Vievio Šv. Onos bažnyčios iškilios asmenybės bei meno kūriniai

Vievio Šv. Onos bažnyčios iškilios asmenybės bei meno kūriniai

Eglė Butkutė

Ko gero, kiekvienas Elektrėnų savivaldybės gyventojas bent kartą iš arti yra matęs Vievio Šv. Onos bažnyčią, stovinčią Vievio ežero šiauriniame krante, gelsvų plytų neobarokinę su klasicizmo elementais. Praeitame „Elektrėnų kronikos“ numeryje skaitytojai buvo supažindinti su bažnyčios istorija – tai ne pirmieji maldos namai Vievyje, nes bažnyčia daug kartų degė, buvo perstatinėjama, o dabartinė bažnyčia Vievio centre stovi tik nuo 1931 metų. Taip pat praeitos savaitės numeryje pradėjome pažintį su dalimi iškilių Vievio Šv. Onos bažnyčios asmenybių. Skaitytojai buvo supažindinti su kunigais Juozapu Mincevičiumi, Petru Budrausku, Česlovu Kavaliausku. Šiame straipsnyje pratęsime pažintį su kitomis iškiliomis bažnyčios asmenybės bei pristatysime Vievio Šv. Onos bažny­čios meno kūrinius ir kitus, gilią is­toriją saugančius dalykus.
Kaip ir buvo minėta praeitame „Elektrėnų kronikos“ numeryje, Vievio bažnyčia skaičiuoja ne vieną šimtą metų, todėl ir klebonų šie maldos namai turėjo ne vieną. Vievio Šv. Onos bažnyčiai jau šešiolika metų vadovauja klebonas Alfonsas Kelmelis, o anks­čiau čia klebonavo tokie kunigai, kaip Juozapas Mincevičius, kuris ir pastatė šią bažnyčią, Petras Šiugžda, Juozas Matulaitis, Romualdas Šalčiūnas, Vytautas Sidaras, Antanas Černa. Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje yra palaidoti keturi kunigai – Juozapas Mincevičius, Petras Budrauskas, Česlovas Kavaliauskas, su šiais kunigais susipažinome praeitame numeryje. Tačiau prieš septynerius metus, eidamas 89-uosius metus po sunkios ligos čia amžinajam poilsiui atgulė ir buvęs Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonas Romualdas Šalčiūnas.

Kunigas, kurio likimas galėjo susiklostyti kitaip – Romualdas Šalčiūnas

Kunigas Romualdas Šalčiūnas gimė 1925 metų balandžio 22 dieną, nors pase buvo nurodyta, kad kunigas gimė 1928 metų balandžio 23 dieną, Jadžiūnų kaime, Lyduokių parapijoje, Ukmergės rajone, o amžinojo poilsio atgulė 2014 metų kovo 5 dieną. Rašytiniuose šaltiniuose netiksli gimimo data pase aiškinama tuo, kad kunigas buvo pajaunintas dėl to, kad išvengtų tarnybos armijoje, o gimimo diena pakeista, nes krikšto tėvas nenorėjo R. Šalčiūno krikš­tyti balandžio 22 dieną, nes tą dieną gimė ir Leninas. Kelias, siekiant tapti kunigu, R. Šalčiūnui buvo ilgas – į Kauno kunigų seminariją jis įstojo 1945 metais, o ją baigė tik 1957 metais, taip įvyko dėl tarybinės valdžios trukdymų. Likus vos kelioms dienoms iki 29-ojo gimtadienio – 1957 metų balandžio 17 dieną – R. Šalčiūnas buvo įšventintas kunigu.
Dar prieš pasirenkant ku­nigystės kelią, R. Šalčiūnas 1944 metais įstojo į Generolo Povilo Plechavičiaus karo mokyklą. Būtent tais metais, kuomet R. Šalčiūnas mokėsi karo mokykloje, jo likimas galėjo pasisukti visai kita vaga. Vieną dieną, įprastos tarnybos metu, į karo mokyklą atvyko P. Plechavičius ir visiems paliepė skubiai bėgti laukais. Tuo­met dar tik būsimas kunigas kartu su kitais savo kolegomis paliepimo paklausė ir pabėgo. Netrukus į karo mokyklą atvažiavo vokiečių tankai. Tie, kas iš karo mokyklos buvo nepabėgę, buvo vokiečių suimti, suvaryti į vagonus ir išvežti į žydų getus. Tačiau suimtieji turėjo tikrą kovotojų dvasią – liepiami apsivilkti vokiečių uniformas, jie nesutiko to daryti. Vokiečiai šimtus vyrų išrengė nuogai, sustatė eilėmis ir šaudė, gyvus palikdami tik kas dešimtą karį. Greičiausiai kyla klausimas, o kodėl kas dešimtas karys liko gyvas. Vokiečiai paliko kelis gyvus žmones tam, kad jie praneštų kitiems karo mokyklos mokiniams, kas vyksta. Tokie žiaurūs dalykai vyko ne vieną kartą, tačiau tai neįbaugino karių ir jie nesivilko vokiečių uniformos. Likusieji gyvi galiausiai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Tarp tų žmonių galėjo būti ir R. Šalčiūnas, tačiau jam pavyko išsigelbėti ir pabėgti nuo viso šio siaubo.
Po įšventinimo į kunigus R. Šalčiūnas kunigavo įvairiose vietose: buvo vikaru Švenčionių, Baisogalos, Daugų parapijose, klebonavo Ži­linų, Semeliškių, Vievio, Molėtų para­pijose, ėjo Žaslių ir Molėtų dekanatų dekano pareigas. R. Šalčiūno vardas greičiausiai geriausiai žinomas Semeliškėse, kuriose jis praleido 26-erius metus. 2001 metais R. Šalčiūnui buvo suteiktas Lietuvos Respublikos rezistencijos dalyvio – kario savanorio – statusas. 2002 metais kunigas buvo pa­skirtas Vievio Šv. Onos bažnyčios altaristu. Po mirties R. Šalčiūnas buvo palaidotas Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje.

This slideshow requires JavaScript.

Kunigas ir tikybos dėstyto­jas Petras Šiugžda

Vievio Šv. Onos bažnyčioje taip pat klebonavęs kunigas Petras ­Šiugžda gimė 1906 metais Margelių kaime, Žiežmarių valsčiuje, o mirė 1988 metų birželio 10 dieną Šešuoliuose, kur ir atgulė ­amžinojo poilsio. Kunigas­ P. Šiugžda mokėsi Kruonio pra­džios mo­kykloje, Žiežmarių ir Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Būdamas dvidešimties įstojo į Kauno kunigų seminariją ir ją baigė po septynerių metų – 1933 metais. Vievio parapijiečiams kunigas P. Šiugžda buvo žinomas ne tik kaip vikaras ar klebonas, bet ir kaip tikybos dėstytojas. Taip pat P. Šiugžda klebonavo ir Šešuoliuose, Paparčiuose, buvo ir Žaslių bei Giedraičių dekanu. Kunigas palaidotas ten, kur ir norėjo – Šešuolių bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėms vadovavo kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Kaišiadorių rajono savival­dybės garbės piliečio vardą turintis vyskupas emeritas Juozas Matulaitis

Juozas Matulaitis gimė 1936 kovo 8 dieną Užgirėlyje, Kai­šiadorių rajone. Ten ketverius metus mokėsi pradinėje mokykloje, o vėliau dar ketverius metus mokėsi Kruonio vidurinėje mokykloje, vie­nus metus Žiežmarių vidurinėje mokykloje ir dvejus metus – nuo 1955 metų iki 1957 metų – J. Matulaitis praleido 2-ojoje technikos mokykloje. Prabėgus trejiems metams po technikos mokyklos baigimo – 1960-aisiais – J. Matulaitis įstojo į Kauno kunigų seminariją ir ją sėkmingai baigė po ketverių metų. 1964 metų kovo 25 dieną J. Matulaitis buvo įšventintas į kunigus. Savo kunigystės kelią kunigas pradėjo Pivašiūnuose, kur 1964–1966 metais buvo vikaru, nuo 1966 iki 1973 metų J. Matulaitis buvo Nemajūnų klebonas. Prabuvęs šešerius metus Nemajūnuose, J. Matulaitis atvyko į Vievį. Čia savo kelią pradėjo metus būdamas vikaru, o nuo 1974 iki 1975 metų jis buvo ir Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonu. Vėliau J. Matulaitis kunigavo Butrimonyse, Merkinėje. 1989 metais J. Matulaitis buvo konsekruotas vyskupu. 1989–1991 metais Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius, o po metų J. Matulaitis tapo Kaišiadorių vys­kupijos ordinaru. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, 1991–1994 m. kunigas buvo tarpdiecezinės Katechetikos komisijos ir Bažnytinės informacijos tarybų pirmininkas prie Lietuvos vyskupų konferencijos. Rūpinosi Adomo Jakšto spaustuvės statyba Kaišiadoryse. Nuo 2012 m. kovo 25 d. – Kaišiadorių vyskupas emeritas. 2011 metais vyskupui buvo suteiktas Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

Monsinjoras Vytautas Sidaras buvo gerai žinomas ir mokslo srityje

Dar vienas kunigas, palikęs gilų pėdsaką Vievio Šv. Onos bažnyčios istorijoje, – taip pat iš Kaišiadorių kilęs Vytautas Sidaras. Kunigas gimė 1925 metų gegužės 1 dieną Kaišiadoryse, mirė staiga, eidamas 90-uosius metus, 2014 metų rugsėjo 23 dieną. V. Sidaras buvo Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios­ rektoriumi ir Kauno seserų benediktinių vienuolyno kapelionu monsinjoru. V. Sidaras į Kauno kunigų seminariją įstojo 1943 metais, o jau po penkerių metų – 1948-ųjų spalio 31 dieną – dar nebaigęs viso seminarijos kurso buvo įšventintas į kunigus. Tačiau kiek daugiau nei prieš mėnesį iki įšventinimo – 1948 metų rugsėjo 18 dieną – jam buvo suteikti subdiakono, o kitą dieną ir diakono šventinimai. Turbūt kyla klausimas, kodėl V. Sidaras į kunigus buvo įšventintas dar nebaigęs seminarijos. Tačiau taip buvo dėl tuometinės santvarkos. Dar nebaigusius seminarijos diakonus seminarijos vadovybė nusprendė įšventinti į kunigus dėl gresiančios tremties. Tačiau seminarijos kursą reikėjo baigti vėliau. Savo tarnystės kelią kunigas V. Sidaras pradėjo Stakliškėse, vėliau Širvintų parapijoje. Abiejose vietose V. Sidaras dirbo vikaru. Tiek Stakliškėse, tiek Širvintose kunigas nepraleido daug laiko. V. Sidaras klebonavo Žilinuose, Merkinėje, Birštone, Jiezne, taip pat buvo ir Stakliškių dekanu. Jiezne kunigas praleido netrumpą laiką – 11 metų. 1974 metų sausio mėnesį kunigas V. Sidaras buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu ir atvyko į Vievį. Tuo metu Kaišiadorių vyskupijos kurija buvo įsikūrusi Vievyje. V. Sidaras čia dirbo kurijos kancleriu, tačiau 1979 metais mirė Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonas, todėl į šias pareigas buvo paskirtas V. Sidaras. 1980 metais Kaišiadorių ­vyskupijos kurija persikėlė iš Vievio į Kaišiadoris, tad V. Sidaras pasiprašė būti atleidžiamas iš kurijos kanclerio pareigų ir pasiliko klebonauti Vievyje.
V. Sidaras buvo gerai žinomas ne tik kaip kunigas, tačiau ir kaip pedagogas. 1983 metais buvo pakviestas dėstyti dogminę teologiją ir grigalinį giedojimą į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Dėstydamas Kaune kunigas įsitraukė ir į Kauno arkikatedros bazilikos sielovadą. 1989 metais V. Sidaras buvo paskirtas Kunigų seminarijos prefektu, o vėliau ir vicerektoriumi. Po metų – 1992 metų pavasarį – buvo paskirtas ir Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi bei Kauno seserų benediktinių vienuolyno dvasiniu vadovu. V. Sidaras taip pat dirbo Vytauto Di­džiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto teologijos dėstytoju, 1994 metais jam buvo suteiktas docento laipsnis, o jau kitais metais ir daktaro laipsnis. 1993 metų kovo 25 dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II kunigui Vytautui Sidarui suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) laipsnį.

Per dvidešimt metų Vievyje praleidęs kunigas Antanas Černa

Nemažai Vievio parapijiečių, greičiausiai, dar labai gerai prisimena Antano Černos vardą. Kunigas gimė 1937 metų lapkričio 20 dieną Pušaloto parapijoje, Pasvalio rajone, o amžinojo poilsio atgulė 2020 metų vasario 20 dieną. Dar prieš pasirenkant kunigo kelią, A. Černa, tik baigęs vidurinę mokyklą, dirbo tarybinio ūkio buhalterijoje. O būdamas dvidešimt trejų metų įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. A. Černa buvo vikaru Jiezne, klebonavo Palomenėje ir aptarnavo Krivonis, Nemunaityje, Kiaukliuose ir aptarnavo Zibalus, Pivašiūnuose, Vievyje ir aptarnavo Kazokiškes. Vievio parapijoje A. Černa klebonavo nuo 1983 metų iki 2005 metų, kuomet, stipriai pablogėjus sveikatai, jį pakeitė dabartinis klebonas Alfonsas Kelmelis. Nuo 2005 metų, kuomet išvyko iš Vievio, A. Černa buvo paskirtas Širvintų parapijos altaristu. A. Černa į kunigystę palydėjo ir iš Vievio parapijos kilusį kunigą A. Jurevičių. Kunigas A. Černa paliko gilų įspaudą savo kunigystės kelyje – jo pastangomis buvo įrengta nauja bažnyčia Kiauklių parapijoje, nes prieš tai buvusi bažnyčia sudegė karo metais, jis taip pat atnaujino Pivašiū­nų vyskupijos piligrimystės šventovę, jos aplinką.

Jūromis plaukiojęs ir dešimt metų praleidęs Vokietijoje Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonas Alfonsas Kelmelis

Vievio parapijoje jau šešiolika metų klebonauja kunigas Alfonsas Kelmelis. Daugelis Vievio parapijiečių greičiausiai puikiai pažįsta kunigą, o jo darbai kalba patys už save. Paklaustas, ar visada žinojo, kad nori tapti kunigu, A. Kelmelis prisipažįsta, kad taip nebuvo. „Ne visada žinojau, kad būtent šį kelią pasirinksiu. Užaugau prie bažnyčios, tarnavau mišio­se nuo mažų dienų. Baigęs mokyklą išėjau į sovietinę tarnybą, tarnavau laivyne. Galima sakyti, kad aš į tarnybą išėjau iš bažnyčios. Į ją ir grįžau. Bet tai nereiškia, kad aš būtinai norėjau tapti kunigu. Visą savo gyvenimą, kiek aš buvau prie bažnyčios, aš tikrai nesutikau nei vieno kunigo, kuris nebūtų vertas būti kunigu. Aš su kunigais bendravau, labai juos gerbiau ir tai, matyt, darė įtaką. Grįžęs iš laivyno dar tikrai nebuvau apsisprendęs. Buvau labai neblogai baigęs mo­kyklą, galėjau pasirinkti savo kelią, tačiau aš apsisprendžiau ir pasirinkau kunigystę“,- apie tai, kaip pasirinko kunigystės kelią, pasakoja Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonas A. Kelmelis.
Įdomus faktas ir tas, kad prieš atvykstant į Vievio parapiją, A. Kelmelis dešimt metų praleido Vokietijoje. „Aš mėgstu posakį, kad nieko pastoviau nėra už laikinumą. Vyskupas man pasiūlė metams išvažiuoti į Vokietiją, nes reikėjo Vasario 16-osios gimnazijos kapeliono. Pasiūlymą priėmiau. Norėjau pramokti ir vokiečių kalbos. Išvykau į tą gimnaziją, o tuo metu keitėsi gimnazijos statusas, todėl man reikėjo išmokti šios kalbos. Išmokau. Tada dviejose vokiečių parapijose pradėjau dirbti. Maža to, lietuvių katalikų sielovados direktorius išvažiavo į Lietuvą, o tada užsienio lietuvių vyskupas pasiūlė man tapti direktoriumi. Ir taip kritau vis gilyn. Taip ir praėjo dešimt metų. Tada pradėjau jausti, kad tampu emigrantu. Po dešimties metų supratau, kad reikia važiuoti namo“,- prisimena klebonas. Pasakodamas savo istoriją apie Vokietiją, A. Kelmelis pripažįsta, kad nors puikiai išmoko vokiečių kalbą, tam tikrus skirtumus svetimoje šalyje jautė, todėl tai taip pat prisidėjo prie noro grįžti į gimtąją šalį. Taip pat klebonas džiaugiasi, kad tie dešimt metų suteikė daug naudingos patirties.
Kai dabartinis klebonas, kilęs iš Alytaus, atvyko į Vievį, tuometinis klebonas Antanas Černa čia klebonavo jau daugiau kaip dvidešimt metų ir buvo stipriai pasiligojęs. „Tada jau matėsi, kad reikia pokyčių. Vyskupas pasiūlė man važiuoti į Vievį. Man pranešė, kad turėsiu tarnauti ne tik Vievyje, bet ir Kazokiškėse. Tada Kazokiškių dar buvau nematęs. Prisimenu, kai pirmą kartą ten nuvažiavau, lijo lietus, bažnyčia buvo visa juoda, vanduo bėgo per sienas, bažnyčia buvo apdėta blokais, tarp kurių ir pamatų bėgo vanduo. Pamatai buvo ištrupėję. Viduje buvo ne ką geriau. Na, bet su viskuo puikiai susitvarkėme“,- džiaugiasi A. Kelmelis. Dabartinis klebonas įdėjo didelį indėlį ir į Vievio Šv. Onos bažnyčios sutvarkymą. Kunigo rūpesčiu buvo sutvarkytas bažnyčios vidus, pakeistos grindys, langai, sutvarkyta bažnyčia taip, kad ji būtų Vievio parapijiečiams jauki ir tvarkinga. „Vien tik bažny­čios stiklų buvo 133 vienetų daužtų, skilusių ar net visiškai kiaurų. Aš tuomet juokavau, kad, matyt, žiemos metu Vievyje bent vienu laips­niu buvo šilčiau, nes bažnyčia buvo šildoma, o jos stiklai buvo išdužę“,- prisimindamas juokauja klebonas A. Kelmelis.

Pažintį su Vievio Šv. Onos bažnyčioje esančiomis meninėmis vertybėmis bei kitais ypatumais supažindinsime kitame „Elektrėnų kronikos“numeryje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų