Napoleonas Vievyje
1812 metų Prancūzijos–Rusijos karas Vieviui nepraėjo be pasekmių. Visą karo metą per Kauną ir Vilnių ėjo svarbiausias kelias tarp Paryžiaus ir Maskvos. Šiuo keliu vyko nauji papildomi Prancūzijos armijos daliniai, buvo siunčiamas maistas ir amunicija. Kraštą siaubė žygiuojantys kareiviai ir dezertyrų gaujos, įvairios rekvizicijos. Vievio gyventojai buvo karo veiksmų liudininkai.
1812 m. birželio 24 dieną persikėlęs per Nemuną Napoleonas užėmė Kauną, o 27 dieną per Rumšiškes ir Vievį patraukė Vilniaus link. Ties Vieviu prancūzų armijos daliniai susirėmė su rusų kazokų žvalgų būriu. Mūšio metu buvo padegta ir visiškai sudeginta dar 1796 metais statyta Vievio bažnyčia.
Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad Napoleono kariuomenėje tarnavo dailininkas Christianas Wilhelmas von Faberi du Fauras (Christian Wilhelm von Faber du Faur, 1780–1857), turėjęs kapitono laipsnį. Būdamas divizijos vado draugas žygio metu vaizdais atspindėdavo karo veiksmus, dalyvavo 1812 metų žygyje per Lietuvą į Maskvą.
Ėjo dailininkas Lietuvos žeme, kiekvienoje kariuomenės stovyklavietėje kurdamas vis naujus karo vaizdų eskizus. Čia ir nakvynės vaizdai Nemuno slėnyje, ir sunkūs žygio epizodai persikėlus per Nerį, ir ilgas kariuomenės kaspinas ties Karagėliškėmis pakeliui į Sudervę.
O dailininkas, žygiuodamas, kiekviename eskize pažymėdamas datą ir vietovę, taip matytiems karo vaizdams suteikė istorinio dokumento vertę. Dailininką galima laikyti vienu iš pirmųjų karo korespondentų. Jo dėka yra užfiksuotas vaizdas, kuriame poilsio stovykla miške prie Vievio 1812 m. birželio 28 d. Dailininko rankai priklauso ir lietuvio valstiečio apiplėšimo scena Vievio apylinkėse 1812 m. birželio 29 d.
Birželio 28-oji buvo paskirta poilsio diena. Napoleono armijos daliniai apsistojo į rytus nuo Vievio, prie Karageliškių (Kergeliškių) kaimo. Kadangi vasara buvo karšta ir lietinga, maisto gurguolės nespėjo paskui pagrindinę armiją. Kasdien virtinės pavienių bei būriais plėšikaujančių karių bastėsi po Vievio apylinkes, o vakarais, apsikrovę grobiu, grįždavo į dalinį. Tokia netvarka kėlė didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Itin plėšikavo dvidešimt penktoji divizija, stovėjusi prie Vievio. Nuo bado ir karščio mirė kareiviai, dvėsė arkliai. Besitraukianti rusų armija nepalikdavo nei maisto žmonėms, nei pašaro gyvuliams. Kaip rašo savo prisiminimuose kapitonas Žanas Rošas Koanje (Jean – Roch Coignet, 1776–1865), birželio 29 d. buvo ypatingai baisi. „Kilusi smarki audra baisiai mus vargino, kol vargais ne galais pasiekėme vieną kaimą. Tačiau ir pasiekę kaimą negalėjome tinkamai pasirūpinti arkliais. Įsisiautėjus audrai pasipylė kruša ir sniegas, sunerimusius arklius vos suvaldėm. Mirtinai sušalau. Rytą prabudus pamatėm klaikų vaizdą. Netoliese buvo apsistojusi kavalerija, žemė nuklota kritusiais nuo šalčio arkliais. Koks siaubas. Grįžę į kelią, pamatėme mirusių kareivių kūnus, neištvėrusių tos baisios audros.“
Apie birželio 29 dienos audrą knygoje „Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais“ Philippe-Paul de Segur (1780–1873) pasakoja: „Ta audra buvo didelė, kaip ir mūsų žygis. Kelias valandas tie sunkūs ir juodi debesys kybojo virš mūsų armijos nuo dešiniojo iki kairiojo jos sparno per penkiasdešimt lje, gąsdindami mus žaibais ir perkūnijos garsais. Kelius ir laukus užliejo vanduo, nepakeliamą karštį staiga pakeitė nemalonus šaltis. Šio žygio metu (turima galvoje nuo Kauno iki Vilniaus), o ypač sustojimuose, nugaišo dešimt tūkstančių arklių. Daug vežimų teko palikti smėlynuose, vėliau mirė ir nemažai žmonių.“
B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ (Vilnius: 1989, t.1. p. 509) skaitome, kad Vievio kapinėse buvo sena koplyčia, nežinia kieno ir kuriais metais statyta. Greta kapų, sode, stovėjo sena klebonija, kurioje, pasak šaltinių, 1812 m. nakvojęs Napoleonas. „Napoleonas Vievyje“ – tokiu pavadinimu skaitome žinutę prieškario spaudoje („Naujoji romuva“, 1931, kovo 1 d. Nr. 9. p.7.). Vievis čia parodomas miesteliu, daug kartų degintu ir griautu. Po Pirmojo pasaulinio karo jis dar kartą atsistatė – švaresnis, didesnis. Iš senų trobų jame buvo likusi tik klebonija. Pasakojama, kad joje, kaip žymesnėje vietoje, buvo sustojęs Napoleonas.
Vievio miestelis sukluso, netrukus išsibėgiojo, nes jame pasirodė prancūzai. Žygiuodamas į Vilnių, imperatorius pasuko klebonijos link. Čia jį pasitiko senučiukas kunigas. Jiedu kalbėjosi lotyniškai. Kunigas pasiskundęs, kad imperatoriaus kareiviai išgrobstė viską, kas valgoma, ir jis likęs badauti. Tada Napoleonas paliepęs iš savo gurguolių klebonui atnešti gardžiausių valgių. Dairydamasis sode, imperatorius pamatęs besikapstančią vištą.
Pagaukit ją! Aš noriu ją suvalgyti pietums! – sušukęs imperatorius savo generolams.
Jie tuojau puolę gaudyti ir sučiupę paskutinę vargšelę. Po valandos jau buvo belikę tik kauleliai. O išvažiuodamas imperatorius žilagalviui kunigui tiek palikęs aukso, kad jo ir suskaičiuoti niekas negalėjęs. Napoleonas paliko Vievį. Nuūžė, nuvilnijo vieviečių negandos ir baimė, o bajorų viltys nusekė jam iš paskos. Čia viskas nurimo, pabėgėliai grįžo į miestelį, susitvarkė ir toliau gyveno.“
Nors Faberio du Fauro piešiniuose Vievio miestelis nei vaizduojamas, nei aprašomas, manoma, kad kariuomenės daliniai buvo sustoję ne miestelyje, o į rytus nuo Vievio, lapuočių miškuose.
Kitoje versijoje, L. Garo knygoje, nurodoma, jog Napoleonas nakvojo 4 kilometrai nuo Vievio esančiame dvare. Pagal atstumą tai galėjo būti Ausieniškių (Auseniškių), Panerių, Abromiškių dvarai. Ausieniškių dvarą, mano manymu, reikėtų atmesti, nes jo pastatymo data (1815 m.) yra vėlesnė negu čia praėjo Bonaparto pulkai. Štai ką rašo savo dienoraštyje maršalas Bonifacas de Kasteliano (Boniface de Castellane, 1788–1862): „iš Strėvininkų išvykau birželio 27 dienos ankstyvą rytą, apie aštuntą valandą, o postovio sustojome už dviejų lje (apie 4,45 km), viename miestelyje, kur buvo Neapolio karaliaus pagrindinė būstinė. Jo didenybė sėdėjo ant namo, pagarbiai vadinto pilimi, laiptelių ir stebėjo pražygiuojančius gausius 1-ojo korpuso pulkus. Po dviejų valandų atvyko imperatorius. Šeštą valandą vakaro Imperatorius sėdo ant žirgo, nujojome prie avanpostų, įrengtų prie malūno, priešais Vievio miestelį. Briujero (Bruyere) divizija – septyni pulkai ir šeši tūkstančiai žirgų – buvo avangarde. Dešimtą valandą vakaro Imperatorius grįžo į „pilį“ prie Vievio miestelio. Apie vidurnaktį išsitiesėme ant šiaudų, didysis arklininkas įsakė būti ant žirgų antrą valandą ryto.
Birželio 28 d., apie pusę trečios išjojome, imperatorius važiavo karieta, Neapolio karalius jojo savo kavalerijos priešakyje. Birželio 28 dienos ankstyvą rytą, visavaldis Europos valdovas, per Rykantus, išvyko į Vilnių, kurį jau buvo užėmusi jo kariuomenė.“
Tęsinys kitame numeryje.
Pagal E. Petrausko surinktą
medžiagą parengė I. Senulienė,
Elektrėnų SVB filialo Vievio miesto bibliotekos vedėja