Ypatingų vaikų ugdymas: nėra auksinio metodo, kuris tiktų visiems vaikams

Gražina Urbonavičė

Įtraukusis ugdymas – tokį žodžių junginį kalbant apie švietimą girdime vis dažniau. Juolab kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė tikslą: nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. turėtų būti sudarytos sąlygos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams lankyti artimiausią pasirinktą dar­želį ar mokyklą. Tad kas yra tas įtraukusis ugdymas? Kuo jis skiriasi nuo integracijos? Kokią vietą jame užima kūrybiškumas? Ir galiausiai – ką mes, kaip visuomenė, gauname įtraukdami į bendrojo ugdymo grupes/klases įvairių specialiųjų poreikių turinčius vaikus? Apie tai kalbamės su Jurgita Grisiūniene, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytoja-praktike, šiuo metu dirbančia Elektrėnų sa­vivaldybės Švietimo paslaugų centre metodininke.

Dažnai galvojame apie kraštutinumus
„Specialiųjų poreikių vaikas“ ar „vaikas su specialiaisiais poreikiais“ – tai jau labiau pažįstamas žodžių junginys visiems, kurių gyvenimas susijęs su švietimu. Apie tokius vaikus yra girdėję ne tik mokyklas ar darželius lankančių vaikų tėvai, bet ir bene kiekvienas žmogus. Tačiau ar mes žinome, kas stovi už šio termino? Kaip tie poreikiai nustatomi?
Jurgita pabrėžia, kad mokytojas – nėra raidos specialistas ir negali nustatyti jokių diagnozių. Mokytojo pareiga stebėti vaiką, jei yra pastebimi tam tikri sutrikimą rodantys ženklai, rekomenduojama tėvams atkreipti į tai dėmesį, pasikonsultuoti su specialistais. „Esu ir lektorė, vedu paskaitas įvairiomis temomis: apie specialiųjų poreikių vaikų ugdymą bendrojo ugdymo grupėje; kaip pažinti kitokius vaikus ir padėti jiems suvaldyti savo elgesį ir emocijas; metodinių priemonių pritaikymas specialiųjų poreikių vaikų ugdymui ir panašiai. Paskaitose visada sakau, kad iš tikrųjų mes kiekvienas turime tam tikrų sutrikimų. Mums reikia sunerimti tik tada, kai tam tikri požymiai pereina į kraštutinumus ir vaikas negeba savarankiškai socializuotis jį supančioje aplinkoje“, – teigia Jurgita. Pasak jos, tokiu atveju reikalinga pagalba – kad vaikas sėkmingai socializuotųsi ir gyventų tokį gyvenimą, kokį ir turi gyventi atitinkamo amžiaus vaikas, todėl būtina suaugusiojo pagalba.
Specialiųjų poreikių ar tam tikros diagnozės negali nustatyti mokytojas, tai turi daryti specialistai, pavyzdžiui, dirbantys Vaiko raidos centre. Ankstyvosios reabilitacijos specialistai gali nustatyti ir diagnozuoti esamą raidos sutrikimą, padėti šeimai išmokti vaiko raidą stimuliuojančių būdų ir metodų, suteikti psichologinę ir psichoterapinę pagalbą, visapusiškai padėti šeimai auginti sutrikusios raidos vaiką, teikti rekomendacijas švietimo įstaigai.
„Būna visaip, tačiau ne visada turi būti sutrikęs intelektas, kad būtų nustatyti specialieji poreikiai. Per savo paskaitas sakau – imant, pavyz­džiui, ir autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, nes daugiau specializavausi šioje srityje, tie vaikai, kurie neturi intelekto sutrikimų, jie gali būti ir genijais. Juk didžiausi genijai pasaulyje dažniausiai ir yra turintys autizmo spektro sutrikimą“, – sako Jurgita ir priduria, kad tokie vaikai neturi socialinio jautrumo, negeba socialiai kontaktuoti, kas autizmo spektro sutrikimui ir yra būdinga, todėl dažnai tokie asmenys lieka nesuprasti. Jie negeba socialinėje erdvėje funkcio­nuoti taip, kaip eiliniai žmonės. Vis tik mokykla yra socialinė erdvė, kurio­je jie gali to išmokti.
Mokytojas, gavęs išrašą iš spe­cialistų, turi ieškoti metodų ir tam tikrų ugdymo strategijų, padėsiančių pasiekti užsibrėžtų ugdymo tikslų. Pedagoginė psichologinė tarnyba numato pagalbą – specialistų komandą, kurią gali sudaryti mokytojo padėjėjas, specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, ergoterapeutas, psichologas ir pan. Su vaiku mokykloje ar darželyje mokytis bei atlikti darbus padeda mokytojo padėjėjas, o kiti reikalingi specialistai dirba pagal numatytą tvarkaraštį.
Įtraukusis ugdymas – ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams
Įtraukusis arba inkliuzinis ugdymas – tai yra ugdymas, kai aplinka pritaikoma vaiko poreikiams, siekiant kokybiško ugdymo kiekvienam mokiniui, ir kuri atitinka jo asmenines galias ir poreikius. „Įtraukusis ugdymas nebūtinai turi būti pritaikytas specialiųjų poreikių vaikui – mes aplinką turime pritaikyti kiekvienam vaikui“, – sako Jurgita. – „Aš įtraukųjį ugdymą matau ne tik, kad mes pritaikome sienas, laiptus ir panašiai. Mes turime pritaikyti prie vaiko poreikių ir metodines medžiagas bei priemones. Šiuolaikiniam vaikui mes turime padaryti ugdomąją veiklą patrauklią, kad jį sudomintų. Ne paslaptis, dabar mes gyvename kompiuteriniame, IT amžiuje, vaikams nebepatinka paprastai skaitomos knygos, jiems yra neįdomu.“
O kaip tai galėtų atrodyti praktiškai, Jurgita pateikia pavyzdį. „Per savo paskaitas sakau klausytojams, ikimokyklinio ugdymo mokytojams – vizualizuokite veiklas, ekranizuo­kite pasakas. Autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko gimtoji kalba yra vaizdinė, o mūsų – verbalinė kalba. Aš esu išbandžiusi įvairias metodikas – pradedant ekranizuotomis pasakomis ir baigiant vizualizuotomis veiklomis, jos yra pasiteisinu­sios. Jeigu paleidžiu vaizdą ir skaitau, jį įgarsinu, aš iš karto patraukiu visų vaikų dėmesį, taip pat ir specialiųjų poreikių vaikų, jie automatiškai susikoncentruoja į vaizdą, klauso, ką aš kalbu. Taip yra plečiamas vaikų žodynas, ugdomos tam tikros kompetencijos. Todėl ugdant specialiųjų poreikių vaikus iš tikrųjų būtina vizualizuoti visas veiklas, jeigu mes norime rezultato“, – dalinasi specialistė.
Kad geriau suprastume: pamė­ginkite įsivaizduoti žmogų, kuris prieina prie jūsų gatvėje ir kalbina prancūzų kalba. Kaip mes reaguojame? Ar mes jį suprastume nemokėdami tos kalbos? Ar mums įdomu, ką jis šneka? Lygiai tą patį mes turime su specialiųjų poreikių vaikais, kuriems nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Jie mūsų šnekamosios kalbos nesupranta, jiems reikia vaizdo, per kurį galima išmokyti ir verbalinės kalbos. Kad vaikas susietų vaizdą su žodžiu, mokantis yra pasitelkiami paveikslėliai. Pasak Jurgitos, tai iš tikrųjų yra sudėtingas, sunkus, intensyvus darbas, kuris tęsiasi septynias dienas per savaitę, ir ištisus metus – be atostogų, todėl būtinas bendradarbiavimas su vaiko tėvais.
Paveikslėlių metodika verčia prisiminti knygeles, skirtas patiems mažiausiems vaikams, kuriose nupiešti daiktai, gyvūnai ar paprasčiausi veiksmai, kai rodai vaikui atvaizdą jį įgarsindamas. Taip vaikas yra mokinamas skirti tam tikrus daiktus, tarti žodžius ir pan. Su laiku, nuo tokių knygelių atitrūkstame, tačiau dabar specialistai kalba, kad naujoji karta geriau informaciją įsisavina būtent vaizdu, tad mums reikėtų derintis ir augti kartu su ta nauja karta. Kitaip neišlaikysime jų dėmesio ir neturėsime rezultato.
Mokytojo vaidmuo – kūrybiškai prisitaikyti ir pamilti
Įtraukiajam ugdymui neužtenka pritaikyti sienų, reikia prisitaikyti ir pačiam mokytojui, todėl suprantama, kad pedagogams įtraukusis ugdymas gali kelti nerimą.
„Mokytojas turi gerai pažinti kiekvieną vaiką grupėje ar klasėje, kad galėtų pritaikyti jam metodinę medžiagą, užduotis, atitinkančias jo gebėjimus ir galias, ir pan. Jei grupėje/klasėje ugdosi dvidešimt vaikų, tą pačią užduotį turiu pateikti kokiuose keturiuose, penkiuose amplua, kad bent iš dalies atitikčiau vaikų poreikius. Vaikai yra visi skirtingi. O jeigu aš dar turiu specialiųjų poreikių vaikus, automatiškai tų darbų man dar daugiau. Ir čia įsijungia kūrybiškumas“, – pastebi Jurgita.
Kai pradedame kalbėti apie kūrybiškumą, specialistė pabrėžia, kad piešimu tai neapsiriboja, ir kviečia pagalvoti, kaip bet kokį dėstomą dalyką padaryti kitaip. Tarkime, esant geram orui, veiklas/pamokas vykdyti už klasės/grupės ribų.
Pavyzdžiui, „Priešmokyklinukus mokiname skaičiuoti iki dešimt. Duo­du užduotį vaikams: susikabinti ratu taip, kad jo viduryje būtų dešimt medžių. Ar tai ne skaičiavimas? Dabar, vaikai, mums reikia atimti tris medžius, kiek lieka medžių? Čia ir yra kūrybiškumas, kaip mes visa tai pateiksime. Vaikai mokosi skaičiuoti pažindami pasaulį, tuo pačiu ir ugdo kritinį mąstymą. Išugdytas gebėjimas susitvarkyti su netikėtumo jausmu neišmuša vaikų iš vėžių, o paskatina ieškoti, atrasti tam tikras idėjas. O ko mums reikia? Kad vaikas generuotų idėjas, nes mes ruošiame vaikus užimti tam tikras pareigas, atlikti tam tikrus darbus, kurių dar nėra. Mes turime vaikus iš tos komforto zonos kažkaip išstumti per tą kūrybiškumą. Kūrybiškumas tikrai neapsiriboja teptuko paėmimu ar piešimu. Viskas priklauso nuo pedagogo fantazijos, kiek jis nori ir gali“, – komentuoja Jurgita.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikais grupėje/klasėje kelia daug iššūkių mokytojams. Nėra dviejų tokių pačių autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, kaip ir nėra visiems tinkamo vieno metodo. „Čia ir yra niuansas, kad pedagogas turi nuolat tobulėti. Jeigu imame koncentrais (ugdymo pakopa, pavyzdžiui, ikimokyklinis, pradinis ugdymas), viename koncentre vaikas būna apie 4 metus. Taigi mokytojui tenka vidutiniškai 4 metai darbo su vaiku. Per tą laiką aš vaiką stebiu, analizuoju, metodikas pritaikau, pasirenku tinkamą ugdymo strategiją, dirbu. Atėjus laikui vaikas pereina į kitą pakopą, o į mokytojo klasę/grupę atvyksta naujas specialiųjų poreikių vaikas, visiškai kitoks, jam tos pačios metodikos netinka. Tada reikia grįžti į tuos pradinius mokymus, vėl kelti savo kvalifikaciją ir vėl ieškoti tam tikrų strategijų ir mokymų, kurie padėtų tą vaiką ugdyti. Nėra auksinio metodo, kuris tiktų visiems vaikams“, – pastebi Jurgita.
Pasak Jurgitos, pasitaiko visokių situacijų, bet visų pirma reikia tuos vaikus pamilti, atsimerkti ir pamatyti, atrasti bent vieną teigiamą dalyką tame vaike, kuris prie jo tave priartintų/pritrauktų.
„Mes visi esame žmonės. Dažnai mūsų reakcijos būna įvairios: sunku, vaikas rėkia, spjaudosi, mušasi, draskosi… Užsiblokuojame: blogas, blogas, blogas… Bet vis tiek turime surasti ir gerų savybių. Kažkokia gera dalelytė turi būti tame vaike, kuri pritrauktų jus prie jo ir jūs pamiltumėte jį. Kai atrandi santykį su vaiku, nesvarbu, specialiųjų po­reikių ar neurotipinių (normalios raidos), tu jį pamatai visai kitomis spalvomis, tada jis tave priima. Jeigu tampi jam autoritetu, gali jį kaip plastiliną minkyti, lipdyti, kaip molį – gražiausias skulptūras iš jo daryti, atskleisti geriausią jo potencialą. Yra labai daug gabių autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, jie dažniausiai būna genijais, savo srities profesionalais. Jeigu atrasime tam tikras nišas, tam tikrus jų užsidegimus ir juos tobulinsime, mes turėsime fantastiškus specialistus,“ – pataria Jurgita.

Visuomenė keičiasi
Įvairių ugdymosi poreikių tu­rinčių vaikų integracija mokyklose vyksta, taip pat kai kur jau taikomas ir įtraukusis ugdymas, kuriam iki 2024 m. rugsėjo turėtų pasiruošti visi mūsų šalies darželiai bei mokyklos. Pokalbio su Jurgita metu diskutavome, kaip į kitokius vaikus žiūrėdavome anksčiau: atsargiai? Kreivai? Iš tiesų, buvo laikai, kai netgi vaikas, nešiojantis akinius, sulaukdavo nemalonaus dėmesio ar epitetų. „O kaip dabar žiūrima? Dažnu atveju tai priimama kaip norma. Specialiųjų poreikių vaikų yra ikimokykliniame, priešmokykliniame koncentre, pradinėse mokyklose, progimnazijose. Ir gimnazijose yra, bet ten atėję geriausi, perliukai, nes sunkiausi dar neateina į šiuos koncentrus. Dabar vaikai į juos žiūri tolerantiškai, jie priima tai kaip visuomeninę normą. Niekas iš jų nesityčioja. Tolerancija tikrai yra didesnė, palyginus su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų,“ – teigia Jurgita.
Pašnekovė dalinasi patirtimi, kai vienoje priešmokyklinukų laidoje, kurią išleido prieš kelerius metus, jau tada pradėjo jausti vaikų atjautą, pagalbą. Specialiųjų poreikių, autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai dažnai turi tam tikrų sensorinių sutrikimų, pavyzdžiui, jautrūs garsams, kiti – vaizdams ir pan. Todėl išėjimas į spektaklius ar koncertus su tokiais vaikais yra sudėtingas, reikalingos tam tikros priemonės. Jei vaikas jautrus garsams, jam reikalingos garsą slopinančios priemonės ir pan. Be to, tokie vaikai dažnai greitai pervargsta nuo didelio jį supančio kiekio žmonių, šurmulio, socialinio artumo. „Jau prieš kelerius metus aš mačiau, kaip neurotipiniai vaikai globoja kitokius/ypatingus vaikus: apsikabina juos, ramina… Žinoma yra ir tokių vaikų, kurie nesileidžia liečiami, tada jau taikomos kitos metodikos. Tai sakau kaip pavyzdį, kad yra tolerancija, vaikų globėjiškumas, kai jie mato, kad kitam blogai, jį ramina, guodžia… Tai rodo, kad jį priima, visuomenė jį priima. To ir reikia. Jeigu saulė duota viena visiems, tai mes turime visi ir tilpti po ja,“ – sako Jurgita.
Vis dėlto, nuoseklumas, ko gero, yra vienas svarbiausių dalykų ugdant tokius ypatingus vaikus: pasak Jurgitos, tai, kas pradedama ikimokykliniame amžiuje, turi lydėti pradiniame ir kituose ugdymo etapuose. Kol kas tokio nuoseklumo trūksta, kaip ir tikslių gairių, pagal ką ir kaip moky­tojui dirbti.
„Nėra taip paprasta perprasti specialiųjų poreikių vaiką. Kol tu jį išanalizuoji, kol pritaikai ugdymo strategijas, jau jam reikia išeiti į kitą etapą. Reikia mažiausiai metų, jeigu nori atrasti tinkamas metodikas, ugdymo strategijas ir pradėti jas taikyti savo darbe… Taip pat ir su kūrybiškumu. Neurotipiniam vaikui gali duoti užduotį pasirinkti iš kelių variantų, kad jis pasirinktų jam labiau tinkamą ar priimtinesnį būdą užduo­čiai atlikti. O dirbant su specialiųjų poreikių vaiku mokytojas turi atrasti, kas jam ypatingai patinka ir per tą prizmę bandyti jį išmokyti reikiamų dalykų. Atradę vaiko „apsėdimą“, per jį ugdykime viską, kas įmanoma. Tokios yra skirtybės, bet viskas yra įmanoma,“ – siūlo pašnekovė.
Jurgita, dar dirbdama mokytoja, parengė metodines rekomendacijas mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams apie raidos sutrikimų turinčių vaikų ugdymą bendrojo ugdymo grupėje. Šios rekomendacijos, paruoštos įgyvendinant projektą „Koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų plėtra Elektrėnų savivaldybėje“, išleistos praėjusių metų rudenį. Nuo tada, ko gero, leidinį vartė ne tik pedagogai, bet ir vaikų tėvai, o jame suprantama kalba pateikta ne tik teorija, bet ir praktiniai pavyzdžiai ir patarimai, kaip ugdyti, kokias priemones pasitelkti, kokius darbelius atlikti ir pan.
Kaip sako pašnekovė, autizmo spektro sutrikimo diagnozė – nėra nuosprendis. Ankstyvasis amžius yra aukso amžius, tai laikotarpis, kada vaikas ugdosi sparčiausiai ir nuosekliai dirbant su vaiku, jau vėlesniame laikotarpyje mes galime net nepastebėti vaiko raidos sulėtėjimo. Deja, daug brangaus laiko prarandama įtikinėjant tėvus, kad jų vaikui reikalinga pagalba. Pasak Jurgitos, iki vaikui sukanka penkeri/šešeri metai, kol neužsidarę imlieji smegenų centrai, tam tikrais atvejais galima padėti vaikui ir atstatyti labai daug raidos atsilikimo.
Vis tik sureaguoti laiku gali trukdyti ir aplinkybės: vaikai į darželį atei­na 2–3 metų. Šiais laikais vaikas šei­moje auginamas vienas, neturima su kuo palyginti, ir dažnai pedagogui įtartinas vaiko elgesys tėvams yra normalus. Atvykus į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, mokytoja turi stebėti vaiką ir fiksuoti adaptacijos periodą. Vaiko pasiekimų vertinimas darželyje būna du kartus per metus: rudeninis ir pavasarinis. Pirmasis vertinimas būna prieš naujuosius metus. Jei vaiko elgesys pedagogui ir kelia susirūpinimą, atlikus vieną vertinimą negalima užtikrintai teigti, kad yra problema, nes nėra su kuo palyginti. Reiškia, reikia laukti pavasarinio vertinimo, kurį atlikus ir įvertinus pasiekimus galime juos palyginti ir matyti kaip vaikui sekasi, ar jis tobulėja ar regresuoja (vaikas praranda tai, ką buvo išmokęs). Sunerimti derėtų kai pastebima regresija.
Ikimokyklinio ugdymo auklėtojui pastebėti požymiai tėra ženklas, kad vaikas gali turėti specialiųjų ugdymosi poreikių dėl raidos sutrikimų ar kitų priežasčių, bet nebūtinai jų turi. Apie tai galima bus teigti tik pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertinus vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius.
„Būna, kad tėvai užsidaro tylos siena. Ir tai yra normalu, vieni greičiau sureaguoja ir imasi veiksmų, kiti ilgai neigia tai, kas yra jiems sakoma. Ir tas laikas eina ne vaiko naudai, nes kol įtikiname tėvus, kol pereiname vaiko gerovės komisijas ir pan., dar praeina metai laiko. Taigi, kiek metų vaikui? Kol įvertiname, vidutiniškai – ketveri, kol kalbamės su tėvais – penkeri, laukiame Vaiko raidos centre pusę metų, kol gauname išvadas – vaikas šešerių metų. Ką mes turime? Prarastą visą laiką. Toks rezultatas,“ – dėl praleistų galimybių apgailestauja pašnekovė.

O kas pasakė, kad mes normalūs?
Jurgita prisiminė pirmąsias savo kaip mokytojos patirtis su specialiųjų ugdymo poreikių vaikais, kuomet, kaip pati sako, atrado save.
„Tuomet aš supratau, ką reiškia branginti tai, ką tu turi, atjausti šalia esantį ir padėti gyventi, nes kas daugiau, jeigu ne aš? Ikimokyklinis ugdymas dažniausiai yra nustumiamas į šoną, bet jis yra pats svarbiausias, tai yra pagrindas, pats brangiausias laikas, kuomet mes galime pasiekti maksimumą su šiais vaikais,“ – pabrėžia Jurgita.
Pašnekovė pripažįsta, kad pra­džio­je buvo visko, netrūko ir pasipriešinimo. Teko apsispręsti, ar palikti darbą, ar pradėti domėtis ypatingų vaikų ugdymu ir keistis. Tuomet Jurgita pradėjo domėtis šia tema, eiti į mokymus. „Teko garbė vienuose mokymuose pabūti su jau užaugusiu Aspergerio sindromą turinčiu vyriškiu ir paklausyti, ką jie išgyvena… To žmogaus istorija palietė mane labai giliai. Asmeniškai esu labai empatiškas žmogus, linkęs įsijausti į kito emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus, asmens situaciją. Ir tada, aš supratau, ką jiems tenka ištverti ir kaip jiems yra sunku gyventi šitoje Žemėje.
O kas pasakė, kad mes normalūs? Kas pamatavo? Suprantate? Čia yra labai plona linija. Todėl ir sakau: mes visi turime autizmo spektro sutrikimą. Kodėl jūs sakote, kad ne ta koja išlipote iš lovos, jeigu jums šiandien bloga nuotaika? Nepagalvojote, kad jūsų sensorika galėjo sutrikti, o ne ne ta koja iš lovos jūs išlipote. Sensorinis sutrikimas – yra autizmo spektro sutrikimo tam tikras požymis. Todėl ir savo paskaitose sakau, sunerimkime tik tada, kai tai pereina į tam tikrus kraštutinumus ir kada tam tikri požymiai/bruožai neleidžia mums funk­cionuoti normaliai. Bet vėl, o ką reiškia „normaliai“? Tu gvildeni ir čia jau yra filosofija. Vienas, du požymiai dar nerodo, kad tai yra autizmo spektro sutrikimas.
Kodėl mes turime neleisti tiems vaikams būti tarp mūsų? Mes tarsi prieštaraujame vieni kitiems. Kai pagalvoji, tarsi jie neturėtų būti, jie trukdys neurotipiniams vaikams. Bet kodėl? Jie lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis gimė, atėjo į šį pasaulį, po šita pačia saule. Kodėl mes juos turime išstumti? Tai gal mūsų pareiga pasirūpinti, kad aplinka būtų pritaikyta?“ – svarsto Jurgita.
Pokalbį tarsi apibendriname pa­linkėjimais tėvams, vaikams bei mokytojams. Pirmiausia, Jurgita tėvams linki priimti ištiestą pagalbos ranką: „Ne šiaip sau atėjęs pedagogas tėvams išsako savo nuogąstavimus dėl jų vaiko. Jeigu pedagogas išreiškė susirūpinimą vaiku, jo elgesiu arba pastebėjo tam tikrus raidos niuansus, vertėtų susimąstyti ir kreiptis į specialistus. Pedagogas negali būti diagnozuotojas ar raidos specialistas, jūs turite keliauti pas specialistus.
Pasak Jurgitos, tarp auklėjimo nebuvimo ir lengvo autizmo spektro sutrikimo kartais gali būti plona linija, todėl apie tai yra diskutuojama. Juk vaikams kartais tiesiog nėra nubrėžiamos ribos, todėl ir jų elgesys gali neatitikti įprastų socialinių normų. Kiekvienoje šeimoje skirtingos ribos. Vaikas gali turėti kelis autizmo spektro sutrikimo bruožus, tačiau tai dar nereiškia, kad jis yra autistas. Pasak Jurgitos, lygiai taip pat ir neurotipinis vaikas galbūt labiau mėgsta būti, žaisti vienas, bet tai dar nieko nereiškia. Taigi mokytojui sunerimus, jis savo nerimu turi pasidalinti su tėvais, bet ne diagnozuoti.
„Aš suprantu tėvus, kuriems staiga yra pasakoma, kad jų vaikas yra kitoks. Suprantu ir mokytojus, labai sudėtinga apie tai kalbėti. Man teko ne kartą tai daryti, kai turi pasikviesti tėvą ir pradėti kalbą, jam įvardinti, kas kelia nerimą. Su laiku išmo­kau kalbėti su tėvais. Pradžioje galbūt tiesmukiškai buvau pasakius ir pamačiau tarp savęs ir tėvų tokią sieną, kuriai nugriauti reikėjo laiko. Tėvams sudėtinga pasakyti… Autizmo spektro sutrikimas – visam gyvenimui. Tai neurologinis sutrikimas, na, ne sloga, nepraeis. Bet dirbant, galima su juo gyventi, ir gyventi gerą visavertį gyvenimą. Lygiai taip pat, kaip ir su cukriniu diabetu – jis yra, bet mes jį kontroliuojame. Tai čia – panašiai. Tačiau nekalbu apie tuos sutrikimus, kai yra intelekto sutrikimai – tai jau kita grupė ir kiti niuansai“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.
Jurgita ragina neurotipinių vaikų tėvus į situaciją žvelgti tolerantiškai. Autizmo spektro sutrikimas ar kitas specialiųjų poreikių vaikų tam tikras sutrikimas nėra užkrečiamas. O jeigu bus suteikiama pakankama pagalba iš šalies, bus mokytojų padėjėjai, vaikams tikrai netrukdys ugdytis. Atvirkščiai – padės. Juk vaikams reikia mokytis tolerancijos ir priimti kitokį žmogų. Kaip pašnekovė sakė anksčiau, saulė viena, ir po ja turime sutilpti visi.
Pasak jos, draugas turi būti draugas, tad vaikams linki tolerancijos, atlaidumo, ramumo ir kantrybės. Be kantrybės nieko nebus nei vaikams, nei mokytojams.
„Kiekvieną ryto ratą pradėdavau pokalbiu, kad mes turime priimti kitokius vaikus. Labai gerai prisimenu tą laidą, kai turėjau pirmas patirtis su tokiais vaikais ir kuomet pamilau tą vaiką tokį, koks jis yra. Mūsų santykis buvo labai šiltas, skaudu buvo išsiskirti, kaip ir su visais kitais vaikais… Taip yra… Vaikams paprasčiausiai aiškini, kad mes daug ko nemokame gyvenime. Pavyzdžiui, vieni nemoka šokti, kiti nemoka dviračiu važiuoti, trečias nemoka plaukti, o šis vaikas – nemoka žaisti. Bet jus kažkas mokina? O aš prašau jūsų, kad jį pamokintumėte žaisti kartu. Čia net ne palinkėjimas vaikams, o palinkėjimas mokytojams: mokykime vaikus mokyti ypatingus vaikus gyventi gyvenimą,“ – tęsia Jurgita.

Skaitymo kortelės „Dviskiemeniai žodžiai“