Šių pratybų tikslas buvo išbandyti vaikų fizinę ir psichologinę ištvermę, lavinti komandinį darbą bei orientaciją tam tikroje aplinkoje. Visi žinojome, kad diena bus sunki ir varginanti, todėl tokiam išbandymui ryžosi tik drąsiausieji.
Iš ryto atvykęs KF/SIK „Vilko takas“ vyr. instruktorius išdėstė dienos veiklos planą. Pasidalijome į dvi komandas – slidininkų ir pėsčiųjų, – bei pasiskirstėme ekipuote. Kiekvienas dalyvis gavo specialią kareivišką baltos spalvos maskuojančią aprangą ir kuprines, į kurias turėjome susikrauti visą mantą. Visos dienos veiksmas vyko už kelių kilometrų nuo Beižionių kaimo, t.y. pievose ir miškuose. Pirmąją dienos pusę vyko sukarintos slėpynės. Pėsčiųjų komanda turėjo pasiekti sutartą tašką nepastebėta slidininkų, kurių tikslas buvo surasti pėsčiuosius iki nustatytos valandos. Pėstieji kiek įmanydami stengėsi: buvome išsiskirstę po kelis, ėjome ir bėgome daugiausiai miškais, bridome per gilias pusnis, šliaužėme, tačiau slidininkai buvo budrūs ir jų pergudrauti nepavyko.
Šios slėpynės pareikalavo daug jėgų, todėl susiradome apleistą namą, kuriame sustojome pailsėti, papietauti. Kol ant laužo virė kareiviška košė, veiksmas vystėsi toliau. Žaidėme įvairius loginius ir sportinius žaidimus, aktyviai mankštinomės, kad nesušaltume. Pailsėjus ir pavalgius mūsų laukė antra ir paskutinė užduotis, pareikalavusi psichologinio nusiteikimo bei didelės fizinės ištvermės – tai apie dvi valandas trukęs žygis. Pats žygis neatrodytų toks sunkus, tačiau pablogėjus oro sąlygoms bristi per sniegą su sunkiomis kuprinėmis ant pečių ir palaikyti vienodą tempą nebuvo lengva.
Nepaisant sunkumų visi, ypač mažiausieji, gali didžiuotis savimi, kad nepalūžo. Apsukę garbės ratą aplink Beižionis visi susirinkome į globos namus. Susėdę aptarėme, kas šiame žygyje buvo sunku, kuo galime didžiuotis ir ko dar ilgai nepamiršime.
Galutinis karinių pratybų rezultatas – pavargę ir išsekę, tačiau pilni įspūdžių ir su šypsena veide kariai.
Iš ryto atvykęs KF/SIK „Vilko takas“ vyr. instruktorius išdėstė dienos veiklos planą. Pasidalijome į dvi komandas – slidininkų ir pėsčiųjų, – bei pasiskirstėme ekipuote. Kiekvienas dalyvis gavo specialią kareivišką baltos spalvos maskuojančią aprangą ir kuprines, į kurias turėjome susikrauti visą mantą. Visos dienos veiksmas vyko už kelių kilometrų nuo Beižionių kaimo, t.y. pievose ir miškuose. Pirmąją dienos pusę vyko sukarintos slėpynės. Pėsčiųjų komanda turėjo pasiekti sutartą tašką nepastebėta slidininkų, kurių tikslas buvo surasti pėsčiuosius iki nustatytos valandos. Pėstieji kiek įmanydami stengėsi: buvome išsiskirstę po kelis, ėjome ir bėgome daugiausiai miškais, bridome per gilias pusnis, šliaužėme, tačiau slidininkai buvo budrūs ir jų pergudrauti nepavyko.
Šios slėpynės pareikalavo daug jėgų, todėl susiradome apleistą namą, kuriame sustojome pailsėti, papietauti. Kol ant laužo virė kareiviška košė, veiksmas vystėsi toliau. Žaidėme įvairius loginius ir sportinius žaidimus, aktyviai mankštinomės, kad nesušaltume. Pailsėjus ir pavalgius mūsų laukė antra ir paskutinė užduotis, pareikalavusi psichologinio nusiteikimo bei didelės fizinės ištvermės – tai apie dvi valandas trukęs žygis. Pats žygis neatrodytų toks sunkus, tačiau pablogėjus oro sąlygoms bristi per sniegą su sunkiomis kuprinėmis ant pečių ir palaikyti vienodą tempą nebuvo lengva.
Nepaisant sunkumų visi, ypač mažiausieji, gali didžiuotis savimi, kad nepalūžo. Apsukę garbės ratą aplink Beižionis visi susirinkome į globos namus. Susėdę aptarėme, kas šiame žygyje buvo sunku, kuo galime didžiuotis ir ko dar ilgai nepamiršime.
Galutinis karinių pratybų rezultatas – pavargę ir išsekę, tačiau pilni įspūdžių ir su šypsena veide kariai.
Eglė Sinkevičiūtė