Virginijus Sutkus: kūryba – nuolatinis ieškojimų procesas

Janina Girsė

Rudenėjantys laukai kelia ­nuo­stabą, o tuštėjantys toliai kviečia į keliones atrasti nepažintus ­kraš­tus, o gal susitikti su mielais žmo­nė­mis. Nesuplanuotos staigme­nos dienoms trumpėjant tiesiog ža­vi – savaitę buvimo Druskininkuo­se ypač pradžiugino buvusio ko­legos dailininko Virginijaus Sutkaus akvarelės paroda Studio galerijoje. Prieš ketverius metus Elektrėnų „Versmės“gimnazijos 30-čio proga išleistoje knygoje pateikta informacija, kad dailės mokytojas V. Sutkus šioje mokykloje dirbo septynerius metus – iki Atgimimo ir po jo. Pirmame minėtos knygos puslapyje, kreipdamasis į Skaitytoją, gimnazijos direktorius Egidijus Kontrimas apibrėžia vadovaujamos įstaigos misiją: ši ugdo ir augina Lietuvai Žmogų. Ir ne tik mokinį, tačiau ir moky­toją. Ne vienas iš šios mokyklos pakėlė sparnus į platesnes erdves. Daugumai elektrėniškių bus įdomu sužinoti, kaip kelias link aukštumų klostosi dailininkui, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokytojui Virginijui Sutkui.

Šiandien norėtųsi paprieš­tarauti anglų rašytojai Hannah More, teigusiai, kad „Pasaulyje nėra taip svarbu sužinoti, kaip prisiminti“, nes labai jau knieti ir prisiminti, ir sužinoti. Pirmiausia tai, kokia nuotaika ir kokios idėjos lydi ke­liolikos personalinių, panašiai tiek pat grupinių parodų bei daugiau nei dešimtyje plenerų dalyvavusį dailininką, gimna­zijos mokytoją ir darnios šei­mos tėtį Virginijų Sutkų?
Mano nuotaika, kaip, ko gero, ir daugumos, yra kintanti. Tai priklauso nuo daugybės vidinių ir išorinių dalykų. Man svarbu, kaip jaučiasi artimiausių žmonių ratas, taip pat esu aktyviai besidomintis viskuo, kas vyksta šalia ir toliau nuo mūsų – tai ir daro įtaką mano jausmams, nuo­taikai ir, be abejo, kūrybai.

Pasak menotyrinkės Danu­tės Kašėtaitės: „Virginijaus pa­­saulėvaizdžio pagrindinės ypatybės yra gebėjimas emocionaliai ir įtaigiai išreikšti savo mintį paveiksluose“. Pa­­­rodos Studio galerijoje pa­veikslai pa­keri spalvų deriniais,­ pažadina vaizduotę. Net akvarelių pavadinimai nuteikė parinkti vieną kitą mintį. Ar perfrazuotas pa­rodos akvarelių temų tekstas Jums priimtinas?
Pilkosios erdvės po lietaus
liepų alėjoje, belaukiant vakaro,
sutemoms artėjant,
beieškant pastovumo,
apšviestame krante į tylą įsiklauso…
Ir prisiminimai, kaip toliai atrasti,
pakrantėj palytėti vėjo,
tolumas laukimo, atėjimo,
šviesos keliais sutikti žada.
Jeigu mano paveikslai sužadina žiūrovo, parodos lankytojo vaizduotę, sukelia minčių, klausimų – tai man, kaip kūrėjui, didžiausias įvertinimas. Atvirai kalbant, man sunkoka parinkti pavadinimus savo kūriniams. Stengiuosi paveikslui suteikti tokį pavadinimą, kuris padėtų įsijausti į spalvomis, linijomis kuriamą nuotaiką. Aukščiau pateiktame tekste eilėmis sudėlioti Studio galerijoje esančių darbų pavadinimai maloniai primena mėgstamą haiku žanrą. Smagu, kad Jums atėjo kūrybinė mintis iš mano paveikslų pavadinimų sudėlioti tokį tekstą.

Esate Šiaulių krašto že­maitis iš Budvydžių kaimo. Gal pakomentuotumėte, kaip su Juozapavos bažnyčia esate susijęs Jūs pats ir Jūsų šeima?
Sekmadieniais ir per didžiąsias metų šventes dažniausiai kartu su tėveliu eidavome į Juozapavos bažnyčią. Tėvelis giedojo bažny­čios chore, pats bandė vargonuoti. Na, ir pirmieji realiai mano pamatyti paveikslai, skulptūros buvo kaip tik ten. Daug šviesių atsiminimų iš visos vaikystės dažniausiai susiję su minėta šventove. Kiekvienais metais, pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, Juozapavos bažnyčioje vykdavo Atsimainymo atlaidai, suvažiuodavo daug žmonių iš visų apylinkių, kartu vykdavo giminių susitikimai: visi dainuodavo, ilgai ir nuoširdžiai kalbėdavosi. Tą tradiciją susitikti per atlaidus vis dar išlaikome iki šiolei. O Druskininkų apylinkėse seniausiai mane žavi Liškiavos bažnyčia. Čia nuolat vis apsilankau ir vienas, ir su šeima. Ši vieta traukia mus savo nepaprastai gražiomis erdvėmis, toliais, autentiška barokine architektūra.

Kiek vietos vaiko pasaulyje buvo skirta menui, o gal potraukis atsiskleidė tik mokykloje? Kartais vienas ar kitas mokytojas išlieka atmintyje visam gyvenimui. Ar buvo tokių?
Kaip ir kiekvienas vaikas, buvau žingeidus. Iki šiol prisimenu mamos siuvinius, mezginius, mūsų namuose skambėjusias dainas. Pirmieji pamatyti ir mano suvokti paveikslai, kaip minėjau, buvo Juozapavos kaimo bažnyčioje, į kurią mane dažnai vesdavosi tėvelis. Augau gausioje šei­moje, dažnai iš savo brolių, sesių sulaukdavau pagyrimų, paskatinimų už savo piešinėlius. Tėvelis dirbo ūkyje veterinaru, dažnai pasiimdavo mane kartu su savimi – dardėdavome vieškeliais, užsukdami į fermas, lankydami kaimų gyventojus, kurių gyvulėliams reikėjo daktaro pagalbos. Kartą važiuodamas mačiau, kaip jis išsitraukė iš kišenės užrašų knygelę ir nusipiešė matomą vaizdelį su nameliu. Man tai padarė didelį įspūdį. Mokykloje turėjau puikius dailės mokytojus – Juozą Ruzgį, kuris buvo ir poetas, o baigiant mokyklą mane mokė ir į meno pasaulį vedė mokytojas, dabar bičiulis, menininkas Petras Rakštikas.

Tapti dailės mokytoju buvo vienintelis Jūsų pasirinkimas? Kiek noro ir pastangų teko įdėti, kad V. Sutkus 1986 metais baigtų Šiaulių pedagogi­nio instituto Dailės fakultetą. Manyčiau, linksmesnių įvykių jauno žmogaus gyvenime taip pat nestigo. Pasidalinkite jais su skaitytojais.
Prisipažinsiu, kad vyresnėse klasėse netroškau tapti mokytoju, labiau norėjau mokytis menų. Tuo metu kai rinkausi studijas, 1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas buvo ypač populiarus, stojančiųjų – keletas į vieną vietą. Su studijų metais susiję išskirtinai malonūs prisiminimai. Tai visapusiškai puikūs metai – įdomūs bendrakursiai, profesiona­lūs dėstytojai, aktyvus studentiškas, kultūrinis gyvenimas, teatrų lankymas, pirmosios rimtesnės parodos, išvykos traukiniais į Vilniaus, Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos dailės muziejus, besiplečiančios pažintys… Būdamas studentu įsidarbinau naktimis dirbti greitosios pagalbos sanitaru, išmokau leisti vaistus, dalyvavau įvairiausiuose nepamirštamuose iškvietimuose – tai buvo unikali patirtis….

Kiekvienas esame savo gy­venimo kalvis. Kai atvėrėte kitą gyvenimo puslapį – Elek­trėnų mokyklos duris – kaip sekėsi dirbti, kurti ir tobulėti? Kaip Jums atrodo, kiek laiko reikia, kad taptum tikru mokytoju?
Sutinku, kad savo gyvenimo kelio pasirinkimui didžiausią įtaką darome mes patys ir mūsų pažiūros, bet dabar vis pagalvoju, kad mūsų gyvenimo kelio vingius lemia ir daugybė aplinkybių.
Elektrėnai – mano pirmoji darbo vieta. Beje, šią išskirtinės architektūros mokyklą statė mano brolis Algirdas Sutkus. Jis buvo darbų vadovas ir dirbo Vilniaus namų statybos kombinate. Pamenu, kad projektas buvo labai naujas, nestandartinis, sakyčiau, drąsus. Dar vieną tokią pačią mokyklą teko matyti viename Vilniaus miesto mikrorajonų.
Mano pedagoginio darbo pradžia Elektrėnuose nebuvo lengva – teko kurį laiką su kolegomis važinėti iš Vilniaus, vėliau nuomotis kambarį. Labai džiaugėmės, kai įsikėlėme kartu su kolegomis gyventi į butą su bendra virtuve – iki šiol prisimename nuostabius vaizdus pro šio buto langus. Pirmosios darbovietės kolektyvas buvo puikus – daug jaunų, energingų mokytojų, jautrių, draugiškų savo srities specialistų. Pozityvus požiūris, jaunatviška energija, kolegų parama padėjo susitvarkyti su dideliu pamokų krūviu, be viso to, sugebėjau suorganizuoti savo kūrybos darbų parodą tuometiniuose kultūros namuose. Džiaugiausi galėdamas lankyti parodas, kultūrinius renginius. Gyvenant Elektrėnuose teko patirti ir sovietinės santvarkos griūtį, matyti 1991 metų sausio įvykius, su kolegomis teko važiuoti naktimis budėti prie dabartinių Seimo rūmų, ryte grįžus, eiti į pamokas… Unikali patirtis…
Ar to laiko užteko tapti geru mokytoju? Manau, kad ne. Aš tik kaupiau patirtį, o mokausi iki šiol.

Istoriniuose šaltiniuose tei­giama, kad žymus lietuvių rašytojas žemaitis Juozas Aputis „įsišaknijo į Dzūkijos smėlį ir neišraunamai įaugo į Zervynų kaimo gyvenimą“. Nūnai parodų autorius Virginijus Sutkus įvardijamas kaip druskininkietis. Ar į žemaičio charakterį yra įsimaišęs bent žiupsnelis „dzūkiško smėlio“ ir ar tai atsispindi kūryboje?
Lietuvos, o ir Dzūkijos gamta yra nuostabi – upės, ežerai, miškai čia patys gražiausi iš visų mano matytų. Galiu patvirtinti, kad didelė dalis mano kūrybinių idėjų kilo būtent čia.

Kaip teigiama spaudoje, pagrindinis dailininko Virginijaus inspiratorius bei pagrindinis šaltinis yra gamta. Tuo pakartotinai įsitikinta ir džiaugiantis pastarosios parodos darbais. Tik laikui bėgant spalvos kinta. Pamenu, kai dailininkas gyveno čia, Elektrėnuose, pa­matęs mano ryškiai „bukus“ paveiks­lus, apibūdino, kad jie kupini džiugesio ir tuo toliau turėčiau užsiimti. Apie savuosius, ku­riuos ir dabar branginu namuose, pilnus pilkų at­spalvių, sakė, kad taip ryškiai tapyti negalėtų. Išvykus menininkui į Druskininkus, spalvų paletė netikėtai pražydo. Tą­syk perskaičius kavinėje, po kabančiu paveikslu, jo inicialus, supratau – kūryba sklidina šviesos. Šiandien paro­doje dominuoja švelnaus violeto gama, harmoningai deranti su šviesos potėpiais. Kaip pakomentuotumėte tokį vyksmą?
Per mano kūrybinį laikotarpį buvo įvairių etapų. Iki šiol norisi nesustoti, neužsilikti gerai išmoktame vaizdų „darymo“ etape, nenoriu tapti nuobuo­dus pats sau. Vienam sumanymui, idėjai reikia vieno sprendimo, technikos, kitam – visai kitko. Buvo toks etapas, kai man tiesiog norėjosi didelių formatų, ryškių spalvų. Tikra kūryba, tai nuolatinis ieškojimo procesas ir tikrai nesi tikras, kur tai nuves.

Tikrovė ir mistika akvarelės darbuose tarsi susilieja į vieną plotmę. Gamtos fragmentai nerealūs, suabsoliutinti. Įdomu, aplinka ar pojūtis (o galbūt kas kita) daro didesnę įtaką kūrybai?
Jau senokai savo kūryboje nesiekiu tiksliai atkartoti pamatyto vaizdo. Man daug įdomiau, svarbiau, remiantis patirta emocija, spalvomis perteikti savo dvasinę būseną tam tikroje vietoje. Idėją paveikslui man gali sukelti šviesos, spalvų deriniai, kompozicijos, kurių yra apsčiai mūsų aplinkoje. Mistikos čia neįžvelgiu, tai labiau vadinčiau gamtos stebėjimu paremto­mis spalvinėmis abstrakcijomis.

Esate gražios šeimos galva. Tačiau paprastai susitikti su Jumis sudėtinga. Jei ne gimnazijoje darbuojatės, tai pleneruose, parodose, tėviškėje ar dar kitur. Kiek laiko lieka intelektualiai kūrybai ir koks paros metas produktyviausias?
Taip, tiesa, veiklos vis dar turiu daug… Pripažįstu, kad daugiausiai laiko skiriu darbui Druskininkų Ryto gimnazijoje. Skaitymams man labiausiai tinka vakarai, o kūrybai – savaitgaliai, atostogų dienos. Paprastai produktyviausia pirmoji dienos pusė.

Teko ne kartą pastebėti, kad pleneruose esate ne vie­nintelis Sutkų šeimos narys. Čia konkurencija ar graži šeimos tradicija?
Dėkingas savo žmonai Genutei, kuri pirmoji pamato, įvertina mano darbus, kiek įmanoma – palaiko, skatina užsiimti kūryba. Ji yra nuolatinė pašnekovė, aptariant knygas, kultūrinius reiškinius. Džiaugiuosi, kad jau dvejus metus iš eilės kartu su ja dalyvaujame puikiai organizuo­tame akvarelistų plenere Užventyje. O konkurencijos – aišku, jokios.

Nuo tėvelių savarankiškai kaip paukščiai savo gyvenimus kuria Jūsų vaikai. Ar tėvų meninė galia vienaip ar kitaip veikia jaunimą?
Visi mūsų vaikai vaikystėje piešė, lipdė, konstravo, naudojo mano paties piešimo, tapymo reikmenis, visi vienaip ar kitaip muzikavo. Vienas sūnus baigė Dailės mokyklą, dukrelė ir Dailės, ir muzikos. Šiuo metu vyriausias sūnus Marius aktyviai užsiima fotografija. Nesidomėjau, kiek mokinių, kuriuos mokiau, pasirinko menininko specialybę, juo labiau negaliu tvirtinti, kokią įtaką padariau vienam ar kitam savo ugdytiniui. Tik žinau, kad yra pasirinkusių meno istoriją, architektūros, dizaino, fotografijos studijas.

Kas šiandienos pasaulyje Jums yra smagu, pozityvu ir teikia pasitenkinimą?
Visko buvo, visko yra ir visko bus dabartiniame pasaulyje. Džiaugiuosi mūsų tautos, valstybės pasiekimais, gražėjančia Lietuva, pozityviai mąstančiais žmonėmis, ypač – jaunimu, galimybėmis keliauti ir pažinti pasaulį, domėtis įvairių šalių kultūra.

„Elektrėnų kronikos“ skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kokie mūsų miestelio žmonės likę Jūsų atmintyje ir ko jiems norėtumėte palinkėti.
Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje dirbome nuo 1986 iki 1992 metų. Pamenu ir geru žodžiu miniu visus tuo metu dirbusius mokytojus. Niekada nepamiršiu turistinių išvykų su moky­tojais ir mokiniais į Turkmėnijos dykumas, Krymo pusiasalį. Atsimenu pirmosios savo auklėjamosios klasės mokinius, atskiras jų pavardes, vardus – visiems jiems linkiu kuo geriausios kloties, pozityvaus požiūrio į pasaulį. Linkiu džiaugtis tuo, kuo galime pasidžiaugti, dovanoti nieko nekainuojančias, bet tokias brangias dovanas – šypsenas, gerus žodžius, pasisveikinimus.
Trokšdama Jums, gerbiamieji Virginijau ir Genute, kuo gražiausių kūrybinių sumanymų, norėčiau priminti vienos menininko parodos dalyvės žodžius: „Dailininką V. Sutkų kūryboje jaudina šviesa, kurios nematome, bet nujaučiame esant, tai vidinė žmogaus šviesa. Kuo toliau, tuo labiau dailininką žavi žmonės, mokantys kukliai, bet nuoširdžiai gyventi kasdienybėje…”

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo