Aš žinau, kad žurnalistų bėdos nėra įdomios mūsų skaitytojams. Bet taip pat žinau, kad mūsų skaitytojams reikėtų suprasti, kas šiuo metu vyksta žiniasklaidos pasaulyje ir kaip žmogui atskirti, kokia žiniasklaida galima pasitikėti. Apie tai lapkričio 26 dieną daug buvo diskutuota XVIII Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime, vykusiame Vilniaus rotušėje.
Tiems, kurie visai nebepasitiki žiniasklaida, noriu pasakyti, kad žurnalistai, kuriais negalima pasitikėti, dažniausiai nėra Žurnalistų sąjungos nariai. O ši žurnalistų profsąjungos organizacija šiuo metu jungia per 500 žurnalistų ir suvažiavime tarp kitų klausimų aptarė temas apie žiniasklaidos rinką ir tendencijas. Lietuvoje žiniasklaidos rinka sudėtinga – vartotojų mažai, informacijos priemonių daug, todėl žiniasklaidos gausoje eiliniam piliečiui nėra lengva nepasiklysti informacijos srautuose. Bet kad spausdintas žodis kaip niekad aktualus šiuo laikmečiu, liudija karas Ukrainoje. Kai okupuotuose Ukrainos rajonuose atjungta elektra, neveikia radijas, televizija, nėra interneto, ten okupantui nesuprantamais keliais pasirodė laikraštis „Mes iš Ukrainos“. Laikraštį parengė Ukrainos žurnalistų sąjunga kartu su Lietuvos žurnalistais. Koks svarbus spausdintas žodis, gerai supranta karo siaubiamos šalies žmonės, deja, to dažnai nesupranta Lietuvos vadovai. Valstybinė įmonė „Lietuvos paštas“ prenumeratos pristatymo kainas norėtų pakelti dešimteriopai, o susikūrusių profesinių žiniasklaidos organizacijų stengiamasi neprileisti prie žiniasklaidos savireguliacijos sistemos. Politikai vis dar stengiasi būti įtraukti į žiniasklaidos savireguliacijos sistemos kūrimą, todėl informacijos priemonėms vis tenka gintis nuo politikų kišimosi į žiniasklaidos darbą, nes tai kelia pavojų spaudos nepriklausomumui. Rajonų laikraščiai dar nuolatos jaučiasi finansiškai nesaugūs, todėl Žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, jungianti vietinius laikraščius – tarpininkai tarp valdžios institucijų ir leidėjų – sudaro regionų žurnalistams sąlygas tobulėti, mokytis, kad dėl profesionalumo spausdintas žodis vis dar būtų reikalingas žmonėms ir turėtų skaitytojų pasitikėjimą. Nepriklausomi rajonų laikraščiai, kurie vis dar kažkaip išgyvena, vis dar yra žmonių akys ir ausys. Žmonės vis dar nori spausdintą žodį skaityti ir todėl, kad pagal atliktus tyrimus, spausdintas žodis žmonių atmintyje išlieka ilgiau. O laikraščiai išgyventi gali tik parduodami savo pagrindinę prekę – tiesą.
Tokia ir laikraščio „Elektrėnų kronika“ kasdienybė, kuria po suvažiavimo, nuoširdžiai pasidalinau su savo skaitytojais.
Nuoširdžiai, Julija Kirkilienė, redaktorė