Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rimvydo Stankevičiaus kūryba – tarsi laiškai artimiesiems, Elektrėnams ir visam pasauliui. Poetas rašo apie savo būsenas, išgyvenimus, kūrybą dedikuoja jam brangiems žmonėms ir savo kraštui. Todėl Elektrėnų krašto kūrėjo eilėraščius galima prilyginti laiškams, aprėpiantiems pasaulį nuo Antikos iki XXI amžiaus, laiškams, kuriuose poetas išsako mintis, kokias norėtų pasakyti jo kūrybos skaitytojai, tik negalintys taip sudėlioti minčių.
„Lietuva ir jos idėja yra suformuota Maironio eilėraščiuose ir mes negalime suprasti, įvardyti, kaip tai mus veikia. Todėl manau, kad tai matantis ir pripažįstantis yra laisvesnis ir išmintingesnis nei tas, kuris mano esantis genialus savaime, tartum dykumoje išdygęs ąžuolas. Ši knyga („Kertinis skiemuo“) nepatiko nei kritikams, nei skaitytojams, nei mano draugams. Bet man tai yra viena svarbiausių mano knygų, nes joje labiausiai ir jaučiuosi budėtoju, saugančiu laužą ir bandančiu pratęsti jo šviesą“. (Rimvydas Stankevičius)
Julija Kirkilienė
Elektrėniškis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nominaciją gavęs už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje, Rimvydas Stankevičius paskutinėje knygoje „Įsitvėrimai“ daug poezijos skyrė gimtajam miestui – Elektrėnams. „Esu puikaus miesto vaikas, užaugęs senajame Elektrėnų sode – paauglystės prerijose, todėl negalėjau netapti poetu“, – sausio 19 d. Elektrėnų bibliotekoje vykusiame susitikime su skaitytojais jautriai kalbėjo poetas.
Trys progos susitikti
Į susitikimą su Nacionalinės premijos laureatu susirinko žmonių tiek, kad poetas buvo nustebęs: anksčiau salėje tilpdavo žmonės, dabar – ne. Elektrėniškiai susirinko savo garsųjį kraštietį pasveikinti su garbingu apdovanojimu, su dešimtosios knygos „Įsitvėrimai“ sutiktuvėmis ir su poeto pusės amžiaus jubiliejumi. Pats poetas sako, kad visos tos sukaktys neatstoja tėvelio netekties skausmo. „Kai tėtis buvo gyvas, buvau laimingesnis, nei gavęs Premiją. Jei jis grįžtų, Premiją atiduočiau nesvarstydamas, deja…“, – išgyvenimais dalinosi Rimvydas. Tėčio salėje jau nebebus niekada, bet susitikime dalyvavo jo mama Birutė Stankevičienė, kuri kantriai laukė susitikimo su sūnumi. Gausiai susirinkusiems žmonėms jis gal geriausias šio laikotarpio kūrėjas, bet mamai jis sūnus. Todėl sulaukusi autografų pasirašymo pabaigos, ji sulaukė ir sūnaus bučinio. Salėje taip pat buvo vyresnis brolis Aušvydas, kurio poetas prašęs patarimo, kaip jam nenusikalbėti. Aušvydas sakė, kad viskas gerai, jo brolis kalbėjo išmintingai ir įdomiai. Jo gerbėjams atrodė taip pat.
Knygos gimimas
Rimvydas Stankevičius sako, kad brangiau už jo 50 metų jubiliejų ir Nacionalinę premiją jam yra dešimtoji poezijos knyga „Įsitvėrimai“. Poetas džiaugiasi ne tik į knygą atrinktais eilėraščiais, bet ir knygos pavadinimu bei viršelio apipavidalinimu. Įsitvėrimai – tai nuo žodžio įsitverti, nuo dieviškojo žodžio sutverti pasaulį. Viena žodžio reikšmė įsitverti ir laikyti, kita – pačiam įsitverti į jį supantį pasaulį ar susikurti pasaulį apie save. „Ieškojau prasmių, reiškinių, žmonių, vietų, kur galėčiau apgyvendinti savo sielą“, – sako poetas. Tai sielai apgyvendinti reikėjo ne tik knygos, bet ir jos apipavidalinimo, bet dailininko pasiūlymai poetui vis netiko. Už knygos viršelio sukūrimą poetas sakė esantis dėkingas žmonai Žanetai. Ji pasiūlė kartu sugalvoti, ko jie viršeliui nori. O norėjo vieno į kitą nagais įsitvėrusių paukščių. Ir tada dailininkė Deimantė Rybakovienė sukūrė viršelį, vaizduojantį ribą, kurios vienoje pusėje apverstas miškas ir paukštis, įsikibęs į virš ribos esantį paukštį ir erdvę… „Mano poezija reflektuoja šiapus ir anapus santykį. Žmogus linkęs tikėti, kad šiuo gyvenimu jo egzistencija nesibaigia, tad kiekvienas mūsų turi slaptą norą praskleisti užuolaidėlę ir išvysti tai, kas nujaučiama, tačiau neregima akimis“, – yra sakęs Rimvydas Stankevičius. Tai siejasi su naujosios knygos viršeliu. Naujoje knygoje daug dedikacijų: draugui, elektrėniškiui poetui Aivarui Veikniui, kuriam Rimvydas pranašauja panašių premijų, žmonai Žanetai, su kuria:
„Jau ketvirtį amžiaus žingsniuojam
Tolyn nuo afišų, bendrabučio,
Lenkdami troleibusus, paukščius
Ir lapkričius,
Nuo šiapus toldami,
Nuo anapus –
Vis dar susikibę už rankų
Ir vis dar – kitur.
Visai visai kitur. “
(R. Stankevičius „Visai kitur“).
Daug gimtojo miesto
Kaip niekad daug „Įsitvėrimuose“ eilių, skirtų gimtajam miestui Elektrėnams. Vienas jų pavadintas namų adresu: Šviesos 11–5:
Šviesos g. 11–5
Sumažėję,
Neįprastai tylūs,
Tačiau vis dar – tikrieji namai.
Vis dar – vaikystės sapnų
gaudyklė,
Vienintelė žinanti,
Kuo mano tikrovė skiriasi
Nuo žmonių tikrovės.
Jų dulkėse –
Kadų kadės suvalgytų
Plotkelių trupiniai,
Jų languose –
Seniai nebedėvimi
Manieji atspindžiai
Išaugtiniai,
Jų prieblandoj –
Andai išblėsusios
Gimtadienių ir Vėlinių
Žvakelių ugnys…
Neatpažįstu
Tik šito liūdesio –
Šito noro prašyt atleidimo,
Tarsi būčiau iš čia
Išleidęs ganytis
Kamuolinių debesų tuntus,
Po dangų pasklidusius,
Nesuskaičiuojamas
Akmenų kaimenes,
Po platybes laukų
Išsibarsčiusias –
Ir ką tik prisipažinęs,
Kad niekada neįstengsiu
Pargint jų visų
Namo.
Priešbiografinis
Poetas prisimena, kaip jis iš Elektrėnų veržėsi į Vilnių, manydamas, kad sostinėje žmonės laimingesni. Dabar jis sako, kad kuo ilgiau gyvena, tuo labiau ilgisi savo vaikystės miesto. Pasak poeto, Elektrėnai tada ir dabar labai skiriasi. Žmonės gal gyvendami čia pokyčių taip nepastebi kaip sugrįžtantieji. Nuolatiniai gyventojai gal „neįeina į Elektrėnų vidų“. O Rimvydas su nostalgija kalba apie tris elektrinės kaminus, apie senąjį tiltą, nuo kurio jis nardė paauglystėje, jis „Maximą“ vis dar vadina „Puikinu“ ir vis dar ieško senojo fontano prie senojo pašto. Rimvydas supranta tą nostalgiją, nes jam ir mama yra tokia, kokia buvo visada, o kitiems ji gal atrodo senutė. Poetas skundėsi besikartojančiu baugiu sapnu: jis grįžta į tėviškę ir per tuos pokyčius neranda savo namų. Su nostalgija jis kalba apie senuosius sodus palei autostradą, paaugliams atstojusius prerijas, kur vykdavo ir berniukiški žaidimai, ir pabuvimas vienatvėje. „Prerija, mat buvome prisiskaitę knygų apie indėnus ir pasigaminę lankus patys jais virsdavome. Čia mes susikurdavome lauželį ir, ypač žiemą, kai anksti sutemdavo, burdavomės apie jį ir vieni kitiems pasakodavome baisias istorijas. Man rodos, daugeliui berniukų gerai pažįstamas tas jausmas, kai truputį baugu, bet būtent tai ir patinka“, – viename interviu yra pasakojęs kūrėjas.
Rimvydas prisimena Elektrėnuose buvęs vienas pirmųjų skautų ir kai stovykloje, degant laužui, jis atsiskyręs nuo komandos vienas nuklydo į mišką ir iš ten stebėdamas laužą pajuto miško magiją ir pamąstymą apie buvusį laiką iki jo gimimo.
Tie prisiminimai užrašyti eilėraštyje „Priešbiografinis“.
„Priešbiografinis“
Už kelių šimtų žingsnių,
Laužo liepsnų pagražinti,
Plaikstos žmonių siluetai,
Teška balsai ir juokas.
Kol nepatenku į jų šviesos ratą –
Nesu vienas iš jų,
Todėl teisingiausia būtų
Laikinai mane priskaičiuoti
Prie byrančių kankorėžių,
Pušų girgždesio,
Juodų, debesiškų viršūnių,
Dūsaujančių ir aimanuojančių
Dėl iš aukštybių
Beveik jau įžiūrimos
Mano ateities:
Didmiesčio mėsmalė,
Lėtinis
Pasaulio nepakankamumas,
Atostogų nuo gyvenimo mane
Retsykiais išsivedančios
narkozės…
Turbūt protingiausia būtų niekur
Niekada iš čia neišeiti –
Net nepradėti savos biografijos –
Amžiams likt priskaičiuotam
Prie tamsiamėgių krūmynų,
Pilnų atsargių krebždesių,
Vėjūkščių, ropojančių
Lėtai šiurpstančia mėnulio
nugara,
Drungnų žemės syvų,
Lėtai kylančių medžių kamienais.
Namai dar labai toli,
Mama dar labai jauna,
Nelaukianti dar,
nenujaučianti manęs,
Nežinanti mano vardo –
Vakarienė dviem,
Vakarienė dviem – stebiu ją iš
savo tamsos
Dengiančią stalą apšviestam
kambary,
Prakvipusiam nendrėm ir
žemuogėm,
Šviežiai pervilkta patalyne,
sekmadieniais,
Batais, prikimštais laikraščių,
Laikrodžiais, prikimštais gegučių,
Ramiu džiaugsmu, šviesiu liūdesiu –
Viskuo, kas paruošta beribei
Besvorei mano vaikystei,
Viskuo, kas tuojau ir plūstels,
Jei tik išdrįsiu dabar
Pabelsti į langą iš tamsiosios,
Iš aplytosios jo pusės…
Sėdžiu juodoj miško tankmėj
Vos už kelių šimtų žingsnių
Nuo savo gyvenimo,
Sulenktą smilių pakėlęs
Barbent į aplytą ateitį –
Krūpčioja per miegus paukščiai,
Jau nuplakti vėjo,
Jau nusibrozdinę sparnus į dangų,
Purto galvas liūdnos
Miško mergaitės, dar tik boluojančios dėmėmis –
Dar tik besisupančios tyliai ant medžių šakų –
Akimirka
Prieš imant staiga ir išnyrant
Iš nakties šnaresių,
Paukščių, vėjūkščių, savęs,
Akimirka prieš paliekant
Šitą tankų ir tirštą buvimą –
Priešbiografinį laiką, praleistą
Šviesos kaimynystėje…
Gerai būtų suspėt
Bent trumpam priskaičiuoti save
Prie laimingų,
Kol dar neįžengiau į šviesos ratą –
Kol dar mėnulis – labiau negu žemė,
O žvaigždės – arčiau nei namai.
Dėkingas muzikai
Rimvydas sako, kad jo poezijai daug peno davė meno mokyklos lankymas. Kadangi jis ledo ritulio, kaip jo brolis, nemėgo, tai tėvai nuvedė į Elektrėnų meno mokyklą. Jis lankė akordeono klasę, bet akordeonistu netapo. Užtat jis Meno mokykloje surado Mocartą, Bachą ir kitus klasikus. Surado pats tuo metu, kai mokyklos direktorius jį užrakindavęs klasėje neišmoktos užduoties mokytis. Bet būsimam poetui rūpėjo ne akordeonas, o kas paslėpta spintoje. Ir kai spintoje surado patefoną ir plokštelių su klasikiniais muzikos įrašais, jam vienatvė tapdavo privalumu. Klausant muzikos jaunojo menininko siela pasinerdavo į tik jam suprantamą visatą ir tik jo draugas, žinodamas, kur yra Rimvydas, patardavęs, kaip atidaryti langą ir per langą iššokti iš klasės, nes mokytojas, būdavo, kartais pamiršdavo apie savo groti nemokantį mokinį. Dabar, sako Rimvydas, melodijas jis įpina į savo eiles, o tą mokytoją, nesupratusį, kad „kala poetą“, kitame mieste susitinka savo kūrybos vakaruose ir gražiai sutaria. Nepaisant įvairių potyrių lankant meno mokyklą, šiandieninis Nacionalinės premijos laureatas sako iki šiol muzikos mokyklai esąs dėkingas už čia įgytas teorines žinias ir išlavintą klausą.
Kiti pokalbiai
„Esu žiemos vaikas, todėl visi jos vaizdiniai į mano poeziją yra atėję iš vaikystės. Tuomet daug laiko praleisdavau pas savo senelius Gilučių kaime visai šalia Elektrėnų. O žiemos kaime dešimtis kartų gražesnės nei mieste. Didžiulės pusnys, nuo šalčio žaižaruojantis sniego paviršius – tuomet sakydavome, kad tai raganos smegenys žiba, apšerkšniję medžiai, kranksinčios varnos, milžiniški varvekliai, kabantys nuo stogų, ir juose žaidžianti saulės šviesa – tartum kokioje pasakoje. Tad žiema jau pati yra pasakotoja.
Tačiau mano vaikystėje buvo ir kitokių pasakojimų. Kaime daugiausia laiko leidau su mane prižiūrėjusia tetute Anelija, kuri mėgo kurti visokias istorijas. Nežinau kodėl, bet dažniausiai jos būdavo šiurpios, gąsdinančios ir visiškai nevaikiškos. Tetutė pasakojo apie juodąją magiją, velniams parduotą dūšią ir lavonus… Ir visa tai man labai patiko.
Kai pradėjau skaityti knygas, išgyvenau dėl to, kad Elektrėnai gerokai skyrėsi nuo to, ką radau knygose – mano tikrovėje nebuvo nei didžiulių miestų su klaidžiomis senamiesčių gatvėmis, nei prerijų, kur ganosi bizonų bandos. O juk skaitydamas visada ieškai to, kas patvirtintų tavo paties egzistencinę patirtį. Štai kodėl išeitis buvo vienintelė – tikrovę paversti tokia, kokią norėjau ją matyti. Būdavo, valgau daktarišką dešrą ir galvoju, kad tai elniena, geriu serbentų kompotą ir įsivaizduoju, kad tai gardžiausias vynas. Elektrėnų ežeras man tapdavo visais įmanomais vandenynais, o miškai, ačiū Dievui, čia jų netrūko, likdavo tiesiog stebuklingais miškais, kokie jie ir buvo“, – poetui Gediminui Kajėnui pasakojo Rimvydas (pokalbis išspausdintas 15 min.lt. straipsnyje „Nacionalinės premijos laureatas R.Stankevičius: „Net ir dirbdamas duobkasiu būčiau poetu“).
Poezijos pradas
„Knygos atsirado tuomet, kai pats dar nemokėjau skaityti. Pirmiausia balsu man skaitė tėvas ir tai buvo ne kokios vaikiškos knygos, pasakos, bet tai, ką jis skaitė pats sau. Atsimenu gausybę žodžių, kurių nesuprasdavau. Tačiau tėvo kiekvieną kartą juk nepertraukinėsi, todėl nesuprantamų žodžių prasmes susikurdavau pats sau.
O poeziją pirmą kartą išgirdau iš mamos. Kadangi vaikystėje daug kartų sirgau ausies uždegimu, o padorių vaistų nelabai buvo, norėdama mane nuraminti mama keldavosi iš lovos, imdavo mane ant rankų ir vaikščiodama po kambarį deklamuodavo visus per savo gyvenimą išmoktus eilėraščius. Mano laimei, mokėjo jų daugybę. Vaikščiodama pirmyn ir atgal, linguodama į ritmą, su jai būdingomis intonacijomis ji mintinai sakydavo ištisinį poetinį srautą eilėraščių tol, kol aš užsnūsdavau ir šitokiu būdu tartum užkalbėdavo mano skausmą. Atvirai sakant, man iki šiol tai yra viena esminių poezijos galių.
Per savo gyvenimą nejučiom bandžiau atrinkti tuos vaikystėje girdėtus tekstus, mat dalį jų, girdėtų ne sykį, įsiminiau. Tarp jų, žinoma, buvo Salomėjos Nėries, Vytės Nemunėlio, Justino Marcinkevičiaus, Teofilio Tilvyčio ir kitų autorių eilėraščiai, eiliuotos pasakos ir poemos. Mamai ne tiek rūpėjo turinys ar teksto kokybė, kiek kalbos ritmas, jis giliai įsikalė ir kažką manyje pabudino“, – Gediminui Kajėnui pasakojo Rimvydas (pokalbis išspausdintas 15 min.lt. straipsnyje „Nacionalinės premijos laureatas R.Stankevičius: „Net ir dirbdamas duobkasiu būčiau poetu“).
Aukščiausioje pakopoje
Už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje rašytojas pelnė 2022 metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, tačiau Rimvydo Stankevičiaus kūryba įvertinta ir daugybe kitų premijų: „Poezijos pavasario“, Julijono Lindės-Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės, Jotvingių, Martyno Vainilaičio, Salomėjos Nėries, Vyriausybės kultūros ir meno, Antano Miškinio, Jono Aisčio premijomis.
„Viskas darosi standartiška, vienoda, o būtent nacionalinė kultūra yra išskirtinė. Mes nebūsim niekuo įdomūs, darydami tą patį, ką daro visi. Čia yra ir tautosakos, ir prigimties, ir istorijos sankloda. Jei kažkam atrodo, garbingiems žmonėms, kad mano poezija prisideda prie nacionalinės kultūros kūrimo – tai aš esu devintam danguj“, – teigė rašytojas.
Neabejotinai vienas produktyviausių dabarties poetų, dainų tekstų bei libretų autorius savo kūryboje tvirtai remiasi į lietuviškos kultūros tradiciją, o savo poezijos šaltiniais įvardija senuosius užkalbėjimus ir burtažodžius, Maironį ir Marcelijų Martinaitį, filologijos studijas ir krikščionybę.
„Iš viso to aš ir esu padarytas“, – sako R. Stankevičius, savo eilėraščiuose – poetinio žodžio apeigomis – trinantis ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, religijos ir poezijos, muzikos ir tylos. Neatsitiktinai profesorė Viktorija Daujotytė jį yra įvardijusi „stipraus poetinio veiksmo poetu, kuriančiu poetinę tikrovę kaip aukščiausią žmogaus tikrovės pakopą“.
Pagerbė muzika
Poetas prisimena savo pirmąjį eilėraštį, parašytą Elektrėnuose:
„Sniego pūgos, baltos tetos,
sūkuriais atkaukia,
Tai ateina Nauji metai
per baltas palaukes“.
O elektrėniškiai savo krašto išaugintą garsų poetą, dabartinį didžiavyrį prisimena nuo vaikystės, todėl ilgoje eilėje išsirikiavę autografų kiekvienas turėjo prisiminimų, kuriais mielai su poetu dalinosi. Susitikime Laureatą pagerbė dabartiniai Meno mokyklos auklėtiniai, skirdami geriausius kūrinius. Tarp poezijos ir prisiminimų labai tiko ukrainiečio Petro Bondar atliekama Ferenso Listo legenda – Šventasis Pranciškus Asyžietis, akordeonisto Karolio Norkūno atliekamas Sergej Breds kūrinys „Kaubojus sugrįžta“, pianistės Elistos Sabonytės ir jos mokytojos Onos Navickienės atliekama Stephen Flaherty muzika iš animacinio filmo „Princesė Anastasija“, kūrinys „Kartą gruodyje“, mokytojos Daivos Niccolini mokinės Abigailės Šport V. Korovyysin kūrinys „Mandarinų ir pušų aromatas“ bei Rimos Gritienės vadovaujamo ansamblio atliktas kūrinys „Mes – trys karaliai“ (J. H. Hopkins)
Iš susitikimo elektrėniškiai išsinešė svarbią žinią, pasakytą poeto:
„Su mitologu ir senojo lietuvių tikėjimo išpažinėju Dainiumi Razausku esame sutarę, kad tai, kas jam yra tikėjimas, man tai – kultūra, o kas man tikėjimas, tas jam kultūra. Tas pats principas tinka ir mano pasaulyje, mano kūryboje: pagonybės motyvas – tai kultūros sluoksnis, ant kurio stoviu būdamas lietuvis, o krikščionybė yra tai, kuo tikiu. – Taip, mano knygos – tai vidinė poetinė autobiografija. Galvoju, juk taip ir turėtų būti. Juk poezija – tai ne tikslas, ne iššūkis, ne projektas, ne sumanymas, o pėdsakai, likę nuo vidinio žmogaus gyvenimo, jo asmeninių patirčių, užfiksuojamų eilėraščiais. Galima net sakyti, kad poezija – tai dvasinis žmogaus dienoraštis“.