Verslininkams ir paveldo puoselėtojamsP. Gaidamavičiui bei K. Baniui paveldo objektai –kur kas daugiau nei kvadratiniai metrai

Deimantė Jančiūnaitė

Pakalbėkime apie likimą. Vergilijus rašė: „Fata viam invenient“. Lietuviškai tai skambėtų taip: „Kelią likimas suras“. O aš įžangoje norėčiau papasakoti, kaip likimo kelias mane nuvedė į Art Deco muziejų ir kaip gimė šis straipsnis… Praėjusių metų rudenį dalyvavau „Postcrossing Lietuva“ bendruomenės susitikime. Kalbėdamasi su hobio bendraminčiais, išgirdau pasakojimą, jog viena moteris Art Deco muziejuje lankėsi tris kartus. Ir dar norėtų. Jai taip ten patiko! Pagalvojau, taip, muziejaus pavadinimas girdėtas… Ir užmiršau. Vieną kovo savaitgalį galvoje šmėkštelėjo mintis – reikia pasidomėti plačiau apie tą muziejų. Atsiverčiau svetainę, peržiūrėjau kelis vaizdo įrašus, kuriuose apie šį muziejų kalba įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Nusprendžiau ap­silankyti ir nusipirkau bilietą į patyriminę ekskursiją paskutinį kovo mėnesio savaitgalį. Nenusiraminau. Atrodė lyg dar kažko neišsiaiškinau – reikėjo atlikti detalesnę „žurnalistinę“ analizę. Klajojau po interneto platybes, kol radau, jog vienas iš įkūrėjų – Petras Gaidamavičius – yra kilęs iš Gilučių. Ta akimirka buvo lemtinga. Supratau, jog istorija verta straipsnio.
Jau kelios savaitės praėjo nuo mano apsilankymo Petro Gaidamavičiaus ir Karolio Banio įkurtuose ir puoselėjamuose muziejuose – Art Deco, Amsterdamo mokyklos. Dauguma iš mūsų vaikš­čiodami po Kauno senamiestį, Laisvės alėją jaučiame bei gėrimės ta modernizmo architektūra, kuri ne veltui yra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Apsilankydami šiuose muziejuose-butuo­se galime nusikelti į tarpukarinį Kauno butą – juk visada įdomu, kaip gi tie žmonės gyveno… Mano mintys ruošiant šį straipsnį, dar vis neblėsta nuo to, ką pamačiau, sužinojau, patyriau. Man įstrigo viena Art Deco muziejaus ekskursijos metu gido Nerijaus pasakyta mintis, jog mes, įsivaizduodami Lietuvos praeitį, dažniausiai matome arba Žalgirio mūšį, arba Rumšiškes. Todėl dažnas net nesusimąsto apie tarpukario potencialą, iki tol, kol neapsilanko šiuose muziejuose-butuose. Tos dvi valandos ekskursijos, o gal verčiau sakyti spektaklio, kadangi ta patirtis įtraukia ir nepaleidžia, nesuteikia nei akimirkos nuobodžiauti, ima ir sugriauna stereotipus. Sužinai, jog tų laikų buitinis gyvenimas buvo labai daug kuo panašus į šiandieninį: elektriniu skrudintuvu galėdavai pasiskrudinti duonos, elektriniu džiovintuvu išsidžiovinti plaukus, o muzikos klausytis galėjai „kintamosios srovės“ radijo imtuvu. Svarbu pridėti, jog šie prietaisai puikiausiai veikia ir šiandien, o juos išbandyti galite Art Deco bei Amsterdamo mokyklos muziejuose. Dar vienas įdomus faktas – jau tarpukario Kaune galėdavai užsisakyti maisto produktų į namus. Šiais laikais ši paslauga Kaune pasirodė tik kažkur prieš dešimt metų… Be to, ne vienas mėgstantis gaminti žmogus galėtų pavydėti, jog tos tarpukario Kauno virtuvės yra tokios funkcionalios, pavyz­džiui, papildomai išsitraukiantys stalviršiai, sandarūs, patogūs į spintelę įmontuoti prieskonių indeliai, į pačią virtuvės spintelę įmontuota miltų sijoklė, ar vandens čiaupas virš viryklės…
Kaip interviu metu ne vieną kartą užsiminė Karolis Banys, šie butai-muziejai nėra vien tik apie kvadratinius metrus. Ekskursijų metu yra daug kalbama apie to namo gyventojus tarpukariu, ką jie veikė, kaip gyveno, kaip šventė, kaip susikūrė sau tokį gerą gyvenimą. Yra paliečiami ir jų likimai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Kaip ir rašoma Amsterdamo mokyklos muziejaus internetinėje svetainėje: „Apie tai, kaip jie gyveno, ir visas įkvepiančias bei sukrečiančias istorijas, sužinosite tik apsilankę svečiuose.“ Aš tikiu, jog Jūs norėsite tai padaryti, perskaitę šį straipsnį.

Įvadas į pokalbį
Karolis Banys bei Petras Gaidamavičius nė nemanė, jog lemtingas jiems taps tarpukario laikotarpio butas, kurį apžiūrėjo 2014 metais. Nors jo ir neįsigijo, tačiau jau 2016 metų pabaigoje savo rankose laiko raktus nuo buto, esančio Gedimino g. 48 Kaune. Jis vėliau ir tapo Art Deco muziejumi, pradėjusiu savo veiklą 2021 metais. Įsigiję antrąjį tarpukarinį butą Vytauto prospekte, savininkai vėliau taip pat nusprendė jį paversti muziejumi – Amsterdamo mokyklos. Trečiasis jų projektas – Kaimelio dvaras dar tik restauruojamas, tvarkomas, bet jau taip pat susilaukęs didelės sėkmės ir susidomėjimo. Praėjusią vasarą jame ekskursijos vyko nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo ryto iki vakaro. Tokia sėkmė neliko nepastebėta – vienas paskutiniųjų K. Banio bei P. Gaidamavičiaus įvertinimų – Kaimelio dvaras pripažintas sėkmingiausiu 2024 metų turizmo projektu Lietuvoje. Ir tai ne pabaiga. Interviu pabaigoje suži­nosite ir apie ketvirtąjį projektą…

Esate jauni žmonės. Kodėl nusprendėte savo turimas lėšas investuoti ne į keliones arba, kaip populiaru, būstą užsienyje, o nusipirkote tarpu­karinį Kauno butą? Galbūt jau nuo vaikystės domėjotės architektūra?
K.B. Esame daug keliavę, daug matę šalių ir suvokę, kad namie, Lietuvoje, visgi yra geriausia.
P.G. Mes darom tai, kas mums patinka ir net negalvojam…
K.B. Kaune gyvenant tu visada susiduri su tarpukario architektūra. Prieš vienuolika metų pradėjom ja labai aktyviai domėtis. Nuėjom į vieną parduodamą butą ir žag­telėjome: tokie patogumai, toks funkcionalumas. Pagalvojom, kad norėtume įsigyti. Visa laimė, jog esame brandžiame amžiuje ir užsidirbom šiek tiek pinigų. Tai mums leido įsigyti tarpukarinį butą. Jis yra ne tik kvadratiniai metrai. Tai yra istorija, paveldas, kultūra. Galime labai daug pasisemti išminties.
P.G. Aš mokykloje nebuvau labai jau geras mokinys istorijos pamokose. Nelabai domino istorija. Prisiminimai iš mokyklos apie Lietuvos istoriją tokie: kažkuriuo metu buvo keli kunigaikščiai, paskui keli ponai. Visi kiti atrodo nuo plūgo… Kada mes nuėjom 2014 metais į butą Vytauto prospekte, ten pasijautėm lyg būtume Niujorke. Pavyzdžiui, ten buvo mygtukas, kurį gali paspausti, norėdamas iškviesti personalą. Taip, kaip mes įsivaizdavome praeitį, tą savo istoriją, tuo metu viskas tarsi sudužo. Nuo to įvykio pradėjome stipriai domėtis tarpukario Kaunu. Sužinojome, jog nemažai miestiečių taip gerai gyveno. Lyg Niujorke.
K.B. Po to tuos žmones vieni, kiti okupantai išžudė, ištrėmė, nutildė. Po devyniasdešimtųjų me­tų lietuviai galvojo, kad esame kažkokia kukli tauta, kuri nieko nekūrė. O iš tikrųjų labai daug ką kūrė. Ir visa laimė, jog dabar taip pat kuria.
P.G. Galbūt visa tai buvo ir mūsų pačių kelionė į tą savivertę, jog mes, lietuviai, nesame kažkuo blogesni.

Dažnas žmogus pamatęs, kokios būklės nusipirkote bu­­tą, kurį vėliau pavadinote „Am­s­terdamo mokyklos“, pa­­­kel­tų antakį, kadangi tas bu­­tas buvo „socialinis“ bei ne­pri­­­žiūrėtas. Dabar ma­tome kardinalų pokytį. Kokie dalykai lė­mė, jog šiame bute pa­matėte potencialą? Kas buvo išlikę?
P.G. Išlikęs buvo suplanavimas.
K.B. Tai svarbiausias dalykas. Kai buto suplanavimas yra, tu gali suvokti, kokiame lygyje gyveno žmonės tarpukario Kaune. Mes į šį butą atėjome su patirtimi iš Art Deco muziejaus. Žinojome, jog labai daug ką galima prikelti – restauruoti. Nepaisant to, kaip baisiai durys atrodo, jas galima restauruoti. Taip pat ir langus, ir parketą. Autentikos buvo daug, tačiau jokių baldų, šviestuvų, karnizų. Svarbiausia – visos durys, sienos, lubos išlikę.
P. G. Mūsų kelionė nebuvo tokia kaip, sakykim, profesionalų, jog ateinam ir iš karto viską pamatom. Pirmiausia pakrapštėm sienas – atplėšėm tuos sovietinius tapetus. Ten „iššoko“ rašalo grynumo spalva. Pirmas jausmas – man smegenys tais 2017 metais „išmetė klaidą“: kaip gali būti rašalo sienos interjere. Vėliau polichromistė, atlikusi profesionalius tyrimus, sako, jog visuose kambariuose bus aukso. Vėl susiimame už galvos: „O ne, galbūt čia bus kičas“. Tačiau šiame bute viskas yra labai subtilu, labai gražu.

Tai ne tik butai. Jie kartu su savimi nešasi skirtingas istorijas, apie tuos žmones, kurie čia gyveno. Kaip sekėsi atrasti istoriją apie pačius namus, jų gyventojus? Kokios priemonės pasiteisino labiausiai?
K.B. Labai keistai skambės, bet geriausia priemonė faktams ieškoti šiandien yra internetas. Visa laimė, jog daugybė dokumentų Lietuvoje yra suskaitmeninti. Užsienio archyvai taip pat labai gelbsti. Mes ieškoti informacijos pradėjome nuo tarpukarinių telefonų knygų. Ten surašyti butų numeriai, matai žmonių vardus, pavardes. Tada keliauji į kokį archyvą. Jame pamatai to žmogaus veidą paso kortelėje ir gali surasti, ką tas žmogus veikė. Pamatai, kiek įdomių dalykų tarpukariu buvo nuveikta, pasiekta, kokiomis temomis kalbėta. Visgi dabar daugiausia dalykų galima rasti per internetą, pavyzdžiui, tų žmonių palikuonis, jei jie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Tie žmonės gyvena Izraelyje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užmezgi su jais ryšį. Tau yra įdomu tas gijas sujungti ir tiems žmonėms, kurie išvyko Antrojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos, irgi labai jautru, kad mes jų nepamiršome, kad mes domimės praeitimi ir suprantame jų kančią.

Gal galėtumėte papasakoti, koks pats pirmas baldas atsira­do kiekviename iš butų: Art Deco bei Amsterdamo mokyklos muziejuose. Kaip vyksta „baldų medžioklė“? Daugiausiai perkate iš antikvariatų? O gal ir žmonės dar turi juos išlaikę savo namuose?
P.G. 2014–2015 metais mes dar neturėjome nei vieno antikvarinio baldo, dar neturėjome ir buto Gedimino gatvėje, kurį įsigijome tik 2016 metais. Pamatėme skelbime bufetą, patiko ir nusprendėme pirkti. Parašėme dėl to bufeto ir užmiršome. Praėjo pusė metų, o gal beveik ir metai. Gaunu laišką į elektroninį paštą, kuriame klausiama, ar mus vis dar domina bufetas. Tada mes važiavome į Kovo 11-osios gatvę ir pamatėme….
K.B. Vieną gražiausių bufetų, kokio per vienuolika metų daugiau beveik ir neradom. Mes jį įsigijome. Taip sutapo, kad jau turėjome butą Gedimino gatvėje. Dar į nerestauruotą butą nuvežėm tą bufetą ir jis ten labai tiko. Dabar jis yra valgomajame Art Deco muziejuje. Jis labai vertingas, specifinis lukštas. Tiksliai nežinome, kas jį pagamino. Meistrai restauratoriai jį apžiūrėjo, visi ženklai ir bruožai rodo, jog jis tikrai yra gamintas Lietuvoje apie ketvirtą dešimtmetį. Kalbant apie Amsterdamo muziejų, tai pirmieji baldai yra A. Šapiro mechaninės baldų dirbtuvės kūriniai, apie kuriuos pasakojame ir ekskursijos metu. Labai rizikavome pirkdami juos nematę, iš antikvaro, kurio nepažįstame. Taip atsirado žydų name žydiški lietuviški baldai su prekės ženklu. Labai gražio­mis formomis, kurios atsikartoja tiek fasade, tiek ir interjere.

Apsilankę muziejuose (Art Deco, Amsterdamo mokyklos) žmonės gauna „Patyriminę eks­kursiją“ – ant tarpukarinių baldų galima prisėsti bei taip pilna koja pajausti to laikmečio dvasią. Toks Jūsų pasirinkimas turbūt nustebino ir tebestebina dažną. Kodėl taip nusprendėte pasielgti?
P.G. Aš turėjau muziejams alergiją. Mane, kai pasakydavo, jog eisime į muziejų, nupurtydavo. Galvodavau, jog vėl reikės lėtai slinkti, pradės tinti kojos. O jei dar pasakydavo, kad bus ekskursija su gidu, tai galvodavau: baisu, reikės valandą ar pusantros klausyti įvairių datų. Aš žinau, kad tikrai tokios ekskursijos niekad gyvenime nenorėčiau.
K.B. Mes muziejaus lankymą pavertėme tokiu, kokio patys no­rėtume – su galimybe atsisėsti ir išgirsti ne tik datas, bet ir sužinoti daugiau apie tų žmonių gyvenimą, buitį, jų požiūrį. Daugiau asmeniškumo. Už visų namų sienų ar datų slypi žmonės. Mes atskleidžiame praeitį kaip išmintį, kurią gali pasiimti ir pritaikyti dabarčiai. Mes pradėjome rengti ekskursijas dar pandemijos metu, kai buvo ribojamas žmonių skaičius, ekskursijų metu reikėjo dėvėti kaukes. Tuo metu mes visi nežinojome, kuo tai baigsis. Ar čia tik pradžia, ar pabaiga? Mes pagalvojome, o gal tas mūsų gyvenimas netrukus ir baigsis… Tai imkim ir pasimėgaukime baldais. Jei atsisėsime tvarkingai ant baldo, jam nieko nenutiks. Aišku, jei tas baldas vienetinis, pristatantis Lietuvą pasauliui, tebūnie jis būna aptvertas tvorele ir mes jį saugom.
P.G. Mes norėtume jaustis taip, kaip žmonės jaučiasi galerijų ir parodų atidarymuose. O visuo­se Lietuvos muziejuose, galerijose, kai yra atidaroma paroda, vaikštinėja žmonės su balto ar raudono vyno taure…Bet tai daroma tik savo pažįstamų ratui. Jeigu tu esi ne iš to menininkų rato, tavęs niekas nekviečia į tuos atidarymus. Mes norėjome, kad kiekvienas paprastas žmogus, atėjęs į ekskursiją, pasijaustų kaip tikras, vertingas svečias.

Art Deco muziejuje svečiai apsilankymo metu yra p­avai­šinami skrudinta duo­na iš autentiškų tarpukario skru­dintuvų. Tai tikrai nustebina kiekvieną. Kaip atradote, jog ta buitinė technika iš tikrųjų yra ne tik eksponatas, bet gali ir pasitarnauti? Kokia tų buitinių prietaisų (plaukų džiovintuvų, skrudintuvų) atsiradimo istorija?

K.B. Viename antikvariate Žaliakalnyje, Kaune, buvo parduo­dama duonos raikyklė. Mes pagalvojome, jog ji atvežtinė ir jos nepirkome. Vėliau vartėme tarpukarinius lietuviškus žurnalus „Nau­joji Romuva“ ir žiūrime – užfiksuotas kadras, kur lietuvis šaulys ar savanoris raiko tokia pat raikykle duoną. Iškart tą raikyklę ir įsigijome.
P.G. Su skrudintuvu irgi – pa­matėme jį parduodamą antikva­riate. Pirmiausia klausiame: „Kas tai per daiktas?“ Iš pradžių net nesupratome – jis visai kitokios formos. Antikvariato savininkas mums atsakė, jog čia yra skrudintuvas. Tada klausiame, ar jis tarpukarinis, ar naudotas Lietuvoje. Jis atsakė, jog nežino. Mes jo ir nepirkome. Norime, kad butuose-muziejuose būtų tikras Lietuvos atspindys, o ne atvežtinis.
K.B. Kartą nuėjome pas tokią ponią, gyvenančią Žaliakalnyje tarpukarinėje viloje. Ji pasikvietė mus į savo autentišką virtuvę. Joje buvo toks skrudintuvas. Iškart po to bėgome į antikvariatą. Įsigijome net ne vieną – tris, o gal ir keturis. Galvojome, kad juos eksponuo­sime. Petras sugalvojo, kad juos reikia įjungti. Aš galvojau – gal nejunkim, gal jie sudegs. Pet­ras įjungia ir jie veikia. Pagalvojom, kad gal reikia duoną paraikyti raikykle ir pabandyti ją paskrudinti. Ir štai gavosi ekskursijos programa. Jokio tikslo, plano. Nugalėjo smalsumas, kurio dėka tūkstančiai žmonių Lietuvoje gali kartu išbandyti tą buitinę techniką. Su plaukų džiovintuvais tokia pati istorija. Galvojome, jog jie atsirado 6-7 dešimtmetyje. Pasirodo, kad tarpukario Kaune buvo prekiaujama įvairiais prekių ženklais, kokie ir dabar egzistuoja.
P.G. Yra ir dulkių siurblys, rastas Panevėžyje, turguje. Jis puikiai veikia, nors jam jau apie 90 metų.

2014 metais nuėjote ap­lankyti buto, kuris buvo lemtingas Jums priimant sprendimą – ieškoti bei įsigyti tarpukario laiko butą. Kaip vyko paieškos? Ar yra didelė pasiūla?
K.B. Kelias tikrai buvo duobėtas ir liūdnas.
P.G. Nesėkmės labai skatino aistrą. Kai tau nesiseka, nepavyksta, tu dar labiau nori.
K.B. Gal ir todėl atėję į butą Gedimino g. 48, apsisprendėme jį pirkti per 10 minučių. Pardavėjai net stebėjosi, kadangi jie ką tik tą sekmadienį buvo įdėję skelbimą. Tokio tipo butų yra mažai likę. Sovietai didžiąją dalį jų pavertė socialiniais būstais.
P.G. Man atrodo, kad mūsų muziejų „pagalba“ tokių butų kainos labai stipriai pakilo. Mes labai tikimės, kad kai žmonės ateina į mūsų muziejus-butus, pamato, kad autentiškas suplanavimas yra profesionalus, apgalvotas ir nereikia beveik nieko keisti. Tereikia pasikeisti elektros laidus, galbūt vamzdyną. Nereikia nei parketo, nei sienų keisti. Tie kalkiniai tinkai yra stebuklingi – sugeria drėgmę ir kai reikia ją atiduoda. Senieji namai ir interjerai yra iš natūralių medžiagų ir jie geriausiai tinka žmogui.

Trečiasis jūsų projektas – „Kaimelio dvaras“, esantis Šakių rajono savivaldybėje. Dabar yra dvarų renesansas, tačiau dar daug jų yra apleistų ir dūla, kadangi jų niekam nereikia. Kaip jūs nusprendėte nusipirkti dvarą ir pasiruošti dar vienai kelionei?
P.G. Dvaras pasirinko mus.

K.B. Mes tikrai galvojome, kad tų dviejų paveldo objektų užtenka. Jie nėra tik kvadratiniai metrai, jie yra kaip žmonės. Taip nutiko, kad turėjome laisvą sekmadienį, važiavome pro Kaimelio dvarą. Jis mus patraukė ir mes stabtelėjome pasižiūrėti į jį iš arti. Po to apžiūrėti važiavome ne vieną kartą. Vis pasvajodavome ir nuspręsdavome, kad to sau leisti negalime ir išvažiuodavome. Ruošėmės Amsterdamo muziejaus ekskursijai. Įsigilinę ir priartėję prie namo savininkų Mozės ir Giršo supratome, kokie jie buvo jauni ir drąsūs, nebijojo rizikuoti. Mus tai padrąsino, jog baimė negali diktuoti mūsų gyvenimo. Tuo metu patyrėme ir gyvenimo trapumą. Buvo prasidėjęs karas Ukrainoje, pamatėme baisią avariją pakeliui… Nusprendėme dalyvauti aukcione ir įsigijome.
P.G. Ir galima sakyti, jog tame aukcione mus aplankė sėkmė. Kadangi buvo ką tik prasidėjęs karas Ukrainoje, niekas neieškojo nekilnojamojo turto Lietuvoje. Dalyvavome vieni antrajame aukcione. Niekas daugiau nepasirodė.
K.B. Mes pirkome tą dvarą labai rizikuodami. Nežinojome, ką su juo darysime. Bevalydami palėpę joje radome šimtus dokumentų, laiškų, atviručių. Tvarkydami pa­lėpę sužinojome, kas iš tiesų ten gyveno. Radome ir kvepalinių, ir rašalinių – visokių asmeninių daiktų. Man atrodo, jog daug kas, kas prisiliečia prie paveldo objektų, pajaučia, lyg tie patys objektai juos pasirenka, o ne atvirkščiai, kadangi įvyksta tokių dalykų, kurių racionaliu protu, moksliniu požiūriu negali paaiškinti.
P.G. Ir dar apie Kaimelio dvarą – kaip gimsta jo programa. Vienoje iš Amsterdamo mokyklos muziejaus vedamų ekskursijų pasakėme, jog įsigijome šį dvarą. Viena ponia priėjo prie mūsų ir pasakė, jog turi padovanoti keletą knygų. Po kelių dienų pas mus ji atėjo į biurą, atnešė knygas. Viena iš jų užsienio kalbų žodynas, kita apie baudžiavą. Pirma mintis: „Kam mums ta knyga? Juk mes dvarą įsigijome, juk ne baudžiauninkų trobą…“
K.B. Pasiėmėm tą knygą į vieną kelionę. Atsivertėme turinį – ten surašyti Lietuvos dvarai ir žmonių liudijimai, surinkti tarpukariu apie žmonių išnaudojimą. Mes tada pagalvojome, kad negalime romantizuoti dvarų, nes jie turi dvi dalis – tą gražią apie dvarininkų gyvenimą ir kitą, susisijusią su šimtmečiais trukusiu žmonių išnaudojimu… Pagalvojome, kad Kaimelio dvare paliesime tą kitą, nelabai malonią dvarų pusę. Mes pajutome iš svečių, kad tai jiems buvo įdomu išgirsti.

Ne dažnas žmogus yra patyręs ar net neįsivaizduoja, ką reiškia prikelti antram gy­venimui butą ar net dva­rą… Norint tai padaryti, reikia bendradarbiauti su įvairiais specia­listais, savo sričių profesiona­lais bei taip pat patiems įsigilinti į visą procesą. Gal galėtume papasakoti, koks jums restauravimo proceso etapas yra pats įdomiausias ar sukeliantis daugiausiai sunkumų?
K.B. Procesas yra įvairus: Lietuvoje yra tikrai labai daug puikių specialistų, meistrų, restauratorių ir įvairiausių įstaigų. Ką mes pajutome, kad prieš restauraciją objektai visada atrodo įdomesni. Turi daugiau fantazijos, ką čia padarytum, nuveiktum ir taip toliau. Po restauracijos, jeigu ji atliekama kaip nors nekokybiškai, galima ir paveldo objektą sugadinti. Visa laimė, kad mes nesinaudojome jokiais valstybės ar Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigais. Mūsų niekas neįspaudė į kažkokį limitą, pavyzdžiui, per kiek laiko turi atlikti restauraciją ar surinkti istoriją. Mes visa tai darome pamažu, palengva ir tokiu būdu, manau, išvengiame daugybės klaidų. Viskas yra įdomu šiame procese. Kartais net neįsivaizduoji – atrodo tai tik siena kambaryje. Bet kai tu pamatai, iš ko tai padaryta: iš kokių įdomių rąstų, specialiai plėšytų lentų, visokių medinių balanų, kad tinkas geriau sukibtų…
P.G. Kartais būna labai sunku: išgąsdina išlaidos ar kiti sunkumai. Norėčiau visiems, kas skaitys, pasakyti – visa tai pasimiršta. Ir lieka tik geri dalykai. Ši dalis yra geriausia. Dabar mes jau žinome, kad ir kaip baisu atrodo, gal kažkokie procesai labai sunkūs, brangūs – po restauracijos atrodo lyg nieko blogo ir nebuvo.
K.B. Restauravimas tai nėra tik fizinis sienų, lubų restauravimas. Tai ir istorijos prikėlimas. Jautriausi momentai būna, kai tu randi, pavyzdžiui, po lentomis kažkokį laišką, asmenišką ar jautrų. Arba, kai daugybę laiko galvoji apie žmogų, kuris čia gyveno tarpukariu ar 19 amžiuje. Ir tada po dvejų metų randi kokiame archyve to žmogaus nuotrauką. Tai būna toks labai stip­rus emocinis reiškinys. Dėl to, tie paveldo objektai nėra tik kvadratiniai metrai. Jie yra kur kas giliau.

Kaip kilo idėja butą, esantį Gedimino g. 48, paversti mu­

ziejumi? Juk jį pirkote kaip gyvenamąjį būstą.
K.B. Tuo metu, kai vyko tame bute restauracija, atkūrėme originalias spalvas, specialistai po dažų sluoksniais rado tulpyčių motyvus ir įvairius rombus, su kuriais ir pastato fasadas yra puoštas. Apie mūsų atradimus parašė vienas kultūros žurnalas ir tada atsirado šioks toks mažas žinomumas. Žmonės mus susirasdavo per feis­buką, parašydavo, jog nori atei­ti pažiūrėti, kaip tas butas atrodo. Žmonės įsiprašydavo – vis eidavo ir eidavo. Tuo metu mes pradėjome kolekcionuoti baldus, knygas, indus, vykdėme istorinius tyrimus, norėdami sužinoti, kas ir kaip gyveno šiame name, ir vieną dieną suvokėme, kad tai, ką mes darome, ir yra tikra muziejininkystė. Nusprendėme įkurti muziejų.

Vedate ekskursijas ne vieni – esate subūrę komandą: yra ir menotyrininkų, ir istorikų, ir aktorių. Kokie yra pagrindiniai kriterijai pasirenkant žmones?

K.B. Mums nėra svarbu, ar žmogus yra baigęs kažkokius specialius mokslus, ar turi gido pažymėjimą. Mums esminis faktorius yra nuoširdumas. Su juo galima tikrai daug ką nuveikti. Kritiškai pasakius – galima turėti beprotiškai daug žinių ir visus mokslinius laipsnius, bet jeigu trūksta nuoširdumo ir draugiškumo, ir paprastumo, tai tu lieki vienas su savo išmintimi.
P.G. Nuojauta pasako. Viena turime matyti nuoširdumą, o ant­ra – to žmogaus turi būti įdomu klausyti.
K.B. Aišku, žinios yra taip pat labai svarbu. Žmogus gali labai daug ko išmokti, gali keisti profesijas.
P.G. Dabar yra sakoma, kad charizma yra įgimtas dalykas.
K.B. Mes netikime tuo. Mes manome, kad niekas negimė žinodamas ir turėdamas kokių nors įgūdžių. Juos svarbiausia yra lavinti. Prieš dešimt metų niekada nebuvom pasvajoję, kad išvis viešai kalbėsime ir vesime ekskursijas. Bet to išmokome. Kartu su žmonėmis, iš jų reakcijų mokėmės ir vis dar mokomės ir tikimės, kad išeina geras rezultatas.

Vienas iš paskutiniųjų įver­tinimų – apdovanojimuose „Me­tų kauniečiai“ gavote „Sėkmės istorijos“ nominaciją. Žmonės taip pat atiduoda jums duoklę: muziejai-butai yra aktyviai lankomi bei praėjusią vasarą dar restauruojamas dvaras taip pat ūžė nuo lankytojų gausos. Kaip manote, koks yra jūsų „sėkmės receptas“?
P.G. Mes nežinome tos for­mulės, bet žinome, jog mes darome tai, kas mums patinka. Ir tai patinka žmonėms. Visos temos, kurias paliečiame muziejuose, kyla iš to namo tarpukario gyventojų. Mes bandome juos prakalbinti. Aš manau, mums sekasi „ištraukti“ istoriją ir paversti ją pasakojimu. Tada tu jautiesi, lyg vėl kalbiesi su praeitimi.

Vis garsiau ir garsiau pradedama kalbėti, jog tuoj išvysime ir ketvirtąjį jūsų projektą. Gal ir su „Elektrėnų kronikos“ lai­kraščio skaitytojais galė­tumėte pasidalinti, kaip kilo mintis ­imtis dar vieno projekto…
K.B. Mes dažnai minime, kad ne praeitis yra svarbiausia, o dabartis. Norime atskleisti dabarties architektūrą. Mes, domėdamiesi praeitimi, atsistatėme savivertę, naikintą okupantų, ir pasijautėme, jog dabar viskas yra gerai. Pagalvojome, jog dabartis yra pats vertingiausias dalykas – mes dabar esame čia, mūsų gyvenimas vyksta dabar. Jau buvome griežtai nusprendę, jog trijų paveldo objektų mums gana. Tačiau sulaukėme kaimynų žinutės, kad jie parduoda savo apartamentą – vieno garsaus architekto projektuotas daugiabutis, kuriame jis ir sau susiprojektavo butą. Jis yra tikrai konceptualus ir pristato, kaip šiandien gyvena Lietuvos architektai. Reikia išsaugoti dabartį ateities kartoms, jog žmonės po penkiasdešimties metų galėtų pasižiūrėti, kaip atrodė gyvenimas mieste, pavyzdžiui 2008-taisiais.
P.G. Pastebėjome, kad kai kurie žmonės į istoriją žiūri su didele pagarba, bet turi didelį nusiteikimą šiuolaikinei statybai, architektūrai.
K.B. Šiuolaikinė architektūra turi savo priežastis – savo spalvų paletę, medžiagas. Mes bandysime paaiškinti dabarties žmogui, kodėl šiandien gyvename tokiose aplinkose, kodėl virtuvė sujungta su svetaine ir pasidžiaugsime dabartimi, dabarties Lietuvos pasiekimais. Kartais žmonėms reikia priminti, kaip jie gerai gyvena.

Jūs, Petrai, esate kilęs iš Gilučių, mokėtės Elektrėnuose. Koks Jūsų dabarties santykis su šiomis vietomis?
P.G. Aš gimęs ir užaugęs Gilučiuose. Ten buvo mano tėčio ūkis. Mano tėtis turėjo pirmąjį avių veislyną Lietuvoje. Aš labai jam daug padėjau. Elektrėnuose baigiau „Ąžuolyno“ vidurinę mo­kyklą ir su nostalgija prisimenu mokyklos laikų keliones pėsčiomis iš Elektrėnų į Gilučius, tuos žavius natūralius takus, kuriais eidamas svajodavau apie ateitį. Labai miela sugrįžti į šiuos kraštus. Ten gyvena mano mama, kuri yra labai veikli, dirba Elektrėnų ligoninėje vyr. buhaltere, namie prižiūri didžiulį sodą, daržus ir aktyviai dalyvauja Gilučių bendruomenėje – didžiuojuosi ja, o jos veiklumas yra įkvėpimas ir pavyzdys.
Vienoje ekskursijoje lankėsi praėjusios kadencijos Elektrėnų meras su komanda ir pasakė, jog elektrėniečiams Vilnius ir Kaunas yra priemiesčiai. Toks požiūris labai linksmas ir parodo, kad žmonės šiame krašte turi gerą, subalansuo­tą savivertę.

Pabaigai…
Vienos padėkos išreikšti dėkingumą pašnekovams bus tikrai per mažai. Pirmiausia, noriu padėkoti, už kvietimą į Amsterdamo mokyklos muziejaus ekskursiją, kurią Jūs ir vedėte. Ne vienas žmogus po ekskursijos priėjo prie Jūsų asmeniškai ir dėkojo, už tokią patirtį. Prie jų norėčiau prisidėti ir aš, tai, ką darote, ne veltui ir nelieka nepastebėta – Jūsų nuoširdumas, įdomūs ir įtraukiantys pasakojimai, humoro jausmas, svetingumas… Muziejų patyriminės ekskursijos tarsi dovanoja kelionę laiku, niekur nereikia toli vykti ar važiuoti – Kaunas visada yra šalia. Dabar puikiai suprantu tą moterį, kuri jau tris kartus lankėsi Art Deco muziejuje ir dar norėtų ten apsilankyti… Esu dėkinga taip pat už skirtą laiką – susitikimui-interviu. Turėti tokius pašnekovus visada malonu. Didžiausios sėkmės Jums visuo­se esamuose ir būsimuose projektuose bei darbuose!

Art Deco, Amsterdamo
muziejų bei prie nuotraukų nurodytų autorių nuotr.