kad mes būsime tremiami, turime bėgti ir slėptis. Mama mane, trejų metų vaiką, susuko į antklodę, o tėvai, pusnuogiai, kaip pakilo iš lovų, išbėgo į nežinią. Kažkur prie Strėvos pasislėpėme šiaudų ar šieno kupetoje, pratūnojome iki išaušo diena. Tėvai bijojo pasirodyti žmonėms, geras kaimynas atnešė jiems drabužių. Kitos dienos vakare tėvai iškeliavo į mamos gimtinę – Girnakalius. Tuo metu pas močiutę glaudėsi mamos brolis su vaikais, tai mane pristatydavo kaip tos šeimos vaiką. Iki šiol atsimenu, kai močiutė atnešdavo duonos kriaukšlę man, paslėpusi sijono klostėse. Taip pas močiutę pragyvenau iki mokyklos, o tėvai tada per pažįstamus klaidžiojo, niekur ilgai nepabūdami. Šitoks gyvenimas tęsėsi iki Stalino mirties“.
Po Stalino mirties jos tėtis įsi­darbino Vilniuje, jį, kaip gerą meis­trą, kvietė dirbti į kolūkį. Kaip at­simena Genė, jos tėtis per trumpą laiką pastatė net 4 malūnus. Ausieniškių tarybiniame ūkyje B. Stemporecko dėka buvo pastatytas ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė, kiti pastatai. Malūnai iškilo Ab­romiškėse, Baltamiškyje ir kitur.
Moteris prisimena savo tėvų namus, į kuriuos šeima negrįžo. Namuose apsigyveno svetimi, tarybinei valdžiai lojalūs žmonės, buvo nusavintas visas šeimos turtas. „Tėvelis atpažino gražų veidrodį iš mūsų namų, kuris atsidūrė Trakų partijos komitete“, – sakė Genė.
Genutė pirmąją klasę baigė Baltamiškyje. Kai jos tėveliams Au­sieniškių dvare buvo suteiktas butas, tuomet ten apsigyveno visa šeima. Pradinę mokyklą Genutė baigė Ausieniškėse, o Vievyje – vidurinę mokyklą. Tuomet vidurinėje buvo praktinės klasės. Ten, kur mokėsi Genutė, buvo ruošiami bibliotekininkai. „Mus Stefa Šulskienė visko išmokė. Kai aš stojau į kultūros technikumą Vilniuje, apie biblio­tekininko darbą labai daug žinojau. Atsimenu, į egzaminą atėjo Julius Pulauskas. Paklausė manęs, ar norėčiau dirbti Ausieniškių bibliotekoje. Sutikau. Tai buvo mano pirmoji darbovietė. Labai smagiai dirbome – aš vedžiau renginius kolūkyje, turėjau šokių ratelį. Kai 1961 metais atsirado Elektrėnai, ten bibliotekos nebuvo, patalpas skyrė pašte. Dirbau bibliotekos vaikų skyriuje, kai vedė­ja išėjo, aš tapau vedėja“, – prisimena G. Dapkevičienė. Ji tuomet buvo ­atsakinga už 10 kaimo bibliotekų, Vievio ir Elektrėnų bibliotekas.
Elektrėnų biblioteka buvo pra­dėta statyti 2003 metais, užbaigta ir atidaryta 2007 metais. „Mums labai padėjo tuometinis Seimo narys Bronius Bradauskas, nemažą dėmesį skyrė ir meras Kęstutis Vaitukaitis. Aš asmeniškai daug domėjausi projektu, pasiekiau, kad būtų bendras įėjimas į biblioteką ir kultūros centrą. Dabar visi tuo džiaugiasi, yra labai patogu. Visada malonu užeiti į savo buvusią darbovietę, pasikalbėti su kolegomis. Mane iki šiol vadina direktore, gal jie ir teisūs, nes turiu 53 metų bibliotekininko darbo stažą“, – šypsosi G. Dapkevičienė.

Ne rožėmis klotas gyvenimas

„Bočių“ draugijos pirmininkei Birutei Kizienei gyvenimas irgi nebuvo rožėmis klotas. Birutė kilusi iš Abromiškių kaimo, augo 4 vaikų šeimoje. Ji anksti patyrė net kelias netektis : vos 4 metukų mirė jauniausia sesė, anksti Anapilin iškeliavo ir Birutės tėtis Vaclovas Šareika.
Birutė pradinę mokyklą baigė gimtosiose Abromiškėse, o jau septynmetę mokyklą lankė Žebertonyse.
„Kadangi buvo sunkūs metai,­ kolūkinė santvarka, anksti mirus tėčiui skubėjau įsigyti specialybę, norėjosi pradėti dirbti. Mokykloje man visi dalykai gerai sekėsi, tad nesunkiai įstojau į technologijos technikumą. Anksčiau būdavo paskyrimai, kur dirbti. Tad baigusi studijas, gavau paskyrimą į Jonavos autotransporto įmonę. Nebuvo ekonomisto laisvo etato, tai teko dirbti apskaitininke. Po kiek laiko paskambinau į Švietimo ministeriją, pasakiau, kad negavau darbo pagal specialybę. Prižadėjo, kad greitai perves į kitą darbą. Taip atsidūriau Tauragės autotransporto įmonėje“, – jaunystę prisimena B. Šareikaitė – Kizienė.
Jauna mergina dažnai grįždavo į tėviškę, susipažino su brolio draugu, elektrėniškiu, sukūrė šeimą. Kai mergina ištekėjo, ją pervedė dirbti į Vievio autotransporto įmonę. „Taip jau susiklostė, kad visur aš dirbau po 13 metų. Gimus vaikams buvo sudėtinga, vėlai grįždavau iš darbo, ėmiau ieškoti darbo Elektrėnuo­se. Tuomet buvo statoma Kruonio HAE, gavau ekonomistės parei­gas. Elektrinėje dirbo 3 tūkstančiai darbuotojų, buvo dideli darbo krūviai. Man, kaip planavimo skyriaus viršininkei, tekdavo spęsti darbų eigoje iškilusias naujas užduotis, vykti derinti finansų į Maskvą. HAE statybos pradžioje buvo žadama pastatyti 8 agregatus, pastatė tik 4, statybos buvo sustabdytos, mažino darbuotojų skaičių. Dirbau šioje didelėje įmonėje taip pat 13 metų, iš Kruonio HAE išėjau į užtarnautą poilsį“, – sako B. Kizienė.
Ji su vyru užaugino dukrą ir sūnų. Nė vienas iš jų nepasirinko ekonomisto specialybės. B. Kizienė juokauja, kad panašumo su jos profesija galima susieti tik anūkus, kurie domisi informatika ir kitomis technologijomis.

Autorės ir asmeninio albumo nuotr.