Vievio Šv. Onos bažnyčia saugo šimtmečių istoriją

Vievio Šv. Onos bažnyčia saugo šimtmečių istoriją

Eglė Butkutė

Vievio miestelis jau yra žinomas ne vieną šimtą metų. 1522 metais rašytiniuose šaltiniuose Vievis yra minimas kaip dvaras, o jau po 17 metų – 1539 metais – Vievis yra minimas kaip miestelis, kuris vėliau ilgai priklausė Oginskiams. Vievio ežero šiauriniame krante ne vieną dešimtį metų stūkso neobarokinė su klasicizmo elementais Šv. Onos bažnyčia. Maldos namai tiek dabar, tiek ir žvelgiant iš istorinės perspektyvos, buvo neatsiejama valstybės ir visos visuomenės dalis, tačiau greičiausiai ne visi Vievio gyventojai žino, kokia yra šios didingos bažnyčios istorija.

Šv. Onos bažnyčia – ne pirmieji maldos namai šioje vietoje
Nors Vievio bažnyčią miestelio senbuviai greičiausiai prisimena dar nuo vaikystės, nes dabartinė bažnyčia pastatyta dar 20 amžiaus pirmojoje pusėje, 1931 metais, šie maldos namai nėra pirmieji šioje vietoje. Kada buvo pastatyta pirmoji Vievio bažnyčia, tiksliai nėra žinoma, tačiau istoriniuose šaltiniuose yra rašoma, kad dar 1577 m. Vievio bažnyčia buvo supuvusi ir sena. Šis faktas leidžia suprasti, kad jau tada bažnyčia skaičiavo ne vieną dešimtį metų. „Istoriniai dalykai yra puikiai nupasakojami Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“. Vievio bažnyčia minima dar 16 amžiaus antroje pusėje. Bažnyčia buvo įtraukta į dvaro inventorių. Pirmą kartą šaltiniuo­se minima bažnyčia apibūdinama kaip apgriuvusi, išpuvusi, sena, be paveikslų“, – pasakoja Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonas Alfonsas Kelmelis. Bažnyčia išgyveno sunkius laikus – veikdavo ne visada, buvo perduota stačiatikiams, kelis kartus degė, buvo perstatinėjama. Katalikų bažnyčia sunkiausius laikus išgyveno tada, kai miestelį pradėjo valdyti Bogdanas Oginskis. Didikas buvo stačiatikis, todėl tuo metu stačiatikių maldos namai klestėjo, buvo pastatyta cerkvė ir vienuolynas, o bažnyčia toliau skurdo. 1792 metais bažnyčia buvo sudeginta rusų. Oginskiai ją atstatė, tačiau po keliolikos metų Napoleono armija, eidama pro šalį, bažnyčią apiplėšė ir sudegino. Tuo metu sudeginta buvo ir stačiatikių cerkvė bei vienuolynas. Bažnyčia stip­riai apiplėšta buvo ne vieną kartą, tačiau iki dabar yra išlikę anksčiau Vievyje stovėjusių bažnyčių meno kūriniai. „Visi bažnyčios apiplėšimai buvo orientuoti į kitus dalykus. Tie plėšikai nori pinigų. Kur gi jie dėtų tuos paveikslus… Net ir dabar labai retai pasitaiko, kad plėšikai vogtų meno vertybes, nes rizika yra didesnė nei vertė. Dažniausiai bažnyčias apiplėšinėja asocialūs asmenys, kurių pagrindinis tikslas – aukų dėžutės“,- apie tai, kaip pavyko išsaugoti šimtamečius meno kūrinius, pasakoja klebonas. Yra duomenų, kad Vievio bažnyčia buvo atstatyta po dešimtmečio, tačiau buvo varginga, o 1859 metais ji buvo perstatyta. Taip pat yra užfiksuota, kad bažnyčia degė ir 1883 metais bei 1907 metais. 20 amžiaus pradžioje bažnyčia degė paskutinį kartą, o 1931 metais Vievyje iškilo dabartinė Šv. Onos bažnyčia. „Pagrindinė visų senų bažnyčių savybė tokia, kad dauguma jų sudegė. Taip yra todėl, kad pirmosios bažnyčios dažniausiai būdavo medinės. Vievis taip pat yra ne išimtis. Bažnyčios degdavo per karus, jas taip pat degindavo ir žaibai. Paskutinę bažnyčią, kuri buvo pastatyta prieš dabartinę Vievio Šv. Onos bažnyčią, 1907 metais taip pat sudegino žaibas. Ta bažnyčia buvo labai įdomi, turėjo du bokštus“,- su bažnyčios istorija supažindina A. Kelmelis. Klebonas džiaugiasi tuo, kad, nors bažnyčia, kuri stovėjo dar prieš dabartinę Šv. Onos bažnyčią, sudegė, meno vertybes parapijiečiams pavyko išsaugoti ir jos iki dabar yra Šv. Onos bažnyčioje: „Kai žaibas trenkė į bokš­tą, žmonės suprato, kad bažnyčios, kuri dega nuo bokšto, su vandens kibirais neužgesins, bet kol ugnis nuo bokšto atėjo iki apačios, žmonės spėjo iš bažnyčios išnešti vertybes.“ Nors bažnyčia sudegė, pamaldos nenutrūko. Vievio parapijos tikintieji į pamaldas ėjo į Vievio kapinėse esančią koplyčią. Kol pamaldos vyko koplyčioje, buvo pradėta rūpintis naujos bažnyčios, kuri iki dabar stovi Vievio miesto centre, statyba. „Aš jau šešiolika metų esu Vievyje. Kai čia tik atsikėliau, aš dar sutikdavau žmonių, kurie buvo krikštyti toje koplyčioje, kurioje žmonės meldėsi sudegus bažnyčiai. Dabartinė bažnyčia buvo pašventinta tik 1933 metais“,- prisiminimais dalinasi klebonas A. Kelmelis.

Keli bažnyčios projektai
Dabar Vievyje stūksanti gelsvų plytų bažnyčia galėjo būti visiškai kitokia. Prieš statant Šv. Onos bažnyčią buvo svarstomi keli pastato projektai, tačiau dabartinė bažnyčia, kuri iškilo 1931 metais, yra pastatyta pagal antrąjį bažnyčios projektą. Pirmasis gotikinės bažnyčios projektas buvo parengtas dar 1907 metais. Greičiausiai kyla klausimas, kodėl bažnyčiai statyti prireikė kelių projektų. Tačiau tuo laiku keitėsi kunigai, vyko Pirmasis pasaulinis karas bei Nepriklausomybės kovos ir dėl šių permainų ir susiklosčiusių aplinkybių reikėjo paruošti kitą bažnyčios projektą. Dabartinė Vievio Šv. Onos bažnyčia pastatyta pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą. V. Michnevičius taip pat suprojektavo ir Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčią. Pirmasis Vievio bažnyčios projektas yra saugomas dabartinės Vievio Šv. Onos bažnyčios archyvuose. „Pagal pirmąjį projektą bažnyčia turėjo būti tokia neogotikinė. Labai gerai padarė, kad bažnyčią supaprastino. Jei ji būtų pastatyta pagal pirminį variantą, tai būtų labai sunki bokšto priežiūra. Bažnyčia buvo pastatyta iki langų ir prasidėjo karas, vokiečiai išvogė plytas ir tik apie 1930 metus vėl įsikūrė bažnyčios komitetas ir autorius supaprastino bažnyčios projektą, padarė du bokštus, bet paprastus. Ir taip buvo pastatyta dabartinė bažnyčia“,- pasakoja klebonas Alfonsas Kelmelis.

 

Bažnyčios atstatymas
Kiekvienos šventovės statymas, tiek anksčiau, tiek dabar, reikalauja nemažai lėšų. Kai Vievio bažnyčia buvo atstatinėjama pirmaisiais kartais, jos statybomis rūpinosi miestelio žemes valdę didikai, tačiau su dabar Vievyje stovinčios Šv. Onos bažnyčios statymu buvo kiek kitaip. Nors bažnyčia iškilo dar 1931 metais, jos vidus nebuvo įrengtas. Plytelių grindys bažnyčios viduje buvo sudėtos tik 1962 metais ir buvo iki tol, kol dabartinis klebonas atnaujino grindis ir senas plyteles pakeitė. Tik prabėgus trisdešimtmečiui nuo bažnyčios pastatymo, jos vidus buvo dekoruotas, buvo sustatyti suolai. Alfonsas Kelmelis sako, kad pats bažnyčios atstatymas ir finansine prasme nebuvo lengvas. „Buvo renkami pinigai iš žmonių. Tačiau tuo metu buvo ir labai sudėtinga sistema. Caro valdžia mokėjo tam tikras bažnytines algas už nusavintas žemes. Nepaisant to, kad buvo baisus režimas, bet nuosavybė buvo vis tiek gerbiama. Bažnyčia už nusavintas žemes gaudavo tam tikrą dalį pinigų, o kartais valdžia už tuos pinigus paremdavo ir remontus. Nepriklausomos Lietuvos valdžia 1918 metais šį įsipareigojimą prisiėmė. Taip pat įvyko ir su Šv. Onos bažnyčia Vievyje – bažnyčios statybai Lietuvos valdžia taip pat skyrė pinigų“,- sako A. Kelmelis.

Vieviečiai ir lietuvybė
Net ir dabar nemaža dalis Vievio gyventojų moka kalbėti ar bent supranta lenkų kalbą. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Vievio miestelis buvo stipriai sulenkėjęs. Dar 17 amžiaus antrojoje pusėje Vievio parapiją gerokai sulenkino Trakų dominikonai, kurie 1683–1688 m. glaudėsi Vievio parapijoje, o vėliau Vievis buvo Trakų filija. Daugelis dar iš istorijos pamokų mokykloje žino, kad iki lietuviškos spaudos draudimo lenkiškai kalbėjo tik bajorai, o valstiečių namuose buvo kalbama lietuviškai. Bažnyčioje taip pat pamaldos buvo laikomos tik lenkų kalba. Lietuvių kalba tuo metu buvo laikoma pagonybės kalba, todėl apie pamaldas, laikomas lietuvių kalba, nebuvo galima net pagalvoti. Tačiau atsirado ir šio požiūrio kritikų, kurie drąsiai prieš tokius nusistatymus kovojo. Knygnešys Jurgis Milančius, puoselėdamas lietuvybę ir lietuvių kalbą, Vievio bažnyčioje prakalbo lietuviškai. Toks poelgis nebuvo palaikytas ir lietuvybės puoselėtojas buvo sumuštas lenkakalbių bajorų. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu lietuviškai kalbėti mokėjo tik apie pusė Vievio parapijos tikinčiųjų, visi kiti kalbėjo lenkų kalba. Tuomet, kai prieš dabartinę Šv. Onos bažnyčią stovėjusi bažnyčia sudegė ir pamaldos vyko Vievio kapinėse esančio­je koplyčioje, 1909 metais į Vievio bažnyčią buvo paskirtas klebonas Jonas Narušis. Tuo metu Lietuvoje jau vyko tautinis atgimimas, tačiau vieviečiai nebuvo dideli lietuvybės šalininkai ir kunigas nedrįso parapijiečių mokyti melstis lietuviškai. Didžiausią baimę kunigui kėlė tai, kad jei jis pradės parapijiečius mokyti melstis lietuviškai, lenkiškai kalbantys bajorai neberems bažnyčios statybos, už kurią kunigas ir buvo atsakingas. Vievio bažnyčia parapijiečius lietuviškai kalbėti pradėjo skatinti 1922 metais, kai bažnyčiai vadovauti pradėjo Kazimieras Čibas. Reikia prisiminti, kad tuo metu pamaldos dar vyko Vievio kapinių koplyčioje, todėl K. Čibas turėjo būti atsakingas ne tik už pamaldas, bet ir už bažnyčios statybą. Tačiau šio kunigo tikslas buvo ne tik bažnyčios pastatymas, tačiau ir parapijiečių lietuvinimas. K. Čibo pastangomis gauta pašalpa iš valstybės – leidimas nemokamai išsikirsti 490 kubinių metrų medienos malkoms, taip pat buvo gauti ir 434 kubiniai metrai rąstų. Bet kaip buvo minėta anksčiau – kunigo tikslas buvo ne tik bažnyčios statyba. Kunigas pamaldų metu ėmė skaityti lietuviškus pamokslus. Tačiau lenkiškai kalbėjo daugiau pasiturintys ir pagalbos galėję suteikti vieviečiai, o toks kunigo poelgis jiems pasirodė gana įžūlus, todėl kunigas nebesulaukė pagalbos nei ruo­šiant medieną, nei statant bažnyčią. Klebonas galiausiai buvo perkeltas į kitą parapiją. Tačiau kalbant apie tai, kad didelė vieviečių dalis kalbėjo lenkiškai, reikia pabrėžti, kad tai nebuvo taisyklinga lenkų kalba, o greičiau tai buvo vietinis lenkų, lietuvių ir rusų kalbų pagrindu susiformavęs dialektas. Po K. Čibo Vievio parapijai vadovauti buvo paskirtas klebonas Juozapas Mincevičius, kuris įdėjo didžiulį indėlį į Vievio bažnyčios parapiją. Dažnai galime išgirsti, kad vieviečiai bažnyčią pasistatė patys. Ir šis teiginys nėra iš piršto laužtas. J. Mincevičius bandė gauti 50 tūkstančių litų pašalpą, tačiau nepavykus to padaryti, klebonas sutarė su parapijiečiais, kad kiekvienas skirs po 5 litus nuo kiekvieno turimo hektaro bažnyčios statybai. Taip pat buvo sutarta, kad bus skiriamas reikiamas skaičius darbininkų su arkliais, kad bažnyčiai bus skiriama tiek medienos, kiek buvo neatsivežta tuomet, kai bažnyčiai vadovavo K. Čibas. Parapijiečiai surinko didžiąją dalį pinigų, skirtų bažny­čios statybai, – net 20 tūkstančių litų, o valdžia tuomet prisidėjo, skirdama 3 tūkstančius litų. Kai buvo surinkta reikiama pinigų suma bažny­čios statybai, klebonas J. Mincevičius mišias pradėjo laikyti lietuvių kalba. Kunigas J. Mincevičius Vievio bažnyčioje dirbo nuo jo paskyrimo čia iki pat mirties.

Bažnyčios problemos šių dienų perspektyvoje
Žvelgiant į istoriją, galime daryti išvadą, kad bažnyčia visais laikais susidurdavo su įvairiausiomis problemomis. Vievio bažnyčia­ ilgus metus kentėjo nuo nepritekliaus, gaisrų, o vėliau ir finansinių problemų baž­nyčią atstatant. Dabar, rodos, bažnyčia nesusiduria su jokio­mis problemomis – maldos namai yra prižiūrimi, į pamaldas susirenka gausybė parapijiečių, yra tikėjimo laisvė. Tačiau, anot Vievio Šv. Onos bažnyčios klebono A. Kelmelio, šiais laikais bažnyčia susiduria su kitomis problemomis. Problema kunigas vadina dėl koronaviruso įvykusio karantino suvaržymus. „Tie užsidarymai klaidina žmones, jie pasimeta, kada bažnyčia veikia, o kada ji yra uždaryta. Žmonės nežino, kada ga­lima kreiptis pagalbos“,- pastebi klebonas. Kunigas įžvelgia ir kitą šių dienų bažnyčios problemą – kunigų trūkumą. „Dėl šios priežasties mus labiausiai alina ūkinė veikla. Dabar atliekame tik maždaug penktadalį to, kiek mes galėtume nuveikti. Tiesiog visko neįmanoma padaryti fiziškai. Tam, kad išlaikytume pastatus, ūkį, reikia atiduoti nepaprastai daug laiko“,- sako A. Kelmelis. Tačiau istorija rodo, kad neišsprendžiamų problemų nėra, o bažnyčia gali įveikti net didžiausias kliūtis.

Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonai
Vievio bažnyčioje klebonavo ne vienas kunigas. Šešiolika metų Vievio bažnyčiai vadovauja klebonas Alfonsas Kelmelis, o anksčiau Vievio bažnyčioje klebonavo J. Mincevičius, Verpuchovskis, P. Šiugžda, J. Matulaitis, R. Šalčiūnas, V. Sidaras, A. Černa. Vievio Šv. Onos bažny­čios šventoriuje yra palaidoti kunigai J. Mincevičius, P. Budrauskas, Č. Kavaliauskas, prieš kelerius metus palaidotas kunigas R. Šalčiūnas.

Vievio Šv. Onos bažnyčią pastatęs kunigas Juozapas Mincevičius
Kunigas Juozapas Mincevičius gimė 1888 metų sausio 23 dieną Inturkės parapijoje, o šį pasaulį paliko 1955 metų lapkričio 28 dieną Vievyje. Šis kunigas Vievio parapijiečiams turėtų būti gerai žinomas, nes būtent jis ir pastatė dabartinę Vievio Šv. Onos bažnyčią, kurios­ statyba truko nuo 1925 iki 1931 metų. Praėjus šešiolikai metų po bažnyčios pastatymo – 1947 metais – Juozapas Mincevičius buvo pa­skirtas Vievio altaristu, tuo pat metu buvo ir Kazokiškių administratoriumi. Kunigo J. Mincevičiaus vardas yra žinomas ne tik Vievyje. Jis 1913–1918 m. buvo Kalesninkų vikaru, 1918–1923 m. – Žaslių vikaru, 1923–1925 m. – Paparčių klebonu. J. Mincevičius garsėjo savo tautine savimone, jis buvo garsus lietuvybės skiepytojas Rytų Lietuvoje, daug nukentėjęs nuo lenkomanų Širvintose. Kaip yra rašoma rašytiniuose šaltiniuose, kunigas iš Širvintų buvo perkeltas Jurgio Matulaičio. J. Mincevičiaus reiškiama meilė Lietuvai, jos kalbai ir pačiai lietuvybei nepatiko daliai to meto žmonių. Dėl kunigo lenkai rašė skundus vyskupams, jį šmeižė ir Vilniaus lenkų periodinė spauda. Šio kunigo palaikai yra palaidoti Vievio bažnyčios šventoriuje.

Iš Žemaitijos kilęs kunigas Petras Budrauskas
Kitas kunigas, kurio palaikai yra palaidoti Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, – Petras Budrauskas. Kunigas gimė 1908 metų spalio 20 dieną Girdiškio kaime, Skaudvilės parapijoje, o mirė 1986 metų gegužės 6 dieną Vievyje. P. Budrauskas mokėsi Šilutės gimnazijoje, Tauragės komercinėje mo­kykloje, Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1936 metų gegužės 31 dieną. Nors kunigas P. Budrauskas yra kilęs iš Žemaitijos, didžiąją dalį gyvenimo praleido Kaišiadorių vyskupijoje. Kunigas buvo vikaru Stakliškėse, Dauguo­se, Videniškiuose, Gelvonuose, Širvintose, Musninkuose ir Žasliuose. Klebonavo Stirniuose, Jiezne, Žasliuose, Kazokiškėse ir Kuktiškėse. 1980 metais Petrui Budrauskui buvo pavestos Saldutiškio dekano pareigos. Praėjus penkeriems metams po šių pareigų gavimo stipriai sušlubavo kunigo sveikata ir jis pats pasiprašė, kad būtų paskirtas Vievio bažnyčios altaristu. 1985 metų rugsėjo 14 dieną kunigas P. Budrauskas buvo paskirtas Vievio Šv. Onos bažnyčios­ altaristu. Po metų kunigas mirė ir buvo palaidotas Vievio bažnyčios šventoriuje. Kaip rašoma šaltiniuose, kunigą į amžinąjį poilsį palydėjo ­vyskupas Vincentas Sladkevičius, apie 40 kunigų ir daug kitų tikinčiųjų.

Ne tik kunigas, bet ir žinomas poetas Česlovas Kavaliauskas
Dar vienas Vievio bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas – Česlovas Kavaliauskas – yra gerai žinomas ne tik tikinčiųjų pasaulyje, jis buvo ir rašytojas. Česlovas Kavaliauskas gimė 1923 metų liepos 20 dieną Pumpėnuose, o mirė 1997-ųjų vasario 20 dieną Vievyje. Č. Kavaliauskas buvo Lietuvos kunigas, teo­logas, poetas, Biblijos vertėjas. Č. Kavaliauskas į kunigus įšventintas 23 metų – 1946 metais, kuomet baigė Kauno kunigų seminariją. Po ketverių metų kunigas buvo sulaikytas, ištremtas ir kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose už tai, kad vadovavo seminarijoje veikusiam Tomo Akviniečio studijų būreliui. Tremtyje kunigas Č. Kavaliauskas praleido šešerius metus ir 1956 metais buvo amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Tremties metais Č. Kavaliauskas dalyvavo Norilsko sukilime ir net sukūrė jo himną „Šiaurės vėtroje ­vyrai pakirdo“ (1953 m.). Grįžęs į Lietuvą Č. Kavaliauskas kunigavo daugelyje vietų: Raseiniuose, Viduklėje, Vievyje, Dubingiuose, Kazokiškėse, Molėtuose, Joniškyje, Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse. 1966–1967 metais kunigas buvo Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu, o nuo 1994 metų dėstė Aukštesniosios katechetų mokyklos Kaišiadorių vyskupijos skyriuje ir taip pat jam vadovavo. 2001 metais kunigui Česlovui Kavaliauskui buvo skirtas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius.

Pažintis su iškiliomis Vievio Šv. Onos bažnyčios asmenybėmis bus pratęsta kitame numeryje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų