Vilija Narvydienė: norėčiau, kad viltys kaip žolė atsigautų

Pilietybė – ypatingas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kuris atsiranda gimus ar dėl natūralizacijos, nesvarbu, ar tai vyksta dėl pareiš­kimo, pasirinkimo, santuokos, ar pasinaudojus kitomis nacionali­nė­je teisėje numatytomis priemonėmis. 2020 m. pradžioje Lietuvoje nuo­latinių gyventojų pagal tautybę pasiskirstymas buvo toks: lietuvių 85,9%, kitų tautybių 14,1%. Iš pa­starųjų totorių (kaip žydų, latvių bei vokiečių) tik po 0,1%. 2021 m. paskelbus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, bandyta atrasti totoriškos prigimties šaknų palikuonių, gyvenančių Elektrėnų savivaldybėje. „Elektrėnų kronika“ jau pasakojo apie keletą totoriškos kilmės asmenų, puoselėjančių savąsias tautines tradicijas. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas politologas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Adas Jakubauskas teigia, kad Lietuvos Respublikoje bus deramai pasirūpinta Lietuvos totorių istorijos įamžinimu, kultūros tęs­tinumu ir informacijos sklaida apie šią unikalią bendruomenę ES ir pasaulyje. Jo nuomone, kiek gąsdina sumažėjęs Lietuvos totorių jaunimo domėjimasis savo šaknimis, vis labiau globalėjantis pasaulis, kuriame neatsilaiko ištisos tautos, ką jau bekalbėti apie nedidelę 3000 žmonių grupę. Derėtų iš dalies paneigti šią mintį – ne visam jaunimui tai būdinga, kiti netgi nori daugiau, nei artimieji pasakoja, sužinoti bei patirti. Statistika teigia, kad šios unikalios totorių tautos asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra daugiau už bendrą Lietuvos vidurkį. Aukštojo mokslo įstaigos į savo programas įtraukia pasirinktinai rašyti atsiskaitomuosius darbus apie tautines mažumas. Didžiuojasi totoriškos prigimties saugotoja mylima mokytoja, poetė Vilija Narvydienė (Vilčinskaitė-Milkamanavičienė), kad tautos tradicijas tęsia jos dukra Rasa, kuri Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos bakalauro darbą parašė apie Raižių bendruomenės totorių tapatybės išsaugojimo problemas dabartinėje Lietuvoje.

Antroji iš trijų Vilčinskų dukterų – Vilija

Kaip teigia lietuvių kalbos moky­toja Vilija Narvydienė savo poezijos knygoje „Surimuotas gyvenimas“, jos esatis šioje žemėje matuojama rugsėjais. Ir šiemet ji džiaugiasi, kad mokiniai jau klasėse, kad pamokų pakankamai. Pati literatūroje atradusi atsakymus į visus gyvenimo klausimus moko vaiką tapti žmogumi. Tikėjimas rudeniu – tai tikėjimas savo jėgomis – įdėtas triūsas pavasarį duosiąs puikių rezultatų. Nebaltiški veido bruožai, vešlūs plaukai, tem­peramentas išskiria Viliją iš mokytojų visumos, o šviesos ir saulės įvaizdžių ilgesys poezijoje primena, kad ji – ne šių kraštų prigimties.
Myli Vilija Elektrėnus, čia jos jaukūs namai ir šeima – vyras, dukros Rasa ir Eglė, vaikaičiai. Gimusi Aukštadvaryje, vaikystę praleidusi Vaickūniškių kaime, mokslo metus – Onuškyje. 1980 m. aukso medaliu baigusi Onuškio vidurinę mo­kyklą, po jos – Vilniaus pedagoginį (dabar – Lietuvos edukologijos ­universitetas) institutą, kelerius metus dirbo dabartinėje Vilniaus Šv. Kristoforo mokykloje. Nuo 1986 metų iki šios dienos mokytoja dirba Vilija Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje.

Tėvas – Stepas Vilčinskas, šešių vaikų šeimoje vyriausias
Pasakodama apie tėvus, Vilija pirmiausia mini sovietmečio padarinius. Galbūt kitos aplinkybės būtų ­atskleidusios gilesnį totoriškų papro­čių suvokimą. Tėvas Stepas Vilčinskas, gimęs Butrimonyse, buvo vyriausias daugiavaikėje šeimoje. Skurdus gyvenimas lėmė paauglystėje rinktis amatų mokyklą, o 4-erių metų jūreivio tarnystė Šiaurės jūroje ir partinis bilietas lėmė kolūkio pirmininko parei­gas. Didžiausias tėvo pomėgis buvo medžioklė. Iš tėčio žinių apie totorių gyvenimo būdą trys dukros mažai ką tegavo. Tėvas mirė 2009 metais, amžinojo poilsio atgulė Raižių kapinėse.

Elzė Vilčinskienė (Milkama­navičiūtė) apie unikalios tautos tradicijas
Vilija dar gali save vadinti dukra, nes šalia motina Elzė. Dabar silpnos sveikatos, bet anksčiau buvusi viena gražiausių Onuškio merginų, gera siuvėja, gabi kalboms. Tokią gražuolę išvydęs jaunasis Vilčins­kas po savaitės atvažiavęs pirštis. Ir Milkamanavičiūtė sutikusi. Neleng­va dalia būti ūkio vadovo žmona, auginti ir išleisti į gyvenimą tris dukras, saugoti namų židinį ir slapta didžiuotis garbinga protėvių šlove. O papasakoti Vilijos mama Elzė Vilčinskienė (Milkamanavičiūtė), gimusi 1936 m., gali daug. Ji prisimena savo motinos Elenos Milkamanavičienės (Chaleckaitės) žodžius, kad Raižiuose, jos gimtajame kaime, kadaise buvo didelis Chaleckų šeimos dvaras, daug dirbamos žemės. Nuo tada jos giminė ištisus amžius nė kojos nekėlusi iš Raižių. Deja, keičiantis santvarkoms, neliko nei dvaro, nei žemės. Tėviškės vietoje vis dar išlikęs virš žemės didžiulio rūsio, vadinto „sklepu“, kauburys. Netoliese dar yra Elzės brolio Juozo Chalecko sodyba. Našlė Chalima Chaleckienė (Dzenajevičiūtė) gyvena Alytuje pas sūnų, atvyksta į Raižius tik vasarą. Taigi urbaniza­cijos procesas skaudžiai palietė ne tik lietuvių, bet ir totorių gyvenamas kaimo vietoves.

Elzė Vilčinskienė džiaugėsi, išsaugojusi dvidešimties metų senumo „Valstiečių laikraštį“, kuriame su paantrašte „Praeitis ir nūdiena“ išspausdintas straipsnelis „600 totorių“. Čia pateikiamos trumpos istorinės žinios, primenama, jog Alytaus rajone gyvena šeši šimtai totorių. Toliau straipsnyje rašoma apie Raižių mulą Danielių Makulavičių, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusį 16-oje lietuviškoje divizijoje, besirūpinusį mečete ir naujai įsteigtos totorių kultūros draugijos reikalais. Pats mula pasakojęs: „Mano senelis, caro armijos generolas, dalyvavęs karuo­se su turkais, japonais, sugrįžęs į gimtinę, apie dvidešimt tūkstančių rublių paskyrė tam, kad galėtų mokytis totorių ir lietuvių vaikai“. Generolo vaikaičio Danieliaus Makulavičiaus didžiausias rūpestis buvęs toks pats – išsaugoti totorių tikėjimą ir papročius. Šio išdidaus žmogaus žinojimo, kad jis totorius, jo giliai įsisąmoninto savo tautinės tapatybės suvokimo nepakeitė nei karas, nei Stalino laikai, nei darbas sovieti­niame kolūkyje.
Įdomu paminėti, kad ne tik šventyklose, bet ir paprastų Raižių totorių namuose ant vienos sienos kabėdavęs muhiras (įrėminta giesmė iš Korano), o ant kitos – Vytauto portretas. Pasak Vilčinskienės, kunigaikštis Vytautas Lietuvos totorių kartų atmintyje išliko kaip stiprus ir geranoriškas jų atžvilgiu chanas – totorių globėjas. Pripažindami Vytautą savo tikruoju chanu, Lietuvos totoriai iki šių laikų tebemini jį savo šventinėse maldose. Kunigaikščio Vytauto portretas ir totorių muziejaus eksponatas. Muziejaus, esančio Subartonyse, šalia Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtojo namo. Jo įkūrėja Liusė Gaidukevičienė-Milkamanavičiūtė (Vilijos pirmojo vyro sesuo ir jos dukterų teta), gimusi Aukštadvario miestelyje, savo idėjos nebūtų sugebėjusi įgyvendinti, jei ne didelė tautiečių ir šeimos parama. „Po trupinėlį, po skiautelę, po daiktelį, po pinigėlį ar po vertingą specialistų patarimą… Taip buvo lipdoma ši Lietuvos totorių kultūros salelė“, – pasakoja Liusė. Sulaukta paramos ir iš musulmoniškojo užsienio. Turkijos ambasada kreipėsi į totorių bendruomenę Ankaroje ir per Kultūros ministeriją atsiuntė du puošnius nacionalinių drabužių komplektus, kurie užima Subartonių totorių muziejuje reikšmingą vietą. Muziejininkė gali valandas pasakoti apie kiekvieną eksponatą, pamena jį dovanojusį žmogų. Čia eksponuojamas itin vertingas, dovanotas totorės Elenos Ščiuckienės, ranka rašytas Koranas. Totorių šeimų istoriją liudija beveik šimto metų muhiras, chamailai (maldaknygės), rašyti ranka, prieškario tikybos vadovėlis arabų rašmenimis, senos nuotraukos ir dokumentai, stendai totorių bajorų giminių heraldikos tema. Mokytoja Vilija gali pagrįstai didžiuotis, kad ir jos giminės įnašas muziejui brangus. Tai kailių dirbimo įrankiai, muziejui dovanoti mamos Elzės Vilčinskienės, garsaus XX a. visoje Vilniaus apskrityje kailiadirbio Simo Milkamanavičiaus iš Onuškio dukters.

XXI a. Lietuvoje gyvenančių totorių papročiai modernėja: savęs su­vokimas kaip totoriaus, etninės ma­žumos atstovo, yra daugiau pagarba savo kilmei, protėvių kultūrai bei tikėjimui, o ne sąmoningas tautinės tapatybės suvokimas. Ypač pasikeitė laidotuvės. Jau praėjusio šimtmečio pabaigoje totorius imta laidoti karstuose, nors pagal senovės papročius kapo duobė turėjo būti išklojama lentomis, palaikai nuleidžiami ir vėl apkalami lentomis. Anot Elzės Vilčinskienės, mirusiajam būdavo pastatomas toks būstas, kuriame jis galėtų atsisėsti. Šiais laikais nesilaikoma ir kapo formavimo tradicijos. Supylus ant kapo pailgą žemės kauburį, apjuosiamas jis smulkiais akmenėliais, ties galva ir po kojomis dedama po didelį akmenį. Taip buvo daroma, kad po mirties visi būtų lygūs. Tokių nežinomų kapų, pažymėtų tik akmenimis, veikiančiose Raižių kapinėse yra daug, jie išsidėstę visoje centrinėje dalyje. Kai kurie baigia nunykti, apsamanoję, nors čia, gerbiant mirusiuosius, vis dar nekasami nauji kapai. Tačiau apie centrinę kapinių dalį ratu laidojamiems tautiečiams jau yra statomi šiuolaikiški antkapiai su pavardėmis, datomis, tvorelėmis, gėlynais. Kadangi totoriai guldomi kape galva į vakarus, dar visai neseniai tos tra­dicijos buvo laikomasi, tačiau naujausi kapai neteko ir šio skirtumo.
Elzė Vilčinskienė prisimena, kad dar prieš dvidešimt metų jos giminaičiai buvo laidojami įsupti į baltą drobę (savaną), dabar šio pa­pročio atsisakoma ir velionis laidojamas su drabužiais, atviru veidu (anksčiau veidą būtinai reikėdavo uždengti). Be to, paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, griežtai laikantis senųjų papročių, prie šermenų stalo pirmiausia valgyti sėsdavo tik vyrai, o jiems pasimeldus ir pavalgius, – moterys. Dabar gi visi valgo kartu. Kai laidojo seserį Feliciją Asanavičienę, imamas, pakvietęs visus prie gedulingų pietų stalo, pasakė, kad reikia eiti į priekį ir tobulinti senąsias tradicijas. Totorių moterys, kurioms kadaise buvo draudžiama eiti laidotuvių metu į kapines, dabar tik paprašomos pasitraukti kelis žingsnius nuo kapo duobės, prie kurios meldžiasi vyrai. Pasikeitė ir tradicinė „sadoga“, kurią mirusiojo giminės dalydavo laidotuvių dalyviams. Apeiginį paplotėlį mokėdavo iškepti kiekviena totorė ir tai buvo seniausias Lietuvos totorių protėvių materialinės kultūros paminklas. Neseniai paplotėlius pakeitė pirktos bandelės, o šiuo metu dažniausiai dalijami šokoladai arba saldainiai.
Net kapinių užrašai pateikia įrodymų, kaip totorių kultūrą asimiliuoja lietuviškoji. Jei anksčiau dominavo mėgstami musulmoniškuose kraštuose vardai: Almyra, Halima, Felicija, Aiša, Fatima, Chalima, Tamara, Tamerlanas, Ibrahimas, Sulei­manas, tai dabar atsiranda hebrajiškos ar graikiškos kilmės vardų: Ieva, Elena, Adomas, Motiejus, Simonas, Aleksandras, Aleksas, Stepas ir kt. Keičiasi ir kapinių lankymo tradicijos. Totorių mirusiųjų kulto apraišką – kasmetinius susitikimus kapinėse pavasarį arba vasaros pradžioje per jaunatį, ketvirtadienį ar penktadienį – keičia Visų šventųjų dienos minėjimas. Tai įrodo, kad formuo­jasi naujas etninės bendruomenės ­gy­venimo etapas.

Seneliai – totoriškų tradicijų puoselėtojai

Vilijos motina Elzė Vilčinskienė pasakojo gimusi ir augusi religingoje, totoriškų papročių besilaikiusioje ­šeimoje. Jos motina Elena Chaleckaitė (1908–1985), kilusi iš raižiškių šeimos, ištekėjo už Simono Milkamanavičiaus (1904–1984), kuris vertėsi vienu iš totorių tradici­nių amatų – kailiadirbyste. Simonas Smetonos laikais atsikėlė iš Raižių į Onuškį, čia nusipirko medinį namą. Buvo beraštis, tačiau amatų mo­kykloje atidžiai klausęs paskaitų bei stebėdamas, kaip meistriškai ruošiamas odos išdirbimas, viską puikiai įsiminė ir visą gyvenimą šiuo amatu stebino apylinkių gyventojus. Mokėjo išdirbti įvairių gyvūnų odas. Tai buvo pragyvenimo šaltinis. Geresniais laikais šis darbas buvo apmokamas pinigais, sunkesniais, – pvz., karo metais, maisto produktais ar kitokiais reikalingais daiktais. Sovietmečiu teko patirti praradimų, nes namudinę veiklą valdžia draudė. Pasak Simono vaikaitės Vilijos, senelis Milkamanavičius buvo paskutinis tikras totoriškų tradicijų tęsėjas – nevalgė kiaulienos, nepirko sovietiniais laikais netgi visų mėgstamos „daktariškos“ dešros, nes ten deda­ma musulmonams draudžiamos mėsos. Iki mirties neatsisakė savų įsitikinimų, laikėsi Ramadano. Per šventes visada važiuodavo į Raižius, kur gyveno totorių bendruomenė, ir jie kartu aukodavo tuo tikslu išaugintą jautį, ­paskui jį išdalindavo visiems.
Įdomu pakomentuoti dvidešimčiai metų po senelio mirties praėjus „Lietuvos totorių“ laikraštį apie Kurban Bairamo (Aukojimo) šventę Raižiuose. Marytė Milkamanavičienė 2005 m. rašo, kad sausio 20 dieną po pamaldų buvo pjaunami net penki kurbanai (aukos). Tai trys jaučiai, kuriuos­ aukojo Alytaus apskrities totorių bendruomenė, Turkijos ambasada ir turkų verslininkas, taip pat du avinai. Kol vyrai dorojo gyvulius, moterys ruošėsi būsimoms vaišėms: ruošė tešlą, pjaustė svogūnus, dengė stalus. Be minėto mėsos patiekalo, sta­lą įvairino totoriški šimtalapiai, vaisiai, gaivinamieji gėrimai bei kiti skanumynai. Šventėje dalyvavo apie du šimtai žmonių.

Senelio Simono žmona Elena irgi buvo kilusi iš Raižių. Taip pat buvo neraštinga, tačiau darbšti. Kaip ir dauguma totorių moterų augino daržoves, ypač agurkus. Juos par­duodavo Kaune. Nors seneliai laikėsi savų papročių, ne visiems vaikams totoriškos pažiūros buvo palankios.­ Musulmoniškai gyventi mokė visus keturis savo vaikus – Stepą, Elzę (Vilijos motiną), Feliciją ir Joną. Tik jauniausias sūnus, gimęs 1945 m., sakė nepaisantis mirusio tėvo draudimo, nes laikąs save netikinčiu, be to, vedęs rusę. Elzė, visada palaikiusi tėvą, šiandien mano, kad totoriai ilgainiui asimiliuosis su lietuviais. Vyriausias sūnus Stepas itin domėjosi etninės bendruomenės papročiais,­ vaikystėje lankė sekmadieni­nę to­torių mokyklą, buvo nuvykęs dar sovietmečiu į Kazanę, Tatarstano autonominės respublikos sostinę, ieškoti savo tautos šaknų. Mirė nevedęs, nepalikęs įpėdinių. Duktė Felicija, labai branginusi tėvų tikėjimą, nepraleisdavusi nė vienos Kurban Bairamo (Aukojimo) šventės Raižiuo­se, ištekėjo už totoriaus Stepo Asanavičiaus ir susilaukė su juo vienintelio sūnaus. Tačiau ir šio, prieš jos valią susituokusio su lenkų tautybės mergina katalike, motina išsižadėjo, nebendravo ir neilgai trukus, sunkiai susirgusi, mirė. Taigi sovietinė ideologija ir mišrių šeimų sudarymas lėmė Milkamanavičių giminės asimiliacijos prielaidas.
Vilijos seneliai iš tėvo pusės Vilčinskas Juozas ir Ženė Vilčinskienė gyveno Butrimonyse. Tai miestelis šalia Raižių, kuriame ir dar devyniuo­se aplinkiniuose kaimuose gyveno totoriai. Vėliau persikėlė į Kaišiadoris. Pagal totorių papročius mirusieji, kokiame Lietuvos kampelyje begyventų, dažniausiai laidojami Raižių kapinėse. Seneliai Vilčinskai irgi palaidoti Raižiuose. Atgulė senoliai, tvirtai laikęsi garbinto Korano tiesų. Išnykus sovietinei ideologijai, jos padaryta neigiama įtaka išliko negrįžtamai, nors šiandien visos Lietuvos tautos gyvena nepriklausomoje tolerantiškoje valstybėje. Asimiliacijos grėsmės Lietuvos totorių bendruomenei tik didėja. Tačiau atsiranda jaunimo, kuriam rūpi šios unikalios etninės grupės likimas.

Vilijos Narvydienės dukros Rasos Milkamanavičiūtės bakalauro darbo apie Raižių bendruomenės totorių ta­patybės išlaikymo problemas dabartinėje Lietuvoje reikšmingesni sociologinio tyrimo rezultatai

Tyrimas parodė, kad totoriais save laiko, turi azaną (krikštą) ir stengiasi laikytis islamiško tikėjimo bei papročių daugiausia gyvenan­tys Raižiuose ir jų apylinkėse.
Totorių tapatybės suvokimas­ priklauso nuo amžiaus. Jaunesni greičiau asimiliuojasi ir linkę nesaugoti tautinės tapatybės. Vyresnieji dažniau laikosi islamo religijos tiesų, tarp jaunesniųjų pasitaiko gerbiančių islamą ir krikščiony­bę, bet nepraktikuojančių nė vienos.
Dauguma Raižių apylinkėse gyvenančių totorių savo gimtąja laiko lietuvių kalbą, o pvz., Vilniaus krašto totoriai dažniausiai kalbasi rusiškai arba lenkiškai.
Pusė apklaustųjų įsitikinę, kad Lietuvos totorių bendruomenės atei­tyje stiprės, dalis mano, kad asimiliuosis. Vis dėlto verta paminėti, kad Raižių bendruomenė dar pakankamai stipri ir pakankamai didžiuojasi savo etniškumu.

Apie totoriškus valgius
Jei jau ragavote šimtalapio, tai pagaminti šį pyragą išties reikia pa­stangų, nes receptą totorių moterys turi savo genuose. Lietuvio skoniui neįprastas yra štukameris – saldus jautienos padažas su pupelėmis. Mėgsta totoriai gaminti ir arbūzniką – tai mėsos pyragas iš moliūgų su avienos arba jautienos įdaru, jam tešla ruošiama kaip ir šimtalapiui, tik nesaldi. Ašure – tai musulmonų šventėms verdamas kompotas net iš 12 įvairių uogų bei vaisių. Totoriški koldūnai skiriasi nuo lietuviškų, nors iš pirmo žvilgsnio yra panašūs. Kapota aviena arba jautiena, daug svogūnų, lajus suteikia koldūnams ypatingą skonį.

Kazano plovas
Jautienos – 160 g,
avienos – 160 g,
morkų – 30 g,
svogūnų – 30 g,
lydyto sviesto – 35 g,
ryžių – 60 g,
razinų – 15 g,
pipirų ir druskos pagal skonį.

Mėsą supjaustyti kubeliais maždaug po 40 g ir apkepinti svieste, kol apskrus. Apkepinti šiaudeliais su­pjaustytas morkas ir svogūnus. Daržoves ir mėsą sudėti į puodą, pabarstyti pipirais ir druska, užpilti sultiniu ir užvirinti. Po to suberti gerai išplautus ryžius, kad sultinys visiškai juos apsemtų, ir virti ant mažos ugnies 15 minučių, kol išgaruos dalis vandens. Puodą nukelti nuo ugnies, uždengti dangčiu ir leisti ryžiams išbrinkti. Prieš pabaigą į plovą įdėti verdančiame vandenyje išmirkytų razinų, kuragos, džiovintų abrikosų ar slyvų be kauliukų. Paruoštą plovą perdėti į ­didelę lėkštę ir patiekti į stalą.

Kad būtų skanu, būtina gaminti su meile!

„Elektrėnų kronikos“ skai­ty­tojų vardu dėkoju mokytojai, ­poetei ­Vilijai Narvydienei už gražų norą pasidalinti savo, dukros ir mamytės mintimis apie aktualią temą. O ir Vilijos eilėraštis „Gerumas“ uždangai ypatingai tiks.

Jei neauga sparnai, neliūdėk,– Jei apdegę sparnai, nedejuok,–
Žemėj šitiek saulės šviesos! Širdį savo pajuski krūtinėj
Žydi akys, šypsniai languos… Tankiai plakant,–
Savo meilę žodin įdėk,– Tai laimė, žinok,–
Žodis tau gerumu sulapos. Saulė palietė tavo širdį.

Janina Girsė