Janina Girsė
Žengiant į Naujuosius ir palydint 2020-uosius, kovoje su pasauline pandemija aiškiai suvokiama medicinos darbuotojų, ypač vaistininkų, esančių arčiausiai žmogaus, svarba visuomenei. Vaistininko profesija yra garbinga, atsakinga ir labai reikalinga. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kokių puikių farmacijos mokslininkų gyventa šalia mūsų. Vienas jų – pasaulinio masto mokslininkas farmakologas Johanas Fridrichas Volfgangas, Vilniaus universiteto farmacijos, farmakologijos ir teismo medicinos profesorius, vaistininkas, botanikas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas nuo 1833 iki 1859 metų gyvenęs šalia Trakų, Paluknyje. Visą įdomią ir gražią istoriją apie vaistus ir jų gamintojus kiekvienas besidomintis gali atrasti Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune.
2020-ieji mūsų šalies vaistininkams buvo kaip niekad kupini įtampos ir darbo: griežtai apribojus vizitus į gydymo įstaigas, sunerimę gyventojai užplūdo vaistines. Taigi farmacijos darbuotojai dažnokai esti pirmieji, o kartais ir vieninteliai konsultantai sutrikus sveikatai ar pasikeitus savijautai. Vaistininko profesijos pagrindas – profesionalumas, pagarba ir pagalba žmogui bei didžiulė atsakomybė. Ne viena karta Elektrėnų gyventojų minėtas savybes gali priskirti Elektrėnų „Gintarinės“ vaistinės farmacininkei Vilijai Verbylienei – žmogui, atsidavusiam savo profesijai, pirmiausia galvojančiam apie kitus, o ne apie save. Naujųjų metų išvakarėse gerbiama Vilija sutiko būti „Elektrėnų kronikos“ respondente.
Sakoma, kad praėjusieji metai užkloja tai, kas nereikšminga. O kas buvo ypatinga? Ar optimistinių gaidų paliks senieji, kokiomis gyvenimiškomis prasmėmis Jus metai džiugino, teikė vilties?
Praėję metai buvo išskirtiniai, nelengvi turbūt mums visiems ir labai aiškiai leido suprasti, kad ne mes esame patys svarbiausi, kad virš visų žmogiškų planų aukščiausias yra Dievo planas. Metai buvo ypatingi tuo, kad turėjau nuostabų pavasarį, kai galėjau pamatyti kiekvieną besiskleidžiantį pumpurą, pasidžiaugti pirmaisiais žiedais, pasimėgauti kavos puodeliu sode (dėl pandemijos turėjau nedarbingumą 2,5 mėn.). Vasarą su vyru ir visa šeima šventėme 45 metų santuokos jubiliejų. Vilties teikia aprimęs pasaulio tempas, proga atsižvelgti į tai, kas svarbiausia žmogui – tarpusavio santykiai, šeimos vertybės, dvasinė ramybė.
Vidinis žvilgsnis – Jūsų pačios dvasia. Darbe (be abejo, ir artimųjų rate) stengiatės kasdien padaryti ką nors gera kitam žmogui, nesvarbu, ar pažįstate jį, ar ne. Tai abipusė energija. Ką atiduodate – tas sugrįžta?
Ne kartą esu įsitikinusi, kad viskas, ką duodi – sugrįžta, tai turbūt Visatos tvermės dėsnis. Nesunku duoti, nesu sutikusi gyvenimo kelyje blogų žmonių. Džiaugiuosi, kai gatvėje sutinku bsišypsančius žmones. Kartais į vaistinę ateina klientai padėkoti, kad padėjo vaistai ar patarimas, tai – didžiausia dovana.
Gyvenimas kupinas nuostabiausių lobių, reikia tik juos pastebėti arba susikurti. O gal tai priklauso nuo lemties? Kokiais turtais paremta Jūsų gyvenimo linija?
Didžiausias turtas mums su vyru yra mūsų keturi vaikai ir vienuolika anūkių, nuoširdūs tarpusavio santykiai, šiluma, meilė artimam. Vaikai visuomet mus džiugino gražiais tarpusavio santykiais, puikiais mokslų rezultatais. Visi vaikai įgijo universitetinį išsilavinimą: Mindaugas – VGTU statybos mokslų magistras, Gintarė KMU (dabar LSMU) – Farmacijos fakulteto magistrė, dabar dirba kartu su mama „Gintarinėje“ vaistinėje, Rimantė baigė VGTU statybos inžineriją ir Organizacijų strateginį valdymą MRU, Aušrinė – VGTU statybos inžinerijos ir valdymo magistrė. Galiu pasidžiaugti savo šeima, kuri visada buvo šalia. Stengėmės su vyru sukurti vaikų vaikystę ir paauglystę kuo laimingesnę ir šiltesnę. Aplankėme beveik visus Lietuvos kampelius, dalyvavome Baltijos kelyje, išvykos į gamtą, ekskursijos, teatrai, koncertai – visada visur kartu. Nors Rimantė ir Aušrinė šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, bet didžiuojuosi, kaip stipriai jos myli savo tėvynę. Materialinių turtų nesusikrovėme – ir nereikia, pakanka pražydusio žiedo sodo darželyje, anūkių krykštavimo, šilto vaikų apsikabinimo ir nuoširdaus žodžio.
Daugumai ,,Elektrėnų kronikos“ skaitytojų Vilijos Verbylienės, kaip „Gintarinės“ vaistinės farmacininkės, asmenybė gerai žinoma, bet kur gimėte ir kas buvo Jūsų tėvai, būtų įdomu sužinoti.
Gimiau vaizdingoje Suvalkijos žemėje, Stirniškių kaime, netoli Vištyčio miestelio. Augau Eitkūnuose (dab. Kaliningrado sritis) 5 km nuo Kybartų ir 11 km iki Tolminkiemio, Kristijono Donelaičio tėviškės. Poeto vardo vidurinę mokyklą Kybartuose ir baigiau. Širdies gelmėse liko ir pradinės mokyklos prisiminimai. Mūsų miestelis buvo toli nuo lietuviškos pradinės mokyklos, todėl mama nuvedė į rusišką mokyklą.Visą kelią verkiau, stipriai laikiau mamos ranką, o kai įėjome į direktoriaus kabinetą, pravirkau balsu taip nuoširdžiai ir garsiai, kad skambėjo visa mokykla. Direktorius paklausė, ko ta ilgakasė taip verkia, ir sužinojo, kad noriu mokytis lietuviškoje mokykloje. Ašaros taip paveikė tą nuoširdų žmogų, kad jis paprašė surinkti kuo daugiau netoliese gyvenančių lietuvių vaikų, surado mokytoją ir atidarė lietuvišką skyrių, kuris dar ilgai veikė ir po to. Visi paauglystės ir vaikystės metai buvo apgaubti begalinės meilės ir šilumos – turbūt gimiau su marškinėliais. Nors tėvelio neprisimenu, mieloji mano mama man buvo viskas – draugė, guodėja, mano atrama ir mano gyvenimas. Dešimtoje klasėje susipažinau su savo būsimu vyru Juozu, susituokėme, kai mokiausi trečiame kurse. Studijų metai Kauno medicinos institute įsimintini visomis prasmėmis. Mylimas būsimas vyras visuomet palydėdavo į traukinį, kuriuo vykdavau į Kauną, sutikdavo grįžtančią iš paskaitų visuomet su gėlėmis. Ir pirmosios žibutės kiekvieną pavasarį iki šiol pražysta ant palangės, nors miške dar daug sniego.
Nesvarbu, su kokiais iššūkiais tektų susidurti, Jūs šiandien puikiai valdote savo gyvenimo teptuką. Ar visi mokslo metai iki paskutinės diplomo gavimo pakopos buvo sėkmingi? Pasidalinkite savo istorija.
Kai baigiau Kybartų vidurinę mokyklą, 1972 m. sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus ir įstojau į Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Studijų metai buvo kupini įspūdžių, prisiminimų apie charizmatiškus dėstytojus, jų perteiktas gyvenimo tiesas. Mokslas labai sunkus, reikėjo išmokti daugybę chemijos formulių. Tačiau išliko daug šiltų prisiminimų: praktikos vaistinėse, Kauno botanikos sode, kelionė į šiaurės Kaukazą, rudeninės išvykos rinkti erškėtrožių uogų, skinti obuolių, išvaikščiotos pievos ir miškai renkant vaistažoles.
Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų, kaip vaistininkės, kelias? Kodėl pasirinkote tokią profesiją? Kiek metų jau dirbate?
Vaistininkės ateitį nuspėjo mano senelis. Kai jis šienaudavo, aš visada būdavau šalia jo žydinčiose pievose. Pasakojo, kad skindavau lauko gėles, matyt, ir vaistingas, todėl nusprendė, kad ši jo anūkėlė bus vaistininkė. Tik visada išgyvendavo, kad amžiams paliko randą mažoje rankelėje nuo dalgio ašmenų, mat siekiau gražiausio žiedo. Vėliau viliojo vaistininkės darbas. Kiekvieną dieną, eidama iš mokyklos, būtinai užeidavau į vaistinę. Žavėjo vaistinės kvapas, susikaupusios vaistinininkės, tvarka, ramybė.
Jau 44 metai dirbu vaistininke. Keitėsi žmonės, kolektyvai, vaistinių statusai, bet vaistininko darbas visuomet buvo atsakingas, reikalaujantis kantrybės, tolerancijos, tikslumo. Tenka būti ir ramintoja, guodėja.
Baigus studijas vienintelis paskyrimas buvo į Elektrėnus, o norinčių daug. Svajojau čia dirbti. Nedrąsi buvusi studentė, jau vaistininkė, pravėrė senosios Elektrėnų vaistinės duris 1977 m. vasario 15 dieną. Mane labai maloniai pasitiko vedėja Nijolė Kleinienė ir pavaduotoja Irutė Steponėnienė. Didelis – per 30 žmonių – kolektyvas nuoširdžiai priėmė mane, jau besilaukiančią sūnelio, į savo būrį. Padrąsinantys žodžiai, patarimai, pamokymai, šiltas šviesios atminties Daratos Noreikienės, kaip mamos, apkabinimas. Todėl pirmieji mano, kaip vaistininkės, žingsniai buvo ne tokie sunkūs. Ne vienus metus šalia buvo kolegės: vedėja Nijolė Kleinienė, Irutė Steponėnienė, Elytė Leskauskienė, jau Anapilin išėjusi Danguolė Antanavičienė, Danguolė Raulušonytė. Visų jų patirtis, žinios padėjo žengti ne tik profesiniu, bet ir gyvenimo keliu. Atmintyje išliko Elytės Leskauskienės pagalba pirmą kartą maudant naujagimį Mindaugą. Dauguma mūsų mėgome buvusią kolegę vaistininkę Aldutę Jastremskaitę: jos mezgamos margiausių raštų kojinės šildė kojas ir širdis. Su Danguole Raulušonyte dar ir dabar dirbame kartu, dažnai prisimindamos praėjusius metus. Visada atmintyje paliks Darata Noreikienė – pirmoji Elektrėnų vaistinės vedėja. Šiltas, nuoširdus žmogus, puiki profesijos žinovė. Ji pirmoji pamatydavo ašarą akyse, jei kas nepasisekė, jautė kitų išgyvenimus, kūrė gerą atmosferą darbe. O Nijolė Kleinienė – puiki vadovė, nuoširdi patarėja. Kartu dirbome apie 40 metų. Kolektyvas buvo labai didelis, bet mokėjo gražiai sutarti. O šilta atmosfera darbe – didelis pliusas, dirbant atsakingą darbą. Vaistinėje, vadovaujant energingajai Nijolei Kleinienei, į profesinį kelią išėjo tikrai daug puikių jaunų specialistų. Taip pat didelis jos indėlis statant mūsų gražią vaistinę. Iki šiol Elektrėnų vaistine žavisi kolegos, atvykę iš kitų miestų, ar užsienio svečiai. Nijolė Kleinienė turi daug apdovanojimų farmacijos srityje.
Kas pasikeitė per tuos metus vaistininko profesijoje?
Vaistininko profesija tikrai pasikeitė. Visų pirma labai išsiplėtė vaistų asortimentas, pradėta daugiau kalbėti apie vaistų suderinamumą, atidžiau stebėti vaistų pašalinius poveikius. Taip pat beveik nebeliko vaistinių, kurios gamina vaistus. Taigi individualiai gaminamų vaistų laboratorijos buvo sukoncentruotos į keletą vaistinių Lietuvoje, todėl pacientai ir šiandien turi galimybę tik jiems pagamintų vaistų įsigyti beveik visose vaistinėse. Taip pat atsirado vaistų kompensacija, visai neseniai įvesta elektroninių receptų sistema. Technologijos juda į priekį sparčiu žingsniu, kai kuriose vaistinėse vaistus iš stalčių jau renka robotai. Tačiau niekas nepakeis žmogaus šilto žodžio.
Kokių įgimtų savybių reikia vaistininkui?
Reikalinga tolerancija, kantrybė, empatija.
Informaciniai šaltiniai ir pavieniai asmenys publikuoja daugybę vaizdinės medžiagos, atspindinčios Elektrėnų miesto istoriją, kas kelintame – nebeveikiančių kaminų, kurių leisti dūmai beveik visiems gadino sveikatą, nuotraukos. Ar sutiktumėte, kad vaistinių istorijos – mažuma. Ar galėčiau teigti, jog Elektrėnų vaistinės istorija – Jūsų gyvenimo kelionės etapas?
Kaminai ir elektrinė yra mūsų miestelio simbolis, pradžia. Nenuostabu, kad daug kam kaminai kelia nostalgiją, juk elektrinėje dirbo daugybė elektrėniečių – vyrų, žmonų, tėvų. O Elektrėnų vaistinės istorija yra ir mano gyvenimo istorija, nes dirbau joje nuo pat pradžių.Vaistinės istoriją tikrai labai išsamiai galėtų papasakoti Nijolė Kleinienė, ilgametė vaistinės vedėja. Manyčiau, kad ji daug išsamiau tai galėtų padaryti.
Ar artimieji, giminaičiai kreipiasi į Jus patarimų dėl vaistų, ligų? Labai įdomu, kaip gydosi patys vaistininkai? Kokių pati imatės prevencinių priemonių šaltuoju sezonu, kad nesusirgtumėte? Kas turėtų būti kiekvienos šeimos vaistinėlėje?
Kreipiasi, stengiuosi padėti, kai kada reikia ir paraginti, kad nesigydytų patys, o kreiptųsi į gydytojus. Aš pati, reikalui esant, vartoju tuos vaistus, kuriuos man paskiria gydytoja, o profilaktiškai, kad nesusirgčiau, stengiuosi sveikai maitintis, vartoti kuo mažiau perdirbtų maisto produktų. Reikia mokėti atsipalaiduoti, o tai man labai gerai pavyksta džiaugiantis savo vaikais ir anūkėlėmis, darbuojantis sode, matant gamtos grožį. Kiekvienoje šeimos vaistinėlėje turėtų būti vaistų temperatūrai ir skausmui mažinti, virškinimo sutrikimus šalinančių bei individualiai naudojamų vaistų. Vitaminų ir mineralų poreikiui patenkinti svarbiausia sveika ir subalansuota mityba, sveikas gyvenimo būdas, sveikas požiūris į pasaulį ir teigiamos mintys.
Vaistininkas yra tarpininkas tarp paciento ir gydytojo. Ar niekada neviliojo Jūsų mediko profesija?
Paauglystėje pasvajodavau apie gydytojos profesiją. Galvojau, kad būsiu vaikų gydytoja. Tačiau, matyt, farmacija buvo arčiau širdies.
Šventai tikėdami Aukščiausiojo palaima Jūs su sutuoktiniu Juozu beveik per pusę amžiaus šioje žemėje auginate dangiškąjį sodą – keturi Jūsų vaikai atsakingai puoselėja savuosius atžalynus. Ne visi šeimos nariai per Kalėdas susirinko prie tėvų šventinio stalo sukalbėti maldos ir apkabinti artimųjų, tačiau didžiąją motinos meilę juto ir šalia, ir toliausiai esantys. Jie dėkingi, kad esate.
Sūnus Mindaugas: „Apie mamą aplinkiniai sako, kad ji kaip taikos balandis. Ir tikrai, ji moka visus sutaikyti, suprasti, suderinti, į visus įsiklausyti ir rasti sprendimus. Visada randa laiko sočiai pavaišinti kiekvieną svečią. Esame visi paguosti, pamylėti, visiems teisingai atseikėta ir maksimaliai paaukota. Tai nelengvas gyvenimo kelias, už tai labai gerbiu tave, Mama“.
Gintarė: „Mama visada rasdavo laiko mus išklausyti, padėti, įvertinti. Šeimoje jautėmės lygiaverčiai partneriai priimant svarbius ir kasdienius sprendimus. Stebina mamos darbštumas, prisimenu ankstyvus vaikystės vasaros rytus, kai mes dar tik prabusdavome, o mama iš miško jau grįždavo su pilnu kibiru kvepiančių aviečių. Ir dabar, kai vasarojame sode, ji visiems paruošia skaniausius pusryčius ir pietus, ir lyg tarp kitko sako, kad jau ir lysvelės apravėtos. Visi yra jos laukiami ir mylimi. Man tai neįkainojama dovana ir patirtis mano vaikams“.
Rimantė: „Apie savo mamą galėčiau nesustodama gražiai kalbėti. Dažnai savęs klausiu, kaip vaistinių, ligoninių darbuotojai randa tiek daug kantrybės ir meilės kiekvienam pacientui. Juk didžioji dauguma žmonių ateina su problemomis, nusiminę, pasimetę. Tai nėra tik darbas. Tai pašaukimas. Taip, kaip būti mokytoju, dvasininku. Didžiulė pagarba. Dabar mano dukra Neringa svajoja būti vaistininke ir dirbti kartu su močiute“.
Aušrinė: „Mūsų mama išties yra nuostabi – mylinti, darbšti, burianti ir savo širdies šiluma apdovanojanti visus, kurie yra aplink. Vaikystėje maniau, kad mama turi stebuklingų galių – vienas bučinys, išgydantis skausmą, pokalbis, raminantis širdį, vienas mostas – ir štai stebuklinga, garuojanti, pačios mamos rankom rinktų rūgštynių sriuba ar saldžiausia liepžiedžių arbata. Taip manau ir dabar… Net ir gyvendama toli, jaučiu, kaip pokalbis su mama nuima visus širdies sunkumus“.
Dėkodama, miela Vilija, už pokalbį norėčiau palinkėti, kad gėris, kurį dalijate be atlygio visiems, sugrįžtų Jums dešimčia kartų.
Nuotraukos iš asmeninio albumo