Vievio stačiatikių ištakos išplaukia iš XIV a. Stačiatikybės pradžia siejama su vienuolyno įkūrimu. 1720 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II Rusijos imperatoriaus Petro I prašymu atnaujino pravoslavų tikėjimo teises Lietuvos Lenkijos valstybėje. Tarp minimų vienuolynų yra ir Vievio vienuolynas su cerkve, gyvavęs iki 1795 metų, kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos žemių.
Istoriniuose šaltiniuose yra minimas vienas įdomus faktas, kaip stačiatikių dvasininkija norėjo įamžinti buvusio vienuolyno atminimą. 1863 metais senojo vienuolyno žemės jau priklausė valstiečiui Juozapui Grigoniui. Kaip tikras katalikas, žinodamas šios žemės praeitį, jis pastatė medinį kuklų kryžių. Tai turėjo priminti ir įamžinti šio sklypo praeitį. Bėgo metai. 1875 metais pravoslavų parapijai vadovavęs šventikas Sergej Smirnov kartu su parapijiečiais sumanė pagerbti ir įamžinti čia buvusį vienuolyną ir cerkvę. Kadangi iki to laiko Juozapo Grigonio statytas kryžius pradėjo nykti, tai buvo palankus momentas šiam sumanymui įgyvendinti. Šventikas sutarė su Grigoniu, jog šis parduos pravoslavų cerkvei ir bendruomenei apie keturis kvadratinius metrus savo žemės, toje vietoje, kur kažkada stovėjo cerkvė. Šiame sklype bus pastatytas pravoslavų kryžius, o sklypas aptvertas tvora. Sutartis buvo tik žodinė. Kol stačiatikių bendruomenė rinko pinigus ir svarstė, kaip tai įgyvendinti, Juozapas Grigonis apsigalvojo. Neaišku, ar tai buvo paties Grigonio noras, ar pamokytas katalikų kunigo, bet valstietis pats pastatė ąžuolinį katalikų kryžių. Šventikas Sergej Smirnov labai nustebo tai išvydęs. Juk jis norėjo įamžinti seną, gerai žinomą vienuolyno ir cerkvės vietą, pravoslavų tikėjimo šventovės vietą.
XX a. pradžioje Vievio cerkvę rėmė daug gerai žinomų vietinių pravoslavų tikėjimo pirklių, pramonininkų. Vienas jų buvo Aleksandr Andaburskij. Jis valdė puodų gamyklą. Jo gamyklos puodai turėjo didelę paklausą visoje Rusijos imperijoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo religinei bendruomenei vadovavo šventikas Aleksandr Kurilovič. Labiausiai cerkvė nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Vėliau buvo suremontuota parapijos lėšomis. 1923 metais nuolatiniu šventiku buvo paskirtas Aleksandr Nedveckij. Tada bendruomenės gyvenimas suaktyvėjo. 1923 m. Vievio cerkvė arkivyskupo Eleuterijaus iškilmingai pašventinta. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad 1937 m. cerkvei priklausė 805 tikintieji.
Vievio stačiatikių parapija 1919–1939 metais priklausė Kauno dekanatui. Minima cerkve rūpinosi šventikai: Aleksandras Kurilovičius (1919–1920), Genadijus Romaniukas (1921–1923), Aleksandras Nedveckis (1923–1939). Istorijos vingiuose išliko Vievio pravoslavų bendruomenė. Išliko atmintyje įžymūs tuo meto pravoslavų tikėjimo veikėjai, nešę mokslo ir kultūros kruopelytes į šį miestelį. Ir šiandien šioje cerkvėje meldžiasi Vievio miesto ir apylinkių stačiatikiai. Šiandien Vievyje taikiai sugyvena katalikų ir stačiatikių bendruomenės.
Yra Vievyje ir stačiatikių kapinės. Jos, kaip ir katalikų kapinės, yra labai senos. Čia buvo pradėta laidoti stačiatikius, kai nebuvo dar ir cerkvės. O ir pirmoji cerkvė stovėjo visai ne čia, kur dabartinė stovi. Kažkada stačiatikių kapines juosė aukštos pušys su pylimu. Laikui bėgant pušis nukirto, pylimą išlygino, taip kapinės prasiplėtė. Kaip katalikų, taip ir stačiatikių kapinės yra tvarkomos tiek pačių žmonių, tiek ir seniūnijos bei savivaldybės lėšomis.
1936 metais šventikas Aleksandr Nedveckij savo lėšomis pravoslavų kapinėse žmonos ir sūnelio atminimui pastatė nedidelę koplytėlę, kurią pašventino ir pavadino Visų šventųjų vardu. Iki 1959 metų koplytėlėje buvo meldžiamasi už mirusiuosius. Sovietų valdžia šią koplyčią iš bendruomenės atėmė ir pavertė ūkiniu sandėliu. Ji tapo apleista, reikalaujanti remonto. Bet tai nerūpėjo tarybų valdžiai, tiek katalikų, tiek ir stačiatikių bendruomenėje buvo propaguojamas ateizmas. Tada iš čia buvo iškeltos marmurinės lentos su rusų karių pavardėmis, kurie žuvo XIX a. įvairiuose mūšiuose. Dabar šios atminimo lentos saugomos Vievio cerkvėje.
Koplytėlė viliojo ir „ilgapirščius“. Nors čia nėra ir nebuvo itin vertingų daiktų bei ikonų, bet plėšikams tai nė motais. 2009 metais buvo įsilaužta ir pavogtos šešios ikonos. Tai buvo apie septyniasdešimties metų senumo šventųjų paveikslai. Jos taip ir nebuvo surastos. Tėvo Venjamino ir parapijiečių dėka koplytėlė buvo suremontuota. Ji vėl džiugina tikinčiuosius.
Taigi, Vievio stačiatikių amžino poilsio vieta skaičiuoja jau daugiau nei du šimtmečius. Vaikštant po kapines gali aptikti antkapius su 1833, 1864 metų datomis. Kai kuriuose jau neįžiūrėsi nei datos, nei pavardės. Šalia įėjimo į koplyčią yra du akmeniniai paminklai, vienas šventikui, kitas karininkui. Užrašai jau beveik neįskaitomi.
Kadangi miestelyje nuo seno gyvena katalikai ir stačiatikiai, tai nieko ir nestebina, jog yra ir mišrių santuokų. O po mirties sutuoktiniai taip pat nenori išsiskirti, todėl niekas neprieštarauja, kad stačiatikių kapinėse būtų palaidoti ir katalikai, jų šeimos nariai. Šiose kapinėse ilsisi šventikai: Sergej Smirnov, kurio dėka atsirado Vievio cerkvės varpas, ir Aleksandr Nedveckij, daug padaręs stačiatikių parapijai Vievyje ir jo apylinkėse.
Pagal E. Petrausko surinktą
medžiagą spaudai parengė ESVB filialo Vievio m. Lazdynų Pelėdos
bibliotekos vedėja I. Senulienė