Rudens vidurys – derliaus ėmimo ir artėjančios Helovino šventės metas. Daugelio daržai jau beveik nuvalyti ir juose beliko bręsti tik vėlyvosios daržovės. Viena iš tokių daržovių yra moliūgas. Moliūgai yra visame pasaulyje auginama ir plačiai naudojama daržovė. Iš jų yra kepamas gardus moliūgų pyragas, verdama moliūgų sriuba, gaminami moliūgų saldainiai, moliūgais yra puošiami namų prieangiai, na, ir, žinoma, iš jų yra gaminamas Helovino šventės pagrindinis atributas – tai žibintas arba, tiksliau sakant, Žibintas Džekas. Kas yra tas Džekas žibintas ir kodėl jis taip yra vadinamas, būtent toliau šiame straipsnyje ir bus pasakojama.
Žibinto Džeko istorija
Jau keli šimtmečiai daugelyje pasaulio šalių yra švenčiama Helovino šventė. Šios šventės pagrindiniai akcentai yra ragana, žmogaus griaučiai ir iš moliūgo išskobtas žibintas Džekas, kurio tikslas yra apsaugoti namus nuo šių nelauktų klajūnų. Paprotys šiuo žibintu apsaugoti namus kilo iš seno airių mito apie vieną vyrą, pramintą Stingiu Džeku.
Pagal pasakojimą kartą Stingis Džekas pakvietė velnią su juo išgerti. Velnias sutiko, tačiau Stingis Džekas už gėrimus nesiruošė mokėti ir būdamas gudrus vyrukas įkalbėjo velnią pasiversti moneta, kad už ją būtų galima nusipirkti gėrimų. Kai velnias pasivertė moneta, Džekas ją įsidėjo šalia sidabrinio kryželio į kišenę. Kryželis saugojo Džeką, nes neleido velniui atvirsti į pradinę formą. Bet kadangi velnias nuolat prašė Džeko pasigailėti, šis pasigailėjo velnio ir leido jam atvirsti į pradinį pavidalą su sąlygą, kad velnias Džekui nekerštaus bent vienerius metus ir, jei Džekas mirtų, tai velnias nesikėsintų į jo sielą. Ką gi, velnias sutiko. Praėjus metams, Stingis Džekas bijodamas keršto vėl apgavo velnią įkalbėdamas jį įlipti į medį ir nusiskinti vaisių. Kai velnias įlipo, Stingis Džekas medžio kamieno žievėje išdrožė kryžių, kad velnias negalėtų išlipti iš medžio iki tol, kol Džekui nepažadės nieko nedaryti bent dešimt metų. Velnias sutiko.
Praėjus kiek laiko Stingis Džekas pasimirė ir, kaip pasakoja legenda, Dievas tokią prieštaringą asmenybę nepanoro įsileisti į rojų. Kadangi velnias Džekui buvo pažadėjęs nesikėsinti į jo sielą, tai Džekas negalėjo būti priimtas ir į pragarą. Tuomet velnias nusprendė, kad Džekui belieka tik klajoti po Žemę. Jis įdavėm jam degančią anglį ir pasiuntė Stingį Džeką į tamsią naktį. Kad anglis nedegintų jam rankų, Džekas ją įsidėjo į išdrožtą ropę ir nuo to laiko klajoja tamsiomis naktimis po Žemę. Anksčiau žmonės pamatę šį klajoklį vadindavo jį Švyturiu Džeku arba Džeku žibintu.
Airijoje ir Škotijoje žmonės žinodami šią istoriją pradėjo kurti savas žibinto versijas. Jie žibintus gamindavo iš įvairių šakniagunbinių daržovių: ropių, bulvių ar runkelių. Išskobdavo šias daržoves ir juose išpjaustydavo šiurpą keliančius veido ornamentus. Pagamintus žibintus dėdavo prie namų durų ar ant palangių, kad jie išgąsdintų Stingį Džeką ir kitas klajojančias piktas dvasias. Vėliau iš Airijos, Škotijos ir Anglijos į Ameriką atplaukę kolonistai su savimi atsivežė ir šią tradiciją, tik ilgainiui šakniagunbines daržoves pakeitė oranžiniais moliūgais.