Vertybių gijas skleidžiančios sutartinės

Liaudiški žodžiai „Čiūto tū­to“, nuskambėję „Eurovizijos“ finalistės Monikos Linkytės dainoje „Stay“, paprastai naudojami lietuvių liaudies šokiuose kaip magiški užkalbėjimai. Ir jei ne vienas, garbindamas lietuvių atlikėjus, bet atsukęs nugarą folklorui, pasidomėtų minėtų žodžių bei sutartinių tekstų prasmėmis, pasinertų į beribį liaudies kū­rybiškumo ir išminties pasaulį. Skaitytojas, ko gero, ne kartą yra girdėjęs, kad tikėdamiesi sėkmės įvairių susibūrimų dalyviai pasivadindavo panašiais magiškais vardais, net sovietmečiu tokius kodus – slaptažodžius prisiskirdavo menininkai. 1975 metais Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas režisieriaus Almanto Grikevičiaus vaidybinis filmas „Sadūto tūto“, atspindintis to meto realius kūrybingo žmogaus vaizduotėje vykstančius įvykius. Derėtų pasinerti į pamąstymus apie tokių magiškų lobių paieškas, atspindinčias žmonių gyvenimus ir svajones.

Sutartinės – giesmės, o ne dainos
Kad sutartinės yra giesmės, o ne dainos, dažnas skaitytojas, ypač neturintis muzikinio išsilavinimo, sampratos, kas yra sutartinės, nuosekliai paaiškinti negebėtų. Tad kas gi tos sutartinės? Sąvoka „sutartinės“ yra kilusi iš veiksmažodžio sutarti arba suderėti. Jų tekstuo­se esantys gausūs ir įvairūs garsažodžiai, kurių prasmės nežinomos, tatato, judabra, linago, sodauto ar dauno ir daugybė kitų tik pa­tvirtina jų archajiškumą. Priedainių garsažodžiai yra asemantiniai čiūto, tūto, lylio, kitur jie susiję su asmenvardžiais ir vietovardžiais sudaičio – Sudaitis, rygo rygužėla – Ryga, taip pat su augalija dobilo – dobilas, sorbinto – serbentas, darbo, apeiginių veiksmų ir šokio judesiais verpeta, sijula vejula – verpimo sutartinės, čiuž čiužela – Užgavėnių pasivažinėjimo sutartinės. Archajiškumą liudija vienas iš sutartinių bruožų – visa muzika sukasi ratu, juda cikliškai ir nėra kaitos. O kad liaudis jas vadino giesmėmis, o ne dainomis, iš dalies rodo jų sakralumą. XIX a. istoriniai šaltiniai mini, kad moterys mokėjo slaptų giesmių, jose esančius žodžius (garsažodžius) ypač gerbė ir jų nekeisdavo. Vadinasi, šis žanras buvo autentiškai perduodamas iš kartos į kartą, stengiantis apeigų metu nieko nekeisti. Kuo sutartinės skiriasi nuo liaudies dainų? Pirmiausia tuo, kad nuo seniausių laikų žmonės griežtai skyrė jas nuo paprastų dainų. Giesmes laikė sakraliomis, jas giedodavo tam tikrame apeigų kontekste per metines ir šeimos šventes, prieš darbą, po jo ar per pabaigtuves. Antra, sutartinės – daugiabalsės giesmės, skirtingai nuo vėlyvesnių polifoninių dainų, kai vienas veda, o kiti pritaria, čia visi balsai vienodai svarbūs, lygiareikšmiai.

Kaip sugiedoti sutartinę?
Polifoninių sutartinių atlikimas – sudėtingas giedojimo menas. Sutartines atlikti gali ne kiekvienas – skirtingu laiku įstojama, skirtingi tekstai, skirtingos melodijos. Turint labai gerą ritmo pojūtį, būtina pakankamai gera klausa. Tačiau svarbiausia yra ritmas. Mažiausias trukdis ir visus giedotojus išmuši iš darnos. Sutartinių muzika neturi ryškių emocijų, ji nuolat besikartojanti, besisukanti ir įsivaizduojama kaip begalinis ratas begalinėje erdvėje. Pasak Lietuvos etnomuzikologės Daivos Vyčienės, ta muzika iš pažiūros atrodo netgi labai vienoda, bet ji nėra monotoniška, nes yra daug akcentų, kurie muziką daro pulsuojančią, gyvą. Taigi kad gerai išeitų sugiedoti sutartinę, reikalinga ne tik giedojimo technika, muzikinė darna, bet ir atlikėjų vidinė harmonija, sutarimas. Sutartines galima ne tik giedoti, bet ir skudučiuo­ti, atlikti daudytėmis, kanklėmis, lumzdeliais, ragais bei kitais instrumentais. Paprastai gieda moterys, o instrumentais pritaria vyrai.

Sutartinės skatina atsigręžti į praeitį, suprasti protėvių kultūrą
Muzikos teoretikai teigia, kad sutartinės yra senosios kultūros paveldas. Gerbiant jį, derėtų pažinti jų ištakas ir prigimtį. Apie praeities liudijimus pasakojama Zenono Slaviūno trijų tomų knygose „Sutartinės“. Sutartinių tekstus perduodant iš kartos į kartą, užfiksuoti labai seni faktai apie verslus: medžiok­lę, bitininkystę, turėjusius ir turinčius artimus ryšius su ankstyvąja žemdirbyste. Pasak Z. Slaviūno, viena seniausių temų – darbo tema. Aišku, ji keitėsi įgaudama naujų atspalvių ir sprendimų visuomenei vystantis. Sutartinių tekstuose dominuojanti daugiskaita leidžia manyti, kad giedodavo plušėdami ne vienas, o kolektyviai. Didumą tekstų sudaro išlikusios sutartinės apie rugiapjūtę. Kaip teigia autorius, kad „palankias sąlygas ir nuotaiką sutartinėmis dainuoti sudarė iškilmingas darbo pobūdis bei apeigų ir darbo papročių įvairumas“. XIX–XX a. sutartinės buvo paplitę tik šiaurės rytų Lietuvoje, o jų poetiniuose tekstuose išlikę senosios žodžių formos, atrandamos dar XVII a. lietuvių raštijoje (pavyzdžiui, numipjovė, nukirtiema, paminrodė ir kt.). Sutartinės – tai taikaus žemdirbių darbo poezija, teigia Donatas Sauka, pasižyminti giedru pasaulėvaizdžiu, jų tekstuose akcentuojami darnūs šei­mos narių santykiai (sesers ir brolio pora čia svarbesnė nei mergelės ir bernelio), dažniausiai apdainuojami darbai, žmogų supanti gamta.

Giedant sutartines apie darbą, suartinami šeimos nariai, skatinamas draugiškumas
Bedirbant ne tik per rugiapjūtę, bet ir auginant linus bei juos ruo­šiant gaminiui, šeimos narių, aišku, daugiausia moterų, laukė didžiulis monotoniškas triūsas – lininiais drabužiais aptaisyti visus šeimos narius, jaunosioms mergelėms kraičius pasipildyti. Bet ir kūrybinis džiaugsmas, kai dailiausiu raštu pasipuikuodavo kaimo audėja, buvo malonus bei įkvepiantis džiugesnei kūrybai. Darbuodavosi daugiausia moterys, bet talkindavo ir visi šeimos nariai: jauni, seni. Ir sutardavo, ir giedodavo. Jei darbo ar jo apeigų metu giedančiųjų amžius ir balsų aukštumas skyrėsi, savaime susidarydavo skirtingų balsų polifonija. Kartu giedant vyresniems ir jaunesniems, nejučia tęsėsi ir giedojimo tradicija. Šiaurės rytų Lietuvoje gyvavusios sutartinės keliavo iš kartos į kartą, kol XX a. pradžioje beliko paskutinės sutartinių atlikėjų grupės. XX a. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo, sutartinių išlikimui buvo iškilusi didelė grėsmė. Jei ne Zenono Slaviūno pasišventimas, šiandien jos būtų prisimenamos kaip išnykusi polifonijos rūšis. Laimei, šios savitos giesmės tebegyvuoja, šiandien jas puoselėja nemaža sutartinių saugotojų bendruomenė.

Kalendorinių ir šeimos švenčių vertybės sutartinėse
Populiariausios yra šeimos šven­čių sutartinės, ypač vestuvių. Ka­dan­gi ši puota buvo švenčiama namuose, pasiruošimas vestuvėms apipintas giesmėmis. Nemažai sutartinių yra apie gero alaus darymo apeigas. Čia jau viską daro moterys ir kviečia kitas: „eisim sesuteles apynėlio rėkšti, kur mes dėsim, į kvartukėlius dėsim, nešim namučiuosna, dėsim kubi­luosna“. Moterys ne tik giedojo, bet ir pačios, pasitelkdamos protėvių patirtis, gamino alų, juk alus buvo apei­ginis gėrimas, o ne šiaip sau pramogai. Vestuvių metu, vėlesniais laikais, sutartinės konkuruodavo su liaudies dainomis. Kadangi sutartinėms būdingas sinkretizmas – muzikos, žodžio ir judesio ryšys – dažnas pa­šmaikštavimas, kartais sutartinės nurungdavo dainas.

Ar senosios giesmės populiarios visuomenėje?
Folkloro tyrinėtojai šiai nuo­statai pritaria. Liaudiškos muzikos, šventinių renginių koncertuose sutartinės giedamos. Siekiant atgaivinti šį unikalų lietuvių tradicinės muzikos fenomeną, prieš trylika metų sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Jei sutartines atliekančių kolektyvų būta ir anksčiau, dabar, sudarius palankesnes sąlygas, kasmet atsiranda gausesnis būrys. Čia derėtų paminėti Lietuvoje organizuojamus populiarius renginius. Jau penkiasdešimt metų paprastai gegužės mėnesiais Vilnių sudrebina tarptautinis festivalis „Skamba skamba kankliai“, kuriame galima susipažinti su daugiabalsiu liaudies giedojimu. Kelias dienas šurmuliuojančiame spalvingame festivalyje renginiai „Sutartinių takas“, „Vilnius mūsų tėvyna“ ir kiti sutartinėmis jaudina atskleisdami lietuvio pasaulėjautą. Dar vienas iš populiaresnių renginių – po kelerių metų dvidešimtmetį pažymėsianti Aukštaitijos regiono sutartinių šventė „Sutarjėla“. Į šias sutartinių giedojimo suburtuves, sumanytas kupiškėnų, vykstančias vis kitame Aukštaitijos krašte, atvyksta folkloro ansambliai iš visos Lietuvos. Renginio pabaigoje simbolinė šventės šimtaraštė juosta perduodama kitų metų „Sutarjėlos“ rengėjams. Šiemet ruoš šventę Panevėžio rajonas. Sutartinių giedama ir liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ šventėje. Š. m. birželio 11 d. jau dešimtą kartą Vilniaus Rotušėje vyko laureatų (jų buvo 38) ir diplomantų šventė, o jaunųjų atlikėjų konkurso vertinimas prieš tai buvo Kaune. Čia rungėsi 200 dalyvių.

Sutartinės mokymo įstaigose
Mažamečiai ugdymo įstaigose per muzikos pamokėles tik supažindinami su kai kuriomis sutartinių atlikimo formomis, dažniausiai pasitelkiant žaidybinius elementus. Bendrojo lavinimo mokyklos muzikos pamokose, jei vyresniųjų klasių mokinys muziką pasirenka, dažniausiai praktikuojamas aktyvusis mėgėjiškas muzikos pažinimas. Sutartinių mokymas muzikos pamokoje yra aktuali tema. Giedodami sutartines, mokiniai gali susipažinti su etninės kultūros paveldu, įgyti sudėtingų muzikinių įgūdžių, lavinti ritmo pojūtį. Būtų tikslinga, kad sutartinių mokytų muzikos pedagogai, puikiai išmanantys šio žanro repertuaro ypatumus, nenutoltų nuo seno­sios tradicijos. Jei muzikos mokytojas domisi sutartinėmis, jas populiarina pamokose, tuomet sutartinių atlikimo tradicijos atgimsta, o folkloro kolektyvai atjaunėja ir praturtėja. Didesnes galimybes turi meno mo­kyklos. Bet paruošti „Tramtatulio“ ar „Dainų dainelės“ konkursui sutartinę giedančių mokinių grupę – tikras iššūkis.

Archajinio paveldo puoselėtojos Elektrėnų savivaldybėje
Galima būtų sutikti su etnologe, sutartinių giedotojų „Ginėjos“ grupės nare Ona Rasute Šakiene, kad be jos pagalbos straipsnį į laikraštį apie sutartines parašyti sudėtinga. Taigi dabar ir bus pasinaudota jos mintimis. O rašyti straipsnį paskatino minėtos giedotojų grupės, ku­rios dalyvė yra Ona Rasutė, koncertas Elektrėnų kultūros centre Motinos dienos proga. Tas jaukus vakaras paliko gerą įspūdį. Giedotojos, nuo 2017 metų susibūrusios į gausesnę grupę, kaskart stebina atliekamų kūrinių įvairove. Sutartinės lyg vientisi įvairiaspalvių garsų pliūpsniai, lydimi įtaigių Ūlos Petrauskienės komentarų, vertė žavėtis. Grupės vadovė Roma Važgėlienė, savo dzūkiška šnekta ir sąmoju kėlė visų nuotaiką. Koncerto žiūrovai, pa­kviesti pasimokyti keleto judesių, ritmo ir sutartinės melodijos elementų, suprato, kad giedoti sudėtinga. Dera paminėti, kad vadovė Roma Važgėlienė ne tik puiki pedagogė, bet ir gebanti suburti giedotojų kolektyvą, jau žinomą Lietuvoje ir kviečiamą ne tik į didžiąsias sutartinių šventes, pvz., gegužės mėnesio paskutinėmis dienomis sutartinių giedotojos dalyvavo tarptautinio festivalio „Skamba skamba kankliai“ šventėje, bet ir vietos renginiuose mielai talkina sutartinėmis.

Apie ką gieda ,,Ginėja“?
Pasak Onos Rasutės Šakienės, į „Ginėjos“ repertuarą įeina sutartinių įvairovė: keletas darbo giesmių. Viena jų „Sidabro lakiūtė“. Čia labai ryškiai atskleistas meilės jausmas dirbančiai motinai, noras jai pagelbėti, o užuojauta sunkiai besidarbuojančiai marčiai, motinos ilgesys jaučiamas kūrinyje „Mart martele“. Sunkus tėvelių darbas, užuojauta ir noras jiems padėti girdimas giesmėje „Žalio ūžuolėlio karpyci lapai“. Etnologė mini sutartines „Tūto be tūto“ apie gražius tėvų ir vaikų santykius, grįstus supratimu ir užuojauta, ir „Kaip aš augau“ – apie mergaitės pasididžiavimą pačios sukurtais rūbeliais.Iš karinių giesmių repertuaro, kurios giedamos įvairių valstybinių švenčių, minėjimų progomis, viena pirmųjų buvo „Bajoraitėlė“. Joje atsispindi kovų su priešais vaizdai, gailestis dėl žuvusiųjų – čia sudega pilis, sudega turtai, bet mergaitė bajoraitė negaili šitų netekčių, sako – per dvejus trejus metelius atstatysią pilelę. Ji labiausiai gaili žuvusio tėvelio, kurio jau nematys niekada. Giesmėse „Mėtaujėla“, „Ei varne“, dainuotose „Sutartinių rate“ festivalio „Skamba skamba kankliai“ metu, irgi ryškūs  skausmo, netekties motyvai, kur apverkiamas žuvusysis labai gražia nuliūdusios mergaitės  rauda: „Kur aš pasidėsiu / Prisiglausiu prie akmenėlio, – Akmenėlis šaltas; Prisiglausiu prie medelio, –  medelis šakotas“. Minėto repartuaro sutartinėse dominuoja sūnelio, brolelio įvaizdžiai. „Burkovo karvelis“ – Vilniaus vadavimo sutartinė, kurio­je pasakojama, kaip tėvulis augino sūnaitėlį, pirko jam žirgelį ir išleido į karužę vaduoti sostinės ir Lietuvos. Dialogas su žirgu sutartinėje „Žvinga žirgas, dalija“ pradedamas kreipiniu, kur žirgelis apleidęs mūs brolelį. Žirgelis atsako, kad palikęs jį gale lauko aukštielninką žvaigždžių skaičiuoti, vėjų gaudyti. Subtili atsisveikinimo išjojant į karą sutartinė „Sodauto rūta sodauto“, kurioje brolelis pažada parnešti sesulei aukso žiedelį ir kitų dovanų. „Ko tu bitela“ – giesmė apie į nelaisvę patekusius: bitelė vaduosianti bitinėlį su koreliu medučio, o sesulė – „mei­liais žodeliais, baltom rankelėm“. Panašūs sugretinimai būdingi ne tik sutartinėms, jų gausu ir liaudies dainose. Tačiau pastebėta, kad liaudies dainose motinos temai skirtų tekstų nėra daug, o sutartinėse, kupinose meilės ir švelnaus rūpesčio, jų gausu. Viena gražiausių „Ginėjos“ dainuotų – „Lioj saudailio vakaro“, čia mergaitė mylimai motulei kloja lovą, saugo motulės miegelį, augina mėteles po langeliu ir prižiūri, ar jos žydi, ar kvepia motinėlei. Labai dažnai randamos motinėlės sugretinimo su medžiais – liepa, egle – temos. Meniškai piešiamas medžio augumo, grožio paveikslas staiga persikelia į motulės įvaizdį lyg atkartodamas motinos dalią. Sutartinėje „Turėjo liepa“ pasakojama apie liepos, kuri devynias šakas išaugino, bet vėtra visas nulaužė, norą, kad bent viena liktų paukšteliui nutūpti, ir apie motinos, devynias dukras ištekinusios, gailų prašymą: „palik nor vienų galvelei šukuoti, gražiai padainuoti“. Giesmė „Augo žilvitis“ atspindi seniau aktualią jaunos moters mirties temą, kai buvo gimdoma namuose. Skaudžiai apraudama laukų nuskurdimas, sodo nežydėjimas ir beviltiška sūnelio našlaitėlio dalia: „Ims ant rankelių … Kaip ant grėblelių … Kaip ant šėkštelių“. Šeimos sutartinėse kartais susiejamos darbo ir tėvų temos. Darbo giesmėse tėvelis, motinėlė visada minimi greta, sunkiai dirbantys ūkio darbelius. Tėvelis dažniau minimas prie sodelio, bitelių, brolelis visada greta žirgelio, seselė – prie rūtų darželio. Dažniausiai sutartinėse dalyvauja visa šeima. Giesmė „Svirtis sviro“ yra apie mergaitės prašymą pakelti nusvirusią svirtį, bet nei tėvelis, nei brolelis jai nepadeda, jai jau niekas nepagelbsti. Tai ištekan­čios mergaitės tema.
Sutartinėje „Skambinoj kunklaliai“ ryški šeimos ilgesio tema – toli nutekėjusi dukrelė prašo tėvelių, brolelio, seselės ją aplankyti, žada tolimą kelelį nužymėti. Tėvelis, brolelis  dažniausiai sutapatinami ne tik su darbo, bet ir su karo tema – tėvulis augina sūnaitėlį, perka žirgelį, išleidžia į karužę. Liaudies dainose ir sutartinėse meilės tema atskleidžiama subtiliai, užkalbinta mergelė ne visada atsako berneliui, dažniausiai tik akis nuleidžia. Panašiai elgiamasi ir per vestuves, kur diduma rūpesčių skirta šventės pasiruošimui. Sutartinėse „Apynėlis augo“ vyrauja alaus virimo darbai, ruošimasis rudeninei ar šeimos šventei, svečių pa­kvietimas, o „Sadūto tūto“ – mergelių vakarojimas, kai atjoja  raitų pulkelis ir jaunas bernelis, kuris gražiai kalbina jauną mergelę. „Kas tar teka“ – tai gražus pasakojimas apie jaunosios vestuvių dovanėles ruošiantis išvažiuoti į bernelio pusę. Jei dar aptartume gamtos ir gyvūnijos tematiką, būdingą „Ginėjos“giedamoms sutartinėms, tai pirmiausia reikėtų paminėti vieną iš pačių gražiausių – apie bites. Tekste „Skranc bitela sadulia“ apibūdinamas bitės kelelis ieš­kant medučio. Ant dobilo, ant paparčio ar ant kitokio augalo surenkamas skirtingas medutis ir jo paskirtis kita – geras skiriamas tėveliui, motulei, blogas, juodas – šešurui, anytai. Sutartinėje „Bitela ryto“ bitelės klausiama, iš kur ji ėmusi medutį, nes bitelė buvo labai gerbiama, mylima, o bitelė atsako, nuo kokio žolynėlio rinko medutį. Toks gražus ir malonus bendravimas su bitele rodo žmogaus pagarbą šiam darbščiam gyvūnėliui. Labai gražios sutartinės apie gamtą – paprastumas dera su ramia giedra gamtos nuotaika, vyraujančia gamtos darna su žmogumi, jo gyvenimu. Giesmėje „Jaglala aukštuola“ aukštinamas medžio, o „Dūno upė lylio“ – ežerėlio grožis, jame plaukiojanti žuvelė, untinėlis. Dialogas būdingas sutartinei „Serbenčiute uogela“. Čia klausiama: „kas tave sodino, augino, nokino, surinko“ ir atsakoma į visus klausimus, paminimi visos šei­mos darbai. Žmonių palydovai – paukš­teliai. Daug sutartinių mini juos. Vienoje „Lioj siūdo, ko gervynas“ apdainuojamas rudens metas, kai derlius nuimtas, ražienos tuščios, o gervės jau neranda sau nė grūdelio ir turi palikti gimtinę, o kitoje – „Oi tu kuosela“ sparnuotės klausiama, ar nebijojo viena lakioti, paskui tekste pasakojimas sugretinamas su mergaite ir jos klausiama, ar nebijo viena vaikščioti. Netikėtai mergaitė atsako: „Kad ir bijosi, neišbijosi“ . Tai rodo mergaitės drąsą ir pasitikėjimą savimi. Taigi dorybėmis ir meile turtinga sutartinių tematika žavi.
„Ginėjos“ sutartinių giedotojos, įvaldžiusios šių archajinių ir vertingų kūrinių atlikimo niuansus, mielai skleidžia talentą ne tik mūsų savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Sėkmės joms.
Neseniai Lietuvos Sąjūdis iškilmingai pažymėjo savo garbingos veiklos 35-ąsias metines. Be oficialių asmenų sveikinimų, teksto autorė norėtų paminėti vieną iškilmingo minėjimo faktą iš Sąjūdžio tarybos nario Arvydo Medalinsko kalbos. Pasveikinęs dalyvius su jubiliejumi ir iškėlęs klausimą dėl Sąjūdžio svarbos šiandien, pranešėjas konstatavo, kad 1988 metų gegužės 27 dieną jau buvo tariamasi dėl paruošiamųjų darbų Liaudies frontui (vėliau įgavusiam Sąjūdžio vardą) įkurti. Ir tai vyko festivalio „Skamba skamba kankliai“ metu. Taigi šis festivalis, kelias dienas trukęs sostinėje, buvo vienas iš dvasinio pakilimo svertų Laisvės kūrėjų paskutinio išsivadavimo etapo idėjoms kurti.

Janina Girsė