Vertybė – žinoti savo krašto istoriją

Istoriją reikia ir toliau kurti. Bendroje nuotraukoje D. Gudelienė (per vidurį), O. Lukoševičius, seniūnė J. Matkevičienė bei Kietaviškių kapela „Volungė“

Deimantė Jančiūnaitė

Kietaviškės, šiemet švenčiančios 520-metį, gali drąsiai pasigirti renginių gausa. Rinkimų diena pažymėtą sekmadienio popietę persipynė bent dvi pilietiškumo formos – teisė savo valią išreikšti balsuojant bei galimybė praplėsti žinias apie savo kraštą… Kaip sakė Kietaviškių kultūrinių renginių organizatorė Rūta Vaičekonytė-Chveduk, vieni žmonės jau atėjo į susitikimą išreiškę savo valią rinkimuose, o kiti tai turbūt padarys jau po renginio. Sekmadienio popietę Kietaviškių kultūros namuose visas dėmesys krypo į svečią Olijardą Lukoševičių, Kaišiadorių muziejaus direktorių, vieną iš knygos „Kietaviškės“ (1998) sudarytojų, kuris susirinkusiems pasakojo ne tik apie Kietaviškes, prisiminimus iš ekspedicijos šiose apylinkėse, bet ir apie plačiąją istorijos sąvoką, jos supratimą bendrame kontekste.

Laiko tėkmė

O. Lukoševičius nuo pat susitikimo pradžios teigė besijaučiantis čia lyg namie, kadangi ekspedicijos metu, renkant medžiagą knygai, teko pagyventi ne tik Jagėlonyse, bet ir Kietaviškių kultūros namuose. Pasirodo, kad būtent Kietaviškės ir buvo pati pirma vieta (1994–1995 metai), kurią O. Lukoševičius su bendraminčiais nusprendė patyrinėti. Juos šiltai priėmė ilgametė Kietaviškių mo­kyklos mokytoja Danutė Gudelienė, kuri ir užtikrino, kad svečiams nieko netrūktų, bei padėjo viskuo, kuo galėjo. Šiandien jau skaičiuojami 26-metai nuo knygos pasirodymo. Knyga „Kietaviškės“ buvo išleista 1000 vienetų tiražu. Fenomenas – beveik visi egzemplioriai buvo išpirk­ti. O. Lukoševičius sako manantis, kad galbūt daugelyje namų galėtume rasti šios knygelės net kelis egzempliorius. Tai tik įrodo, kad kietaviškiečiai saugo, domisi ir brangina savo krašto istoriją.

Ekspedicijos prisiminimai
Nors ir praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, tačiau pri­siminimai iš ekspe­dicijos po Kietaviškių apylinkes neišblėso ir kelia dar daug sentimentų. Renginio metu Kaišiadorių muziejaus direktorius pasakojo ekspedicijoje atsitiktinai sutikęs vyriškį, kuris minėjo, kad jam yra tekę mokytis slaptoje mokyk­loje iki 1904 m., kai buvo panaikintas spau­dos lotyniškais raš­menimis draudimas. Tai yra O. Lukoševičiaus sutiktas vyriausias žmogus, kuris mokėsi XIX a. pabaigoje ir su kuriuo yra tekusi galimybė bendrauti. Taip pat salę prajuokino O. Lukoševičiaus pasakojimas apie taip pat Jagėlonyse sutiktą moterį, kurios paklausus, ar yra meilė, ji tarmiškai atsakė: „A ni ti yr, a ni ty kų“. Jam ši frazė nuskambėjo tarsi japonų kalba. Nors dabar daugelis sako, kad šį kraštą yra sunku priskirti tam tikrai tarmei, tačiau O. Lukoševičius susitikimo metu pasakojo, kad Ašakienių gyventojams buvo būdingas ciksėjimas, dzūkavimas. Šios tarmės buvimą patvirtina ir archeologijos objektai. Vieni iš jų Gojaus miške esantys pilkapiai, kurie įrodo, kad Kietaviškių apylinkėse gyvenantys žmonės yra šiauriausi dzūkai.

Įdomūs faktai apie Kietaviškių kraštą
Pasirodo, kad Girelė yra seniausia Kietaviškių apylinkių gyvenvietė. Čia buvo gyvenama jau ir akmens amžiuje, maždaug prieš tūkstantį metų. Tai įrodo archeologiniai radiniai. Vykdytų tyrinėjimų metu šiose apylinkėse buvo rastas kirvis, rėžtukas ir kt. Visa tai – priemonės, reikalingos visaverčiam žmogaus gyvenimui. Dar vienas dalykas, kuo Kietaviškės išsiskiria iš apylinkių – Gandrinių šventimas. Kaip ir susitikimo metu sakė O. Lukoševičius, kietaviškiečiai ir toliau turėtų puoselėti šią tradiciją, kad ateities kartos ją prisimintų ir taip pat perduotų savo vaikams. Šių apylinkių papročiuose galima rasti ir humoristinių elementų – sausio 6-ąją kartu su Trimis karaliais Kietaviškėse drauge eidavo ir velnias.

Tarpukario savivalda, arba Kaip buvo pastatyta Kietaviškių mokykla
O. Lukoševičius sako, kad vienas iš jo mėgstamiausių dalykų yra tar­pukario Lietuvos savivalda. Pagrin­dinis jos žavesys, Kaišiadorių mu­ziejaus direktoriaus teigimu, kai žmonės susivieniję bendromis pastangomis ir sunkiu darbu sukurdavo naudą visai bendruomenei. Taip ir buvo pastatyta Kietaviškių mokykla – bendromis gyventojų jėgomis. Nors Švietimo ministerija tada naujų mokyklų statymui skirdavo apie 10 000 pinigų, tačiau daugiausia prisidėdavo vietiniai gyventojai – medžiagomis, darbo jėga ir taip toliau. Visa tai buvo prasminga. Juk jie tai darė savo vaikams, anūkams.

Istorijos suvokimas

Kaišiadorių muziejaus direktorius susitikimo metu ne tik pasakojo apie įdomius dalykus, susijusius su Kietaviškėmis, bet ir apie šiandienos prasmę istorijos laiko juostoje. O. Lukoševičiaus teigimu, daugelis iš mūsų neatkreipia dėmesio bei nesureikšmina šiandienos svarbos – kad, pavyzdžiui, ir šiųmetinių rinkimų, kurie istoriškai yra ypač svarbūs. Pasirodo, kad į istoriją yra žvelgiama per prizmes: kur (kurioje vietoje) ir kada (tam tikru laiku). Tačiau dažniausiai ta prizmė yra skaidoma dar į keturias dalis: politika, ekonominė raida, socialinė ir kultūrinė. Politiką, O. Lukoševičiaus teigimu, galima pakeisti per vieną dieną, bet ekonominiams sprendimams reikia kelerių metų. Trečiajam dėmeniui – socialiniam poslinkiui – reikia dar daugiau metų. Ilgiausiai trunka kultūriniai poslinkiai – jiems reikia dešimtmečių.

Istorinė atmintis – kiekvieno iš mūsų uždavinys
Susitikimo metu O. Lukoševičius sakė, kad istorinę atmintį reikia nepaliaujamai palaikyti, kurti, nuolat su ja dirbti, kad ji būtų žmonėse palaikoma, būtų bendruomenėse, nes taip kuriame ilgalaikį rezultatą. Kaišiadorių muziejaus direktorius sutikimo metu teigė, kad, jo manymu, muziejai turėtų būti kiekvienoje savivaldybėje. Juk muziejus yra bendruomenės kultūrinis bankas, į kurį žmonės suneša tai, ką norėtų išsaugoti. Regioniniai muziejai turi užtikrinti, kad palikimas, paveldas būtų saugomas ir išliktų. Svečias minėjo, kad muziejus yra civilizacijos požymis, todėl jam yra keista, kad Lietuvoje yra viena kita savivaldybė, kuri dar neturi muziejaus.

Pabaigos žodis
Taip, visai nejučia ir priartėjo susitikimas su O. Lukoševičiumi prie pabaigos. Renginio metu susirinkusius muzikiniais intarpais džiugino Kietaviškių kaimo kapela „Volungė“ (vad. Rūta Vaičekonytė-Chveduk). Kaip sako Kaišiadorių muziejaus direktorius O. Lukoševičius, didžiausi atradimai mūsų laukia ateityje. Kad tai būtų tiesa, reikia, kad ir toliau žmonės su meile šiam kraštui, jį tyrinėtų ir toliau pažintų. Reikia ir tikėtis, kad šis susitikimas sukėlė dar didesnį postūmį apsidairyti aplink ir labiau pasidomėti apie tas vietoves, kuriose gyvename.

Post factum
Turbūt drąsiai galėtume pasakyti, kad labiausiai O. Lukoševičių pažįsta Kietaviškų progimnazijos mokytoja, kraštotyrininkė Danutė Gudelienė. Juos labiausiai sieja aistra, meilė kraštotyrai. Todėl negalėjau pabaigti šio straipsnio nepakalbinusi D. Gudelienės, kuri sako, kad iki šiol su šiuo bendraminčiu palaiko ryšį, susitinka bendruose renginiuose bei vienas kitam suteikia reikalingos pagalbos bei informacijos. Moteris prisimena ir ekspediciją, per kurią surinkti duomenys buvo apibendrinti knygoje „Kietaviškės“: „Iš tikrųjų, buvo ne viena ekspedicija. Kai jau rašėm monografiją Kietaviškėms, tai Olijardas pasitelkė mokslininkus tirti vietos gamtai, istorijai, archeo­logijai. Pats jis tyrė Bažnyčios istoriją. Aš, kadangi jau susirašinėjau su rašytoju J. Kralikausku, rinkau medžiagą apie jį.“ Jie kartu dirbo ne tik ekspedicijose. D. Gudelienė, tu­rėdama kraštotyros būrelį, bendradarbiavo su tuometiniu Kaišiadorių etninės kultūros centru, kuriame ir dirbo O. Lukoševičius. Mokytoja D. Gudelienė pažymi, kad buvusio Etninės kultūros centro (dabar muziejaus) profesionalumo lygis yra gana aukštas, todėl ten dirbantys žmonės yra kompetentingi, gebantys vadovauti, uždegti bei įvertinti už padarytus darbus, todėl prisiminimai yra malonūs.